Vilniaus komunalinių paslaugų mokyklos Kaišiadorių skyriuje iki sausio 22-osios dar vyksta dailės ir technologijų mokytojos Linos Liaudenskienės kolekcionuojamų atvirukų paroda. Naujai suremontuotame, išgražėjusiame mokyklos fojė mėnesį laiko šios mokymo įstaigos auklėtiniai, mokytojai, kiti lankytojai kviečiami stabtelėti prie šimtų mažų, bet prasmingų popierinių atvaizdų, kurių pagrindinis herojus – arklys. 
Sprendimas šiuo metu surengti parodą itin simboliškas, nes 2026-ieji – Ugninio arklio metai. Parodoje eksponuojami keli šimtai atvirukų su arkliais – tik dalis didžiulės Linos atvirukų kolekcijos, kurių ji turi įvairiomis temomis. 
Šioje parodoje arkliai atvirukuose labai skirtingi: ir veržlūs ir ramūs, ir laukiniai, ir prijaukinti, ir vieniši, ir lydimi žmogaus. Kiekvienas atvirukas pasakoja savą istoriją: apie arklio grožį, apie kasdienį ir šventinį žmogaus santykį su juo, apie laiką, kuris sustoja mažame popieriaus lape. Tai ne tik vaizdų rinkinys, bet ir tylus dialogas tarp praeities ir dabarties, tarp siuntėjo ir gavėjo, tarp pasaulio ir vieno žmogaus namų. Jie atkeliavę iš įvairių pasaulio kampelių, skirtingų laikotarpių ir kultūrų, tačiau visus juos jungia ta pati žinutė – žmogaus žavėjimasis gyvu ryšiu ir noras išsaugoti tai, kas buvo sukurta.

Parodos autorė – mokytoja ir kolekcininkė
Lina Liaudenskienė Kaišiadoryse gyvena jau 28-erius metus. Į mūsų miestą ją atvedė darbas, o vėliau Kaišiadorys – su bendruomene, mokykla, šeima ir čia atrastais žmonėmis – tapo savu. Nuo 2014 metų ji yra Kaišiadorių kolekcininkų klubo „Kaišedarai“ narė, tačiau pati kolekcionavimo istorija prasidėjo gerokai anksčiau – dar vaikystėje, kai atvirukai buvo tiesiog saugomi, neišmetami, dedami į dėžutę, nežiūrint konkrečios temos, tiesiog norint išsaugoti grožį.
Vėliau, jau dirbant dabartinėje mokykloje, jie tapo ir ugdymo priemone: Lina atsinešdavo juos į klasę, rodydavo mokiniams, kartu grožėdavosi vaizdais. Tačiau po ilgesnio gydymosi laikotarpio grįžusi į darbą atvirukų neberado: per skubėjimą palikti spintoje, jie tiesiog dingo. Ši netektis, regis, tapo savotišku lūžio tašku ir pradžia naujam etapui.
Atsitiktinai per LRT laidą „Labas rytas, Lietuva“ išgirsta istorija apie tarptautinį „Postcrossing“ projektą paskatino ieškoti, domėtis ir galiausiai prie jo prisijungti. „Postcrossing“ – tai pasaulinė atvirukų mainų sistema, jungianti nepažįstamus žmones visame pasaulyje per tikrus, ranka rašytus atvirlaiškius. Schema paprasta: ištraukiamas žmogaus adresas, jam išsiunčiamas atvirukas, o kažkur pasaulyje kitas nepažįstamasis siunčia atviruką tau. Pirmieji du išsiųsti atvirukai, pirmieji gauti (iki šiol Lina atsimena, jog pirmasis atvirukas ją pasiekė iš Didžiosios Britanijos) – ir taip prasidėjo susirašinėjimas su visiškai nepažįstamais žmonėmis, kuris tęsiasi iki šiol. Oficialiai „Postcrossing“ sistemoje Lina yra gavusi 1014 atvirukų ir išsiuntusi 1012, tačiau tai – tik dalis visų mainų. Asmeniniai susirašinėjimai, mainai, draugystės ir teminiai projektai Lietuvoje ir užsienyje išaugino kolekciją iki kelių tūkstančių vienetų.
Ilgainiui kolekcija įgijo temas. Dvi didžiausios – šunų ir arklių, o pastaroji tapo pačia artimiausia. Meilė arkliams lydi Liną nuo vaikystės: tėvai augino arklius, o atmintyje iki šiol gyvas vaizdas – pieva, gulėjimas žolėje ir kumeliuko šuolis virš galvos. Šis prisiminimas, regis, ir šiandien gyvena kiekviename naujai į jos kolekciją atėjusiame atviruke, kuriame arklys yra laisvės, judesio ir gyvybės simbolis.
Šiuo metu Linos kolekcijoje – apie tūkstantį atvirukų vien su arkliais. Jie atkeliavo iš Vokietijos, Honkongo, Latvijos, Prancūzijos, Ispanijos, Norvegijos, o rečiausi – iš Namibijos, Bermudų, Vatikano. Tarp įsimintiniausių – iš dribsnių dėžutės su „Mažuoju princu“ pagamintas atvirukas, beveik 4000 žodžių sutalpinęs atvirlaiškis iš Singapūro ir juokingas atvirlaiškis, atsiųstas… katino vardu.
Be tarptautinių mainų, Lina aktyviai dalyvauja ir Lietuvos „Postcrossing“ bendruomenės veikloje: čia vyksta teminės akcijos, projektai, atvirukų siuntimas senelių globos namams. O spalio mėnesį mokykloje vyksta bendri projektai su mokiniais, keičiantis atvirukais su kitų rajonų mokyklomis.
Nuo 2022-ųjų ji dalyvauja ir „Lucky Postcards Lottery“ projekte, kuriame jau išsiuntė beveik 800 atvirukų. Skaičiai čia tampa nebe svarbiausi – svarbesnis pats procesas, ranka rašomas žodis, laukimo džiaugsmas ir mažos, bet tikros akimirkos dideliame pasaulyje.
Šis atvirukų pasaulis neatsirado atsitiktinai – jį formavo pati Linos gyvenimo patirtis, kelias į mokytojo profesiją ir kasdienis darbas su žmonėmis. Lina gimė Dzūkijoje, Matuizų kaime, netoli Varėnos, augo keturių vaikų šeimoje. Mokėsi Šiaulių rajone, vėliau baigė tuometinę Jono Švedo vardu pavadintą Panevėžio konservatoriją, įgijo pradinių klasių ir dailės mokytojos specialybę. Į Kaišiadoris atvyko pakviesta studijų draugės Renatos, čia dirbo Vaclovo Giržado mokymo įstaigoje pradinių klasių mokytoja, o nuo 2015 metų – jau daugiau nei dešimtmetį – dirba Vilniaus komunalinių paslaugų mokyklos Kaišiadorių skyriuje. Čia ji ne tik moko meno paslapčių, bet ir dalijasi su ugdytiniais tuo, kas pačiai brangiausia, gali savo pomėgius natūraliai jungti su ugdymu. Neseniai Vaclovo Giržado progimnazijos auk-lėtiniams Lina pravedė 12 edukacijų ir vaikus nudžiugino dovanodama atvirukus iš savo kolekcijos, kurių yra susikaupusi po kelis vienodus. 
Šalia aistringo Linos kolekcionavimo – ir ją palaikanti mylima šeima: vyras Audrius, su kuriuo šiemet minės 20 metų santuokos jubiliejų, ir 17-metis sūnus Aivaras, taip pat paveldėjęs kolekcionavimo aistrą: renka automobilių modeliukus. 
Be atvirukų Lina kolekcionuoja ir magnetukus, cukraus pakelius, knygų skirtukus bei pašto ženklus. Galime tikėtis, kad ateityje dar turėsime progų pamatyti ir kitas jos kolekcijas, kurios, kaip ir atvirukai, pasakoja apie pasaulį per mažas, bet prasmingas detales.