Žiežmarietis Petras Dzedulionis – dailininkas, buvęs Žiežmarių gimnazijos mokytojas, kurio tapybos darbų paroda „Gyvenu“ vietos kultūros centre vyko visą mėnesį, o dabar stabtelėjo Ringailių padalinyje ir džiugina Nemaitonių krašto žmones. Koks šis kūrybingas žmogus iš arčiau?

Trumpa P. Dzedulionio dosjė:
Gimė 1958 m. Krasnojarsko krašto Nižno Ingarskij rajono Sosnovkos kaime. 1969 m. kartu su tėvais grįžo į Lietuvą. 1976 m. baigė Širvintų vidurinę mokyklą. 1982 m. baigė Šiaulių pedagoginį institutą. Nuo 1982 m. dirbo Žiežmarių vidurinėje mokykloje dailės, braižybos ir technologijų mokytoju. Ši mokykla – vienintelė darbovietė, kurioje išdirbo 40 metų. 
2024 m. sukako 45-eri metai, kaip, su pertraukomis, dalyvauja parodose. Pirmosiose parodose dalyvavo kartu su kurso draugais antrais – ketvirtais studijų Šiauliuose metais. Surengta daugiau kaip dešimt personalinių parodų rajone ir Lietuvoje. Nutapyta daugiau kaip 1 300 paveikslų, yra darbų Amerikoje, Vokietijoje, kiti išsibarstę po Lietuvą.

Irena Taukinaitienė: „Tais, kurie arti, dažnai pamirštam pasidžiaugti“
Žiežmarių kultūros centro direktorė Irena Taukinaitienė, kviesdama į Petro Dzedulionio tapybos darbų parodos „Gyvenu“ pristatymą, vykusį paskutinį rugsėjo penktadienio vakarą, socialiniuose tinkluose rašė:
„Sveiki, laikas susitikti. Iš laukų jau parneštos visos gėrybės, o kas neparnešta, tai nieko joms ir nenutiks per vieną vakarą. Laukiam. Retai matomas Petras Dzedulionis iš namų susiruoš ir ateis... (Paskutinė jo paroda gal prieš 6 metus buvo.) Darbai gražūs, petriški, pasigėrėkim kartu. Tais, kurie arti, dažnai pamirštam pasidžiaugti. Pamokslo gana, eisiu uogų rytojaus arbatai rinkti.“ 
Ir iš tikrųjų, susirinko nemažai žiežmariečių, tarp kurių – ir būrys buvusių kolegų. Tai rodo, kad Petras buvo gerbiamas ir mylimas bendradarbis... Buvo ir Irenos žadėtosios arbatos – gudobelių. Gudobelių šakos, raudoniu tviskančiais savo vaisiais, puošė ir salės erdvę. Ruduo... Galime pasidžiaugti tuo, kas subrandinta... Gamtos dovanotu derliumi ir brandžia žmogaus kūryba.
„Gyvenimas – ne lenktynės. Sustokite ir išgirskite muziką, kol nesibaigė daina. Laikas nelaukia, muzika negros be galo“, – filosofiniais samprotavimais į susirinkusius į parodos pristatymą kreipėsi I. Taukinaitienė, visus pasveikindama su artėjančia Mokytojų diena. 
Tad sustokime ir gyvenkime, kaip kad dabar P. Dzedulionis, visa savo esybe pasinėręs vien į tapybą, džiaugiasi gyvenimu.
„Buvome įpratę matyti Petrą labai dažnai skubantį namo, po pamokų. Ir kai nebeliko tų dažnų pasimatymų, iškilo klausimas: kur jis dingo, ką veikia? Pasirodo, kad vienas etapas – mokykla, gimnazija – baigėsi, bet tapyba nesibaigė, – teigė Kultūros centro vadovė I. Taukinaitienė. – Ir dabar jo didelė gyvenimo dalis – tapyboje. Todėl ačiū už šitą parodą, ne pirmą, ne antrą Žiežmarių kultūros centre, bet turbūt antrą tokią, kai mes galime ne tik pamatyti jo darbus, bet ir išgirsti, ką jaučia pats Petras, tapydamas šituos paveikslus.“
Menininkui šis rugsėjis buvo ketvirtasis, kai jau nereikėjo skubėti į gimnaziją. Beje, jo žmona Rita – pirmoji vyro darbų kritikė, buvo taip pat technologijų, dailės dalykų mokytoja, gimnazijos duris užvėrusi prieš metus. Ji – taip pat meno žmogus, itin vertina gyvenimą be skubos.

Tapytojas: „Gyvenu“, nes taip ir jaučiuosi“
„Šį parodos pavadinimą „Gyvenu“ sugalvojo Rita, aš jai pritariau, nes taip ir jaučiuosi.  Štai pirmasis paveikslas „Visiška palaima“, – rodė dailininkas, kalbėdamas apie savo kūrybą. –  Pavaizduota apsemta valtis – kaip mano savijauta, kaip mano gyvenimas – toks apsemtas. Dabar gyvenu be jokių rūpesčių – ryte prabundi ir žinai, kad nematysi jokios direktorės veido, pavaduotojų ir nematysi vaikų, kurie tau „lesa“ smegenis“, – šypsojosi P. Dzedulionis.
Menininkas prisipažino, kad prieš 18 metų buvo nustojęs tapyti – dirbo tik su medžiu. Padėdavo kabinti mokinių parodų piešinius, paveikslus, žmonos Ritos batikas. Tačiau vėl viskas atgijo, kai sūnus Ignas baigė mokslus Vilniuje ir į tėvų namus parvežė dažus. „Sako, štai tau dažai, nes aš nebetapysiu. Jis daugiau grafikas – su spalvom susipykęs, – aiškino P. Dzedulionis. – Aš vieną dieną žiūrėjau į tuos dažus, antrą dieną, trečią dieną pradėjau tapyti. Ir tada sugalvojau tapyti „Mokytojų portretus“. Nutapiau virš 30. Atsimenu, vieni mokytojai džiaugėsi, kiti pyko, nes aš jų veidus raukšlėtus nutapiau, – šypsojosi Petras. – Aš juk ne plastikos chirurgas, kad juos išlyginčiau. Jeigu nutapysi lygų veidą, tai žmogus atrodys kaip aštuoniolikmetis, o ne pagyvenęs mokytojas.“ 
Netrukus, 2008–2012 m., gimė paveikslų ciklas „Raudonplaukės moterys“ – per penkerius metus buvo nutapyta apie 80 paveikslų. Dalis jų buvo eksponuota ir Žiežmarių kultūros centre. „Buvo vienas toks paveikslas – „Ieva Rojuje“: moteris skina obuolį – uždraustą vaisių. Ji buvo iš nugaros nutapyta, – pasakojo dailininkas. – Atsivedžiau aštuntokus. Tai berniukai ratu kėdes susistatė, atsisėdo ir žiūri į tą paveikslą. Vienas berniukas atsisuko ir sako: „Mokytojau, jeigu pas jus ateitų į namus moteris, nusirengtų nuogai ir sakytų – nupieškit mane. Ką jūs darytumėt?“ Na, sakau, nupieščiau. „O ką į tai pasakytų žmona?“ – klausia. Na, sakau, žmona būtų šalia. „Tai, kai tai įvyks, pakvieskit ir mus“, – sako berniukas.“ 
Paskui sekė ciklai „Arkos“ (2013), „Šuliniai“ (2014), „Jūra“ (2015), „Rūkas“ (2016)...
„Su šuliniais mane sieja tokie prisiminimai. Kai gyvenom Sibire, o vėliau ir Lietuvoje, prie namų neturėjom šulinio. Šuliniai buvo tolėliau. Tai Sibire vasarą vandenį nešdavo naščiais – du kibirus ant kablių. Tas šulinys buvo už kokių 100 metrų nuo mūsų. Žiemą gerai – ant rogučių užsidedi bidoną, aš traukiu rogutes, o mama prilaiko, kad tie bidonai neišgriūtų, – prisiminimais dalinosi P. Dzedulionis. –  Ir kiekvieną žiemą tėvai mokėdavo po 3 rublius dviem darbininkams – tėvui su sūnumi... Tėvas įlipdavo į šulinį, su kirtikliu išdaužydavo ledą... Būdavo 40–45 laipsniai šalčio, tai tas ledas vis užšaldavo. Pas mus šulinio žiedai cementiniai, o ten – iš medžio – rąstai sudėti. Tai tas žmogus pasidėdavo dvi lentas, kad neįsmuktų, o jo sūnus ištraukdavo visą ledą į lauką... – pasakoja. – Kai grįžom į Lietuvą, tėvai nusipirko namuką, o prie jo šulinio vėlgi nėra – vandens reikėdavo pas kaimynus eiti. Tėveliui atsibodo, tai po metų su meistru iškasė ir turėjom savo. Išeini – trys penki metrai iki šulinio, pasisemi... Gali ir žiemą vienmarškinis išbėgt – nespėsi sušalt.“
Paveikslų ciklas „Zodiakas“ taip pat gimė 2016 metais – P. Dzedulionis nutapė 12 Zodiako ženklų. Ši paroda apkeliavo taip pat daug rajono ir Lietuvos miestelių. „Mokiniai, kurie koncertuodavo, sakė – kur nuvažiuoji, ten visur Dzedulionio paveikslai. Tada per metus rajone buvo net šešios mano darbų parodos“, – akcentavo žiežmarietis.
O kai buvo 2017-ieji – Piliakalnių metai, Petras nutapė apie 20 piliakalnių. Paroda „Piliakalniai“ taip pat keliavo po visą rajoną.
Tais pačiais metais, pasak P. Dzedulionio, radosi nelabai vykęs ciklas „Pagonių dievai“. „Mūsų mokykloje buvau iškabinęs, tai vienas toks vaikas – septintokas Dominykas, priėjęs prie manęs sako, mokytojau, pasakykit, kas geresnis – Leonardas da Vinčis ar jūs? Sakau, aišku, kad Leonardas da Vinčis! Ne, sako, jūs. Aš su juo nesiginčijau“, – juokėsi dailininkas.
Paskui buvo paveikslų ciklai iš Širvintų krašto, kuriame prabėgo vaikystė, pasitikta jaunystė... „Kažkada korespondentė iš Širvintų laikraščio klausia, ar aš esu nutapęs ką nors apie Širvintas. Ir man tokia gėda, sakau – ne. Tada ir pradėjau“, – teigė P. Dzedulionis.  Ciklas „Senovės Kernavės legendos ir padavimai“ nutapyti 2018–2019 m., ciklas „Širvis ir Širvinta“ – 2020–2021 m. Pasak Petro, kadangi dar dirbo gimnazijoje, tai pirmąjį ciklą tapė dvi vasaras ir dvi vasaras – antrąjį. 
„O paskui buvo pensija. Vaikai palinkėjo geros jums pensijos, mokytojau. Rita išeina į darbą, aš dar paguliu, aštuntą atsikeliu, padarau mankštą, pavalgau, užsidedu nuostabią „Led Zeppelin“ muziką ir po truputį spaudžiu dažus ant molberto...“ – pasakojo tapytojas.
Taip, neskubant į pamokas, nutapytas išskirtinis paveikslų ciklas „Strėvos mūšis“ (2022). Tai buvo keleto mėnesių įspūdingas darbas.
Paskui, 2023–2024 m., pasak dailininko, buvo „Mėlynasis periodas. Prie mėlynųjų vandenų“. 
Paskutinieji darbai – „Juodasis ir baltasis mėnuliai“, ,Mėnesiena“, „Nukritęs mėnulis“ ir kt. „Pagalvojau, kad reikia pereiti prie abstraktaus peizažo“, – sakė autorius.

Paveikslai mus moko...
Pasak Žiežmarių kultūros centro direktorės I. Taukinaitienės, nors skambutis gimnazijoje rytais jau nekviečia į pamokas, Petro Dzedulionio paveikslai taip pat gali mokyti. „Jie išmoko mus sustoti, pamatyti, kaip rūkas keičia peizažą... O žiūrint į tą valtį, kuri pilna vandens, pagalvoti, jog visi turime uostus ir kaip tie mūsų laivai atrodys, kai atplauks galutinai į tuos uostus... Išmoko pamatyti akimirkos grožį natiurmortuose – ir kiekvienam savaip...“ – teigė Kultūros centro vadovė.

Tai turi matyti kiti
Kai žmogus kūrybingas, turi ką veikti ir išėjęs į užtarnautą poilsį, prasmingai mėgautis laisve. „Džiaugiamės, kad mes du, kad suprantam vienas kitą, kad galim pasitarti, – sakė Rita Dzedulionienė. – Kai nupiešia paveikslą, atneša, padeda salone ir laukia mano kritikos... Visada džiaugiuosi, kad dirba, visada skatinu. Viskas gerai, kad tiktai būtų gera sveikata, kad būtų kur darbus kabinti, nes darbai, jei tik namuose sustatyti, nėra gerai – juos turi matyti kiti.“ Ir džiugu, kad Petro kūrybą mato bei džiaugiasi ir kiti.
Beje, pati R. Dzedulionienė  ne vienerius metus vadovavo Žiežmarių kultūros centro Dailės studijai. Pažymėtina, kad Dzedulionių sūnus Ignas – taip pat nenutolęs nuo meno pasaulio. Jis Vilniaus pedagoginiame universitete įgijęs dailės ir technologijų specialybę, dirba Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje dailės ir dizaino mokytoju, Vytauto Didžiojo universitete skaito paskaitas studentams apie meno mokymo priemones, atlikimo techniką. Ignas, pasak jo mamos, paišo retai – tik su mokiniais ir studentais. Anksčiau yra sukūręs plakatus Lietuvos kino studijos filmams „Šokis dykumoje“, „Kelionė“, „7 nuodėmės“. Dzedulionių anūkė Kotryna mokosi Vytauto Didžiojo gimnazijoje, jau paskutinius – ketvirtus metus lanko Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklą.
*     *     *
Atsisveikindamas su pedagoginiu darbu, Petras Dzedulionis Žiežmarių gimnazijai paliko didžiulę dovaną – freską „Lietuvos istorijos laiko juosta“, kruopščiai ir kūrybingai nutapytą ant cokolinio aukšto koridoriaus sienos, nusidriekusią 30 metrų. Petras sako, kad tada tapyti itin trukdė koronavirusas, du kartus neleido kurti karantinas, tad „Lietuvos istorijos laiko juosta“ buvo tapoma net trejus metus...
Dabar kūrybai netrukdo niekas – kad tik sveikata nepavestų. Tad Petrui belieka palinkėti geros sveikatos, o polėkio kurti jam nestinga. Lauksime naujų darbų, pasirašytų įprastu Dzenio vardu, naujų parodų. Tad iki naujų susitikimų, pasivaikščiojimų po savitą Petro Dzedulionio spalvų pasaulį.

Laimos Kmeliauskienės nuotr.