Lapkričio mėnesį Rumšiškių kultūros centre skambės ypatingi garsai, čia koncertuos kraštietė, talentinga pianistė Eglė Andrejevaitė. Po daugybės koncertų Lietuvoje ir užsienyje, šįkart ji mus visus pakvies į asmenišką muzikinę kelionę su rečitaliu „Žalčio sonata“ –  koncertine programa, dedikuota M. K. Čiurlionio 150-mečiui.
 
Kultūros centras – kultūrinio pulsavimo širdis
Šiais metais Rumšiškių kultūros centras kryptingai įgyvendina misiją įtraukti vietos kūrėjus į gyvą, aktualią kultūrinę veiklą. Modesto Malinausko ir Elenos Kniūkštaitės parodos tapo įkvėpimu tiek lankytojams, tiek patiems menininkams. Net nepastebėsime, kaip praskries vasara, o rudenį – lapkritį – laukia dar vienas ryškus akcentas – muzikos vakaras su Egle.
„Kiekvienas kūrėjas, kilęs iš mūsų krašto, – tai ne tik pasididžiavimas, bet ir galimybė kurti tikrą kultūrinį ryšį. Džiaugiamės, kad Eglė sutiko koncertuoti Rumšiškėse – tai dovana visai bendruomenei“, – sakė Rumšiškių kultūros centro kultūrinės veiklos vadybininkė Edita Paulauskienė, redakcijai pranešusi žinią apie būsimą garsios pianistės koncertą.
 
Kilusi iš Rumšiškių
 Eglė savo vaikystę praleido Rumšiškėse, čia žengė pirmuosius žingsnius į muzikos pasaulį. Dabar jos pavardė skamba įvairiose pasaulio scenose, tačiau šis koncertas – ypatingas. Tai ne tik sugrįžimas namo,  bet ir dialogas su bendruomene per muziką, alsuojančią lietuviška mitologija ir simboliais.  „Žaltys – tai ne tik mitinė būtybė, bet ir pasąmonės gylis, paslaptis, slypinti gamtos ritme. Ši koncertinė programa  man – ne tik pianistinis iššūkis, bet ir gili vidinė patirtis“, – sako Eglė.
 Šia ypatinga proga, likus dar keliems mėnesiams iki koncerto, pakvietėme Eglę pokalbiui – pasidalyti prisiminimais apie Rumšiškes, apie namus, kurie formavo jos jautrumą muzikai, apie keliones, grąžinančias prie šaknų, papasakoti apie savo muzikinį kelią ir atskleisti, ką jai reiškia koncertas „Žalčio sonata“.
 
Muzikinio kelio pradžia
Kokia buvo Jūsų vaikystė Rumšiškėse? Kokius prisiminimus iš Rumšiškių nešiojatės širdyje?
Vaikystė Rumšiškėse buvo laiminga, rami ir saugi. Man patiko didžiulė pieva, dar ir dabar plytinti priešais namus Etnografų gatvėje, vasaros kas vakarą einant maudytis į muziejaus kūdras ar lankant jojimo būrelį.
Dar atsimenu, kad nemėgau ir nenorėjau eiti į darželį. Mama pasakė, kad galiu neiti, bet tada reikės eiti į mokyklą. Sakau: „gerai, eisiu į mokyklą”. Tada mane penkiametę mokyklai per 3 vasaros mėnesius paruošė nuostabi mokytoja Verutė Karnauskaitė, kuri gyveno Marių gatvėje, netoli mūsų. Kasdien eidavau pas ją į namus: pamenu, kad jos namuose pirmą kartą pamačiau audimo stakles ir kaip jomis audžiama… Mane pakerėjo tų namų atmosfera ir mokymosi galimybė.
Kada pirmą kartą prisėdote prie fortepijono? Ar prisimenate tą akimirką?
 Mama pasakoja, kad mažytė dažnai dainuodavau. Ji pagalvojo, kad gal reikėtų nuvežti į muzikos mokyklą,  patikrinti, ar turiu muzikinę klausą. Nuvežė į M. K. Čiurlionio menų gimnaziją Vilniuje – ten lankiau paruošiamąją klasę. Nepamenu, kad tais metais būčiau grojusi fortepijonu. Jau vėliau, kai šeimoje buvo nuspręsta nepalikti manęs Vilniuje internate, įstojau į Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnaziją. Ten ir pradėjau groti.

Ar muzika Jūsų šeimoje buvo svarbi nuo pat mažens? Kas buvo pirmieji žmonės, padėję Jums įžengti į muzikos pasaulį?
Aš nesu iš muzikų šeimos, mano Tėtis – inžinierius, Mama – etnografė (su kokia pagarba – iš didžiosios raidės – Eglė parašė savo tėvų kreipinius: Mama, Tėtis – autorės pastebėjimas). Močiutė iš Mamos pusės mėgo ir gražiai dainavo. Taip pat abu mano Tėvai, ypač Tėtis, turi gerą balsą ir mėgsta dainuoti: vieni gražiausių mano prisiminimų, kaip jiedu su Mama dviem balsais dainuoja lietuvių liaudies dainas…
 Pirmasis žmogus, pastebėjęs mano muzikalumą, yra pirmoji fortepijono mokytoja Ligija Rinkevičienė. Jos fortepijono klasėje mokiausi Kauno J. Naujalio muzikos gimnazijoje.
 Ar buvo momentas, kai supratote, kad muzika bus Jūsų kelias visam gyvenimui?
 Buvo keletas akimirkų. Pirmoji, kurią ryškiai pamenu, maždaug 9 klasėje: pirmą kartą dalyvavau tarptautiniame pianistų konkurse ir laimėjau II vietą.  Konkursas vyko Rumunijos sostinėje Bukarešte: autobusu keliavome 3 paras. Man patiko keliauti ir koncertuoti. Pirmą kartą pajutau, kad muzika suteikia kitą gyvenimą: pakylėtą, erdvų, pilną kitokių žmonių ir galimybių.
 
Profesinis augimas
Jūsų muzikinis kelias driekiasi nuo Juozo Naujalio muzikos gimnazijos iki studijų Lietuvoje ir Vokietijoje. Kokios patirtys Jus labiausiai formavo kaip atlikėją?
Antrame studijų kurse Vilniuje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, dalyvavau fortepijono meno meistriškumo kursuose, kuriuos vedė profesorius Konradas Richteris iš Vokietijos. Po pamokos jis perdavė man žinutę, jam labai patiko, kaip groju, ir pakvietė atvykti į savo vasaros kursus Austrijoje, Stift Zwettl miestelyje. Nuo to laiko – 7 metus kiekvieną vasarą gaudavau šio miestelio savivaldybės skirtą individualią stipendiją, kuri dengė mano dalyvavimo išlaidas. Pamokos su prof. K. Richteriu tapo pa(si)tikėjimo savimi kaip atlikėja pradžia.

Kokią įtaką Jūsų muzikiniam pasaulėvaizdžiui padarė studijos užsienyje? Ar pavyko atrasti savo savitą skambesį?
Vakarų Europos pianistinė mokykla labai skiriasi nuo vadinamosios  „rusiškos” fortepijono mokyklos, kuriai mano studijų laikotarpiu atstovavo Lietuva (tarybiniais metais buvo beveik neįmanoma studijuoti Vakarų aukštosiose muzikos mokyklose, geriausieji pianistai, kurie vėliau grįžo ir mokė Lietuvoje, studijas baigė Maskvoje arba Sankt Peterburge).
Esminiai Vakarų Europos ir „rusiškos” pianistinių mokyklų skirtumai: garso kultūra ir  pedagogo-mokinio santykis. Pati niekada  nepatyriau neigiamo „rusiškos” mokyklos poveikio, tačiau po studijų Vokietijoje man daug artimesnis tapo vakarietiškas – gilaus, jautrus, daugiau piano nei forte, skambesys ir pagarbus, partneriškas bendravimas su mokiniu.

Kas yra Jūsų didieji įkvėpėjai: tiek iš klasikinės muzikos pasaulio, tiek apskritai iš meno ar gyvenimo?
Mane įkvepia žmonės-humanistai: tie, kurių kūryba, vertybės ir elgesys sutampa tiek profesijoje tiek gyvenime. Reikšmingą įtaką man padarė profesorė Mūza Rubackytė. Susitikome 2013-aisiais Graze, Austrijoje – buvau jau pradėjusi savarankišką pianistės karjerą. Nuo tada – ji mano įkvėpėja ir mentorė, o taip pat ir debiutinio albumo, kurį šiemet išleido prestižinė olandų klasikinės muzikos kompanija „Challenge records“, meno vadovė. Esu laiminga, kad galiu semtis iš jos ne tik muzikos, profesijos, bet ir aukštosios kultūros, diplomatijos meno paslapčių.
Lietuvoje aktyviai seku violončelininko Mindaugo Bačkaus karjerą: jam muzikoje ypač svarbus žmogaus ryšys su žmogumi. Ką jis edukacine prasme padarė Klaipėdoje yra absoliučiai neįtikėtina: Klaipėdos kamerinio orkestro veikla, atlikimo kokybė, violončelės kaip instrumento pristatymas ir sklaida miesto ir valstybės mastu…
 Tarptautiniu mastu žaviuosi pianistu, dirigentu, visuomenininku Danieliu Barenboimu, turinčiu Argentinos, Izraelio, Palestinos ir Ispanijos pilietybes.
 
Scena, klausytojas, pedagogika
Esate ne tik koncertuojanti atlikėja, bet ir pedagogė – kaip šios dvi veiklos viena kitą papildo?
Atlikėjo profesija – labai vieniša: daug valandų repetuoju, keliauju, groju vienumoje. Pedagoginėje veikloje ilsiuosi nuo šios vienatvės. Įdomu, kad dėl laiko stokos „išėjau” iš pedagoginių pozicijų Lietuvos muzikos sistemose, tačiau privatus pedagoginis darbas tapo atsvara panirus į koncertus: tikrai gera dalintis, kartu ieškoti būdų, kaip geriau, tiksliau perskaityti ir atlikti muziką.
 Jūs teigiate, jog mokytis muzikos niekada nevėlu. Įkūrėte fortepijono studiją „TonArt“ – suaugusiems. Kaip kilo šis sumanymas ir kodėl pasirinkote būtent suaugusius kaip tikslinę grupę? Ką Jums reiškia mokyti? Ko, Jūsų nuomone, išmoksta žmogus mokydamasis muzikos, net jei netampa profesionalu?
 Suaugusieji norintys gyventi muzikoje, aktyviai groti – mano aistra ir atradimas, už kurį turiu padėkoti asmeniniam sprendimui tapti koncertuojančia atlikėja. Negalėdama pastoviai skirti laiko mokiniams (mokant vaikus – tai būtina sąlyga), atsirado žmonių, prašančių pamokyti groti. Nustebau, kad tokių žmonių atsirado tiek, kad supratau, jog reikia sukurti muzikos namus, į kuriuos galėčiau pakviesti tiek mokytojus-profesionalus, tiek norinčius išmokti groti ar atnaujinti grojimo praktiką. Taip gimė pirmoji Lietuvoje tik suaugusiems skirta fortepijono studiją „TonArt“. 
 Manau, kad didžioji muzikos galia neprofesionalams – galėjimas patekti ir „išgyventi” ypatingas būsenas, kurių reikalauja grojimas fortepijonu. Tai suteikia galimybę tiksliau patirti, pažinti, net  perkurti save.
Kaip keičiasi Jūsų ryšys su publika: ar skirtingos šalys, skirtingos salės keičia ir Jus pačią kaip atlikėją?
 Tikrai taip. Publikos ir naujų patirčių kitose šalyse dėka plečiasi žinojimas, jautrumas, empatija, orientacija. Be koncertų negalėčiau augti ir tobulėti. 

Kelias link Čiurlionio ir „Žalčio sonatos“
Kokių kompozitorių kūryba jums artimiausia? Meilė Šopeno ir Bethoveno kūrybai. Kuo jie jums svarbūs?
Man artimiausia muzika, kurią realiuoju momentu groju, nors kaip tiksliai pastebėjote, Bethovenas ir Šopenas tarp kitų kompozitorių užima išskirtinę vietą.
Bethovenas man artimas savo dvasia: jo moto „į Šviesą!” yra ir mano sielos poreikis. Šopeno galia – sielos jautrumas, rankomis atveriantis ypatingą jausmų pasaulį. Neatsitiktinai debiutinio albumo ąšimi pasirinkau jo preliudų ciklą Op. 28. Galima teigti, kad būtent per Šopeno muziką prisistatau tarptautiniam pasauliui.
Atvėrėte Baltijos šalių muzikos lobius. O dabar, minint M. K. Čiurlionio 150-ąsias metines – jūs grojate „Žalčio sonatą“. Papasakokite klausytojams daugiau apie tai, kaip gimė ši idėja. Kodėl būtent „Žalčio sonata“ – ar ji Jums asmeniškai turi ypatingą reikšmę? 
M. K. Čiurlionio  150-mečiui skirta mano solinė programa „Žalčio sonata” buvo inspiruota  šiuo metu gyvenančio kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus „Žalčio sonatos” fortepijonui pagal to paties pavadinimo M. K. Čiurlionio keturių paveikslų ciklą, nutapytą 1908 metais. Jame vaizduojamas lietuvių mitologijoje gerai žinomas žaltys – išminties, žinių ir turtų saugotojas bei simbolis.
G. Kuprevičiaus muzikinė refleksija į M. K. Čiurlionio paveikslus tapo gija, kuri per dailę atkreipė mano dėmesį į M. K. Čiurlionį. Man artimas reikšmingas G. Kuprevičiaus pastebėjimas, jog „būtent šiame cikle ryškiausiai matome Čiurlionio pasąmonėje slypėjusį įsitikinimą, kad jo kūryba tikrai verta karūnos. Deja, to meto visuomenė tos karūnos menininkui pagailėjo.“
 Balandžio mėnesį Lietuvoje pirmąkart nuskambėjusi „Žalčio sonata” išskirtinė ir savo premjera:  pirmą kartą koncerto forma skambančia M. K. Čiurlionio Styginių kvarteto c-moll versija fortepijonui.
Tai profesorės Mūzos Rubackytės padaryta versija, kurią ji pati įrašė dar 1993 metais (įrašė prestižinė Marco Polo įrašų kompanija). Vėliau  įrašas net du kartus buvo perleistas firmos „Naxos“, tačiau iki šiol niekas nėra atlikęs Styginių kvarteto koncertinės versijos.
 Publikos reakcija į šį kūrinį vienareikšmiška – tai nuostabus, romantišką, veržlų, svajingą Mikalojų Konstantiną pristatantis kūrinys, krentantis į širdį ir mintis.
 Muzikinę koncerto kelionę vainikuoja ankstyvojo M. K. Čiurlionio Druskininkų preliudai. Atlikdama juos jaučiuosi esanti Druskininkuose – tai tarsi pasivaikščiojimas pušynuose, kuriais tikriausiai kiekvienas mėgaujamės vos ten atvykę. Šeši trumpi kūriniai – tai mūsų genijaus gyvenimo ir aplinkos akimirkos muzikos šaltiniu atitekantis iki mūsų dienų.
 
Kūrėjos kasdienybė
Kaip atrodo Jūsų įprasta diena (Jūsų kasdienybė) tarp koncertų, repeticijų ir pedagoginės veiklos?
 Kasdienybė griežta: kartu su vyru Simonu auginame 2 mažas mergaites (7 ir 4 metų). Išleidžiu jas į darželį ir mokyklą ir groju nuo 8 iki 11. Jeigu nespėju – viskas, tądien grojimo laikas baigėsi: vėliau – tiksliai suplanuotas laikas paskirstytas repeticijoms, pamokoms ir koncertų organizavimo darbams. Griežtas laiko planavimas man padeda gyventi svajonių gyvenimą – turėti ir profesiją ir šeimą. Tiesą sakant, vis labiau suprantu, kodėl menininkams nerekomenduojama turėti vaikų: paskirstyti save – labai sudėtinga.
 Ar turite ritualų prieš pasirodymus? Ką darote norėdama susitelkti?
 Didžiausias poreikis – tyla ir ramybė. 3 dienas iki koncerto stengiuosi nemokyti ir maksimaliai pasinerti į muzikos, kurią atliksiu užduotis. Riboju bendravimą su kitais žmonėmis ir esu labai dėkinga šeimai ir draugams už supratingumą.
 
Gimtinė, tapatybė, sugrįžimas
Ką Jums reiškia koncertuoti Rumšiškėse – vietoje, kur užaugote?
 Labai jaudinuosi, gerąja prasme. Jau daug metų negrojau Rumšiškėse. Koncertuoti čia man reiškia – grįžti į namus. Pas savus.
 Kaip, Jūsų akimis, keičiasi Rumšiškės? Ar jaučiate kultūros centrų, tokių kaip Rumšiškių, svarbą šiandien?
 Rumšiškės – nepaprastai pasikeitusios: kiek daug jaunų šeimų, kūrybingų, verslių žmonių! O ir kiek naujų namų! Soc. tinkluose pastebėjau aktyvią Rumšiškių kultūros centro paskyrą: veiklos, kurias kuruoja dabartinė kultūros centro komanda maloniai stebina kokybiško laisvalaikio ir jo kūrėjų pasirinkimu bei žmogiškai šilta komunikacija.
 Manau, kad kultūros centras yra tarsi miestelio „gyvybės” centras, kurio misija yra ekstremaliai svarbi ir sunki: sukurti  empatijos, bendruomenės įtraukimo ir įsitraukimo bei išskirtinių renginių derinį. Ką norėtumėte palinkėti Rumšiškių bendruomenei?
 Išlaikyti atvirumo, iniciatyvumo ir aktyvaus palaikymo, pirmiausia, savų – atmosferą. Man rodos, galime ir turime pakeisti „savam krašte pranašu nebūsi” patarlę į  „pirmiausia girdžiu, matau, jaučiu, palaikau saviškį”.
 
Asmeniški akcentai
Gal galite papasakoti apie šeimą, artimuosius. Ar lengva pianistei suderinti atsidavimą muzikai ir šeimai?
 Jau 18 metų esu laimingai ištekėjusi, dviejų dukrų – Adelės ir Noros – mama. Bendros mudviejų su vyru Simonu vertybės – šeima ir meilė muzikai – yra pagrindinės priežastys, kodėl galiu derinti (beveik) nesuderinamus dalykus – vaikų auginimą ir aktyvų atlikėjos gyvenimą.
Apie ką svajojate šiuo metu, kaip atlikėja ir kaip žmogus?
 Svajoju rasti agentą ar agentę, kuri „nuimtų” nuo manęs visus organizacinius ir savęs pardavimo rūpesčius. Kaip žmogus, kad mano artimieji, ypač tėvai, būtų kuo ilgiau sveiki ir arti.
Jeigu dabar galėtumėte ką nors pasakyti mažajai Eglei, vaikštančiai Rumšiškių takais, ką pasakytumėte?
Egle, Tu gali būti (ir tapti) kuo tik nori. Nebijok.
 
Ačiū už atvirą ir nuoširdų pokalbį. Manome, kad mūsų skaitytojams buvo įdomu su Jumis susipažinti: galbūt, jie apsilankys koncerte, kuris įvyks lapkričio 20 d. 
 
Norintys išgirsti ir kartu švęsti M. K. Čiurlionio 150-ąjį gimtadienį, nepraleiskite progos!