Naujienos
Archyvas
Redakcija
Reklama
Skelbimai
Privatumo politika

Šiuo metu 1 skaitytojas

arrow Naujienos 2026 vasario 07, Šeštadienis
Kaišiadoryse sužibo menininkų Jakševičių palikimo šviesa Spausdinti
Alvydė VENSKIENĖ   
2025 gruodžio 13, Šeštadienis

Lapkričio 25-ąją Kaišiadorių turizmo ir verslo informacijos centre įvyko jautrus ir prasmingas knygos „Menininkų Jakševičių fenomenas“ pristatymas. Į mūsų miestą sugrįžo knygos autorė, skulptoriaus Vincento Jakševičiaus provaikaitė Rema Bartkienė, anksčiau gyvenusi Kaišiadoryse.
Alvydės Venskienės nuotr. Autografai būsimiems knygos skaitytojams
Šis sugrįžimas buvo kupinas šilumos: autorė dalijosi ne tik 22 metus rinkta medžiaga apie talentingus savo giminės kūrėjus, bet ir prisiminimais, kurie daugeliui atvėrė naują šios šeimos istorijos puslapį. Remos pasakojimuose atgijo vietos, kuriose yra ryškiausi Jakševičių kūriniai: Kaišiadorių katedra, Gegužinės bažnyčia, Žiežmarių aikštė, kur stovi Adomo Jakševičiaus sukurtas Laisvės paminklas, ir kitos Lietuvos vietovės – Švėkšna, Joniškis, Panevėžys, Taujėnai, kuriose šių menininkų palikti darbai iki šiol kalba apie talentą ir laiką įveikiantį grožį.
Knygos pristatymo vakarą organizavo kolekcininkų klubas „Kaišedarai“ drauge su Kaišiadorių turizmo ir verslo informacijos centru. Knygą išspausdino leidybos įmonė „Kriventa“.

Didingas palikimas
Renginį moderavęs Virginijus Brazys pristatymą pradėjo mintimis, kurias salė sutiko ypatinga tyla:
„Yra žmonių, kurių net palaidojimo vietos nežinome, taip yra nutikę ir kai kuriems Jakševičių giminės atstovams, todėl gali atrodyti, kad jų pėdsakas žemėje kaip ir nutrūko, – sakė V. Brazys. – Bet, laimei, jie išeidami mums apie save paliko tokius paminklus, kuriais mes gėrėsimės ne 50 ar 100 metų, o gerokai daugiau. Didingi kūriniai, didingas palikimas, į kuriuos norisi žiūrėti užvertus galvą ir sulaikius kvėpavimą...“ 

Iš prisiminimų – į istoriją
Rema pasakojo, kad Jakševičių giminės įprasminimo kelias prasidėjo nuo apsilankymo Švėkšnoje, kur yra daugybė Vincento ir Adomo Jakševičių darbų, o vėliau – nuo Vincento mirties liudijimo atradimo Kaišiadorių katedros archyvuose. Tuomet ji pradėjusi po truputį rinkti visą medžiagą ir domėtis giminės istorija.
„Apie dvylika metų su savo šeima gyvenau Kaišiadoryse, Vytauto Didžiojo g. 6, vyro senelių paliktuose namuose. Dažnai eidavau gatve pro namelį su gonkelėmis ir vis pagalvodavau, kad norėčiau čia gyventi. Tik Kaišiadorių katedros archyvuose radusi Vincento Jakševičiaus mirties liudijimą, supratau, kad namelis P. Gudyno g. 16 – tas pats namas, kuriame gyveno mano seneliai tuo metu, kai įrenginėjo katedros interjerą. Sėdėdama pavėsinėje žiūrėdavau į tolį, ten, kur už geležinkelio tunelio yra kapinės, ir mąstydavau, kad iš maniškių ten nieko nėra palaidota. Nė neįtariau, kad šiose kapinėse 1936 m. karštą vasaros dieną palaidotas mano prosenelis architektas ir skulptorius Vincentas Jakševičius. Menininkai Jakševičiai mane tarsi vis laikė. Laikė, kol metams prabėgus nuo mano mamos mirties 1999 m. radau seną raudoną pliušinį fotoalbumą. Jame tvarkingai suklijuotos senos fotografijos. Tai laikau mistišku likimo pokštu. Išlikęs senelio Silvano Eugenijaus Jakševičiaus sesers Helenos prisiminimų dienoraštis, Helenos dukters Nijolės Remeikienės, Benjamino Jakševičiaus ir jo dukters Irenos Sabūnienės pasakojimai kėlė mano susidomėjimą šeimos istorija“, – prisiminė knygos autorė (Rema vis svarstydavo išvykti iš Kaišiadorių ir vis tam nesiryždavo, kol supratusi, kad ją čia laiko ryšys su gimine – autorės pastaba).
Nenuleisti rankų, ieškoti naujų kūrinių ją skatino ir mokslininkė dailėtyrininkė Marija Matušakaitė, 2009 m. Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė. 
„Kai jai parodžiau mūsų šeimoje išlikusias fotografijas su menininkų Jakševičių darbais, asmeninę Vincento Jakševičiaus lazdą, vertinimas buvo trumpas: „...aukšta klasė, unikalu.“ Tai didelis pagyrimas menininkams“, – pasakojo iškilių menininkų giminaitė, surinkusi daugybę darbo sutarčių, įvairių dokumentų, nuotraukų, liudijančių apie Jakševičių sukurtus kūrinius, kurie ir šiandien turi didelę reikšmę šalies kultūriniame gyvenime, ir gyvų istorijų, prisiminimų, netgi eilių.

Knyga, kurią norisi saugoti ateities kartoms
Kai išėjo į pensiją, ji sako atradusi laiko rašymui. „Pagaliau atėjo laikas nupūsti dulkes nuo tos gyvenimo istorijos“, – prisipažino Rema. Taip ir sugulė visi ilgai rinkti faktai į solidžiai atrodančią  knygą „Menininkų Jakševičių fenomenas“. Leidyklos „Kriventa“ savininko Kazimiero Matačiūno pasiūlytas knygos pavadinimas tiksliai atspindi šios šeimos kūrybinę galią.
Kaip teigia menotyrininkė dr. Skirmantė Smilingytė-Žiemienė, „sveikintinas Remos Bartkienės ryžtas subendrinti žinias ir atsiminimus šioje knygoje. Kraujo šauksmo ir pareigos vedama Rema kantriai kartais tik iš turimų nuotrupų atkuria savo meniškos giminės dramatiškų likimų ir darbų dėlionę“.

Kai pasakojimai paliečia širdį
Vakaro metu Rema dalijosi ir asmeniškomis akimirkomis iš gyvenimo Kaišiadoryse. Klausant jos, jaučiau, kaip per kūną ėjo šiurpuliukai: tiek daug likimo vingių, tiek daug simboliškų sutapimų.
Ji sakė meldusis, tuokusi ir krikštijusi savo vaikus altorių, sukurtų jos giminės menininkų, apsuptyje – niekada nesusimąstydama, kad vieną dieną pati taps jų istorijos tyrinėtoja.
„Meldžiausi, tuokiausi, krikštijau vaikus Kaišiadorių katedroje prie savo senelio skulptoriaus Silvano Eugenijaus, prosenelio Vincento, dėdės Adomo Jakševičių sukurtų altorių ir negalvojau, kad kada nors likimas lems eiti šių žmonių gyvenimo ir kūrybos keliais. Mano artimiausi šeimos žmonės norėjo būti atrasti, ir jau daugiau nei du dešimtmečius einu jų gyvenimo ir kūrybos keliais. Menininkai Jakševičiai, pasirinkę religinės krypties meno šaką, visą sovietinės valdžios laikotarpį buvo išbraukti iš meno pasaulio. Ant kūrinių buvo rašoma „Autorius nežinomas“ arba jie priskiriami kitam kūrėjui. Tryškau noru, kad žmonės sužinotų apie jų vietovėse esančių svarbių ir prasmingų, didelę reikšmę kultūriniame gyvenime turinčių meno kūrinių autorius, talentingus XIX–XX a. menininkus Jakševičius. Visą pusšimtį metų Jakševičių vardas buvo užmirštas, kadangi jų kūrybos gairės yra religinės tematikos kūriniai, nepriklausomos Lietuvos Laisvės simboliai.“ („Menininkų Jakševičių fenomenas“).

Artimi žmonės
Knygos pristatyme dalyvavo daug Remos pažįstamų, bičiulių – žmonių, su kuriais ją vienaip ar kitaip susiejo laikas, praleistas Kaišiadoryse. Ypač šiltai autorė pasveikino artimą draugę Danguolę Verkauskienę, su kuria susipažino čia gyvendama. Rema prisiminė ir kitas brangias bičiules – tarp jų ir a.a. Anastaziją Negatiną, ir Almą Bernatonienę, kurios sūnus Aidas taip pat apsilankė renginyje.
Buvusi kaišiadorietė vakaro metu skaitė savo prisiminimus, tarp jų ir tuos, kuriuos perdavusi „Kaišiadorių aidų“ buvusiam redaktoriui žurnalistui Jonui Laurinavičiui. Daugeliui susirinkusiųjų tai buvo galimybė išgirsti dar nepažintas Remos gyvenimo gijas. R. Bartkienė atskleidė tik dalį savo ir savo iškilių giminaičių gyvenimo epizodų – ne viską norisi išpasakoti. Geriau imkite į rankas kruopščiai sudėliotą knygą: ten rasite ir gyvenimų, ir kūrybos, ir laikmečio liudijimų, gausybę dokumentų, fotografijų, laiškų, ekspertų vertinimų. O tie Remos prisiminimai, kuriuos išgirdome vakaro metu – tarsi tylus liudijimas, kad knygos istorijos gimsta ne vien iš archyvų, jos gimsta iš žmonių, susitikimų, išsaugotų ryšių, iš skatinimo viską užrašyti...

Pagalba iš šalies
Vakaro metu ne kartą buvo pabrėžtas ir Romualdo Urmilevičiaus indėlis. Dar būdamas meru, jis susipažino su R. Bartkiene, sužinojo apie dailininkus Jakševičius, pamatė jų darbus Kaišiadorių katedroje. Pirmiausia ant katedros sienų atsirado atminimo lenta, įamžinanti Jakševičių atminimą, o vėliau, prabėgus kiek laiko, imta rūpintis knygos spausdinimu. Būtent Romualdas padėjo surasti knygos leidėjus – įmonę „Kriventa“ – ir žmones, palengvinusius knygos išleidimo finansinę naštą, tarp kurių ir UAB „Nemuno baldai“ vadovas Kęstas Moroza.

Kūrėjų pėdsakais 
„Manau, skulptorių Jakševičių darbai suras tinkamą vietą Lietuvos meno istorijoje“, – tikisi knygos autorė. O mums atrodo, kad jų vieta jau rasta – šiandien juos vertiname ir didžiuojamės jų palikimu. Renginyje dalyvavęs kunigas Gediminas Tamošiūnas sakė kone kasdien prisiliečiantis prie Kaišiadorių katedros altoriaus, kurį sukūrė Vincentas Jakševičius – ir tai jam visada primena kūrėjo rankų šilumą.
Tai buvo vakaras, kai aiškiai jutome – Jakševičių kūrybinė galia niekur nedingo, apie ją kalbame, ja žavimės, ją saugome. Galima drąsiai teigti, kad menininkai Jakševičiai paliko gilų pėdsaką mūsų krašto kultūroje. 
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2025 gruodžio 14, sekmadienis )
 

© Kaišiadorių aidai 2009 - 2026