Naujienos
Archyvas
Redakcija
Reklama
Skelbimai
Privatumo politika

Šiuo metu 5 skaitytojai

arrow Naujienos 2026 sausio 19, pirmadienis
Medžio drožėjo Juozo Steponavičiaus skulptūra papuošė Karsakų miško ąžuolą Spausdinti
Angelė RABAČIAUSKIENĖ   
2025 liepos 19, Šeštadienis

Talentingas medžio drožėjas Juozas Steponavičius Karsakų miške prie ąžuolo, ant kurio pritvirtintas jo išdrožtas Rūpintojėlis. Angelės Rabačiauskienės nuotr.
Neįtikėtiną istoriją apie galingą ąžuolą, augantį Karsakų miške (Žaslių sen.), su kamiene įaugusiu metaliniu kryžiumi, papasakojo kaišiadoriškis medžiotojas Petras Šiburkis, į mūsų rajoną atvykęs gyventi iš gimtojo Joniškio daugiau kaip prieš 40 metų. Ilgametis Žaslių medžiotojų klubo, vadovaujamo Viliaus Karpavičiaus, narys, nepaprastai mylintis gamtą ir labai vertinantis ne tik medžioklę, bet ir išvykas į miškus, kupinus paslaptingos ramybės ir tylos, džiaugėsi, jog nuo šiol ant ąžuolo kamieno pritvirtintas ir medžio drožėjo Juozo Steponavičiaus Rūpintojėlis.
O visa istorija, kurią galbūt galima priskirti prie neįtikėtinų, prasidėjo tuomet, kai jie daugiau kaip prieš porą dešimtmečių su kolegomis medžiotojais, važiuodami Karsakų miško keliuku, pamatė didelį plačias šakas į erdvę iškėlusį ąžuolą, ant kurio kamieno buvo pritvirtintas metalinis kryžius. Ne stebuklai tuomet buvo pamatyti, kad ir neįprastose vietose pritvirtintus kryžius, ženklinančius ar tai kieno nelaimingą žūtį, ar dar kokias nelaimes. Taip ir apie šį ąžuolą su kryžiumi ant kamieno, tapusiu mįslingu atradimu, nedaug pavyko išsiaiškinti. Pasiekę gandai bei užuominos, jog tai esanti vieta, kur gyvybės neteko ar tai ranką prieš save pakėlęs jaunas vaikinas, ar ten žuvusi mergina, taip ir liko nepagrįsti.
O ir nereikėjo jokių patvirtinimų. Ąžuolas su metaliniu kryžiumi niekam nekliudė, gal tik ypatingas tuo, kad virto savotišku Žaslių medžiotojų traukos centru, kur visi burdavosi pailsėti, pasitarti.
*  *  *
Bėgo metai, miškas augo, tvirtėjo, anksčiau buvę liauni medeliai tapo galingesni, aukštesni. Nestovėjo vietoje ir ąžuolas: jis taip pat augo, galingu savo kamienu ir plačiomis šakomis beveik pralenkė šalia jo augančius medžius. Ir štai įvyko stebuklas: metalinis kryžius įaugo į ąžuolo kamieną: jo vietoje liko tik nedidelis iškilimas ir dalis kryžiaus, kurį buvo galima pamatyti. Pamatę taip keistai „pradingusį“ kryžių, stebėjosi ne vienas medžiotojas ir svarstė, kaip reikėtų tą išskirtinę vietą – ąžuolą su jame įaugusiu kryžiumi – įamžinti.
„Man kilo idėja, kad į tokį faktą negalima nekreipti dėmesio, – prisiminė anas akimirkas Petras Šiburkis. – Labai džiugu, kad ir Žaslių medžiotojų klubo pirmininkas Vilius Karpavičius taip pat pritarė minčiai, jog reikėtų ką nors daryti, kad ąžuolo istorija nenugrimztų praeitin.
Svarstėme: kaip greitai bėga laikas, auga vaikai, anūkai, daug kas užsimiršta, tad būtina kuo nors šią vietą paženklinti. O kas būtų geriau, jei ne Rūpintojėlis ant didžiojo ąžuolo kamieno?
Tuomet Petras Šiburkis prisiminė medžio drožėją, gausybės, įvairių skulptūrų iš medžio, Rūpintojėlių autorių Juozą Steponavičių. „Aš paprašiau Juozo, kad būtina ant ąžuolo, kurio kamiene įaugęs metalinis kryžius,
pakabinti kokią jo išdrožtą skulptūrą ar Rūpintojėlį, kuris liudytų, kokia tai  svarbi vieta Karsakų miške“, – sakė P. Šiburkis.
Laukti ilgai nereikėjo. Meniškos sielos ir talentingas ne tik skulptūrų iš medžio drožėjas, bet ir muzikantas, Juozas Steponavičius greitai suprato, ko nori jo pažįstamas medžiotojas, beje, labai vertinantis jo talentą ir turintis savo namuose ne vieną jo išdrožtą skulptūrą.
Tad smulkiai išklausinėjęs ir supratęs, koks reikalas, Juozas Steponavičius prisiminė, jog prieš daugybę metų važiuodamas Karsakų miško keliuku buvo pastebėjęs šalikelėje augantį ąžuolą su kryžiumi. Apimtas keisto jausmo ir suvokęs, kokios skulptūros reikia šiai išskirtinei vietai, jis ėmėsi darbo. Pavyko ne tik visa esybe suprasti, bet ir pajusti, kad atėjo laikas sukurti kažką nepaprasto. O kas labiau, jei ne Rūpintojėlis tiktų šiai magiškai vietai?
„Ilgą laiką, bene visą dešimtmetį, namuose turėjau vieno miškininko dovanotą ąžuolo lentą, – prisiminęs aną kūrybinį periodą, – sakė Juozas, – ir niekuomet nekildavo noras imti iš jos kurti kokią skulptūrą. O čia, dar nespėjus iš miško sugrįžti į namus, jau žinojau, jog iš tos ąžuolinės lentos, gims Rūpintojėlis“. Kaip tarė, taip ir padarė: sklandžiai, tarsi su Aukščiausiojo pagalba, netruko medyje išryškėti švelnūs Rūpintojėlio veido bruožai ir kūrybinis darbas buvo baigtas.
Patiko Juozo Steponavičiaus sukurta skulptūra ne tik Žaslių medžiotojų klubo vadovui Viliui Karpavičiui, bet ir kitiems medžiotojams. Praėjusių metų gruodžio viduryje ant ąžuolo kamieno, su jame įaugusiu metaliniu kryžiumi, Petras Šiburkis kartu su ūkininku Dainium Žvirbliu pritvirtino Rūpintojėlį.
„Ši vieta mums, medžiotojams, tapo savotiškai brangi, turinti prasmę,  – paaiškino P. Šiburkis. – Mes čia medžiojame, čia susirenkame aptarti įvairius  medžioklės reikalus, čia pietaujame. Nereikia niekam aiškinti, kur susitikimo vieta: užtenka paminėti ąžuolą ir viskas tampa aišku“.
Ir ypač dabar, kai visus praeinančius ar pravažiuojančius pro šalį Karsakų miško keliuku, šiltu dieviško gėrio kupinu žvilgsniu palydi medžio drožėjo Juozo Steponavičiaus Rūpintojėlis.
Apie nepaaiškinamą tos vietos trauką pasakoja ir medžiotojas Petras Šiburkis. „Keista, gana dažnokai čia įvairiais reikalais tenka pravažiuoti, – prisiminimais dalijasi jis, – tai ne kartą esu matęs ąžuolo papėdėje uždegtas žvakeles. Todėl ir mums, medžiotojams,  ši vieta Karsakų miške labai artima ir sava.
* * *
Negali teigti, kad šioje vietoje nėra savotiškos magijos, sklindančios nuo didžiulio ąžuolo su Rūpintojėliu ir kamiene įaugusiu kryžiumi... Tuo įsitikinome kartu su skulptūros autoriumi Juozu Steponavičium ir medžiotoju Petru Šiburkiu apsilankę Karsakų miške prie įžymiojo ąžuolo.
Didžiulis vėtrų ir audrų skaldytas ir laužytas medis, tarsi koks girių karalius išsiskyrė iš visos miško augalijos. Linksmai šypsojosi Rūpintojėlio kūrėjas Juozas Steponavičius, „pasisėmęs“, kaip pats prisipažino, ąžuolo stiprybės ir miško ramybės. Neslėpė geros nuotaikos ir medžiotojas Petras Šiburkis, svarstydamas, kad, ko gero, tam ąžuolui daugiau nei šimtas metų...
* * *
O štai su medžio drožėju Juozu Steponavičium, įvairių skulptūrų iš medžio ir daugybės Rūpintojėlių autoriumi, pokalbį pratęsėme redakcijoje apie jo daugiau kaip prieš tris dešimt-mečius kūrybinio darbo pradžią, kuri buvo netikėta ne tik jam pačiam, bet ir jo artimiesiems, draugams bei pažįstamiems. Nežinia, kokios vidinės jėgos paskatintas, jis, iki tol su dideliu pasigėrėjimu žvelgdavęs į kitų medžio drožėjų kūrybinius darbus, nusprendė, kaip pats šiandien prisipažįsta, pabandyti, ką nors išdrožti iš medžio. Stengdamasis neatkreipti dėmesio į savo tokį neįprastą laisvalaikio užsiėmimą, slapčia vieną po kitos išdrožė keletą skulptūrėlių iš medžio ir pasidžiaugė, kad jo kūriniai – visai nieko. Nepasikliovęs savo vertinimu, nusprendė savo skulptūrėles parodyti autoritetingam ano laikmečio tautodailininkui – dabar a. a. – Romualdui Gyliui. Nuostaba ir džiaugsmas dar labiau sustiprino jo pasitikėjimą, kai šis garbus žmogaus ne tik jį paskatino imtis kūrybinės veiklos, bet ir padovanojo drožybai reikalingą peilį. „Per naktį, grįžęs iš susitikimo su R. Gyliu, išdrožiau žmogaus skulptūrą, – prisiminęs savo kūrybinio darbo pradžią, šypsojosi Juozas Steponavičius. Toks užsidegimas įkvėpė jį, žemės ūkio specialisto išsilavinimą turintį žmogų, ne tik nesitverti džiaugsmu, bet ir imtis kūrybinės veiklos.
Taip ir padarė. Apie medžio drožėją Juozą Steponavičių, daugybės įvairių skulptūrų, Rūpintojėlių autorių nemažai rašyta ne tik rajono, bet ir respublikos spaudoje, žurnaluose. Surengtos jo darbų parodos Kaišiadorių, Žiežmarių kultūros centruose, kituose Lietuvos miestuose. Ir kas įdomiausia, Juozo Steponavičiaus darbai peržengė ir kontinentą: pasiekė JAV, Ispaniją, Portugaliją, Lenkiją. Plačiai pasklido ir po Lietuvą draugams, pažįstamiems jo padovanotos meškų, žalčių įvairaus dydžio skulptūros, puošiančios ne vieną Lietuvos sodybą.
„Ir jokios reklamos: išskaptuoju kokią nors skulptūrą, – prisipažįsta medžio drožėjas Juozas, – pastatau savo sodyboje, ir, žiūrėk, sulaukiu žmonių... Taip žmonės vieni per kitus sužino apie mano kūrybinius darbus. Kaip ir su tuo Rūpintojėliu. Džiaugiuosi, kad jis – gražioje vietoje ant galingo ąžuolo kamieno Karsakų kaimo miške“.
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2025 rugpjūčio 17, sekmadienis )
 

© Kaišiadorių aidai 2009 - 2026