Naujienos
Archyvas
Redakcija
Reklama
Skelbimai
Privatumo politika

Šiuo metu 3 skaitytojai

arrow Naujienos 2026 sausio 19, pirmadienis
Įspūdinga Pravieniškių vaikų keramikos būrelio darbų galerija Glinskių sodyboje Spausdinti
Angelė RABAČIAUSKIENĖ   
2025 gruodžio 13, Šeštadienis
Menininkas Leonas Glinskis su žmona dailininke, Pravieniškių vaikų keramikos būrelio vadove Audrone Skarbaliūte, kurios dėka galerijoje atsirado tokia gausybė keramikos darbų. Redakcijos archyvo nuotr.
„...Gandas eina: „Glinskių sodyboje eksponatai patys susirikiavo“, – rašo Aušrinė Subačiūtė Pravieniškių kaimo laikraščio „Praviena“ 90-ajame numeryje apie gausią Pravieniškių vaikų keramikos būrelio (vadovė  dailininkė Audronė Skarbaliūtė) darbų galeriją menininkų Leono Glinskio ir Audronės Skarbaliūtės sodyboje, kurioje neseniai kartu su Pravieniškių seniūnu Kęstučiu Marcinkevičiumi, šiam gavus menininko Leono Glinskio kvietimą, likimas lėmė laimę apsilankyti... 
 Nuostabus, nepakartojamas jausmas, patekus į tokią gausią keramikos darbų galeriją, kur eksponuojama, kaip sužinojome, per tūkstantis trijų šimtų autorių, vienas už kitą skirtingesnių ir spalvingesnių keramikos darbų. Įvairovė stebina, nuostaba užima kvapą ir negali atsitokėti, žvilgsniui aprėpiant vis didesnius ir gausesnius eksponatų plotus.  
 Įspūdį stiprina ir nuostabą savo didinga ramybe kelia ir sodybos – savotiškos miško karalystės – idilija, kur tarsi gyvi į tave aklais žvilgsniais atsiremia įvairiaspalviai medžių ir krūmų lapai, visais sodybos takais ir takeliais čežantys į nežinią... O kas dar nuostabiau, tai keramikos darbų galerija po atviru dangumi. Gausybė išraiškingų žvilgsnių, spalvingų meniškų darbų visur: ir panamėje, ir namo sienų specialiose nišose, ir pačiose netikėčiausiose sodybos vietose. 
 Džiaugiuosi jais, stebiuosi ir bandau užkalbinti gyvąją sodybos dvasią – namų sargą – didžiulį šunį, netikėtai išdygusį ant keliuko į sodybą.  
 Tyla ir ramybė taip pat turi savo magiją. Iki soties galėjome mėgautis šia neįprasta diena su angelo skulptūra, žvelgiančia nuo aukštaūgių medžių ir įspūdinga keramikos darbų galerija ne tik pastato viduje, bet ir po atviru dangumi, užbūrusiu širdį ir sielą. 
Tai – viso mūsų gyvenimo projektas
Taip gyvenimą ir kūrybinius projektus apibūdino menininkas Leonas Glinskis. „Nesuklysiu pasakęs, kad tai – viso mūsų gyvenimo projektas, kuris visu gražumu suspindo tik dabar“, – įspūdžiais apie tą kūrybingą ir šviesų gyvenimo etapą jis dalijasi savo leidžiamame bendruomenės laikraštyje „Praviena“:
–  Pirmasis į šį Pašilės kampelį 1965 metais užklydau aš. Tada žemė buvo niekieno, man vieta patiko, prasidėjo, kaip J. Auželis sakė, šalašų statybos. Dailininkė Audronė Skarbaliūtė su keramika atsirado 1974 metais. Gyvybinga, jauna, rentė svajonėse pasakų pilis, uždegdama mane savo idėjomis. 
Rajonas mus palaikė, iš esančių po ranka medžiagų statėsi dirbtuvės, gimė vienas po kito vaikai. Maži vaikai nešė plytas, maišė skiedinį, padavinėjo man į aukštybes. Atrodė – niekada nesibaigs plytų dėjimas, stogo dengimas ir vėl iš naujo stogo dengimas tik patvaresnėmis medžiagomis. Keramikos pastato pagrindinės salės dydį lėmė, kad ant galinės sienos tilptų piešinys Rumšiškių kultūros namų būsimam keramikos pano. 
Mama lipdo – vaikai mato, lipdo. O ši puiki salė su gera akustika tarnavo folklorui, dukrų vestuvėms, šermenims. Nepriklausomybės laike nebebuvo didelių užsakymų, bet  dailininkė Audronė Skarbaliūtė, tapusi Pravieniškių vaikų keramikos būrelio vadove, savo žinias pradėjo perduoti aplinkinių kaimų vaikams. Kaupėsi darbai, kol vieną dieną nudžiūvo mūsų miško šimtametės eglės, kurių medieną sėkmingai panaudojome galerijos ekspozicijai. Pasaulyje visi įvykiai turi savo prasmę, tik reikia svajoti ir paskatinti viltį.
 
Įspūdžiai. Nuomonės. Atgarsiai
„O kas tave nulipdė?“
– Užeini į taip gerai pažįstamą salę, kur paprastai jautiesi tarsi klaidžiotum molio miške – toks pats sutrikęs ir nelabai išdegęs, kaip visi čia, – įspūdžiais apie keramikos darbų galeriją dalijasi Aušrinė Subačiūtė.
– Bet šįkart atsiveria šviesi erdvė, o pats stovi salės centre apsuptas daugybės būtybių. Jausmas, tarsi būtum išstatytas parodoje – ne tu atėjai jų pažiūrėti, o jie tavęs. Spokso molinėmis akimis ir klausia: „O kas tave nulipdė?“ Sutrinki ir ieškai draugiško žvilgsnio. Čia daug kas įdėmiai spokso, šventieji ir angelai žvelgia dangun, žvėrys dėbso iš padilbų, bet nemažai veidų ir šiltai šypsosi, vienas lyg mirktelėjo. Atrodo, tuoj kampe stovintis kareivis atgijęs čiups už rankos ir ves šokiui. Tuoj muzikantas užgros. Galvos ir veidai plokštėse ims linguoti. Sukyla įtarimas, kad būtent tokios puotos ir vyksta naktį, kai mes, ne molio genčiai priklausantieji, išsiskirstome. Kas ten žino, kas patikrins? Išeidamas lyg išgirsti iš tolo: „Pamiršai atsisveikinti, moliagalvi...“
 
Aš kreipiuosi į Molį pagarbiai...
– Sakoma, kad Dievas mus sukūrė iš Molio (O gal ir ne. Kas žino?), – svarsto Lilija Blažiolionytė. – Ir gal būtent todėl mes šiai žemiškai materijai jaučiame nepaaiškinamą artumą. 
Iš pradžių mes prieiname prie Jo kupini smalsumo ir išgąsčio – tiek baisių istorijų esame girdėję! Ogi Jis, įlindęs į mūsų dažnai nepastebimas kerteles, bandys iš mūsų iščiulpti visą gyvastį (juokauju – tik iš rankų)! Tas pirmas šaltas, šlapias Molio gabalas delnuose greitai pavirs į nesuvaldomą, mūsų nepaleidžiantį siaubūną – limpantį, skandinantį ir triumfuojančiai vagiantį pirštus. Tai stebins ir kartu erzins! Nepaisant to, po kiek laiko Jis... atsipalaiduos. Nesuklyskite galvodami, kad tai Jo kapituliacija: tai tik jūsų partnerystės pradžia. Jei Juo rūpinsitės, Jo klausysite ir atsakysite, būsite apdovanoti. Visam likusiam gyvenimui. P.S. Taip, tai ne klaida. Aš kreipiuosi į Molį pagarbiai. Nenorėtume Jo supykdyti, ar ne?
2018 m.
 
Viena ištikimiausių medžiagų... 
– Kuo dažniau jį liečiu, glostau, tuo dažniau suprantu, kad molis – magiška medžiaga, jos technologiniai klodai neišmatuojami ir neišsemiami, o ir idėjos nublanksta prieš tokią galybę, – prisipažįsta Rimgailė Dručiūnaitė. – Keramika yra gilus žmonijos istorijos pėdsakas. Ši specialybė reikalauja geležinės kantrybės, nuolat domėtis ir vis bandyti. Tai nesibaigiantis karštojo meno eksperimentas. Esu laiminga, galėdama pasakyti, kad tai vienas geriausių mano sprendimų gyvenime. Menininko-keramiko privalumas yra per lytėjimą kuriamas santykis. Tai itin subtilu ir reikšminga, ypač dabartiniame technologijų amžiuje. Ta paslaptingoji ir nuolat viliojanti virtualybė stipriai keičia žmogaus kūno ir sąmonės pavidalą – imame panašėti į šaltus kyborgus. Toldami kūnai praranda trauką ir poreikį, tampa egoistiški ir svetimi. O mane šaukia žemė savo tikrumu, įvairiapusiškumu ir laisve!
2019 m.
 
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2025 gruodžio 14, sekmadienis )
 

© Kaišiadorių aidai 2009 - 2026