Prasmingo ir ilgo gyvenimo kelyje rumšiškietis Vytautas Aleksandras Markevičius, dar ir šiandien pasinėręs į nesibaigiančią visuomeninę veiklą, trumpam stabtelėjo. Kad prisimintų, kas buvo, kas nutiko šiame kelyje, kokius sutiko bendražygius, kurių negali pamiršti. Viso to priežastis – sausio 1-ąją pasitiktas 90-asis gimtadienis. 
Jubiliejaus proga jaukių ir svetingų V. A. Markevičiaus namų Užtakų gatvėje duris sausio 5-ąją pravėrė Kaišiadorių rajono savivaldybės meras Šarūnas Čėsna, Rumšiškių seniūnė Eugenija Genevičienė ir specialistė Rita Zelionkienė. Liejosi nuoširdūs sveikinimų ir linkėjimų žodžiai, skirti šiam garbingam žmogui, savo gyvenimo pavyzdžiu nusipelniusiam didelės pagarbos. 
Vytautas Aleksandras Markevičius gimė senosiose Rumšiškėse, kurios jau kadais užlietos marių vandenimis. Buvęs inžinierius statybininkas, aktyvus visuomenininkas, sovietiniais metais platino draudžiamą literatūrą, buvo aktyvus Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio sukūrimo iniciatorius. 2005 m. jam suteiktas Lietuvos laisvės kovų dalyvio statusas. 2013 m. jis tapo Prezidentės Dalios Grybauskaitės inicijuotos akcijos „Vasario 16-ąją švęsk linksmai ir išradingai“ laureatu: taip įvertinta visoje Lietuvoje išgarsėjusi ir tapusi tradicija V. A. Markevičiaus idėja –Vasario 16-osios minėjimas Kruonio šile. Jis yra įvykdęs ne vieną sėkmingą patriotinę iniciatyvą: iš meilės Tėvynei bei istorinės atminties saugojimo svarbos suvokimo atsirado partizanų bunkerio ekspozicija bei Laptevų jūros tremtinių žeminė Lietuvos etnografijos muziejuje, rumšiškiečiai dėkingi už poeto Jono Aisčio tėviškės Dovainonyse aplinkos sukūrimą, kasmetinius Jono Aisčio minėjimus. 
Jis 1991 m. tapo Jono Aisčio premijos laureatu, o 2017 m. už vietos bendruomenių narių įtraukimą į kultūrinę veiklą, įvykdytas istorinio paveldo išsaugojimo, jo prieinamumo visuomenei didinimo iniciatyvas V. A. Markevičiui buvo įteikta Kaišiadorių rajono savivaldybės kultūros premija.
2022 m. už ypač uolų ir sąžiningą darbą bei visuomeninę veiklą V. A. Markevičius buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu.
Nuo 2006 m. su pilietiškumo pamokomis ir paroda „Sąjūdis“ yra apkeliavęs 144 Lietuvos mokyklas. Parodos ekspoziciją sudaro dešimtys stendų, knygų, laikraščių, žurnalų, pasakojančių apie Lietuvos Atgimimo laikotarpį. Ši veikla tebetęsiama.

Pradžia
„Aš žinau, kad 1673 m. gegužės 13 dieną Markevičių pavardė jau buvo Rumšiškėse, yra vestuvių liudijimas“, – sako jubiliatas. Pasak jo sūnaus Mindaugo Markevičiaus, iš Rumšiškių parapijos klebono Jono Žemaičio tėvelis gavo Rumšiškių bažnytinių metrikų originalus ir Mindaugas išskaitė, kad 1673 m. gegužės 13 d. įvyko vestuvės, kuriose jaunikis buvo iš Vilniaus, jaunoji – iš Uogintų, o liudininkas buvo Bronius Morkevičius. Dabar tie metrikai yra Etnografijos muziejuje – jie skaitmeninami.
Kaip ir rašėme, V. A. Markevičius gimė senosiose Rumšiškėse. Mokytis Vytautui Aleksandrui teko neramiais laikais – karas, pokaris... „Aš mokiausi labai daug kur. Pirma klasė – Rumšiškės, antra klasė – Pamieris. Antakalnyje buvo pradžios mokykla – ten baigiau trečią ir ketvirtą klasę, o penktą – jau Palemone. Palemone pas tetą, pas dėdę apsistojau, – pasakoja. – Antakalnyje šeštą ir septintą klasę baigiau, nes šeštą atidarė, o mokinių tėvai dėjo pinigus, kad būtų ir septinta klasė.“ Pasak jo, klasėse buvo įvairaus amžiaus mokinių, vienas, po karo, čia buvo net ir aštuoniolikmetis. 
Paskui Vytautas Aleksandras patraukė į Kauno politechnikumą mokytis pramoninės civilinės statybos.

Sovietų Kariuomenėje
„Į kariuomenę mane paėmė iš ket-virto kurso. Paprastai duodavo pabaigt mokslus, bet tada, 1956 metais, buvo įvykiai Vengrijoje. Paėmė mane, atrodo, spalio 26 dieną, o kuriems reikėjo išeit tarnaut lapkričio 11-tą, jau davė pabaigt, – dalinasi prisiminimais. – Tarnavau Ašchabade, Turkestanskij vojenyj okrug... Beveik trejus metus. Mane anksčiau paleido – grįžau rugsėjo 13 d., grįžau į ketvirtą kursą.“ Ir turėdamas vyresniojo seržanto laipsnį.
Tada, iki Chruščiovo, pasak jubiliato sūnaus Gedimino, reikėjo tarnauti trejus metus, o pašauktiems jūreiviais – penkerius.
Tarnaujant V. A. Markevičiui didelį įspūdį paliko, pasak jo, slaptas filmas apie atominės bombos poveikį, kurį teko pamatyti. „Aš kartais apie tai pasakoju mokyklose. Dabar apie tai yra jau literatūroje aprašyta, yra Viktoro Suvorovo knyga „Prieš visus“ (ši knyga – apie SSRS krizę ir šalies vadovybės kovą dėl valdžios pirmąjį pokario dešimtmetį – autorės pastaba), – aiškina V. A. Markevičius. – Atominė bomba buvo numesta 1954 metais Pietų Urale, poligone. Galingumas – kaip Hirošimos ir Nagasakio kartu sudėjus – apie 38 kilotonos. Numesta buvo iš 8 kilometrų aukščio, sprogo 350 metrų aukštyje. Ką mačiau tame filme? Kad po sprogimo kareivukai išlenda iš apkasų – jie buvo apkasuose, daugumoje apkasai buvo dengti, dalis kareivių buvo atvirose tranšėjose. Virš jų galvų susprogdino. Po to sprogimo, rodo, kaip jie išeina, išlenda ir nuo savęs purto tą radioaktyvų gruntą, smėlį. Aplinkui – žemė nudegusi. Kai paleido iš kariuomenės, jiems visiems davė pasirašyti, kad tu neišduosi karinės paslapties. Ir gydytojui neturėjo teisės pasakyti, kuo tu sergi. Nurašė ir daug naujausios per sprogimą pažeistos technikos... Kam to reikėjo? Tai buvo manevrai, kaip pralaužti frontą. Gynybai to nereikia. Jie visą laiką, visą laiką ruošėsi pulti...“
Netrukus V. A. Markevičius atneša ir rodo Viktoro Suvorovo knygą. „Jis – žvalgas. Jo yra daug knygų. Viktoras Suvorovas pakeitė Vakarų Europos požiūrį į Tarybų Sąjungą“, – įsitikinęs V. A. Markevičius.

Santuoką nutraukė siaubingas įvykis
Grįžo iš sovietų kariuomenės, baigė politechnikumą. „Ir apsivedžiau pirmiausia“, – šypsosi. Buvo 1960-ieji.
Kas ta laimingoji mergina? „Ji buvo iš Antakalnio, Šilkūnaitė Elena. Mėgo rašyti, eilėraščius kūrė. Ji buvo Kaišiadorių rajono jaunųjų literatų pirmininkė. Draugaudami susirašinėdavom eilėraščio forma“, – į tolimus dešimtmečius nubėga V. A. Markevičiaus mintys. Kur nusižiūrėjo? Pasak jo, dar tada, kai jiedu kartu mokėsi, jis – trečiame skyriuje, ji – ketvirtame, bet buvo vienais metais jaunesnė.
Juodviejų pirmagimė Gražina gimė 1961-aisiais, po trejų metų – Gintaras, dar po ketverių – dvyniai Gediminas ir Mindaugas.
„Mano žmona žuvo avarijoje. Ji dirbo veterinarijos gydytoja, važiavo su arkliuku, ties Dovainonim...“ – skaudžiais prisiminimais dalinasi Vytautas Aleksandras. Tuomet buvo 1971-ieji, Gražina mokėsi trečioje klasėje, o dvyniams iki trejų metų trūko mėnesio... „Kai žuvo, mamytei buvo likę studijuoti paskutiniai metai Veterinarijos akademijoje“, – įsiterpia Gražina Kazanavičienė.
Vaikus vyriškiui padėjo auginti jo tėvai. Šeima gyveno jau name, kuriame ir dabar gyvena. Tai buvo pirmasis mūrinis gyvenamasis namas Rumšiškėse. „Aš, grįžęs iš kariuomenės, padėjau statyti šito namo gegnes“, – sako šeimininkas. 
Praėjus penkeriems metams po skaudžios netekties, Vytauto Aleksandro gyvenime atsirado kita moteris – Janina, tremtinė, su kuria nugyveno bene penkiolika metų.
Pasak Gražinos, iš pradžių jie gyveno ūkiškai, turėjo ir karvę, augino kiaules.

Dukra ir trys sūnūs
Visi keturi V. A. Markevičiaus vaikai, baigę Rumšiškių vidurinę mokyklą, įgijo aukštąjį išsilavinimą. 
Gražina baigė tuometinį Kauno politechnikos institutą, specialybė – vandens išteklių racionalaus naudojimo ir pramonės nutekamųjų vandenų nukenksminimo inžinierė-technologė, vėliau studijavo Vilniaus universitete, muziejininkystės komunikacijos ir informacijos magistrė. Dirba muziejininke Kaišiadorių muziejaus Jono Aisčio ekspozicijoje. 
Gintaras baigė Vilniaus universiteto Filologijos fakultete lietuvių kalbą ir literatūrą, dirba Lietuvos etnografijos muziejuje edukatoriumi. 
Gediminas – tuometinio Vilniaus pedagoginio universiteto absolventas, specialybė – informatika ir skaičiavimo technika; darbai bei techninės disciplinos. Dirba Čikagoje (JAV) lietuvių laikraščio „Dirva“ redaktoriumi. 
Mindaugas baigė tuometinę Veterinarijos akademiją, specialybė – veterinarijos gydytojas. Dirba veterinarijos gydytoju Valstybinėje maisto ir veterinarijos tarnyboje.
Gražina ir Gintaras gyvena Dovainonyse, Mindaugas su šeima – kartu su tėčiu, Gediminas – Čikagos priemiestyje, kitąmet sukaks 30 metų, kai jis laimėjęs „Žalią kortą“. 
„Kaip tik šiandien buvau Rumšiškių mokykloje, man ekskursiją suorganizavo. Praėjo 40 metų, kai baigėm vidurinę“, – sako Gediminas. 
Dvyniai prisiminė, kaip jie, būdami septintoje klasėje, mokykloje įkūrė mokinių folkloro ansamblį, kaip pasikvietė „muzikinei daliai“ vadovauti tuometinio Lietuvos liaudies buities muziejaus (dabar – Lietuvos etnografijos muziejus) darbuotoją Rūtą Alytaitę, kaip „ne tas dainas“ rinko ir dainavo. Turėjo reikalų ir su saugumiečiais. „Buvom perspėti. Ir čia, mokykloje, klausė, kodėl ne tokias dainas dainuojam, kodėl nedainuojam apie raudoną spalį. Paskui mus užgniaužė. Turėjom tris didelius koncertus“, – pasakoja Gediminas ir Mindaugas Markevičiai. 
Taigi, kaip sakoma, obuolys nuo obels netoli rieda – lietuvybės puoselėjimas, patriotiškumas būdingas ir visiems keturiems V. A. Markevičiaus vaikams.
Senolis turtingas – užaugino keturis vaikus, sulaukė 10 anūkų, turi šešis proanūkius. Gražina padovanojo Eglę, Žilviną ir Gustautę, Gintaras – Vaidilę (amžiną atilsį), Domantą ir Jogailę, Gediminas – Mantą, Mindaugas – Žygimantą, Bernardą ir Vytautę.

Lietuvą mylėti galima ir taip
Vytautas Aleksandras Markevičius dirbo Kaimo statybos organizavimo ir technologijos treste Kaune, paskui – Žemės ūkio statybos projektavimo institute, taip pat Kaune. Čia susipažino ir su projektuotoju dirbusiu Leonu Juozoniu, tautodailininku, kraštotyrininku, su kuriuo įgyvendino ne vieną sumanymą. Apskritai, aprašyti V. A. Markevičiaus visuomeninę veiklą neužtektų visų šio laikraščio puslapių. 
Sovietinės okupacijos metais L. Juozonis slapta ar pusiau slapta kūrė, statė arba atstatė paminklus (daugiausiai medinius), koplytstulpius, stogastulpius, skirtus Lietuvos garsiems žmonėms. Su Leonu, su savo sūnumis Gediminu ir Mindaugu V. A. Markevičius vieną 1986 metų naktį, pasak Mindaugo, rugpjūtį, atstatė kryžių netoli Laukuvos (Šilalės rajono savivaldybė), kur buvo pastatyti trys kryžiai 1863 metais žuvusiems sukilėliams atminti. Apie tai papasakojo ir Markevičiai, o V. A. Markevičius dar parodė ir Leono Juozonio knygelę „Kraštotyrininko kelias“, kurioje aprašytas šis epizodas. Skaitome: 
„1985 m. vilnietis kraštotyrininkas Kazys Misius davė Rieškėtų piliakalnio (2 km nuo Laukuvos) nuotrauką su įpareigojimu jį išgelbėti nuo sunaikinimo, nes jis baigiamas išarti. Šiame piliakalnyje palaidota keliasdešimt 1863 m. sukilėlių, žuvusių šv. Petro ir Povilo dienos mūšyje. Nuotraukoje matomi 3 dideli kryžiai, bet tada bebuvo du. Kai nugriuvo antrasis ir trečiasis kryžiai, vieną vėlų vakarą rumšiškietis entuziastas Vytautas Markevičius atvežė mane ir savo dvynius sūnus, kad inventorizuotume nugriuvusius kryžius, idant vėl tokius pat galėtume atstatyti. Kol iš Kauno atvažiavome, buvo gili naktis. Kad mūsų kas nepastebėtų, degtukų degti bijojome. O kaip inventorizuojant įžiūrėti centimetrus? Laimei, Vytautas Markevičius turi ant rankos elektroninį laikrodį, kuris paspaudus mygtuką sužybsi, ir mes centimetrus užrašome. Keturi vyrai, nors laikinai, paskutinį, trumpesnį, kryžių vėl atstatėme, jo apačia nupuvusi. Vėliau, pabraižęs trijų kryžių projektėlį, kreipiausi į man nepažįstamą Laukuvos kleboną, kad organizuotų kryžių atstatymą. Tačiau greit išvažiavo jo pažįstamas eigulys, po to kleboną kitur iškėlė, ir sumanymas sužlugo. Be to, Kultūros ministerija neleido nieko Rieškėtų piliakalnyje statyti, kol 1988 02 08 raštu Nr. 1169 įtraukėme jį į gamtos paminklų sąrašą. Tada, vietos kolūkiui padedant, ant keturių ilgų vamzdžių įbetonavome kalnelio pakraštyje trikampę dėžę su saulute. Tuoj prasidėjo Atgimimas ir kalnelio viršūnėje atsirado trys baltutėliai ąžuoliniai kryžiai, o kas juos pastatė, ir dabar nežinau. O kaip tuo džiaugtųsi doc. Norbertas Vėlius, kurio gimtinė visai netoli nuo čia.“
Tuomet Lietuvą dar buvo apžiojusi sovietų santvarka, iki tautos atgimimo buvo dar gabalėlis kelio... „Mašiną palikom už pusantro kilometro“, – prisimena V. A. Markevičius, akcentuodamas, kad tą kryžių kalnelį norėta suarti. „Ėjom takeliu link kryžių, o vienoje pusėje gyveno partijos sekretorius, kitoje – kolūkio pirmininkas, – tos nakties prisiminimais dalinasi Mindaugas. – Kai ėjom, šunys pradėjo loti. Juozonis sako: „Budem govorit po ruski“. Kai pradėjom rusiškai šnekėt, šunys nutilo. Per 20 minučių kryžius buvo pastatytas iš kryžių liekanų, bet kitądien kaimui įspūdžių užteko!“
Sukaktuvininkas parodė ir nediduką rankinį laikrodį, kuriuo tą naktį švietėsi. „Apšvietė švento Jono vabaliukais“, – šypsosi. Nuo to įsimintino momento praėjo 40 metų. Laikrodėlis dabar jau be gyvybės ženklų. Gal, įdėjus baterijas, dabar vėl šviestų švento Jono vabaliukais ir dar ryškiau nukeltų į tos nakties prisiminimus. 
Garbusis rumšiškietis galėtų pasakoti ir pasakoti: apie Jono Basanavičiaus tėviškės atstatymą, kuriame ir jam teko dalyvauti, apie talentingojo lyriko Jono Aisčio atminties gaivinimą, apie paties padarytus ir pastatytus kryžius, stogastulpius iškiliems žmonėms ar įvykiams atminti, apie tai, kaip su bendraminčiais kūrė Sąjūdžio grupę – vieną pirmųjų Lietuvoje, apie svarbius renginius.

Be veiklos – nė dienos
V. A. Markevičius moka daryti ir medines valtis, buvo dvi sumeistravęs. „Norėjom kurėną padaryt, lentų užsivežėm, bet aš į kariuomenę išėjau – ir pasibaigė“, – šypsosi Gediminas.
Dukra Gražina „išduoda“, kad tėvelis ir daug šiltnamių pridaręs. O kiek inkilų sukalęs! Ne dešimtis! Šimtus! „Dabar turiu padaryt 48“, – teigia devyniasdešimtmetis. 
Jis – ir bitininkas, tiesa, dabar turi tik vieną bitelių šeimą. 
Ką dar veikia būdamas namuose? „Skaitau. Pažiūriu ir televizorių, kartais pagalvoju, o, velnias, geriau knygą būčiau paskaitęs, – šypsosi jubiliatas. – Mane visą laiką domina politika. Ir seniau knygas skaičiau. Dar anais laikais buvo pavykę gauti „Kroniką“. Darbe – Žemprojekte buvau pasidaręs slėptuvę. Projektams – tokiems rulonams dėti turėdavome dėžes. Tarp tų rulonų buvo prisiveisę gyvas velnias tarakonų... O dėžėje – dvigubas dugnas – ir dedi ten „Kroniką“, kai gauni.“
*     *     *   
– Vytautai, dabar tikriausiai tas metas, kai jums įdomiausia ir geriausia gyventi Lietuvoje? – klausiu.
– Sakyčiau Lietuva niekada taip gerai negyveno, kaip dabar gyvena. Tik gaila, kad vienas dalykas yra – Rusijos įtaka, ir žmonės jai pasiduoda. Čia toji bacila yra užkrėsta, – sako V. A. Markevičius.
– O ką reikia daryti, kad nepasiduotų?
– Skaityti, domėtis pirmiausia.
– Vytautai, ko palinkėtumėte sau ir Lietuvai?
– Ką, Dieve, pasakyti? Ko palinkėti? Kad žmonės apsispręstų ir žinotų, už ką balsuoja, ką renka, už ką renka, kad ne už tuos balsuotų, kurie žada. Reikia prisiminti ir praeitį. Kodėl jie norėjo, pavyzdžiui, atiduoti „Mažeikių naftą“ už litą? Gerai, kad išsaugojom. Taigi, norėčiau palinkėti protelio!
O sau? Kad nereikėtų kentėti ir patale gulėti. Kol kas sveikata nesiskundžiu, dar su mašina važinėju. Pasigirsiu – daug draugų turėjau, nes turėjau mašiną. 
Jis pasakojo, kaip gavo „Žiguliuką“, kaip į ministeriją ėjo su dovanomis. Gavo automobilį, tačiau teisių dar neturėjo. Buvo 1974-ieji metai. Automobilis buvo vyšnių spalvos, juo važinėjo 21 metus. Juo keliavo ir tą atmintiną naktį į Laukuvą. 
*     *     *   
Svečius stebino Vytauto Aleksandro Markevičiaus atmintis, energija, apskritai, jo veikla. „Labai įdomus pašnekovas“, – vėliau sakys meras Š. Čėsna. 
Atsisveikinant sukaktuvininkas mums padovanojo po inkilą, paties sumeistrautą. Tad tą snieguotą sausio vakarą kiekvienas į namus parsivežėme pavasarį...  
Linkime jubiliatui stiprios sveikatos, ilgiausių metų, prasmingų veiklų ir, žinoma, tokios pačios – atominės – atminties.