Kaišiadorių aidai - Mokytoja ją vadins visą gyvenimą

Privatumo politika

Šiuo metu 1 skaitytojas

Naujienos

2025 lapkričio 19, trečiadienis

Mokytoja ją vadins visą gyvenimą

Spausdinti

Alvydė VENSKIENĖ
2025 spalio 21, antradienis
Mokytojos Danguolės Zavistanavičienės gyvenime daug vietos šypsenai, rūpesčiui, švelniam žodžiui. Ričardo Venskaus nuotr. Kartais gyvenimas pats atverčia mums tinkamą puslapį – tą, apie kurį galvojai, bet vis delsei. Atrodo, jog lemtingi atsitiktinumai pasitaiko ne šiaip sau: jie ateina tada, kai būname pasiruošę juos išgirsti. Seniai norėjau parašyti apie savo vyro pirmąją mokytoją – Danguolę Zavistanavičienę, kurią, manau, pažįsta daugelis kaišiadoriečių. Per ilgus mokytojavimo metus ji išleido ne vieną laidą pradinukų, o savo darbo kuprinėje nešiojasi net 42-erius metus pedagoginio stažo. Ir štai vieną šeštadienio popietę netikėtai sužinojau, kad prie mažosios mokyklėlės (taip kaišiadoriečiai vis dar vadina dabartinį Kaišiadorių Vac-lovo Giržado progimnazijos pastatą) renkasi buvę Danguolės mokiniai. Į tą susitikimą su Ričardu trumpai užbėgome ir mes. Šypsenos, jaudulys, gėlės... Išėjome su pažadu netrukus pasimatyti. Tad po kelių dienų jau sėdžiu mokytojos namuose, drauge geriame kvapnią arbatą, pasigardžiuodami burnoje tirpstančiu tiramisu, ir kalbamės apie praeitį ir dabartį, apie žmones, kurie kažkada buvo vaikai, o šiandien – jau suaugę, turintys savo gyvenimo istorijas. Apie ateitį pašnekovė kalbėti nenori. Galbūt todėl, kad viskas, kas svarbiausia, jau išragauta. Tas gyvenimo suteiktas medus jau nebebėga koriais, o tik laša, kad ir kaip tai būtų nelengva pripažinti. Bet juk svarbiausia, kad jo skonis pažintas. Kad mokytoja Danguolė nešioja savyje ne tik nuopelnus ir apdovanojimus, o tai, kas visą laiką lieka širdyse – žmones. Danguolės Zavistanavičienės namuose dar tebežydi mokinių dova notos gėlės, kurių jie po žiedą sunešė visa glėbį. Kartu atsiverčiame jos buvusios mokinės Giedrės Streikauskaitės įrašą „Facebook“ paskyroje. Garsiai skaitau: „Jaudulio kupina diena ir istorinis įvykis mums – pirmą kartą po mokyklos baigimo susitiko mūsų 1A klasė. Neapsakomai gera buvo pabendrauti su mūsų pirmąja Mokytoja Danguole Zavistanavičiene, kuri prisimena iki šiol ne tik mūsų vardus, pavardes, bet ir kas kuriam suole sėdėjo bei daugybę nutikimų kartu. Ačiū Mokytojai už kantrybę, toleranciją, puikų humoro jausmą ir pačias svarbiausias gyvenimo pamokas. Jau laukiame kito susitikimo!“, – rašo jos mokiniai. O komentaruose visi džiaugiasi, kaip buvo smagu pasimatyti, dėkoja vienas kitam... Kaišiadorietė Gražina Petkevičienė, kurios sūnų Ričardą taipogi mokė D. Zavistanavičienė, taikliai pastebi, kad retai organizuojami tokie susitikimai, kai pasimatoma būtent su savo pirmąja mokytoja, juk dažniausiai susitinka tie buvę klasės draugai, kurie kartu baigė mokyklą, o ne sėdėjo pradinių klasių suoluose. „Iš praeities – seni prisiminimai...“ Mokytoja parodė pluoštus padėkų, įvairiausių apdovanojimų, kartu vartėme albumus, iškarpas iš senų laikraščių. Ji dėliojo savo gyvenimo mozaiką, o metai skrido taip greitai tarsi paukščiai: žiūrėk, čia pavasaris, o čia – jau kitų metų ruduo, o nespėjus gerai aptarti to laikmečio, jau keliamės su prisiminimais dar 5 metus į priekį... Gyvenimą pravertėme per geras dvi su puse valandos – tiek truko mudviejų pokalbis. Tarp nuotraukų – akimirkos su pirmaisiais mokiniais, su paskutiniąja klase, su kuria atsisveikino 1999-aisiais, kai mokytojai buvo 61-eri, su kolegėmis, kurių jau dauguma išėję Anapilin, su šeima... Danguolė vardino buvusių mokinių vardus, skrupulingai paminėjo visus direktorius, kurie vadovavo mokyklai, kai ji dirbo, šiltai prisiminė kitus mokytojus, pasakojo, su kuo dar pasikalba susitikusi, su kuo susiskambina telefonu. Nusistebėjus, kad ji taip puikiai viską atsimena, atsakė: „Kaip aš neprisiminsiu, juk jie – mano gyvenimas!“ „Geriausia mano draugė buvo Leokadija Grinkevičienė, bet ir jos jau nebėra...,“ – atsiduso Danguolė. Bet apie viską – nuo pradžių pradžios... Paprašyta prisiminti savo vaikystę, Danguolė užsisvajojo. Gimusi ji 1938 metais, tad greitai – šį lapkritį – jai sukaks 87-eri. Alytaus rajono kaime, tėviškėje, ji iki šiol dar turi savo 15 ha žemės. „Mano abu tėvai Adelė ir Juozas buvo pradinių klasių mokytojai. Dar ir senelis buvo caro laikų mokytojas, taigi kilusi esu iš pedagogų šeimos,“ – atviravo Danguolė. Šeimoje jau augo 4 metais vyresnė sesė Aldona Marijona. Danguolė irgi turinti antrą vardą – Julija, tik prisipažino šio vardo nelabai mėgstanti, jai pakanka ir pirmojo. Jos pirmoji mokykla buvusi visai greta – kaimynų name. Sakosi ji, kad labai nepatiko matematika, visą laiką nusirašinėjo nuo berniukų, niekas iki šiol, greičiausiai, nežino, kad ji taip dariusi. „Gal ir mokyklos būčiau nebaigusi, jeigu taip nebūčiau dariusi“, – šelmiškai šypsojosi Danguolė. Vėliau, baigusi Simno vidurinę, mokslus tęsė tuometinėje Mokytojų seminarijoje, kurioje anksčiau mokėsi ir jos mama. Tai buvo pedagoginė mokykla Marijampolėje, tiems, kurie baigdavo vidurines mokyklas, tereikėdavo studijuoti dvejus metus. „Ten stojau, nes nereikėjo laikyti matematikos egzamino“,– prisipažino pašnekovė. Tapusi pedagoge, pirmąjį paskyrimą dirbti Danguolė, tuomet dar Dudytė, gavo ten, kur ir norėjo. Su keturiomis bendrakursėmis pasitiesė ant stalo Lietuvos žemėlapį ir nutarė: „Gerai būtų Vilkija. Arti Nemuno kranto...“ Kaip svajojo, taip ir atsitiko. Paskyrė Danguolę dirbti į Purviškių pradinę mokyklą, bet ten ji darbavosi neilgai. „Gretimas kaimas neturėjo mokytojos. Kaip dabar atsimenu, kaip su vedėja per upelį į tą kaimą bridome. Ten pradėjau dirbti Jokavų pradinėje mokykloje. Viename pastato gale vaikai mokėsi, kitame – šeimininkai gyveno ir mane gyventi priėmė“,– prisiminė buvusi mokytoja. Ir atėjo meilė... O tuomet, 1957 metais, iš tarnybos kariuomenėje į šeimininkų namus grįžo sūnus Jonas, su kuriuo jauna mergina pradėjo draugauti, po metų, birželio mėnesį, ir ištekėjo. Tuomet jai greitai sukako 20 metų, jaunikis buvo 22. Jokių vestuvių nekėlė, mokytojams tuo laiku buvo draudžiama lankytis bažnyčioje. Jonas susitarė su artimiausio miestelio – Seredžiaus – bažnyčios kunigu ir šis juos sutuokė tiesiog savo namuose. „Eik pažiūrėk, koks gražus mano vyras buvo“, – mostelėjo ranka į kitame kambaryje ant sienos kabantį sutuoktinio portretą Danguolė. Su didele meile ji iki šiol pasakoja apie savo gyvenimo partnerį, mylimą vyrą Joną, kurio neteko šių metų pradžioje. „Viską kartu darydavome, nors jis ir žinojo savo sunkios ligos diagnozę, bet liga buvo lėtinė ir jam dovanojo dar 10 metų“, – atsiduso moteris, kuriai dabar labai stinga savo žmogaus. Su savo vyru ji kartu praleido nuostabius 67 metus, užaugino sūnų Kęstutį. Tiesa, jis gimė jau Danguolės tėvų namuose, nes 5 metus pagyvenę pas vyro Jono tėvus, tuomet išsikraustė į jos tėviškę – Atesninkus, nes ten, gretimo kaimo Viešnagių pradinėje mokykloje, atsirado mokytojos vieta. Kad būtų žinojus Danguolė, kaip sunkiai jai teks kaskart nusigauti iki naujosios darbo vietos, kažin, ar būtų pasiryžusi grįžti arčiau tėvų? Ji buvo už kokių 4–5 kilometrų nuo namų. Šunkeliais, per užpustytus laukus klampodavo jauna mokytoja pas savo mokinukus, kad juos išmokytų skaityti knygas ir rašyti žodžius. „Gerai, kad Kęstutį padėjo auginti mama, nes kitaip išvis prapultis būtų“, – prisiminė mokytoja. Vėliau ją perkėlė į „Santaikos“ vidurinę mokyklą, ten jau į pamokas nuvažiuodavo autobusu. „Geri tie vaikai buvo, dievuli tu mano. Geri visur, kur tik dirbau“, – sakė Danguolė. Bet kaime sąlygos gyventi jau buvo nekokios, tėviškės namams taipogi verkiant reikėjo remonto. Todėl pradėjo svarstyti apie naujus namus. Kaišiadoryse Dabar Danguolė gyvena tam pačiam butelyje Gedimino gatvės dviaukštyje, į kurį ir atsikėlė, kai jos sutuoktinis turėjo darbinį pasiūlymą pasirinkti, kur norėtų gyventi. „Ar žinote, kodėl mes nutarėme atsikelti į Kaišiadoris?“ – paklausė manęs. Ir tuoj pat paaiškino: „Visą laiką man buvo sunku važiuoti autobusu, pykindavo, o čia, žiūrim – traukiniai, čia – netoli Kaunas, kur gyvena chemike dirbanti sesuo, taip ir apsisprendėme. Ir atvažiavome į Kaišiadoris šešiese: mūsiškė trijų asmenų šeima, abu mano tėveliai ir 90-metė senelė“, – prisiminimais dalinosi buvusi mokytoja. Tuomet čia šildėsi, kūrendami krosnis. Kęstučiui buvo 5-eri, jį ir toliau prižiūrėjo seneliai, o Danguolė 1968 metų rugsėjį peržengė Kaišiadorių 1-os vidurinės mokyklos slenksnį. Jau turėdama mokytojavimo patirties, bet niekuomet nesijautė viską žinanti ar esanti aukščiau už kitus kolegas. Taip, ji dirbo labai nuoširdžiai. Labai atsakingai ir pareigingai. Ir to mokė visus savo mažuosius mokinukus. Kai kas ją vadino mokytoja „iš pašaukimo“, bet ji pati mano, kad geros pedagogės vardą pelnė todėl, kad į viską žiūrėdavo su didžiule ATSAKOMYBE. Ar lengva mylėti svetimus tarsi savus? „Aš negaliu išskirti nė vienos klasės, nė vienos laidos, jau sakiau ir dar ne kartą kartosiu, kad visi vaikai buvo geri”, – pabrėžė pedagogė. Prisimena ji, kad pirmaisiais metais gavo d klasę, o ši, ne paslaptis, buvo sudaryta iš mokinukų, kurių buvo perdaug a, b ir c klasėse. Tai truputį buvo sunkoka, bet Danguolė, kaip ji pati prisipažįsta, buvusi reikli mokytoja. Ne griežta, ne pikta, bet reikalavo. Todėl laikui bėgant jos mokiniai suvokdavo, kad pamokas būtina paruošti. Ir stengėsi, kas kaip galėjo. Mokytojai reikėjo sugebėti pamokos metu ir pajuokauti, ir sudrausminti, ir pagirti, ir subarti... Danguolė sakosi visada su savo mokiniais išlaikydavusi atstumą, bet ir mylėjusi juos tarsi savus. Būdavo klasėse ir vaikų su negaliomis, bet niekas tuomet nesityčiojo. „Nežinojome, kas yra patyčios“,–nuoširdžiai stebėjosi mokytoja. Paklausta, kas buvo sunkiausia jos darbe, ji atsakė, kad atsakomybė prieš tėvus. Jos nuomone, dabar mokytojams dirbti daug sudėtingiau, juk neretas vaikas ateina į mokyklą jau mokėdamas skaityti, o vaikų tėveliai labai dažnai nepagrįstai reikalauja iš pedagogų nebūtų dalykų, visi žino teises, o neturi pareigų. Prisiminė mokytoja ir vieną atsitikimą, kuris yra pasibaigęs trauma, papasakojo, kaip tuomet reagavo mergaitės tėvai ir sako suprantanti, kad šiais laikais reakcija į tokį atvejį būtų visiškai kitokia. „Dabar yra tiek profesijų, tiek specialybių, kad net anūkų nepatogu klausti, ką jie vis studijuoja, kokiose pareigose dirba, – nuoširdžiai dalinosi Danguolė. – Jie šimtą kartų man kartojo savo specialybes, bet aš vis tiek nesuvokiu (šypsosi). Tarkim, vienas mano anūkas studijavo kinų kalbą, bet po to dirbo banke, dar vėliau tapo magistru, kuriam jau nebereikėjo kinų kalbos, dabar vėl nežinau kur jis dirba, – traukė pečiais Danguolė. – Jūs paaiškinkite man, kas yra nuomonės formuotoja? Kokia čia specialybė?“– dabartinėmis jaunimo veiklomis nenustojo stebėtis mokytoja. „Sakiniai lentoj, žiburiai tamsoj, atversta knyga ir – širdis šalia...“ Paklausiau, kas mokytojai dabar yra Rugsėjo 1-oji? Ar jos laukdavo? „Diena, kuri sukelia prisiminimus“, – prisipažino Danguolė. Ir ne vien tik teigiamus. Tą dieną jos mamytė sėdėdavo prie lango ir... braukdavo ašaras. Už mamos brolių nusižengimus Tarybų valdžiai jos tėvus –ilgamečius pedagogus, išdirbusius daugiau nei po 20 metų – 1946 m. atleido iš darbo. Taip jie tapo žmonėmis, kurie dirbo žemę, bet visada ilgėjosi knygų ir tų galimybių, kai galėjo kitiems suteikti žinių. Rugsėjo 1-osios skambutis jai vis dar skamba širdies ir ilgesio varpais. Paklausta, ko labiausiai pasiilgsta iš tų laikų, kai dirbo mokykloje, Danguolė atsakė, kad ilgisi to meto, bet supranta, kad metų našta daro savo. „Labai malonu sutikti savo buvusius mokinius“, – tariant šiuos žodžius pašnekovės veide spindėjo nesumeluotas džiugesys. Gyvenimas po mokytojavimo Mokinių meilę ir dėkingumą laikas balta kreida išrašė ant mokytojos smilkinių, bet gerumo iš jos širdies neatėmė. „Kai baigiau mokytojauti, reikėjo veiklos: taip aš tapau maltiete“, – pasidalino Danguolė. Noras padėti silpnesniems, socialiai pažeidžiamiems bendruomenės nariams, duoti kitiems tai, ką gali, iki gyvenimo pabaigos rusens Danguolės Zavistanavičienės esybėje. Daugybę metų, apie gerą dešimtmetį, ji keldavosi anksti rytais, virdavo sriubą, po to išvežiodavo po vienišų senjorų namus. Lankydami senolius namuose, dažnai ir ilgiau pasikalbėdavo, išklausydavo, paguosdavo. Žmonių gyvenimai skirtingi, bet šilumos ir meilės visi ilgimės. „Ir kaip tik manęs nevadindavo tada, – pasakojo D. Zavistanavičienė. – Kreipdavosi ir mokytoja, ir močiute, ir teta, o Nakvynės namų gyventojai net vedėja šaukdavo. Jeigu tenka kurį dabar sutikti, visi prisimena, sveikinasi“. Maltos ordino pagalbos tarnybai Danguolė Zavistanavičienė skyrė 20 savo gyvenimo metų. Rytais – maisto gamyba ir išvežiojimas, trečiadieniais – drabužių dalijimas. Taip ir sukosi tarsi bitelė. O kur dar veiklos senjorų klube, dainavimas Neįgaliųjų draugijos kolektyve „Gabija“. Kur dar išvykos, apžiūros, koncertai... „Ėjau visur, kur kvietė, – prisiminė Danguolė. – Bet kažkada atsistojau prieš veidrodį ir matau, kad išvaizda jau – nekoncertinė, ant scenos lipti nelabai galima“, – atviravo pašnekovė. Mokytoja turi daug apdovanojimų už aktyvią maltiečių veiklą, už grupės, kuri Kaišiadoryse įkurta 2018 metais, kūrimą, puoselėjimą. Kokia dabar buvusios mokytojos kasdienybė? Danguolė sako sprendžianti kryžiažodžius, savo žinias pasitikrina sėdėdama ant sofos, žiūrėdama TV ir atsakinėdama į laidos „Auksinis protas“ dalyviams užduodamus klausimus. Gyvenimas, kaip ir kryžiažodis, pilnas klausimų. Danguolė juos sprendžia ramiai, nes atsakymus dažnai jau žino širdimi. Gal todėl jos dienos pripildytos šviesos: išminties, gerumo ir tos tyliai liekančios meilės žmonėms, kuri niekada neišeina į pensiją. Danguolės akyse vis dar tas pats šviesus žvilgsnis – žmogaus, kuris visą gyvenimą tikėjo vaikais ir gėriu. Jos kasdienybė – labai rami: kai širdyje nešiojiesi tiek meilės žmonėms, nieko daugiau nereikia. Galima palikti mokyklą, bet mokytojo pašaukimo – niekada. Ji lieka ta pačia mokytoja – tik dabar jos klasė platesnė: kiekvienas, kam ji pasako gerą žodį, tarsi tampa tuo buvusiu vaiku iš mokyklinio suolo. Nuotr.iš asmeninio albumo
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2025 spalio 21, antradienis )

Naujausias numeris

Europos pulsas

MRF

MRF remia „Kaišiadorių aidų“ veiklos (28 683 Eur) projektą.

Kaišiadorys trijų etnografinių regionų sankirtoje

Kaišiadorių rajono savivaldybė

EKKL

Už saugią Lietuvą

ziezkc