Kaišiadorių aidai - Kun. Rolandas Bičkauskas – Žiežmarių šv. apaštalo Jokūbo parapijos klebonas

Privatumo politika

Šiuo metu 2 skaitytojai

Naujienos

2025 lapkričio 19, trečiadienis

Kun. Rolandas Bičkauskas – Žiežmarių šv. apaštalo Jokūbo parapijos klebonas

Spausdinti

2025 spalio 11, Šeštadienis
Kaišiadorių vyskupijos generalinis vikaras, Žiežmarių šv. apaštalo Jokūbo parapijos klebonas kun. Rolandas Bičkauskas. Nikolajaus Surinino nuotr. Kaip jau rašėme, dar birželio mėnesį Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas patvirtino naujus vyskupijos kunigų paskyrimus. Jie buvo susiję ir su Žiežmarių šv. apaštalo Jokūbo parapija. Buvęs šios parapijos klebonas kun. Povilas Tekorius paskirtas Molėtų šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos klebonu ir Molėtų dekanato dekanu, o parapijoje rezidavęs kun. dr. Algirdas Akelaitis – Jiezno šv. arkangelo Mykolo ir Jono Krikštytojo parapijos klebonu. Buvęs pastarosios parapijos klebonas kun. teolog. mgr. Rolandas Bičkauskas perkeltas į Žiežmarių šv. apaštalo Jokūbo parapiją. Be to, kun. Rolandas užima labai aukštas pareigas ir Kaišiadorių vyskupijos kurijoje. Koks jis – naujasis Žiežmarių parapijos klebonas? Su kokiomis mintimis pradėjo tarnystę Žiežmariuose? Apie tai ir kalbamės su Žiežmarių šv. apaštalo Jokūbo parapijos klebonu Rolandu BIČKAUSKU. Jūs – mūsų kraštietis. Gimėte Žaslių parapijoje, Karsakų kaime. Mokėtės tuometinėje Žaslių vidurinėje mokykloje, Kauno politechnikume įgijote elektromechaniko specialybę, tačiau dirbti neteko – netrukus įstojote į tuometinę Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. Kodėl pasirinkote šį išskirtinį kelią? Aš gimęs katalikiškoje šeimoje, nuo mažens eidavau į bažnyčią patarnauti Mišioms. Mažas būdamas sakydavau – būsiu kunigėliu, mokykloje pravardžiuodavo, šiek tiek tyčiodavosi, nes buvo tokie laikai. Tuos, kurie eidavo į bažnyčią, klasės auklėtojos bandydavo pasmerkti – tamsuoliai ir pan. Aišku, prasidėjus paauglystei, tai pasitraukė į antrą planą – buvo kitos mintys, kiti iššūkiai ir kiti norai, juolab kad pasirinkęs kunigystę tu turi gyventi celibate – be šeimos. O paauglystėje kaip tik nori draugę turėti, ateityje – šeimą. Dėl to aš ir į tą technikumą nuėjau. O kodėl vėliau į seminariją? Tiesiog buvo toks ieškojimų metas. O mokėtės neblogai? Be pataisų? Nebuvau iš gerųjų. Išvažiavau į Kauną mokytis po 8-nių klasių, mama – kaime, o aš, kaimo berniukas, mieste. Visada atsirasdavo tokių, kurie – varom iš paskaitų! Varom ten, varom – šen! Bet baigiau – viskas tvarkoje. Kodėl stojau į technikumą? Tiesiog buvo toks ieškojimas. Mano tėtis buvo elektrikas. O aš nežinojau, ko noriu, tiesiog po aštuonių klasių norėjau kažkur išeiti ir pasirinkau politechnikume studijuoti elektros stotis, tinklus, sistemas... Mokėmės 3,5 metų. Kai baigiau, man buvo 19-ika. Ir tada – į seminariją? Taip atsitiko, kad Žaslių bažnyčioje sugedo vargonų elektrinis dumplių pūtikas. Mano tėtį klebonas pakvietė pažiūrėt. Tėvas sako man – važiuojam, padėsi – variklis sunkus. Padėjau sutvarkyti. Paskui sako – palaukiam, tuoj pamaldos, pažiūrėsim, ar išpučia, ar užtenka to stiprumo. Aš nueidavau į bažnyčią patarnauti, ne kiekvieną sekmadienį, bet nueidavau – ir Kaune besimokydamas. Nebuvau labai uolus katalikas... Bet Dievas visada buvo šalia? Dievas buvo, bet mano Dievo samprata buvo tokia – jis turi tenkinti mano poreikius. Einu į egzaminus – Dieve, padėk! Einu į šokius – noriu šitos merginos! Buvo toks primityvus tas mano požiūris. Ir tada – viršuje nuo vargonų žiūriu į tą kunigą, kuris atlieka apeigas, vargonai groja – man dūšioje taip gera... Galvoju – ką čia daryt dabar? Ar mokytis, ar dirbti eit? Paskui – kaip man čia gera – gal į seminariją? Ne, ne, – durnas! – nuvijau tą mintį. O po kelių savaičių atėjęs patarnauti į bažnyčią, sužinojau, kad klebonas gavo laišką – seminarija kviečia jaunuolius stoti mokytis. Pas mus daug patarnaudavo – paprastą sekmadienį ateidavo virš 10 – ir beveik pilnamečių, ir vaikų. Man sako – eik ir ten išsitirsi. Nebuvau iš anksto apmąstęs. Atėjau į seminariją pasižiūrėti, kuo čia kas kvėpuoja. Įstojau. Kitiems ta regula, ta visa tvarka buvo slogi, o man kažkaip visai patiko. Man pirmi metai seminarijoje kažkaip kaip oras prabėgo. Atsakymo dar neturėjau... Antri metai – irgi. Trečius metus, sakau, viskas, Rolandai, arba – arba, nėra čia ko blaškytis. Tada jau kreipiausi į dangų – Dieve, duok kažkokį ženklą. Kelis mėnesius meldžiausi, prašiau, mąsčiau ir tada atėjo realus suvokimas – noriu tapti kunigu. Tai buvo trečiame seminarijos kurse. Beveik prieš tris dešimtmečius, 1996 m. balandžio pabaigoje, tuometinio JE Kaišiadorių vyskupo Juozo Matulaičio buvote pašvęstas kunigystei. Dvejus metus vikaravote Elektrėnų parapijoje. Nuo 1998 iki 2001 metų kunigavote Kruonyje. O tada – net 24 metus – buvote Jiezno šv. arkangelo Mykolo ir Jono Krikštytojo parapijos klebonas. Iš viešojoje erdvėje skaitytos informacijos, atrodo, kad buvote gerbiamas ir mylimas kunigas. Ar buvo sunku palikti parapijiečius, Jiezną, tapusį jūsų namais? Su kokiomis mintimis po daugelio metų iš ten išvykote? Mokiausi šešerius metus: dvejus filosofinių mokslų, ketverius – teologinių. Taip, kai įšventino į kunigus, dirbau Elektrėnuose vikaru, paskui treji metai – Kruonyje ir 24 metai – Jiezne. Ar buvo sunku palikti parapijiečius? Nėra lengva, iš karto sakau, nėra lengva. Esu persikėlęs mažai kartų, maniau, bus paprasčiau. Mes į parapiją paskiriami neterminuotai, bet visada lieka jausmas, kad tu čia laikinai. Aišku, gyveni taip, tarsi čia būtum visą laiką, planuoji ir darbus, ir mintis. O kai jau gauni žinią apie paskyrimą, galvoji – atėjo laikas. Emociškai stresiukas visada yra, nes tu palieki ne tik savo darbovietę, tu palieki žmones, palieki namus... Ir po 24 metų tikrai nėra paprasta išsikelti – tu kaip tas medis įleidęs šaknis. Per pirmas Mišias Žiežmariuose sakiau – atvažiavau pas jus, bet širdis dar liko ten, tačiau noriu tikėti, aš atvažiavau atviras, kad mane priimsit ir ta širdis atkeliaus iki čia. Tai nėra paprasta, bet pratinuos, jaukinuos. Manau, kad reikia tiesiog laiko, o svarbiausias dalykas – juk neatvažiuoji į gryną lauką, niekas nesako – čia susirasi žmones, čia pastatysi bažnyčią, gyvenk palapinėje. Tu atvažiuoji ir čia randi tradicijas, čia yra bažnyčia, yra žmonės, klebonija – tau reikia jaukintis. Dievas yra, altorius yra, melskis – ir į priekį. Su kokiomis mintimis atvykote dirbti į Žiežmarių parapiją? Ar jums pažįstamas šis kraštas? Ar susidūrėte su kokiais nors iššūkiais? Esu kilęs iš Kaišiadorių rajono, pažįstamų nuo Žiežmarių krašto turiu, bet nei giminių, nei reikalų neturėjau, Žiežmarių bažnyčioje lankiausi keletą kartų. Atvykdamas neturėjau jokio projekto, jeigu tai būtų konkursas į darbo vietą, tada būtų kitaip. Vyskupas pats šiek tiek pažįsta kunigus, žino jų dovanas, charizmas, mato pliusus, minusus, taip pat charakterius daugiau mažiau pažįsta. Kviečia ir sako – manau, tu ten tiktum. Aš esu atviras, atvažiavau dalintis tuo, ką turiu – savo tikėjimu, savo patirtimi. Mano vizija – trys pagrindiniai dalykai. Visų pirma atvirumas, svetingumas – kad bet kuris atėjęs, tikintis ar netikintis, nesijaustų svetimas, kad jam būtų jauku. Ne taip – kaip čia tu stovi, nusiimk kepurę, klaupkis, dabar rankytes taip... Kad žmogui nereikėtų kažkam įtikti – ar kunigui, ar kitiems tikintiesiems, kad žmogus bažnyčioje jaustųsi kaip namie – aš ateinu ir man čia gera. Tai man labai svarbu – žmogaus psichologinė, emocinė būsena. Antras dalykas – pati bažnyčia turi būti jauki. Daug kas čia yra. Nesakau – štai aš ateinu, pakeisiu, bet norisi, kad dar daugiau būtų šilumos. Kad būtų ne tik taip: į bažnyčią atėjau nuo gyvenimo vargų, darbų pailsėti, nurimau, susikaupiau ir išėjau, bet kad čia gimtų bendruomenė, kurioje žmonės jaustų vienas kitą, atsakomybę, norą padėti vienas kitam, kartu eiti tikėjimo keliu, nes Dievas ne tik kiekvieną asmeniškai kalbina, bet nori išganyt mus kaip bendruomenę. Kodėl mes buriamės į įvairiausius klubus, kodėl buriamės į kažkokias grupes, bendruomenes – bendrysčių mums reikia. Jie turi kažką bendro, dalinasi, palaiko vienas kitą. Ir tikinčiųjų bendruomenė taip pat turi būti – ne tik kad atėjo asmeniškai pasimelsti, bet kad ir palaikytų vienas kitą: nelaimė atsitiko – einam į pagalbą, bėda kokia – meldžiamės už tave, už tavo šeimą, už tavo vaikus. Norisi, kad žmonės būtų kuo bendruomeniškesni, jausdami atsakomybę vienas už kitą. Ir trečias dalykas – ėjimas kartu maldos keliu. Šiandieną daug ką sužinome per „Google“, „Chat GPT“ ir pan., bet religine prasme mūsų išprusimas labai menkas. Užtenka pažiūrėti per televizorių, kai klausia visokių klausimėlių, tai žmonės taip šauna į šonus. Nors mes – labai katalikiškas kraštas esam... Daug žmonių depresijoje gyvena, jaučiasi nelaimingi – tikėjimas žmogui padeda. Ir, jeigu mes vienas kitam padėtume eiti dar ir tikėjimo keliu, gilintis į tikėjimą, žmogus tiesiog pasikeistų, atrastų prasmę ir galbūt kai kurios problemos jau nebūtų problemos. Kaip žydai sako, jeigu tu problemą gali spręsti pinigais, tai – tik išlaidos. Jausdamas palaikymą, žmogus kitaip jaučiasi: arba gauna viltį, arba – drąsos, stiprybės. Su kokiais iššūkiais susidūriau. Štai reikia užbaigti klebonijos remontą – čia pirmas iššūkis, na, gal ne iššūkis – mažas rūpestis. Šiek tiek pinigėlių buvęs klebonas paliko, nes daug jau investuota į šį remontą. Man gal didesnis iššūkis – bažnyčios šildymas. Žiema ateina... Buvęs klebonas Povilas kalbėjo, kad didelės sąskaitos ateina už dujas. Aš, įėjęs į bažnyčią, matau kiaurus didelius langus. Kai pasižiūriu į juos, man – didelis galvos skausmas: gal juos užklijuot kažkokia plėvele? Ateityje galbūt reikėtų galvoti apie langų keitimą. Aišku, tai dideli kaštai – iš kur gauti lėšų? Manau, jau geriau pakeisti langus, nei bažnyčios bokštą pastatyti... Jau ne vienas klausė dėl to bokšto. Na, pagal projektą turėjo būti... Kai manęs klausia, sakau, taip, kai pakeisime langus, išdažysime bažnyčios vidų, galbūt išauksuosim altorius (šypsosi), sutvarkysime visus bendruomenės namus ir tada pas mus dar bus likęs milijonas – štai tada sakysim: ką darom – gal bokštą atstatom!? (šypsosi) Iki to yra daug būtinesnių reikalų. Kalbant apie antrąjį bokštą, mano vizija būtų kitokia – nenorėčiau tokio autentiško, kaip buvo sumanyta. Kodėl? Todėl, kad jau 100 metų praėjo. Mano vizijoje – bokštas iš metalo konstrukcijų, kiauras, forma – ta pati, galbūt su liftu – kad pamatytume, kas aplinkui yra. Žmogus važiuoja magistrale ir mato du bažnyčios bokštus. Kodėl vienas kitoks? Todėl, kad po 100 metų pastatytas. Ar gyvenime taip bus, abejoju. Šiandien kalbant apie bažnyčią, 100 proc. aktualu – langai, antras dalykas – senas dujinis katilas, trečias dalykas – stogas buvo kiauras, jis pakeistas, bet likę daug nubėgimų, tad turint pinigų, reikėtų atnaujinti bažnyčios vidų. Rugsėjo 14 d. Žiežmariuose vyko Kryžiaus Išaukštinimo atlaidai. Prieš juos buvo skelbta: „Po šv. Mišių Nepriklausomybės aikštėje: Klebono vaišės – plovas, arbata, vaikams – ledai. Veikliųjų Žmonių bendrijos šlovinimas ir liudijimai.“ Redakcija sulaukė kai kurių skaitytojų reakcijos dėl Veikliųjų Žmonių bendrijos. Jie klausė, ar tai ne kokia sekta? Kokia tai bendrija? Jeigu Bažnyčia leidžia kažką daryti, vadinasi, kunigas garantuoja, kad čia nieko nėra blogo. Paprastai sektos yra uždaros bendruomenės, kurios niekina kitus, save laiko išskirtiniais – vieninteliais, žinančiais tiesą. Kalbant apie Veikliųjų Žmonių bendriją – apie veikliuosius vyrus, ji susikūrė prieš 70 metų, ko gero, Amerikoje. Vienas fermeris, armėnų kilmės, turėjo tokį apsireiškimą – viziją, kad mato daug liūdnų, dvasia mirštančių vyrų, ir, kai Dievas prisiliečia, jie nušvinta ir supranta, kad vyrams reikia kalbėti apie Dievą, kad kuo daugiau vyrų atsiverstų, nes aplinkui labai daug nelaimingų vyrų, o bažnyčioje – daugiausia tik moterys. Ir jis įkūrė bendriją... Dabar ta bendrija yra tarptautinė, Lietuvoje egzistuoja jau 30 metų. Ir nariai yra skirtingų bažnyčių: vienas yra katalikas, kitas – evangelikas, trečias – baptistas. Nesvarbu kokios bažnyčios, svarbu ką jie daro – jie šlovina Dievą, Jėzų Kristų, nekalba apie skirtumus. Jie Dievą šlovina giesmėmis, liudija, ką Dievas yra jų gyvenime padaręs. Dažnai bendrijos nariai yra atsivertę per kitų liudijimus: buvęs kalinys, buvęs narkomanas, buvęs alkoholikas ar šiaip palaidą gyvenimą gyvenęs nelaimingas žmogus. Ir kai jie patiria atsivertimus, jie suvokia, kad tai reikia ir kitiems papasakoti, kad atsiverstų. Jie organizuoja ir vaišes, kad atėjęs žmogus, kuris galbūt seniai turėjo kąsnį burnoje, pavalgytų... Jie kalba tiems žmonėms, kurie turi priklausomybių, važiuoja į įkalinimo įstaigas ir liudija. Jų skyriai – per visą Lietuvą, yra ir Kaišiadoryse. Reikia drąsos prieš kitus žmones nusirengti, parodyti savo gyvenimo nuopuolius. Po atlaidų rinkomės aikštėje. Ačiū Dievui, davė gerą orą. Ačiū Kultūros centrui už pakylėlę. Jie atsivežė savo aparatūrą, būgnus, gitaras ir šlovino Dievą. Žmonių buvo. Ko nepagalvojom – reikėjo suolų, nes atlaiduose buvo daugiausia vyresni žmonės, jie atėjo, pastoviniavo ir po 15–20 minučių pradėjo skirstytis. Ar turite kokių nors pagalbininkų savo veikloje parapijoje, buityje? Atėjęs čia, radau gerą nuoširdų zakristijoną Vytautą – puikų pagalbininką. Yra savanorių – skaitinius skaito. Rūta – parapijos „Carito“ vadovė, Živilė bažnyčios puokštes prižiūri... Nemažai gražių ir šviesių žmonių ateina į pagalbą. Dvi katechetės – Lina ir Vita dirbs su vaikais, kurie ruošis Pirmajai Komunijai. Galbūt pavyks susitarti su Regina, kuri padėtų ruoštis Sutvirtinimo sakramentui. Kalbėjom su Irmantu iš Dovainonių, kad padėtų dirbti su tėveliais, kurių vaikai ruošiasi sakramentams. Trūksta bažnyčios tvarkytojos. Ateina savanorės moterys, patvarko, pavalo, bet yra dar ir daugiau parapijos patalpų. Tai būtų darbas už atlygį. Ir buityje ieškosiu, kas man padėtų. Zakristijonas taip pat dirba už atlygį. Turim tris vargonininkes – irgi už atlygį dirba. Aišku, tos algos kuklios. Šiais metais pas mus startuos naujovė – Gerojo Ganytojo katechezė (tai Marijos Montesori pedagogika paremta katechezė, skirta ugdyti įvairaus amžiaus vaikus, pradedant nuo labai ankstyvo (3 metų) amžiaus) – autorės pastaba), kartą per savaitę subursianti vaikus nuo 6 metų. Su jais dirbs Kristina. Jūs esate ir Kaišiadorių vyskupijos generalinis vikaras. Rugpjūčio 31 dieną sukako septyneri metai, kai einate šias pareigas. Ar daug laiko „suvalgo“ šios pareigos, ar dėl to „nevagiate“ valandėlių, kurios galėtų būti skirtos parapijos reikalams? Kai mane kvietė užimti šias pareigas, mano pirmtakas gyveno Kaišiadoryse, neturėjo parapijos, tiesiog tarnavo, padėjo vyskupui. Ir mane kvietė dirbti tokiu pačiu principu, bet aš visom keturiomis spardžiausi, sakiau, kad aš kabinete uždusiu. Tada man leido metus pasilikti ir parapijoje. Bet štai jau kiek metų praėjo – pabandžiau ir suderinau dvi pareigybes. Aišku, Žiežmarių parapija ženkliai didesnė, joje yra apie 6 000 parapijiečių, Jiezno parapijoje – apie 2 500, plius čia dabar iš naujo kurti santykius reikia, reikės kalėdoti, lankyti. Manau, kurijoje dar mažiau laiko būsiu. Aš į kuriją važiuoju antradienį, trečiadienį ir ketvirtadienį, ten turiu darbo kabinetą. Jeigu nenuvažiuoju, prie kompiuterio sėdžiu namuose, į laiškus atsakinėju. Kai esi antras žmogus po vyskupo, turi daug įgaliojimų. Mano parašas atitinka vyskupo parašą. Daug ką galiu daryti, bet su mintimi, kad tam, ką darau, pritaria pats vyskupas. Taip, generalinio vikaro pareigos „suvalgo“ laiko. Dabar nežinia, kas daugiau nukentės – ar Žiežmarių parapija, ar kurija (šypsosi). Ar lieka laiko pailsėti, užsiimti savo pomėgiais? Prieš porą metų, 2023-iųjų spalio mėnesį, plačiai nuskambėjo žinia, jog kunigas Rolandas Bičkauskas su 40 piligrimų grupe tapo Izraelyje prasidėjusio karo įkaitais. Kokia tai buvo patirtis? Mėgstate keliauti? Buvome keletą kartų susitikę su kai kuriais tąkart keliavusiais. Sakom, pasiilgstam tų kelionių, gaila, kad ten dabar karas, jau nekalbant apie Ukrainą, tai negalime vykti į Izraelį. Aš kiekvienais metais – penkerius metus lydėdavau grupes iš Lietuvos. Ta patirtis tada, trumpai sakant, ačiū Dievui, kad su tokia laiminga pabaiga. Kai dabar žiūri iš laiko perspektyvos, atrodo truputį juokinga, tačiau tada nebuvo juokinga: 40 žmonių iš visos Lietuvos – visi skirtingi, ne taip kad kaimynai, draugai išvažiavę kartu, tad pakrikti buvo galima greitai. Tačiau mes visi buvom labai „susiklijavę“, visi buvom maldoje, vienybėje... Kalbant apie poilsį, diena nelygi dienai. Būna dienų, kai labai sunku, būna dienų, kai nekyla rankos – nieko nenori veikti, norisi pailsėti. Manau, kad rudenį, kai prasidės katechezės, kai žiemą pradėsiu kalėdoti, bus sunku, tačiau šiandien dar nesu stipriai įsijungęs į visus darbus. Po truputį kuriuosi, tvarkausi. Klebonija visiškai suremontuota, dabar tvarkoma pastato išorė, dar rūsiukas neįrengtas. Garaže dar reikia pasitvarkyti, klebonijos kiemą. Rūsyje vyną laikysite? (šypsausi) Na... Stiklainius, marinuotus agurkus. Štai atvažiavo į atlaidus iš Jiezno – 20 žmonių. Atvežė raugintų agurkų, pomidorų... Taigi, truputį nuklydome į rūsį... Kaip ilsitės? Kaip aš ilsiuosi? Turiu kelis hobius. Žiemą dažniausiai skrendu arba važiuoju slidinėti į Alpes su draugais – turiu apie 15 metų patirtį. Taip pat turiu motociklą – mėgstu pasivažinėti, tačiau šiais metais mažai teko. Kaip ir kiekvienas kunigas, turiu vieną mėnesį atostogų per metus – visada reikia susirasti kas tave pavaduos per tą laiką. Štai buvau išskridęs į Ameriką, į Kanadą lietuvių bendruomenes lankyti. O taip tai žiemą pasiimu savaitę paslidinėti, pavasarį, būdavo, į Šventą Žemę lydėdavau piligrimų grupes, rudenį kartais išvykdavau į šiltus kraštus pailsėti, kokią savaitę – po Lietuvą motociklu pasivažinėti. Koks motociklas? „Honda Africa“ – toksai pusiau kelioninis – yra krepšiai, gali prisikraut ir važiuot į kelionę. Pagrindinė mano išeiginė – pirmadienis. Tačiau aš turiu mamytę – ji gyvena tėviškėje su mano sese ir neįgaliu broliu. Mama (Marija Bičkauskienė – autorės pastaba) dirbusi Žasliuose pramoninių prekių pardavėja, jai 86 metai. Tėtis Liudvikas – amžiną atilsį. Tai aš pirmadienį dažniausiai stengiuosi apsilankyti pas mamytę, vyriškų rankų ten tai nėra... Išgyvename tuštėjimo metą, ne tik sieloje... Tuštėja kaimo mokyklos, bibliotekos, bažnyčios... Manau, kad Bažnyčioje didelę įtaką turi ne tik Tikėjimas, bet ir asmenybės. Vienus kunigus žmonės myli, jais tiki, kiti tos meilės nesulaukia. Koks turi būti kunigas, kad ir dėl jo žmonės norėtų praverti maldos namus? Manau, kad svarbiausi du dalykai, vienas jų – žmogiškumas. Žmonės yra pavargę nuo įtampų, stresų, gerai, jei šeimoje yra gera atmosfera. Bet kiek yra šeimų, kai žmonės nenori grįžti namo. Grįžta po darbo – ir dar vienas stresas. Ir jeigu tu, ieškodamas ramybės, paguodos ateini į bažnyčią, ir dar čia susidursi su nežmogiškumu, nejautrumu, tai ko čia eiti – kad trečią kartą patirtum stresą? Pirmas dalykas, ko žmonės tikisi, ko nori iš kunigo, tai žmogiško santykio – tiesiog, kad sugebėtų priimti tokį, koks esi: taip, galbūt aš netikęs, galbūt nusidėjėlis, galbūt man gyvenime nepasisekė... Mes visi norime būti gražūs ir protingi, bet ne visada pavyksta. Ir kada tave kunigas priima tokį, koks esi, tai pirmas žingsnis – čia gera. Antras dalykas – dvasingumas, žmonės nori, kad kunigas būtų dvasingas, kad dvasingumas būtų ne tariamas. Jeigu žmogus ateina pasikalbėti, jis jaučia, jeigu kunigas turi tos dvasinės išminties, patirties, tau gali patarti, už tave pasimelsti, maloniai palydėti. Niekuo – nei koncertais, nei renginiais šiandien bažnyčia nenustebins – tik kunigo žmogiškumu ir dvasingumu – tuo, ko negali duoti pasaulis. Čia yra kertiniai dalykai. Dėkojame už pokalbį. Tegul lydi Dievo palaima Jus ir mus visus.
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2025 spalio 11, Šeštadienis )

Naujausias numeris

Europos pulsas

MRF

MRF remia „Kaišiadorių aidų“ veiklos (28 683 Eur) projektą.

Kaišiadorys trijų etnografinių regionų sankirtoje

Kaišiadorių rajono savivaldybė

EKKL

Už saugią Lietuvą

ziezkc