Kaišiadorių aidai - Per gyvenimą

Naujienos

Archyvas

Redakcija

Reklama

Skelbimai

Privatumo politika

Šiuo metu 1 skaitytojas

Archyvas

2026 rugpjūčio 07, penktadienis

Per gyvenimą – su muzika

Alvydė VENSKIENĖ
2026 balandžio 11, Šeštadienis
Regina Griesiuvienė. Nuotr. iš asmeninio albumo Kaišiadorių krašte yra žmonių, kurių vardas nereikalauja ilgų paaiškinimų. Pakanka ištarti Regina Griesiuvienė – ir beveik kiekvienas kaišiadoriškis be ilgo svarstymo pasakys: muzikos mokytoja, akordeono pedagogė, dainininkė, ansamblių vadovė. Kur Regina – ten daina, ten melodija, ten gyvas, skambantis gyvenimas. Šiandien Regina Griesiuvienė dirba Kaišiadorių meno mokykloje – yra akordeono mokytoja metodininkė, taip pat vadovauja dviem moterų vokaliniams ansambliams. Tačiau jos kelias į muziką prasidėjo gerokai anksčiau – šeimoje, kur muzika buvo kasdienybės dalis, o ne šventinė išimtis. Apie savo amžių Regina kalbėti nenori. O ir nereikia... Ji – visada pasitempusi, stilinga, spinduliuojanti jaunatviška energija. Atrodo taip, kad metai prie jos neprisiliečia: gal todėl, kad muzika neleidžia senti, gal todėl, kad ir jos tėveliai, net sulaukę garbingo amžiaus, beveik neturėjo nė vieno žilo plauko. Ne veltui jos vardas – Regina – reiškia karalienę. Ji tikra karalienė ne tik savo puikia išvaizda, bet ir vidine laikysena. Į muzikos mokyklą Regina pateko dar vaikystėje, kai laikraštyje pasirodė skelbimas apie mokinių priėmimą. Mokslas tuomet kainavo penkis rublius, Regina tvirtina, kad tais laikais tai buvo nemaži pinigai. Tėvai pasiūlė dukroms pasirinkti: kuri iš jų mokysis groti akordeonu. Vyresnioji Vanda labai norėjo, bet nusileido mažajai. Taip Regina pradėjo savo nelengvą kelią į muzikos pasaulį. Tėvai jai nupirko naują, vokišką akordeoną, kainavusį net 417 rublių – milžinišką sumą to meto šeimai. Tas instrumentas tapo ne tik dovana, bet ir įsipareigojimu. „Kaip galėjau nesimokyti?“ – prisimena Regina. Atsakomybė prieš tėvus ir jų tikėjimą ja lydėjo kiekvieną žingsnį. Muzikos pamokos, tiesiogine prasme, buvo skaudžios. Regina prisimena, kad jau pirmosios pamokos metu pamokiusi, kaip reikia laikyti rankas, mokytoja Petronėlė liepusi jai išmokti natas. Tai jai padėjo padaryti Birutė Rabačiauskaitė, kuri tas natas surašiusi. „Surašiusi sveikom natom, o nei ilgumo, nieko…“ – tarsi viskas vyktų dabar, taip tiksliai atsimena įvykius Regina. Paklausus, ar ta pirmoji mokytoja buvusi griežta, Regina papurtė galvą. „Ne, ji buvo pikta. Užduodavo labai sunkius kūrinius, kuriuos galėtų įveikti tik gerai grojantis, jau pažengęs antrokas ar gabus pirmokas metų pabaigoje, bet tikrai, tarkim, rusų liaudies daina „Stepė“– ne pradedančiojo jėgoms, o ji man šią pjesę, kuri yra ne penkių pirštų pozicijoje, o eina per visą klaviatiūrą, liepė groti vos pradėjus mokytis, per antrąją pamoką. Tuomet, jei tik suklysdavai, taip stipriai trenkdavo per pirštus, kad net dabar skauda prisiminus.“ Kartais Regina, eidama į pamoką, svarstydavo: gal geriau pasukti į mišką pasivaikščioti.. Širdis krūtinėje tiesiog daužydavosi iš baimės, taip nenorėdavo vėl patirti bausmės, girdėti pakelto balso tono, riksmo, už klaidas patirti bausmes, bet nugalėdavo atsakomybės ir pareigos jausmas prieš tėvus bei vidinis tvirtumas. Pasakodama apie savo pirmąją muzikos mokytoją, Regina susigraudina. Dabar, kaip ji pati daugybę metų dirba su vaikais, moko juos grojimo akordeonu paslapčių, negali suprasti, kaip taip galima su vaikais elgtis, rėkti ant jų, nieko neaiškinti, kalbėti pakeltu tonu. Regina su savo mokiniais puikiai sutaria, mato, kad vaikas pavargsta, kada jam per sunku, kada reikia tiesiog pailsėti, ar trumpam atsitraukti nuo grojimo. Moka su jais ir pajuokauti, ir sukurti aplinką, kurioje vaikas jaustųsi saugiai. „Aš matau, kokia situacija, jaučiau, kaip su vaiku elgtis, kad jo neįžeisti. Vaikus reikia paprasčiausiai mylėti ir jie atsakys tuo pačiu“, – sako Regina. „Tais laikais mokytojai įsivaizdavo, kad ant vaiko galima rėkti, kad jis yra niekas, bet juk vaikas viską atsimena, kiekvieną pamoką“, – graudindamasi pasakojo ji. Viskas pasikeitė, kai į muzikos mokyklą atėjo mokytojas Albinas Dzimidavičius. Su juo muzika atsivėrė kitaip, Reginai muzikos pasaulis nušvito visai kitomis spalvomis – atsirado supratimas, pagarba, kantrybė. Regina pradėjo groti su džiaugsmu, kruopščiai ruošdavosi pamokoms, įsitraukė į ansamblinį muzikavimą, vėliau, apie porą metų, ji tobulino savo grojimo įgūdžius, net ir baigusi muzikos mokyklą, dar vėliau – dainavimas Klijų fabriko kolektyve, koncertai, kelionės po Lietuvą ir net į Maskvą su autobusu buvo nusibeldę. „Buvo smagūs laikai“, – šypsosi ji. Tuo metu ansamblyje grojo Pranas Griesius, Algis Stankevičius, Kurgonas, Antanas Ivoška, Chromkovas, Valionis būgnais grojo. Ansamblyje buvo daug instrumentų: ir saksofonas, ir vargonai, Albinas buvo pats sukūręs šiam ansambliui dainų. Pasakoja ji, kad šiame ansamblyje kartu su ja dvejus metus dainavo ir sesuo Vanda, o vėliau ją pakeitė Lukoševičiūtė, Kaišiadorių muziejaus direktoriaus Olijardo Lukoševičiaus sesuo. Būtent ten dainuodama ji sutiko ir savo vyrą Praną. Dešimt metų draugystės, santuoka, studijos Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje, darbas muzikos mokykloje, vaikų auginimas, vėliau – studijos Vilniaus pedagoginiame universitete (dabar –LEU – autorės pastaba) su sustiprintu muzikiniu mokymu. Gyvenimas bėgo greitai, bet muzika visada buvo šalia – kaip atrama ir kaip variklis. Regina niekada nesirinko lengviausio kelio. Ji sako, kad vien tik mokyti vaikus jai būtų per daug paprasta: ji visuomet gyvenime ieškojo ir tebeieško iššūkių – jeigu groja kūrinį, tai pasirenka kur sudėtingesnį, jeigu dirba su žmonėmis, tai be didelių nuolaidžiavimų, bet su didele atsakomybe ne tik prieš save, bet ir prieš tą kolektyvą, kuriam vadovauja. Jau daugiau nei dešimtmetį ji vadovauja LASS Kaišiadorių skyriaus moterų vokaliniam ansambliui „Volungėlė“, penkerius metus – Palomenės kultūros centro moterų vokaliniam ansambliui „Gama“. Ansamblių repertuarą sudaro populiarios Lietuvos kompozitorių dainos, romansai, liaudies dainos. Dažnai įvairiose šventėse, renginiuose duetu dainuoja su kitu kaišiadoriškiu – Ričardu Meškausku. Muzika – pagrindinė mūsų pokalbio tema. Kalbėjome apie scenos jaudulį, kuris neišnyksta. Apie tai, kaip muzika ramina, gydo, padeda išbūti sunkumus. Apie darbą su vaikais ir suaugusiais. Regina moka sukurti saugią, šiltą aplinką: ji intuityviai jaučia, kada vaikui per sunku, kada reikia pailsėti. „Vaikus reikia mylėti“, – sako ji. Tai – ne frazė, o jos pedagogikos pamatas. Ypatingą vietą Reginos širdyje užima jos mokiniai. Apie juos ji galėtų kalbėti valandų valandas – su pasididžiavimu, bet be pasigyrimo. „Visi jie mano“, – sako paprastai. Pirmasis Reginos mokinys buvo Vilmantas Kratavičius. Jis – penkerius metus mokėsi pas Reginą ir po to pasirinko muziko kelią, stodamas į aukštąją mokyklą. Tuo metu Regina dar mokė akordeono kaip papildomos specialybės, o Vilmantas tapo pirmuoju jos specialybės – akordeono – mokiniu. Šiandien jis pats dirba Kaišiadorių meno mokykloje – tarsi tylus, bet labai prasmingas mokytojos darbo įrodymas. Regina džiaugiasi ir Dovile Steponavičiūte, kuri įstojo į Kauno Juozo Gruodžio konservatoriją. „Labai šviesi, darbšti, muzikali“, – sako pedagogė. Muzika šioje šeimoje tęsiasi ir toliau – dabar pas Reginą mokosi Dovilės dukra Gabija Kinderevičiūtė, ne vieno konkurso laureatė, talentinga ir gabi muzikai. Tai jau nebe viena, o antra karta, kuriai Regina perduoda savo patirtį, kantrybę ir meilę muzikai. Daug jos buvusių mokinių šiandien taip pat dirba Kaišiadorių meno mokykloje. Regina – viena iš seniausiai čia dirbančių pedagogių, kartu su Elena Jakubauskiene ir Jūrate Kantoravičiene. Per daugelį metų ji išmokė groti dešimtis, o gal ir šimtus vaikų. Vieni pasirinko muziką kaip profesiją, kiti – kaip gyvenimo palydovę, bet visi išsinešė tai, kas svarbiausia: pagarbą muzikai ir sau. „Viską, ko išmokau, perleidau per save“, – sako Regina. Ji stebėdavo mokytojų atviras pamokas, rinkdavosi tai, kas jai artima, ir kūrė savo kelią. Gal todėl jos mokiniai jaučiasi saugūs, girdimi, suprasti. Ji moka atpažinti, kada vaikui sunku, kada reikia pailsėti, o kada – padrąsinimo. „Man labai įdomus mano darbas“, – sako Regina, neketinanti dar pasitraukti nei iš mokyklos, nei palikti savo ansamblių. „Klausausi dainų, jas atsirenku, pati išmokstu, pasigroju, susirašau natomis, surikiuoju taktais, žiūriu, kokia tonacija. Darbo sočiai, bet jis man mielas.“ Muzika natūraliai perėjo ir į jos vaikų gyvenimus. Sūnus Dainius tapo profesionaliu muzikantu, dalyvavo ne viename TV projekte, mokėsi pas Rūtą Ščiogolevaitę, 2016 m. tapo LNK muzikinio projekto laimėtoju, šiandien dainuoja renginiuose, kuria savo įrašų studijoje. „Mėgaujuosi sūnaus Dainiaus dainavimu“, – prisipažįsta Regina. Marius, nors pasirinko kitą profesinį kelią – yra Vytauto Didžiojo kredito unijos vadovas – taip pat baigė muzikos mokyklą, laisvalaikiu grojo saksofonu. Dabar jau ir anūkai po truputį ritmiškai diriguoja, dainuoja – muzikos gija šioje šeimoje tęsiasi. Paklausta, iš kur semiasi jėgų, Regina nusišypso: gal genai tokie. Kai neskamba akordeonas – yra daržai, augalai, gamta, kelionės. Tačiau muzika visada grįžta. Ypač Luciano Pavarotti „O sole mio“ – daina, lydinti ją visą gyvenimą. Patinka ir jos melodija, ir ritmas, prisipažįsta ją grojanti dažniausiai. Taip pat prie širdies kūrinys „Baladė“. Ar viskas įvyko taip, kaip kažkada svajojo? „Įvyko net daugiau, nei svajojau“, – sako Regina. Ir gal todėl jos gyvenimas iki šiol skamba – jaunatviškai, giliai, prasmingai. Kaip daina, kurią norisi išgirsti dar kartą.
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2026 gegužės 16, Šeštadienis )

Europos Pulsas

Medijų rėmimo fondas remia „Kaišiadorių aidų“ projektus: veiklos – 22 929 Eur, „Laikmečio žingsniai Kaišiadorių krašto kultūros erdvėje“ – 10 800 Eur.

Laikmečio žingsniai Kaišiadorių krašto kultūros erdvėje

Kaišiadorys trijų etnografinių regionų sankirtoje

Politinės reklamos skaidrumo pranešimai