Naujienos
Archyvas
Redakcija
Reklama
Skelbimai
Privatumo politika


arrow Naujienos 2026 vasario 07, Šeštadienis
Susitikę ant jievaro tilto Spausdinti
Romualda SUSLAVIČIENĖ   
2025 gruodžio 14, sekmadienis

Adventas. Rūkuose, o ne išsvajotame baltame sniege paskendęs, tylus ir gilus susimąstymo metas, mintyse atsisveikinant su viskuo, ką teko pamatyti, išgirsti, pajusti kiekvieną nueinančių metų sekundę. Metai. Kaskart jie – tarsi miniatiūrinis gyvenimo modelis: su savo gimimu, viltimis ir svajonėmis. Ir pabaiga, kai jau nieko, kas buvo,
J. Kavaliauskienė prie Musteikos kaimo koplytstulpio.
nebegali pakeisti, tik priglausti prie savęs visą patirtą gerumą ir pasistengti kuo toliau, už devynių durų, nustumti nurytą kartėlį. Kaip moki ir kiek gali.
Kai sakai „adventas“, iš minčių ataidi pačios gražiausios šio laikotarpio melodijos. Ir pirmiausia, žinoma, „Jievaro tiltas“. O ant stalo kaip tik – ketvirtasis Varėnos rajono literatų klubo „Jievaras“ poezijos almanachas „Merkio lieptai“, dar taip neseniai paskolintas dabar jau šviesios atminties mokytojos Palmiros Motiejūnienės ir dar dvelkiantis Jos rankų šiluma.
Kodėl mums – apie Varėną, apie klubą, šiemet atšventusį savo veiklos dvidešimtmetį? Taip jau susiklostė, kad jame, šiame almanache – ryškūs pėdsakai su mūsų, Kaišiadorių kraštu, vienaip ar kitaip susijusių žmonių, kuriuos ant simbolinio jievaro tilto suvedė pati gražiausia sielos muzika – kūryba. Todėl į šios įstabios dainos klausimą „Iš ko mes grįsim jievaro tiltą?“ atsakyti nesunku: iš šių žmonių eilėraščių, iš jų likimo vingių, suartinusių dzūkų kraštą su mūsų mylimu žemės lopinėliu, plytinčiu trijų etnografinių Lietuvos regionų sankirtoje.

Nenutrūkusios gijos
Prasminga gija jubiliejinį varėniškių literatų kūrybos almanachą su Kaišiadorimis sieja kaišiadoriečiams gerai pažįstamo ilgamečio žurnalisto, „Kaišiadorių aidų“ redaktoriaus, kraštotyrininko Jono Laurinavičiaus kelias. Kaip almanacho pratarmėje mintimis dalijasi Varėnos literatų klubo „Jievaras“ pirmininkė, Varėnos viešosios bibliotekos bibliotekininkė Renata Česnulevičienė, „Jonas Laurinavičius ne kartą yra rašęs, kad Varėnos laikraščio redakcija jam buvo literatūrinio ir žurnalistinio darbo pradžiamokslis, o 1956 m. susikūręs varėniškių literatų būrelis prie rajono laikraščio redakcijos buvo netgi pagrindinė literatūrinė mokykla“. Išėjęs šią mokyklą, J. Laurinavičius, daugelio knygų autorius, 55 metus dirbo įvairių laikraščių redakcijose, 25 iš jų vadovavo „Kaišiadorių aidams“. Būtent iš čia jis ir išėjo, kaip įprasta sakyti, „užtarnauto poilsio“, jeigu poilsiu galima pavadinti nenutrūkusį intensyvų kūrybinį darbą...
Sakoma, kad žmogus visuomet sugrįžta prie to šaltinio, kuris jam davė pradžią. Nors su Varėna ryšiai nebuvo nutrūkę visą gyvenimą, visu stiprumu jie atsinaujino 2024-aisiais, kai vėl įsijungė į Varėnos literatų klubo gretas, o netrukus pasiūlė išleisti naują Varėnos literatų kūrybos rinktinę. Taip šiemet gimė 4-asis almanachas „Merkio lieptai“, kuriame – ir Jono Laurinavičiaus eilėraščiai bei publikacija „Mes, varėniškiai literatai, kuriam...“ apie literatų būrelio ištakas tais, dabar jau reikėtų sakyti „tolimais“, 1956-aisiais... J. Laurinavičius taip pat yra ir šio almanacho redaktorius.
Kaišiadoriečiams, ypač Nemaitonių apylinkių žmonėms, bus įdomu sužinoti, jog almanache – jų kraštiečio Jono Staliulionio eilėraščiai. 1943-aisiais į pasaulį atėjęs Nemaitonių kaime, Jonas Staliulionis visam gyvenimui išsinešė didžiulę meilę kalvotai savo gimtinei, apie kurią – daugelis jo eilėraščių. Eilėraščius ir atsiminimų esė ilgą laiką skelbė ir Kaišiadorių rajono spaudoje. Nors Varėnoje gyvena nuo 1975-ųjų, pirmąją savo eilėraščių knygą „Tai mano kaimas – Nemaitonys“ pristatė ir gimtinėje, prisiminimai apie savo kraštą, jo žmones rado vietos ir vėlesnių šio autoriaus eseistinių knygų „Žibalinės lempos vaikai“, „Vasara su užtemimu“ puslapiuose.
 
Likimo įspraudai
Dar viena almanacho „Merkio lieptai“ autorė, ilgametė Varėnos krašto lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Jaunuta Julija Kavaliauskienė Kaišiadoris pažįsta iš bendrystės su šviesios atminties mokytoja Palmira Motiejūniene. Dviejų lituanisčių draugystė tęsėsi 69 metus – nuo pat pirmojo tuometinio Vilniaus pedagoginio instituto kurso. „Nelengva buvo mūsų pokario jaunystė, bet kartu – ir smagi. Labai draugiškas kursas, susibendravome visam gyvenimui. Pamenu, iš pradžių gyvenome bendrabutyje Vilniuje prie Šv. Kotrynos bažnyčios – apie 17 studenčių viename kambaryje, paskui – Mikalojaus Daukšos gatvėje. Mėgdavome nueiti į šokius, kurie vykdavo dabartiniuose Prezidentūros rūmuose... Vienais studijų metais bendrabučio negavau, teko „nelegaliai“ glaustis bendrakursių kambaryje. Prisistačiusios prie lovos kėdes taip ir pragyvenom visus metus, su Palmira nakvodamos vienoje lovelėje“, – šiandien prisimena per keturiasdešimt penkerius mokytojavimo metus šimtus varėniškių ne tik gimtosios kalbos išmokiusi pedagogė – meilę gimtojo krašto etnokultūrai, istorijai, tautosakai skleidė renginiuose, šiomis temomis publikavo savo straipsnius rajono ir respublikinėje spaudoje. Ir šiandien ji – apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu, Varėnos savivaldybės garbės ženklu „Už nuopelnus Varėnos kraštui“ – aktyvi literatų klubo „Jievaras“ narė. Būtent J. Kavaliauskienė paskatino ir mūsų mieste gyvenusią savo draugę P. Motiejūnienę ryžtis išleisti poezijos knygelę. „Gaila, negalėjau jos pristatyme dalyvauti, bet žinau, kad buvo labai šiltas susitikimas“, – darganotą advento vakarą telefonu plaukia Julijos žodžiai. Ir prisiminimai apie mūsų miestą, kuriame teko viešėti lankant savo jaunystės draugę – geležimi apkaustyti tilto per geležinkelį laiptai, kartu išvaikščiotos Kaišiadorių gatvės...
„Esu daugiau kalbininkė, ne literatė, – dar nuo studijų metų labiau prie širdies buvo kalbiniai mokslai, tad nedaug tų eilėraščių parašyta, ir almanache jie – pirmą kartą“, – kukliai apie savo poetinę kūrybą atsiliepia J. Kavaliauskienė, mieliau pokalbį pasukdama apie kitus klubo kolegas, jų eiles, pasiekimus. Tarp paminėtų – ir mūsų kraštietis Jonas Staliulionis, dalyvavęs jubiliejinio almanacho pristatyme, ir paties leidinio redaktorius Jonas Laurinavičius. „Mums garbė, kad turime tokį žmogų“, – sako ji.
„Merkio lieptuose“ publikuoti Jaunutos Julijos Kavaliauskienės (Ilkevičiūtės) eilėraščiai pažymėti skaudžiais gyvenimo įspaudais, kuriais šeimos likimas paženklintas dar pokaryje. Gimtasis kaimas, kuriame gyveno tėveliai ir kur gimė Julija – pačiame Lietuvos pakraštyje, vos 8 km nuo Baltarusijos. „Ant sienos“ esu gimusi“, – sako pašnekovė. Antrojo Pasaulinio karo metais ne tik Musteikos kaimui, bet ir visam su Baltarusija besiribojančiam pasieniui teko nelengva dalia kęsti nuolatinius svetimos šalies miškuose besislapsčiusių „raudonųjų partizanų“ išpuolius – grobė gyvulius, maistą, drabužius. Šviesią vaikystę rūpestingų, mylinčių tėvų globoje 1944-ųjų birželio 24 d. į šipulius sudaužė „raudonųjų partizanų“ surengta egzekucija, kurios metu atėjūnai sudegino pusę kaimo ir sušaudė 14 vyrų. Tarp jų – ir Miką Ilkevičių, Jaunutos Julijos tėvelį – ramų, santūrų žmogų. Jam tebuvo trisdešimt penkeri... Namuose liko našlė ir našlaitė. Kai žuvo tėvelis, būsimai mokytojai tebuvo penkeri, tačiau skriauda liko visam gyvenimui. Tėvelį prisimena ne tik kaip rūpestingą, patikimą šeimos ramstį. Į tėvynę, tegul ir vargo vargti, iš Amerikos sugrįžę seneliai kartu parsivežė ir du vaikus. Tvarkingoje, doroje šeimoje užaugęs Mikas Ilkevičius nedaug mokslų teragavo, tačiau buvo šviesus, rimtas, kaime autoritetą turėjęs žmogus. „Po daugelio metų, kai teta man atidavė jo laiškus (tėvo sesuo vėliau vėl pasitraukė į JAV), skaitydama tėvelį tarsi pažinau iš naujo, atradau buvus jautrią, lyrišką asmenybę“, – brangiais prisiminimais dalijosi J. Kavaliauskienė, kurios abiem tėveliams (mama Adelė Ilkevičienė – darbšti moteris, naginga audėja) nesvetima buvo ir patriotizmo dvasia. Ne veltui dukros antras vardas – Jaunuta, legendinio Stepono Dariaus žmonos Jaunutės garbei. Našlaitės dalią šildė gražus bendravimas su mama, tačiau ir jos neteko gana anksti...
Ankstyvojoje vaikystėje įsirėžę, kaip J. Kavaliauskienė vadina, įspraudai ryškūs ir jos eilėraščiuose, paskelbtuose almanache. Kiekviena eilutė aštriai ir skaudžiai sminga tiesiai į širdį, nes viskas išgyventa ir tikra.
O šiandien Jaunuta Julija Kavaliauskienė džiaugiasi savo išaugintų dviejų sūnų, gyvenančių Vilniuje, rūpesčiu ir literatų klubo „Jievaras“ veikla. „Patinka mūsų klubo žmonių, kurie daugiausia – vyresnio amžiaus, kabinimasis į gyvenimą, laikymasis už žodžio, už kalbos. Ir naujausias almanachas – tai mūsų visų dvasinio pasaulio atspindys. Gera bendrauti ant to jievaro tilto“, – sako ji. 
* * *
...O jievaro tiltas supasi po darganotu advento dangumi. Tarsi magiška susitikimų vieta, kur vėl esame kartu – tie, kurie iriamės per gyvenimą, ir tie, kurie žvelgia į mus iš anapusybės. Ir pasidaro šviesiau...

Vaikystės Musteikoje įspraudai
Jaunuta Julija KAVALIAUSKIENĖ
 1.Sekmadienis su tėvuliu
 Kietas žemdirbio delnas švelniai spaudžia
 trapią rankelę.
 Vaiko delniukas paskęsta vyriškos plaštakos
 saugioje gūžtoje.
 Platus žingsnis lėtėja ir taikosi
 prie vaikiškos eisenos.
 Taip nykštukas tipena šalia milžino
 basos kojos.
 Tėvas žvilgteri iš arti į trobas
 abipus gatvės,
 Lenkias prie dukrelės, čiauškančios
 savo džiaugsmą.
 Vaikas saugo kojeles dulkinam duobėtam kely,
 bet tėvo panešėt neprašo – pažadėjo pati nepavargti.
 Sekmadienio popietę vyrai renkasi Dovydo pirkioje – 
 Vyrų kalbos rūpesčiais austos dėl žemės,
 dėl laiko, dėl rytdienos...
 Tėvas tupia ant malkų krūvos prie krosnies,
 kiti apsėda suolus.
 Sekmadienį jų rankos ilsis ant kelių, ant stalo.
 Vaikas glaustosi prie tėvo, sutelpa glėby, supasi ant kojų,
 Žvelgia į kaimynų veidus, kalbančias lūpas.
 Bet girdi tik tėvą, mato tik tėvą, jaučia tik tėvą – 
 Tėvas kvepia malkomis, šienu, prakaitu,
 saugiu glėbiu, namų šiluma.
 Vaikas jaučia palaimą – meilės jausmu spurda širdelė.
 --------------
 Ačiū, tėve, už brangią akimirką
 Iš mano laimingiausio vaikystės meto.
 2.Paskutinė kelionė
 Dvigubos netektys suparalyžiavo Musteikos kaimo žmonių širdis: sudeginti namai ir sušaudyti keturiolika vyrų.
 Neatsakomas klausimas sopuliu gręžia galvas: už ką?
 Paprastas nedažytas karstas stūksojo vežime. Netrukus arklys patraukė šią liūdną naštą. Lėtai pajudėjo gedulinga eisena iš mūsų kiemo.
 Vaiko delnas kadarojo motinos delne. Jį spaudė motinos ranka – šįkart glėbio ji nesiūlė. Patiklaus tėvo delno pastogės labai stigo. Vaikas lyg sugautas paukštelis dairėsi aplink.
 Basos kojelės klimpo smėly, dulkių tumulas graužė akis. Našlės ašaros išverktos, vaiko našlaitystė nulemta.
 Ore tvyrojo degėsių kvapas – namų jau nebėra.
 Kieme dviguba netektis – du karstai vežimuose. Visame kaime šitaip.
 Ilga 14 karstų palyda per visą kaimą ištįso rožiniu. Gedulinga litanija aidėjo kaip atodūsiai: melskis už mus, melskis už mus...
 Prie trijų kryžių vilkstinė sustojo ir poteriavo.
 Vaiko kojelės sulinko įkaitusiame smėlyje.
 Motinos rankos pakėlė ir pasodino vežimo galugaly.
 Vaiko nugara pajuto grubaus karsto kietumą. Ir
 šilumą. Paskutinį kartą spaudėsi taip arti tėvo.
 Vežimas septynis kilometrus dardėjo miško keliu.
 Juoda skara apsigaubusi motina laikėsi vežimo drangos.
 Vaikas paskutinį kartą rėmėsi į tėvo galvą.
 „Kodėl tėtulis nepakelia galvos ir neina pats?“ –
 Klausė vaikas, nesuprasdamas mirties. 
 --------------
 Aš visą gyvenimą jaučiu kietą karsto įspraudą savo nugaroje.
 Ir tėvo netektis degina amžina gėla.
Jonas LAURINAVIČIUS
         Gimtinei
 Nieks nesprendė globalinių problemų,
 Gyveno gimto kaimo reikalais,
 Kiekvienas šlavė, tvarkė savo kiemą,
 Vaišino tėvo sodo obuoliais.
 Vien tik pro kapines bijojo eiti,
 Nes, sako, ten vaidendavos naktim,
 Motulė krovė dukružėlei kraitį
 Audimo staklėm ir jautria širdim.
 Sava tarme kalbėjome nuo lopšio,
 Kiekvienas žodis – tartum iš dainos – 
 Galiu gyvent be Alpių, Pizos bokšto,
 Bet be gimtinės vėjo – niekados.
Jonas STALIULIONIS
            * * *
 Išgalvojau šventovę prie upės,
 išgalvojau pakrantėj medžius
 ir meldžiausi po medžiais suklupęs
 į senovės lietuvių dievus.
 Išgalvotą medį vėjas supa
 ir mėnulis įžiebia žvaigždes,
 o namai nuo kalno žiūri upėn
pro akis miestelio stiklines.
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2025 gruodžio 14, sekmadienis )
 

© Kaišiadorių aidai 2009 - 2026