Kaišiadorių aidai - Žaslius sudrebino tradicinių amatų ir folkloro šventė bei šakočių kepimo čempionatas

Naujienos

Archyvas

Redakcija

Reklama

Skelbimai

Privatumo politika

Šiuo metu 1 skaitytojas

Naujienos

2025 lapkričio 19, trečiadienis

Žaslius sudrebino tradicinių amatų ir folkloro šventė bei šakočių kepimo čempionatas

Romualda SUSLAVIČIENĖ
2025 spalio 04, Šeštadienis
Sėkmingi Žaslių tradicinių amatų centro žingsniai Kai surengta švente džiaugiasi būriai žmonių, smagu ir Žaslių kultūros centro vadovei Raselei Ščerbavičienei. Žaslių tradicinių amatų centras po miestelio kultūros centro stogu įsikūrė dar 2013-aisiais, ir iškart tapo namais, kuriuose deramą vietą surado darbščių mūsų protėvių šimtmečiais puoselėti amatai, savo gyvasties nepraradę iki šių dienų. Ne tuščioje vietoje įsikūrė – apie tai, kaip mūsų tautinių tradicijų ugnelė čia buvo kurstoma ir iki tol, turbūt geriausiai papasakoti galėtų šios kultūros įstaigos direktorė Raselė Ščerbavičienė, šiose pareigose dirbanti jau 17 metų – nuo pat 2008-ųjų. Būtent jai ir teko didžiausia Amatų centro – andai naujo ir dar nedaug kur šalyje išmėginto darinio – našta. Kartu su bendraminčiais, atsidavusiais liaudies amatų tęsėjais, šią naštą garbingai pakėlė ir žingsnis po žingsnio išaugino iki džiaugsmo. Šiandien Žaslių tradicinių amatų centras yra tapęs miestelio vizitine kortele, o apie sėkmingai ir su meile vystomas veiklas geriausiai liudija garbingi įvertinimai: per 12 savo gyvavimo metų vienoje gražiausių mūsų krašto (ne nuodėmė būtų pasakyti – ir visos Lietuvos) kampelyje gyvuojantis centras net du kartus – 2018-aisiais ir 2024 m. – Žemės ūkio ministerijos rengiamoje metinėje konferencijoje tituluotas sėkmingiausiai dirbančiu Amatų centru. Be gausybės čia vykstančių renginių, edukacijų, kuriuos kasmet aplanko šimtai žmonių, Žaslių tradicinių amatų centras gausius būrius rajono gyventojų ir svečių sukviečia į jau tradicija tapusias šventes, kurių pynėje bene skambiausia ir labiausiai mėgstama – Tradicinių amatų ir folkloro šventė su Lietuvos šakočio kepimo čempionatu. Pamoka, kaip švęsti be kičo Kas rugsėjo 13-ąją dalyvavo jau dvyliktoje Tradicinių amatų ir folkloro šventėje bei aštuntą kartą Žasliuose vykusiame Lietuvos šakočių kepimo čempionate, daugiau niekuomet netikės, kad 13 – nelaimingas skaičius. Visų pirma – nelijo. Kad ir kokie stip-rūs esantys jaučiamės, paskutinį žodį kartais ištaria motulė gamta, ypač, kai ruošiamės renginiui po atviru dangumi. O jis šiemet Žaslių kultūros darbuotojus jau kartą skaudžiai pamokė: šventė buvo numatyta vasarą, jai pasirengta, viskas sustyguota iki paskutinio štricho, bet smarkios liūtys pasakė „ne“, tad nors ir su dideliu liūdesiu, renginį teko atšaukti, perkelti rudeniui. Šįsyk buvo nuspręsta, jog šventė įvyks bet kokiomis sąlygomis, jei dangus grūmos – kraustysis po kultūros centro stogu. Laimei, neprireikė, danguje plūduriuojantys debesys užleido vietą saulutei organizatorių bei dalyvių džiaugsmui. Tad kai scenoje šventės atidarymą paskelbė Kauno tautinio kultūros centro folkloro kolektyvo „Ratilai“ vyrų pučiamos dūdos, padangė virš Žaslių žydėjo vaiskiu mėlynumu kaip ir miestelį supantys ežerai. Po tradicinių sveikinimų – žodį tarė Žemės ūkio agentūros direktorius Jonas Balkevičius, Seimo narys Algimantas Radvila ir savivaldybės meras Šarūnas Čėsna, buvo sunku pasirinkti, kam atiduoti pirmenybę: ar likti prie scenos, kur vienas kitą keitė muzikines dovanas suvežę folkloro kolektyvai, ar leistis į kelionę po senąją miestelio aikštę, pilną iš visos Lietuvos sugužėjusių amatų meistrų. Savo krašto Žasliečiai tvirtina, jog žmonių pamėgta šventė būtinai turi vykti miestelio širdyje – šimtmečius menančioje Žaslių aikštėje. tradicinių amatų lobynus tądien atvėrė Utenos kraštotyros muziejaus padalinys – tradicinių amatų centras „Svirnas“, Trakų krašto tradicinių amatų centras, Kėdainių krašto muziejaus tradicinių amatų centras, Šiaulių rajono savivaldybės Kuršėnų etninės kultūros ir tradicinių amatų centras, Molėtų krašto, Šiaulių, Klaipėdos rajono, Švenčionių rajono Reškutėnų, Alytaus rajono Pivašiūnų tradiciniai amatų centrai, Panevėžio rajono Ėriškių kultūros centro padalinys – tradicinių amatų centras Upytės kaime. Ir, žinoma, šeimininkai – Žaslių kultūros centro padalinys – tradicinių amatų centras. Taip pat ant senosios Žaslių turgaus aikštės, kuri minima dar XVIII a. ir už kurios autentikos išsaugojimą pastaruoju metu aštriai pasisako krašto šviesuoliai, grindinio įsikūrė ir internetinės parduotuvės „Kaimas į namus“ palapinė... Besidairantiems po amatininkų margumyną diena tikrai neprailgo, nes daugelis iš arti pamatė didelę dalį Lietuvos. Mūsų krašte taip retai sutinkamais linais papuoštoje Pivašiūnų tradicinių amatų centro palapinėje dūzgė plonas sruogas verpiantis ratelis, gretimai įsikūrusi verpėja Ingrida Pliopaitė Bataitienė verpė linų siūlus, Reškutėnų amatininkai viliojo atsilaužti gardžių savo krašto pyragų, bene tolimiausi svečiai – kuršėniškiai – demonstravo vytelių meną ir jų gaminius, kėdainiškiai amatininkai ir juostas čia pat rišo, ir iš molio lipdė, atvykėliai iš Upytės demonstravo sodų rišimo meną. Klaipėdos rajono tradicinių amatų centro tautodailininkė Aurelija Pociuvienė taip pat atsivežė pintų dirbinių, tautodailininkė Valdonija Karaliūnienė – tapybos pavyzdžių, lėlių, iš vilnos veltų suvenyrų, medžio raižinių, atspaudų bei kitų šio krašto tautodailininkų sukurtų grožybių. Taip pat buvo galima susipažinti ir amatininku-stogdengiu bei jo darbais, pasigrožėti, kaip gimsta kalvystės dirbiniai, išdirbamos odos. Žinoma, pati didžiausia šeimininkų – Žaslių tradicinių amatų centro – palapinė, kurioje galėjai sutikti ir pabendrauti su mūsų kraštą savo darbais garsinančiais amatų meistrais. Visko neišvardinsi, kaip ir visų duonos, kepamos skirtingų kepėjų, kvapų neaprašysi. Širdis džiaugiasi, kad nedidelėje savo šalyje esame tokie turtingi išsaugotais amatais, tokie saviti ir skirtingi... – Esu labai dėkinga tiek amatininkams, tiek folkloro kolektyvams, kurie turėdami kvietimus į kitas, net did-miesčiuose tądien vykusias, šventes visgi pasirinko Žaslius, – sakė Raselė Ščerbavičienė. Tačiau ne pasižiūrėjimas ar apsipirkimas šventėje svarbiausi, nors lauktuvių dalyviai parsivežė glėbius – vertingiausia tai, kad amatininkai dosniai dalijosi savo darbo paslaptimis, aiškino, mokė, kvietė sustoti, prisėsti ir išmėginti. Ne vienas sutiktas šios šventės dalyvis prisipažino, jog čia įgytus įgūdžius būtinai išmėgins namuose. Kas be ko, intensyviai vyko ir tradicinių patiekalų degustacija... Ir dar – Tradicinių amatų ir folkloro šventė Žasliuose visiems suteikė puikią pamoką: nebuvo čia nei pigių blizgučių, nei serijinės gamybos menkaverčių daiktelių, kurie verkia suvenyrais vadinami. Net vaikams skirtoje erdvėje, kurią globojo Žaslių kultūros centro teatro studijos vadovė Eugenija Švelnikienė, vietoj mūsų akiai taip įprastų pripučiamų batutų mažieji su tėveliais ar seneliais mėgavosi ekologiškais, iš medienos pagamintais žaislais ir žaidimų įrenginiais. Ir ką? Kičinės butaforijos niekas net nepasigedo! Vadinasi, galima ir reikia, šalia viso kito, ir skonio pojūtį ugdyti. Diskutavo apie tautinio paveldo produkto ženklo vertę Sunku buvo atplėšti akis ir nuo didžiosios scenos, kur šventės vedėjos šmaikščiosios Astos Baukutės komentarais palydėti savo dainų ir šokių skryneles vėrė Kaišiadorių kultūros centro folkloro ansamblis „Verpeta“ su savo vadove Valerija Jankauskiene, Rumšiškių kultūros centro tradicinės muzikos kapela „Rumškės“ (vad. Arvydas Kairevičius), Kauno tautinės kultūros centro folkloro ansamblis „Ratilėlis“ (vad. V. Ilckis, L. Jakubčionis, J. Morkeliūnas, J. Goscevičius, A. Alminaitė), folkloro grupė „Ratilai“ (vad. Mantas Kauzonas), instrumentinė folkloro grupė „Vydraga“ (vad. Regimantas Jonas Žitkauskas). Pramogų puokštę papildė garsieji „Žaslių arkliukai“ – šventiškai papuošta, gražuolės Majos traukiama karietaite Vaclovas Malakauskas po Žaslius vežiojo visus norinčius. Kas į karietą netilpo ar panoro artimesnės pažinties su miesteliu, tie būrėsi aplink žygeivį ir gidą Rolandą Kriugždą ir tapo jo parengtos įdomios ekskursijos dalyviais. Tačiau šventės organizatoriai – Žaslių kultūros centras, Žemės ūkio ministerija ir Žemės ūkio agentūra – jau iš anksto pasirūpino, kad renginys būtų naudingas ir informacija, praturtintas aktualijomis. Tiek suvažiavusius amatininkus, tiek kitus renginio dalyvius sudomino bei peno apmąstymams suteikė diskusija „Tautinio paveldo produkto ženklo vertė. Tradicijos pripažinimas ar rinkodaros įrankis“, kurią moderavo menotyrininkas, etnologas ir istorikas Vytautas Tumėnas. Šioje diskusijoje savo mintimis dalijosi Lietuvos istorijos instituto Etnologijos antropologijos skyriaus vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Rasa Paukštytė-Šaknienė, KTU Maisto instituto direktorė dr. Alvija Šalaševičienė, amatininkų klubo „Dvaro meistrai“ prezidentas, dailininkas keramikas, krosnių restauratorius, VšĮ Puodžių cechas vadovas, tautinių produktų kūrėjas Dainius Strazdas ir Lietuvos etnografijos muziejaus kultūros paveldo specialistė architektė Rasa Bertašiūtė. Dar – tiek šventėje dalyvavę amatininkai, tiek amatų centrai džiaugėsi vieni iš kitų pasimokę, užmezgę bendradarbiavimo ryšius, tad diena praėjo tikrai ne veltui. ...o aikštė kvepėjo šakočiu Kad šventę vadintume puikiai pavykusia, visai užtenka ir to, kas aprašyta aukščiau. Tačiau vienu ir tuo pačiu metu aikštėje vyko dar ir aštuntasis Lietuvos šakočių čempionatas, kuriame kiekvienas savo krosnį užkūrė simbolinis skaičius dalyvių – 8. Mūsų rajono garbę jame gynė net trys šakočių kepėjos: pirmiausia, žinoma, Zūbiškių kaime gyvenanti tradicinė amatininkė, sertifikuoto tautinio paveldo produkto – šakočio – gamintoja Onutė Raudeliūnienė, kuri yra nemažai prisidėjusi, kad Šakočių kepimo čempionatas paplistų mūsų krašte. Onutė ne tik Kaišiadorių rajone, bet ir visoje Lietuvoje žinoma šakočio kepėja, gamina jį pagal iš savo gimtinės – Dzūkijos – atsineštą receptą, tad jos šakotis kvepia gimtaisiais namais, kuriuose šeimos moterys pagal lygiai tokią pačią receptūrą kepdavo šį kvapnų konditerijos stebuklą. Čempionate O. Raudeliūnienei talkininkavo jos sutuoktinis, su kuriuo apkeliauta daugybė švenčių ir edukacijų. Ugnį šakočiui kurstė ir kita mūsų krašto tautinio paveldo gaminio sertifikato savininkė, knygos „Kaišiadorietiška virtuvė“ autorė Nijolė Adukonienė. Šįsyk daugkartinė čempionatų dalyvė pasirinko nelengvą užduotį – savo šakotį ji kepė pagal pirmąjį Lietuvoje paskelbtą šakočio receptą, kuris buvo publikuotas 1830 metais sostinėje išleistoje Vilniaus kuchmistro Jano Szyttlerio gastronomijos knygoje „Kucharz dobrze usposobiony“. Užbėgant už akių reikia pasakyti, jog šis šakotis iš kitų išsiskyrė ir savo spalva, ir skoniu. Trečioji mūsų kraštietė, dalyvavusi čempionate – Kornelija Kokankaitė, pasižyminti įvairiais talentais. Šakočio kepimas – vienas iš jų. Kaišiadorietėms „pirštinę metė“ Birutės Drevininkaitienės įmonė „Rugelis“ iš Šakių (Žydrūnas Drevininkaitis, Rasita Drevininkaitė ir kt.), Danutė Užkerelytė iš Ukmergės rajono, Virginija Vaitulionienė iš Trakų, Danguolė Jurgelaitienė iš Vilkaviškio rajono ir Virginija Vaikutienė iš Utenos. Tad kol kiti šoko, dainavo, dalyvavo edukacijose, diskutavo ar važinėjosi karieta, prie kepėjų ugniakurų virė kruopštus darbas. Aplink besibūriuojantys šventės dalyviai aktyviai prisidėjo ir prie tešlos maišymo proceso (sako, vieną kiaušinio trynį reikia sukti apie pusvalandį), ir prie paties kepimo. Kad gautų bent kelias minutes pasidarbuoti mediniu šaukštu ar pasukti šakočio kepimo krosnies veleną, rikiavosi nemažos eilės tiek mažų, tiek solidžiai pagyvenusių. Ir nė vienam nebuvo atsakyta, nė vienas nebuvo subartas, kad daro kažką ne taip, nors visą šakočių gimimo eigą akylai stebėjo profesionali komisija: pirmininkė dr. Alvija Šalaševičienė, KTU Maisto instituto direktorė, Strateginės darbo grupės „SCAR FOOD SYSTEMS Strategic Working Group“ nuo Lietuvos Respublikos Žemės Ūkio Ministerijos ekspertė - narė. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Mokslinių tyrimų ir inovacijų tarybos narė – ekspertė su nariais – tradicine amatininke, Lietuvos etnografijos muziejaus kultūros paveldo specialiste Rasa Bertašiūte ir KTU Maisto instituto Maisto produktų technologijos katedros vedėja prof. dr. Loreta Bašinskiene. Paskelbus komisjos verdiktą paaiškėjo, jog aštuntojo Lietuvos šakočių kepimo čempionato nugalėtojos laurai atiteko kaišiadorietei Nijolei Adukonienei, antrąją vietą pelnė Birutės Drevininkaitienės įmonė „Rugelis“ iš Šakių, o trečioji paskirta taip pat mūsų kraštietei Onutei Raudeliūnienei. Joms ir atiteko piniginiai prizai. Tiek šakočius-nugalėtojus, tiek ir šįkart prizinių vietų nelaimėjusius, bet taip pat skanius ir gardžiai kvepiančius, su džiaugsmu „suragavo“ šventės dalyviai. Kepimo krosnių ugnelės buvo užgesintos, o štai amatininkų širdyse jos liko liepsnoti. Visiems laikams, matyt... – Nuoširdus ačiū visiems Tradicinių amatų centrų vadovams, amatininkams, šakočių kepėjams, kurie atsiliepė į kvietimą dalyvauti šventėje, kolektyvams ir jų vadovams. Taip pat Žemės ūkio ministerijai, Žemės ūkio agentūrai, su kuriais kartu organizavome šią šventę, partneriams – Kaišiadorių muziejui, Žaslių seniūnijai, Žaslių pagrindinei mokyklai, gidui Rolandui Kriugždai ir, žinoma, savo šauniai komandai, – po šventės šiltus žodžius visiems, prisidėjusiems prie renginio sėkmės, skyrė Žaslių kultūros centro direktorė Raselė Ščerbavičienė. – Jūs visiems dovanojote nepakartojamą šventę. Dėkoju komisijos nariams, diskusijų dalyviams. O gerų palinkėjimų ir padėkų už su meile parengtą šventę jai pačiai bei visam žasliečių kultūros darbuotojų kolektyvui viso renginio metu išsakyta ir nuo scenos, ir gausiame šventės dalyvių būryje. Tikrai buvo už ką! Apie tai, kas nesibaigia ...Žaslių aikštėje rudeniniai vėjai baigia išpustyti kepamų šakočių kvapus, į daug ką mačiusį miestelio centro bruką įsigėrė dar vienas miestelio istorijos epizodas. O gyvenimas tęsiasi. Po šauniai pavykusios šventės Žaslių tradiciniame amatų centre toliau kunkuliuoja darbai. Norintiems iš arti prisiliesti prie senųjų tradicijų čia dirbantys savo amato meistrai siūlo net 28 edukacijas: nuo išskirtinio žaslietiško kugelio kepimo ar keptų cepelinų, kitų tradicinių patiekalų gamybos, iki karpinių meno ar lėlių siuvimo pamokų. Tai ne tik žinios, įgūdžiai, bet ir gražus bendravimas, po kurio ne vienam čia norisi sugrįžti vėl ir vėl. Po centro stogu – geros sąlygos kurti tradiciniams amatininkams, čia vyksta parodos, ekspozicijos, susitikimai su jų autoriais, mokymai, konsultacijos, centro link krypsta žvilgsnis, kai norisi įsigyti sau ar dovanų dirbinį, gimusį mūsų krašte ir pagal mūsų krašto tradicijas. Jos, tos tradicijos, puikiai dera ir su šiuolaikiška kultūros centro veikla, garsėjančia prasmingais muzikos festivaliais, šiltais susitikimais ir kitais renginiais, kuriuos vis dažniau atranda ne tik žasliečiai. Kuriant nauja negriauti seno – reikia nemažos išminties. Gerai, kad yra iš ko mokytis. Romualdos Suslavičienės nuotr.
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2025 spalio 30, ketvirtadienis )

Naujausias numeris

Europos Pulsas

MRF remia „Kaišiadorių aidų“ veiklos (28 683 Eur) projektą.

Kaišiadorys trijų etnografinių regionų sankirtoje