Naujienos
Archyvas
Redakcija
Reklama
Skelbimai
Privatumo politika

Šiuo metu 1 skaitytojas

2026 sausio 19, pirmadienis
Lyg akmuo, lyg malda... Spausdinti
Laima KMELIAUSKIENĖ   
2025 rugpjūčio 13, trečiadienis

Projekto iniciatorė sociologė Dovilė Vainorė (antra iš kairės) su projekto dalyvėmis: lingviste Severija Marija Banaityje, teisininke Auguste Maziukaite ir fotomenininke Gabriele Kirklyte. Projekto archyvo nuotr.
Paskutinį liepos penktadienį Žiežmarių sinagogoje vyko renginys „Kaip žydų kultūros (pa)likimo miesteliuose ieškojome: fotoparodos atidarymas, dainos, pasakojimai“. Šios idėjos autorė – sociologė Dovilė Vainorė, gyvenanti Vilniuje, tačiau mūsų krašte nereta viešnia – iš Žiežmarių apylinkių yra kilęs jos vyras. Renginyje buvo laukiami vietos bendruomenės atstovai, pedagogai, fotografai, žurnalistai, sociologai ir visi, kurie domisi žydų kultūra ir istorija, tarpkultūriniu dialogu bei istorinės atminties atvejais.
„Renginiai yra dalis mano personalininio projekto „Žurnalistiniai jaunimo darbai žydų kultūros ir istorijos tema ir pristatomieji renginiai bendruomenėse žydų paveldo namuose“. Projektą dalinai finansavo VšĮ „Geros valios kompensacijos už žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą disponavimo fondas“ ir aš asmeniškai“, – teigė D. Vainorė. 
Projekte Dovilė dirbo su trimis merginomis, panorusiomis prisiliesti prie žydų kultūros ir istorijos temų: jauna talentinga fotografe Gabriele Kirklyte; teisininke Auguste Maziukaite, žmogaus teisių apsaugos aktyviste; ir lingviste, laisvai kalbančia esperanto kalba, Severija Marija Banaityje (beje, esperanto kalbos kūrėjas Liudvikas Lazaras Zamenhofas gimė 1859 m. gruodžio 15 d. Balstogės mieste (Lenkijoje, tada dar buvusioje Rusijos sudėtyje) Lietuvos žydų kilmės tėvų šeimoje).
Projekto dalyvės, pasak Dovilės, pasinėrusios į jį, atrado ir sužinojo subtilių dalykų – teisinių, istorinių, tarpkultūrinių, sociologinių. Apie tai renginio metu Žiežmarių sinagogoje mintimis ir pasidalino D. Vainorė, S. M. Banaitytė (str. „Šabo stalas Vilniuje, malda Niujorke ir tarptautinė kalba“ autorė) ir A. Maziukaitė (str. „Ar XX a. žydų tautos istorija gali būti laikoma tarptautinės žmogaus teisių apsaugos sistemos formavimosi prielaida?“ autorė). (Prieš rašydamos straipsnius, lingvistė S. M. Banaitytė kalbėjosi su Shneur Agronin, ortodoksišku judėju, Ješivos universiteto Esperanto klubo prezidentu bei aktyviu tarptautinės jaunųjų esperantininkų bendruomenės nariu, o pasikalbėti apie žydų tautos istorijos pamokas, jų įtaką tarptautinių bendruomenių susivienijimams bei Lietuvos poziciją ir drąsą minėti Holokaustą, A. Maziukaitė, tarptautinės teisės specialistė, susitiko su dr. Simonu Strelcovu, istoriku ir akademiku, Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus direktoriumi.)
Renginyje buvo pristatyta G. Kirklytės fotodarbų paroda „Lyg akmuo, lyg malda“, gimusi šio projekto metu. Fotografijose ji meniškai užfiksavo Žiežmarių, Jonavos, Kupiškio ir Ukmergės žydų senųjų kapinių vaizdus. 
Ypatingas renginio svečias – Arkadijus Vinokuras. Jis, pritariant gitarai, atliko savo kūrybos dainas ir dainuojamosios poezijos kūrinius anglų, lietuvių ir jidiš kalbomis.

Dovilė Vainorė – apie projektą po renginio 
– Metų pradžioje pasikviečiau tris studentes, dabar jau diplomuotas specialistes, dalyvauti projekte „Žurnalistiniai studentų darbai apie žydų kultūrą ir istoriją bei pristatomasis renginys bendruomenėms žydų paveldo namuose.“ 
Man yra svarbu prisidėti prie litvakų istorijos ir kultūros sklaidos ir viešinimo Lietuvoje, nes didžia dalimi tai yra Lietuvos miestų ir miestelių kūrimosi bei ekonominio, kultūrinio ir socialinio klestėjimo istorija. Apjungdama savo turimas kompetencijas – projektų valdymą ir komunikaciją – dalį savo laiko skiriu iniciatyvoms, kurios padeda kuo daugiau žmonių įvairiomis formomis (straipsniai, diskusijos, parodos, maisto degustacija ir kt.) susipažinti su jiems nepažinta arba primiršta litvakų istorija. Neretai pastebiu vis dar gajus – dažnokai neigiamą prasmę talpinančius – stereotipus apie litvakus ir bendrai apie žydus. Tad žydų, litvakų papročių, kultūrinio paveldo ir istorijos viešinimas bei skatinimas ja domėtis padės tuos stereotipus paneigti. Didesnį dėmesį noriu skirti supažindindama regionų gyventojus bei jaunus žmones su kadais tų regionų miestuose ir miesteliuose klestėjusia žydiškąja kultūra. 
Kodėl projekto atradimus ir patyrimus nusprendėme pristatyti Žiežmariuose ir Ukmergėje? Tai buvo vieni tų miestų, kur jau 17 a. dokumentuose minimi pirmieji žydai gyventojai. O tolesniųjų amžių istorija iki pat 20 a. vidurio liudija, jog Žiežmariuose didžioji dauguma gyventojų buvo žydai. Jų tradicijos, verslai bei religijos stipriai įtakotas gyvenimo būdas formavo miestelio gyvenimą – ekonominę raidą, santykius su lietuviais, lenkais, rusais, prancūzais. Ir, žinoma, kaip bet kuriame Lietuvos miestelyje, taip ir šiuose, buvo ir gražių dalykų ir ne visai, turima galvoje Holokaustą. Bet ir to nereikia „pakasti po kilimu“ arba apsimestinai kalbėti tik apie žydų virtuvės subtilumus, architektūrą ar mokyklų sistemą. 
Man, kaip sociologei, įdomu ne tik patys istoriniai faktai, asmenybių ir šeimų istorijos. Dar įdomiau, kaip šiuo metu bendruomenė sugyvena su istorine atmintimi. Įdomu buvo stebėti reakcijas bei atsiliepimus viešojoje erdvėje, kai pradėjome skelbti apie artėjančius renginius. Absoliuti dauguma žiežmariečių labai palankiai priėmė šią iniciatyvą. Tiesa, buvo keletas komentarų, jog: „Verčiau skirtume laiką ir dėmesį lietuviškams tyrinėti, nes tuoj, anot vieno asmens, Lietuvos reikės ieškoti su žiburiu.“ Sulaukiau žinučių iš žmonių, kurie arba domisi, arba kaip nors susiję su tiriamąja ar žydų paveldo restauracijos veikla – dalinosi prisiminimais, kaip vyko Žiežmarių sinagogos restauravimo darbai. Nuoširdžiai džiaugiausi iškart po renginio gavusi iš dalyvių naujų kontaktų, kas kituose miesteliuose domisi žydų kultūra ir istorija, bei informacijos, ką dar vertėtų patyrinėti, kas galėtų būti įdomu. 
Šis projektas yra dar ir apie norą paskatinti jaunus žmones įvairiomis priemonėmis tyrinėti regionus – jų palikimą ir tai, kas yra dabar. Pasitelkdami savo turimus įrankius bei kompetencijas – fotografija, teisinės žinios, istorija, lingvistika ir kt., jauni žmonės gali plėtoti savo individualius projektus, pažinti miestelį, susibendrauti su vietos žmonėmis. Galbūt atsiras norinčių pasverti ekonominiais rodikliais – kaip tai apsimoka arba kokia to vertė? Nuvilsiu, bet socialinių ir kultūrinių iniciatyvų vertės neskaičiuoju tokiais matais. Užvis svarbiau yra sudaryti žmonėms galimybes kurti, tyrinėti ir bendrauti – formuoti santykį su aplinka. Be šių dalykų nebus ilgalaikio įsipareigojimo miesteliui, regionui ar bendrai – savo šaliai. 
Dar trumpai apie renginio „Kaip žydų kultūros (pa)likimo miesteliuose ieškojome: fotoparodos atidarymas, dainos, pasakojimai“ turinį: buvo keletas šio renginio scenarijų variantų. Aš visuomet noriu pažadinti kuo daugiau juslių – kad per kuo daugiau potyrių žmonės prisimintų renginį, jo atmosferą, netgi kvapą. Tai yra svarbu. Fotografijos – akims; pokalbiai su projekto dalyvėmis – ausims; muzika ir dainos – emocijoms; imberlach – skoniui ir kvapui; akmenukai – lytėjimui. Taip renginyje neplanuotai radosi ir Arkadijus Vinokuras – keliaujantis po Lietuvą, linksminantis žmones, energingai užkuriantis auditoriją savo dainomis žurnalistas, visuomenininkas. 
Labai džiaugiuosi ne pirmus metus besitęsiančia draugyste su Kauno žydų bendruomenės pirmininku Gercu Žaku. Maloniai nustebino, jog renginyje apsilankė gausi šios bendruomenės delegacija – net 10 žmonių.
 
Apie idėjos autorę
Dovilė Vainorė gimusi Kupiškio rajone. Gyvena Vilniuje. Rašo tekstus, organizuoja socialinius ir kultūrinius renginius Lietuvos regioniniuose miestuose ir miesteliuose. Pastarosioms veikloms su bičiule Ieva, mažeikiške, įkūrė nevyriausybinę organizaciją VšĮ „Om-lėtai“. 
„Žydų kultūra ir istorija domiuosi nuo mokyklos laikų: skaitau, lankau parodas, paskaitas, vis kokį žydišką patiekalą gaminu, žiūriu filmus, interviu, klausau radijo laidų. 2024 m. pažintis su Kauno žydų bendruomenės pirmininku, aktyviu visuomenės veikėju Gercu Žaku paskatino ką nors daugiau nei „domėjimasis sau“ nuveikti šia tema. Gimė projekto idėja – pakviesti kurti (rašyti, fotografuoti, rinkti medžiagą) jaunus kūrėjus, – sako Dovilė. – Iki paskutinės minutės buvo įdomu stebėti iš šono – ką trys studentės atranda šio projekto metu, ką naujo aš sužinau ir – svarbiausia – ką parodysime ir apie ką pasikalbėsime su skaitytojais, žiūrovais, fotoparodos lankytojais. Visi įdomiausi mano sumanymai virsta fotoparodomis ir kelionėmis po Lietuvą kalbant aktualiomis socialinėmis ir kultūrinėmis temomis. Pažintis su Gabriele ir šios fotoparodos atsiradimas – man tarsi ženklas, kad ir toliau bus prasminga keliauti su šia tema. Nesustosiu.“ 

Fotoparodoje – senosios žydų kapinės
Šių metų vasario–gegužės mėnesiais Kupiškio krašte gyvenanti fotomenininkė Gabrielė Kirklytė lankėsi Lietuvos regioniniuose miestuose ir miesteliuose: Žiežmariuose, Ukmergėje, Jonavoje ir Kupiškyje. Tikėjosi rasti ir užfiksuoti seniau čia gyvenusių gausių žydų bendruomenių (pa)likimą. Sinagogos, ješivos, gyvenamieji namai ir krautuvės, kadaise priklausę žydams, dabar gyvena savus gyvenimus. Juose veikia muziejai, galerijos. Daugelis pastatų jau pritaikyta kitoms visuomeninėms reikmėms. O štai žydų kapinės savo tikrosios paskirties niekada nepraras... 
Čia ilsisi atgulę savo štetlo pakrašty žydų bendruomenių atstovai. „Galimybė kurti fotoparodą „Lyg akmuo, lyg malda“ leido pakeliauti po Lietuvą ir pamatyti nuostabių, ne tik fotokadro vertų vietų. Kažkada litvakų dėka miesteliuose kunkuliavo gyvenimas, tikiu, jog, prisimindami juos, ką nors panašaus mes, jauni žmonės, sukursime. Ar įsikvėpsime šios tautos atkaklumu, ištverme“, – teigia Gabrielė. 
Ką plika akimi galima perskaityti vaikštant po žydų kapines? Ką apie miestelių gyvenimą XIX a. pab. – XX a. pr. mums gali papasakoti išlikę iki šiol akmeniniai antkapiai su tais slėpiningais hebrajų raštais paviršiuje? Kada paskutinį kartą ėjome prošal ir susimąstėme – kokios skirtingos kultūros čia būta? Užsukite į Žiežmarių sinagogą ir aplankykite parodą „Lyg akmuo, lyg malda“ – galbūt ir jūs rasite atsakymus į šiuos klausimus. Paroda veiks iki rugpjūčio 15 dienos.
Renginio pabaigoje Dovilė Vainorė atsinešė krepšį, kuriame buvo daug daug  nedidukų maišelių. Kas juose? Popietės dalyviai vienas po kito paslaptingajame krepšyje rinkosi maišelius. O ten – imberlach – žydiškas skanumynas iš morkų, imbiero ir riešutų... Ir akmenėlis – mažytis priminimas, kad žydai prieš išeidami iš kapinių ant kapo deda akmenuką, tai tarsi ženklas, kad čia palaidotasis nepamirštas... 
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2025 rugpjūčio 30, Šeštadienis )
 
© Kaišiadorių aidai 2009 - 2026