Tai buvo ilgiausia ir bene įspūdingiausia žiežmariečio keliautojo Viliaus Visocko kelionė, trukusi pusę metų.
„2024 m. lapkričio 13 d. iš Vilniaus oro uosto pakilęs lėktuvas nunešė
mane į avantiūrą, kuri tuo metu atrodė beveik neįmanoma. Žinojau tik
savo starto tašką ir kelionės kryptį – link gimtinės. Visa kita buvo
patikėta likimui... 2025 m. gegužės 11 d., po 5 mėnesių ir 28 dienų
klajonių, nukeliavęs daugiau nei 27 tūkst. kilometrų, netekęs 12
kilogramų kūno svorio, bet prisikrovęs kuprinę nesuskaičiuojamą
galybę įspūdžių ir neįkainojamų patirčių, grįžau į savo gimtąjį kraštą“,
– savo paskyroje feisbuke teigia Vilius. Savarankiška kelionė po
Azijos šalis (įskaitant ir Europos šalis: Bulgariją, Serbiją, Kroatiją ir
Austriją, iš viso 13 šalių) prasidėjo Singapūre. Keliaudamas jis laikėsi principo palikti nuošaly įprastai populiarius objektus ir tyrinėti turistų
nelankomas gyvenvietes ir laukinę gamtą.

Apie šią kelionę, įsimintiniausius momentus, kitus pomėgius ir
kalbamės su kelionių entuziastu Viliumi VISOCKU.

Smagu, kad Lietuvos vardas tavo lūpose skambėjo itin tolimose šalyse.
Kodėl savo kelionei pasirinkai būtent Aziją?
Azija – ypatingas žemynas, didžiųjų žmonijos civilizacijų lopšys. Jos
gyventojai iki šiol išsaugojo senąsias religijas, archaiškas kultūras ir
papročius, kurie stebina savo autentiškumu. Labai norėjau atrasti ir pažinti
kuo daugiau neįprastų Azijos tautų ir tautelių, suprasti, kaip jie suvokia mus
supantį pasaulį, pabandyti su jais susidraugauti ir nuoširdžiai pabendrauti.

Didžioji solo kelionė prasidėjo Singapūre... Kokios kitos šalys tavo maršrute rikiavosi po jo?
Iš pradžių planavau savo kelionę pradėti nuo tolimiausios Pietryčių Azijos
šalies – Vietnamo. Tačiau netrukus supratau, kad negalėsiu įgyvendinti
svajonės savarankiškai tyrinėti nuošaliausių šios šalies kampelių. Vietname,
kaip ir Laose bei Kambodžoje, po karo vis dar gausu nesprogusių minų,
todėl savarankiškas stovyklavimas ten yra labai pavojingas ir apribotas.
Dėl to teko kelionę pradėti nuo šiek tiek artimesnio, bet ne mažiau egzotiško
Malakos pusiasalio. Planas buvo ambicingas – sausuma, be skrydžių,
parvykti iš Singapūro atgal į Lietuvą aplankant visas didžiąsias Pietų Azijos
valstybes: Malaiziją, Tailandą, Mianmarą, Bangladešą, Indiją, Pakistaną, Afganistaną, Iraną ir Turkiją. Tačiau į Mianmarą dėl rusenančio pilietinio
karo vizos negavau, tad šią šalį teko „peršokti“ oro transportu. Vis dėlto
džiaugiuosi, kad pavyko sausuma įveikti kitas sudėtingas, ilgų konfliktų
išvargintas Pietų Azijos šalis ir taip savotiškai pakartoti garsiojo tarpukario
Lietuvos keliautojo Antano Poškos ekspediciją „Nuo Baltijos iki Bengalijos“
– tik iš priešingos pusės.

Kokia šalis ar šalys paliko didžiausią įspūdį, galbūt sukrėtė?
Indija ir Afganistanas – tos dvi Azijos šalys, nors ir visiškai skirtingos,
kurios sukrečia iki pat sielos gelmių. Indija – seniausios pasaulio religijos ir
kultūros lopšys, išminties ir tolerancijos šaltinis, iš kurio galima pasisemti
aukštesnio suvokimo ir energijos. Tačiau čia pat daugybė žmonių sunkiai
vargsta, kad patenkintų net pačius būtiniausius poreikius.
Afganistanas – daugelį metų žiaurių konfliktų varginta šalis, kurios žmonės
nepaprastai draugiški ir svetingi. Vis dėlto dažnai tekdavo perlaužti vietinių
konservatyvų požiūrį į kitas religijas ir kultūras, kad užmegzčiau artimesnį
ryšį. Ten dažnai jausdavausi tarsi tolerancijos mokytojas – visą Indijoje
sukauptą energiją ir išmintį bandydamas perduoti Afganistano žmonėms.

Ar jauteisi saugus šalyse, į kurias dauguma europiečių nė kojos nekeltų?
Pietų Azijoje, kur didžioji dalis žmonių gyvena žemiau skurdo ribos ir visur
aplinkui tvyro mums neįprasta sumaištis, jaustis saugiam tikrai nėra lengva.
Tačiau Azijos šalyse galioja archaiški ir griežti elgesio kodeksai, kuomet už
vagystes ir kitus nusikaltimus dažnai patys žmonės padaro linčo teismą
neteisėto grobio užsimaniusiam nenaudėliui. Žinoma, kelionės metu
klioviausi ir savo intuicija – stengiausi neužsibūti neaiškiose vietose, neleisti
laiko su įtarimą keliančiais asmenimis.

Kas maloniai nustebino?
Labiausiai mane nustebino Azijos žmonių bendruomeniškumas. Dažnai jau
nuo pirmųjų pažinties minučių vietiniai priimdavo mane kaip seniai matytą
giminaitį, o vėliau būdavo net sunku ištrūkti. Šeimos čia daug didesnės nei
Europoje – vienuose nedideliuose namuose dažnai gyvena kelios kartos,
todėl nuolatos esi apsuptas būrio smalsių ir linksmų akių ir jautiesi kaip jų
šeimos narys (šypsosi).

Naktis praleidai ne tik viešbučiuose ir hosteliuose...
Kaip jau minėjau, Azijos žmonės yra labai socialūs ir svetingi. Dažnai buvau
kviečiamas ne tik pasivaišinti įmantriausiais namų gamybos patiekalais, bet
ir apsistoti ilgesniam laikui. Gaila, bet dėl greito mano kelionės tempo
dažnai tekdavo atsisakyti šių malonių, ilgesnių viešnagių.

Kokiu transportu teko keliauti? Koks buvo neįprasčiausias?
Dar prieš pradėdamas kelionę sau buvau užsibrėžęs tikslą į Lietuvą sugrįžti
tik sausuma. Keliaudamas traukiniu ar autobusu labai mėgau stebėti, kaip po
truputį keičiasi gamtos peizažai ir žmonės. Kartais užtekdavo pervažiuoti
kalną, ir štai – jau visai kitoks kraštovaizdis, kiti žmonės. Visada
intriguodavo, ką pamatysiu už kito posūkio. Norėdamas pažinti paprastų
žmonių kasdienybę, kelionės metu visad naudojau visuomeninį transportą:
nuo žmonių kojomis minamų rikšų Bangladeše iki sausakimšų Indijos
traukinių, kuriuose žmonės keliauja susigrūdę, lyg šprotai skardinėje.

Ko tave išmokė ši kelionė? Galbūt atradai save tokį, koks nežinojai, kad esi?
Kiekviena, net ir maža kelionė, atneša naujų gyvenimo patirčių ir pamokų.
Sunku būtų išvardinti, kiek vertingų įžvalgų gavau šios kelionės metu.
Stebėdamas sunkiai vargstančius, bet energingus ir linksmus Azijos žmones
supratau, kad jų laimė slypi ne materialiose gėrybėse, o nuolatiniame,
betarpiškame ryšyje su šeimos ir bendruomenės nariais. Azijos žmonės
aktyviai puoselėja savo turtingą kultūrinį paveldą ir tradicijas bei nesuka
galvos dėl naujų vakarų pasaulio technologijų stebuklų bei madų.

Apie kelionę liepos pabaigoje pasakojai šiltame susitikime su gyventojais Vilūnuose, po mėnesio savo patirtimi iš kelionės po Azijos šalis, atradimais dalinaisi su žiežmariečiais. Kieno iniciatyva buvo surengti šie susitikimai? Ar planuojama jų daugiau?
Esu labai dėkingas savo tėčio Alvydo pusseserei Vidai, kuri pakvietė mane į Vilūnus pasidalinti kelionių patirtimi su savo bendruomene. Sulaukęs
keleto Žiežmarių gyventojų klausimų apie analogišką renginį Žiežmariuose,
nusprendžiau savo kelionių patirtimi pasidalinti ir su gimtojo miesto
gyventojais. Šiuo metu dar suplanuoti susitikimai Pakertuose (įvyko rugsėjo 9 d. – autorės pastaba) ir Alytuje (rugsėjo 17 d.).

Galbūt tavo kelionės po Aziją įspūdžiai suguls į kokį nors leidinį?
Ne kartą esu sulaukęs iš „Facebook“ sekėjų prašymo savo nuotykius
suguldyti į popierinį formatą. Tiesa, kol kas dar nesijaučiu turintis tiek
autentiškos patirties, kad parašyčiau storą kelionių almanachą, tačiau
nedidelė knygutė – gal jau ir išeitų (šypsosi).

Kada tau, užaugusiam prie Strėvos upės, tapo per maži Žiežmariai, Lietuva? Ar prisimeni pirmąją savo kelionę į užsienį? Kokia tai buvo šalis? Kiek iš viso aplankyta šalių? Kodėl tave „kankina“ kelionių alkis?
Pirmoji mano kelionė į užsienį įvyko dar 1999 metais, kai kartu su mama ir
jos kursiokais vykome autobusu į Vengriją stebėti saulės užtemimo. Tuo
metu tai atrodė nepaprastai tolima ir egzotiška kelionė, palikusi daugybę
įdomių prisiminimų. Vėliau sekė įvairios išvykos į populiarius turistinius
kurortus, kurios suteikė smagių įspūdžių, bet nebuvo labai sudėtingos ar
išskirtinės.
Tikrasis lūžis atėjo prieš keletą metų, kai turistiniu autobusu, lydimu gido,
keliavau palei Nilą į Luksoro miestą. Pro langą stebėjau mums neįprastą
Egipto provincijos gyvenimą – žmonės mojavo ir atrodė nepaprastai
draugiški bei linksmi. Tą akimirką supratau: privalau pats, savarankiškai,
nukeliauti pas vietinius, kurių turistai paprastai niekada nepamato, ir pažinti
jų tikrąjį gyvenimą. Po kelių mėnesių baidare jau skrodžiau Nilo vandenis...

Papasakok apie kitus savo pomėgius. Esi užkietėjęs nardytojas,
baidarininkas, žvejys... Ir sportas ne paskutinėje vietoje...
Nuo pat vaikystės buvau aktyvaus laisvalaikio mėgėjas ir tikras „vandens
žmogus“. Visos Strėvos pakrantės mano ištyrinėtos su meškere rankose, o
vėliau, įsigijęs nardymo įrangą ir baidarę, vandenį pradėjau tyrinėti plačiau
ir giliau. Panėriau ne tik gimtojoje Strėvoje, bet ir Islandijos ledynų
properšose, Budapešto požemiuose bei įspūdingo grožio Raudonojoje jūroje.
Kai gimtoji upė tapo ankšta mano baidarei, irklais drumsčiau Norvegijos jūrą, plaukiau Temze, Nilu ir net šventąja Ganga.

Neseniai savo paskyroje pasidžiaugei: „Mano labiausiai išpuoselėtam
kūrybiniam projektui šią vasarą sukako 15 metų! 2010 m. gimė idėja namo kieme įrengti nedidelį, pilną gyvybės baseiną su nuolatos skaidriu vandeniu. Tie, kas turi tvenkinius, baseinus ar bent jau akvariumą, žino kiek daug darbo reikia įdėti norint turėti skaidrų vandenį. Po daugybės metų vargo, eksperimentų ir nesėkmių, pagaliau mano didžiulis akvariumas džiugina ne tik savo gyventojus, bet ir visus žiūrovus nuolatos skaidriu vandeniu!“ Koks tai baseinas ir kas jame gyvena? Net ir žiemą?
Pagal Zodiako ženklą esu Žuvis, tad nuo mažens mane traukė vanduo –
ežerai, upės ir visa, kas slepiasi jų gelmėse. Neatsitiktinai vieną dieną gimė
idėja namų kieme susikurti savotišką povandeninio pasaulio oazę. Ilgai
ieškojau, bandžiau ir eksperimentavau, kol galiausiai mano sukurtas
baseinas tapo skaidrus ir gyvybe alsuojantis. Jame gerai jautėsi ne tik žuvys,
bet ir žiūrovai galėjo pasigrožėti šiuo mažuoju stebuklu iš viršaus. Šiuo metu
akį džiugina spalvotos dekoratyvinės žuvys, kurios nesunkiai ištveria ir
atšiaurias žiemas.

Kokius mokslus esi baigęs? Kokia tavo darbinė karjera? Galbūt pomėgis keliauti taps vieninteliu darbu?
Esu statybos inžinerijos magistras. Vilniuje dirbau prie pačių didžiausių ir
įspūdingiausių nekilnojamo turto projektų. Tačiau net ir stovėdamas ant
aukščiausių Vilniaus dangoraižių stogų, žvelgdavau toli už horizonto.
Tuomet ir supratau – kurį laiką teks atsisakyti sėslaus gyvenimo.

Kelionėse atradai save, o ar gyvenime atradai savo antrąją puselę?
Klaidžiodamas po nuošaliausius pasaulio kampelius, ne kartą sutikau
egzotiškos išvaizdos merginų, kurios svajojo keliauti kartu su manimi.
Tačiau konservatyvios Azijos šalių tradicijos neleidžia merginoms taip
paprastai palikti namų, o jaunikiui keliami itin griežti reikalavimai.
Norėdamas vesti vietinę, privalai būti tos pačios religijos ir dar palikti didelį
kraitį, tarsi išsipirkdamas nuotaką iš jos tėvų rankų...

Sakoma, viena kelionė baigiasi, kita prasideda... Tai kur toliau, Viliau? Ir vėl solo kelionė?
Nuo pat mažens mano svajonių žemynas buvo Afrika. Patys įdomiausi ir
egzotiškiausi pasaulio gyvūnai, dykumos bei džiunglės, o kartu ir daugybė
iki šiol išlikusių pirmykščių žmonių genčių neduoda nurimti mano
keliautojo sielai.
Norisi ne tik pamatyti kitokią gamtą, bet ir išgirsti, kaip skamba būgnai prie
laužo, kaip atrodo gyvenimas be šiuolaikinių patogumų, pasinerti į
autentišką, tūkstantmečius beveik nepakitusį pasaulį. Keliauti vienam per
Afriką, kur akys veda, būtų žymiai didesnis iššūkis. Bet jau ne kartą
keliaudamas įsitikinau, jog nieko nėra neįmanomo.

Dėkojame už pokalbį. Linkime didžiausios sėkmės kelionėse ir per Gyvenimą.