Nors nelaimė atsitiko šiemet kovą, dar ir dabar prisiminus tą metą, Ilgakiemyje gyvenančiai Giedrei Švenčionienei darosi nejauku. Ir kaip gali jaustis, kai trumpam išvažiavęs iš namų, juos randi nusiaubtus ugnies.
 „Visa laimė, kad gyvename tarp širdingų žmonių, kurių dėmesys, užuojauta ir pagalba teikia jėgų. Džiaugiuosi, kad turiu keturis puikius, mus mylinčius vaikus, kurie  sulėkė į pagalbą bėdai ištikus... Gelbėt gimtinę, tėvus...Vis norėjau padėkoti tiems, kurie mums tada padėjo, - užsukusi į redakciją, pasakojo Giedrė.
Sako, ta nelemta kovo 7-oji buvusi kaip ir visos dienos. Sekmadienis. Tad  Giedrė su savo vyru Edmundu išsiruošė  į Žaslių bažnyčią. Edmundas Švenčionis yra šios bažnyčios zakristijonas, o Giedrė turi stiprų gražų balsą ir gieda bažnyčios chore. Jau daug metų. Net ir tuomet, kai ūkininkavo, kai buvo paskendę darbuose, Bažnyčiai laiko Švenčioniai turėdavo visada.  Jie aktyvūs parapijiečiai. Dabar laiko dar daugiau, nes šie žmonės pasitraukė iš  aktyvaus ūkininkavimo ir perdavė ūkį sūnui Tomui, kuris sėkmingai tęsia pradėtus tėvų darbus ir  ūkį jau išplėtė iki 200 hektarų.
Taigi ir tądien, kaip įprasta, Švenčioniai išsiruošė bažnyčion.
Oras buvo šaltas, dar buvo sniego, tad anksti atsikėlę, pasikūreno krosnį, užkūrė plytą. Namus paliko pilnus jaukios šilumos. Nė nepagalvojo, kad kai po Sumos grįš namo, šie bus nuniokoti ugnies.
Giedrė sako, laimė, kad tuo metu, kai ugnis ėmė siautėti,  kartu su kolega ir kaimynu ūkininku Antanu Matorka į tėvų sodybą užsuko sūnus Tomas, kuris visą ūkininkavimui skirtą techniką laiko būtent pas tėvus: Antanui prisireikė detalės sėjamajai. Dūmai jau buvo pradėję veržtis pro langus...
Sūnus iškvietė ugniagesius, paskambino motinai. „Per šventas Mišias buvau išjungusi telefoną, - prisimena G. Švenčionienė, tai vėliau, jau joms pasibaigus, paskambinau sūnui. Jis niekada man tokiu laiku neskambindavo. Maniau, nori mus parvežti iš bažnyčios...“ Giedrė sako, per tą laiką spėjusi pamatyti kitą, tuo metu vykusį gaisrą. „Tądien Žasliuose sudegė Jono Maleronkos namai. Sudegė ir pats šeimininkas.  Prie  sodybos tvoros stovėjo žuvusio šeimininko sesuo ir verkė. Laukė atvažiuojant policijos. Buvo baisu“, - prisimena Giedrė, tačiau sakosi nė juste nejutusi, kad panaši nelaimė ištiko ir ją pačią. „Prie manęs priėjo ugniagesių viršininkas Paškevičius ir paklausė, kur mano vyras. Pasakiau, kad čia, yra, kad tuoj važiuosime namo. Tada Paškevičius papasakojo, kad ką tik užgesintas gaisras mūsų sodyboje. Jis būgštavo, kad ir mano Edmundas nebūtų sudegęs, kaip nelaimingasis Jonas“.
Švenčioniai virpančiomis širdimis grįžo namo. Gaisravietėje jau buvo susirinkę visi Švenčionių vaikai, suėję žmonių. „Savijauta klaiki, - sako Giedrė.- Atvažiavome... Aplink visi verkia...“
Namas nesudegė, bet išdegė jo vidus, ypač virtuvė, sudegė virtuvės baldai, šaldytuvas. Kitus daiktus iš namų spėjo išnešt, bet  juodai aprūko kambarių sienos, susilydė  išklijuotos lubos. „Norėjome daryti remontą, bet sūnus Tomas paprieštaravo. Sako, remontas kainuos daug, o namas senas, statytas dar 1932-aisiais, - pasakojo Giedrė.- Todėl jį nugriovėme. Kai ardėme sienojus, tai apatiniai rąstai kai kur buvo visai sutręšę“.
G.Švenčionienė sako, kad  vaikai susidėję tėvams  laikinai gyventi nupirko vagonėlį. „Žaslių parapijos klebonas Algis Ananis žadėjo įleisti  į senąją kleboniją. Pusė jos tuščia. Galėjome laikinai pagyventi, bet visi keturi  mūsų vaikai pasakė:„Gėda bus, jeigu mes jumis nepasirūpinsime“, - tvirtina G. Švenčionienė.
Vietoje senojo, gaisro nuniokoto namo sūnus Tomas statys naują. Senoji tėviškė atgims tegul ir didele kaina.  Tačiau ugnis, nuniokojusi Švenčionių namus, atnešė ne tik nelaimę, bet ir išryškino aplinkinių žmonių gerumą, mielaširdingumą, kaimynišką atjautą ir supratimą.
Giedrė ir Edmundas Švenčioniai dėkingi Žaslių parapijos klebonui Algiui Ananiui, parapijiečiams, Kasčiukiškių kaimo kaimynams, Gudzenkoje gyvenantiems  Jadvygai ir Vaclovui Rapkauskams, Birutei Stelmokaitei, rajono savivaldybės administracijos darbuotojai Marytei Perednienei, gydytojai Marytei Bagdonienei, Žaslių geležinkelio stoties gyventojams  Algiui ir Reginai Čižauskams, Žaslių bažnyčios choro choristui Jonui Krilavičiui ir visiems kitiems, kurie aukojo pinigų, rinko lėšas, materialiai ir moraliai parėmė nelaimei ištikus.
Nelaimėliai neliko ir be rajono  valdžios dėmesio:  Savivaldybės administracija skyrė 2 tūkst. litų gaisro nuostoliams iš dalies padengti, leido išsikirsti  12 kubų medienos. Pašalpą skyrė ir Savivaldybės   socialinės paramos skyrius.
„Nelaimėje nelikome vieni, - džiaugiasi Giedrė Švenčionienė. - Žmonės mums padėjo. Jų gerumas - begalinis.