Tarptautinis Heidie pleneras po lietuvišku dangumi
Ramutė Šimelienė
2010 liepos 22, ketvirtadienis
Nuotrauka prisiminimui. Plenero dalyviai su savo mokytoju dailininku Alfredu Šatu (trečias iš kairės). Pirma iš kairės - sodybos šeimininkė ir plenero iniciatorė Heidie Reichtling
Vargu ar daug kalviškių žino, kad pirmosiomis liepos dienomis jų kaime vyko tarptautinis dailės pleneras. Kalvių kraštas kaip tik tinkamas tokiems plenerams rengti dėl savo ypatingos, gražios ir civilizacijos ne itin paliestos gamtos. O plenerą surengė vokietė Heidie Reichtling, Lietuvą atradusi dar prieš 15 metų. Per tą laiką Kauno vidurinėse mokyklose ji mokė vaikus vokiečių kalbos ir pati visai neblogai kalba lietuviškai, nors sakosi atvykdama į Lietuvą lietuviškai nemokėjo nė žodžio. O Kalviuose ji atsidūrė atsitiktinumo dėka: jos draugai lietuviai parodė jai Kalvių kraštą, kur ji nusipirko seną sodybą. Teoriškai ji stūkso - Kalviuose, o praktiškai - atokiau nuo gyvenvietės, apsupta ūksmingo miškelio. Heidie čia gyvena vasaromis. Ji sutvarkė sodybą, įrengė tvenkinį, perstatė ūkinį pastatą ir jis tapo tinkamas gyventi. Jai patinka aplink tvyranti ramybė. Beje, viskas visuomet įvyksta tada, kada ir turi - ateina mūsų mintys ir padaromi darbai. Štai šitoje savo sodyboje Heidie Reichtling sumanė surengti dailės plenerą, dėl to pasitarė su savo geru pažįstamu ir žinomu dailininku kauniečiu Alfredu Šatu. Šis pritaRtė idėjai ir Heidie apie tai pranešė pažįstamiems, paskleidė žinią inter-nete. Heidie sako, kad buvę nuostabu, kai iš Šveicarijos atsiliepė Regula su Brigitte, o iš jos gimtosios Vokietijos, Frankfurto atvažiavo Eveline, Marijana, Renate ir Cornelia. Norą dalyvauti plenere Heidie so-dyboje pareiškė ir trylikametis Algirdas. Beje, labai sumanus ir gabus vaikinas, užsiimantis animacija, daug piešiąs. Jam labai patiko tai, ką darė Kalviuose. Jo paveikslai, nupiešti Heidie sodybos tyloje ir ramybėje, itin saviti ir įdomūs. Matosi, kad vaikinas jau turi savo braižą. Laikas, praleistas Kalviuose, jo nuomone, nepraėjo velui. Jam patiko šio krašto gamta ir galimybė susikaupti. Kitos plenero dalyvės tvirtina su piešimu anksčiau neturėję sąsajų. Piešę tik vaikystėje, mokykloje. Tačiau jas patraukė galimybė puikiai ir naudingai praleisti laiką. Visos tvirtina įgijusios naujos dvasinės patirties, patikę piešti. Vienos iš jų - mokytojos, kitos verslininkės, gydytojos ir visos turi savus hobi. Tai nėra piešimas. Štai Cornelia ir Eveline mėgsta keliones dviračiais. Vokietijoje dviračiai itin populiarūs. Jais važinėja visi, nežiūrint amžiaus ir turtinės padėties. Eveline su Cornelia numina ir po tūkstantį kilometrų. Kitas Cornelia hobis - muzika. Jos įsitikinimu, dailė ir muzika tarpusavyje glaudžiai susijusios: ir muzikoje, ir dailėje galima improvizuoti.„Buvo išties įdomu“,- sako Cornelia. Ji norėtų ir vėl atvažiuoti pas Heidie į sodybą, vėl piešti ir taip išreikšti save, savo mintis. Eveline - pusiau lietuvė. Maža išvažiavo į Vokietiją su mama. Tėtis - aukštaitis. Gyvena Anykščiuose. Pasak jos, Lietuvoje ji lankosi ne pirmą kartą ir todėl gali palyginti, kaip keičiasi ši jai artima šalis. Sako, kad ženkliai ir į gera. Tai malonu girdėti.„Po plenero važiuosiu į Kuršių neriją. Noriu pamatyti, kas ten pasikeitė,“- sako Eveline. Ji nepamiršo lietuvių kalbos, nors ja kalbėjo visai maža. Brigitte gimė Vokietijoje, gyvena Šveicarijoje. Ji pati rengia panašius seminarus, plenerus, todėl, anot jos, tai buvusi naudinga patirtis. Renata taip pat nepiešė. Na, kažkada, mokykloje. Jos hobi - dainavimas chore. Nors jau senokai pensininkė, tačiau vis dar praktikuojanti gydytoja psichoterapeutė„Žmonėms manęs vis dar reikia,- šypsosi Renata.- Tad kodėl ne?“ Internete sužinojusi apie plenerą, ji pamanė būsiant įdomu. Ir neapsiriko.„Kai prisėdau tapyti prie balto popieriaus lapo, išsigandau jo baltumo, - pasakoja Renata. - Gerai, kad turėjome puikų mokytoją Alfredą. Jis mane paskatino ir pabandžiau. Nustebau, kad galiu piešti. Manyčiau, kad kiekkvienas žmogus kažkiek gali tai daryti“. Jai patiko, kad nuolat buvo aptariami nutapyti darbai, kiekvienas galėjo pasakyti savo nuomonę.„Įgijau bendros patirties. Mes ne profesionalai, bet ne tai svarbu“, - įsitikinusi ji. Tą patį sako ir dailininkas Alfredas Šatas, kantriai konsultavęs ir patarinėjęs šioms iniciatyvioms pusamžėms moterims. Jų darbai atskleidė kiekvienos iš jų sielos ir minties savitumą, grožio, gamtos, spalvų pažinimą.„Nereikia profesionalumo, ne dėl to jos susirinko, - pasakoja A.Šatas, - Ir ne tai svarbu. Jos iš prigimties gerai derina spalvas, į aplinką kiekviena žvelgia savitai ir įdomiai. Svarbiausia, kad būdamos pensininkės, jos netūno namuose, o gyvena įdomiai ir turiningai.“ Sodybos šeimininkė Heidie įsitikinusi, kad pleneras gal taps tradiciniu. Ji planuoja kitą vasarą vėl jį surengti.„Labai norėčiau, kad kitąmet jame dalyvautų ir kalviškių“, - sako ji. Tos pačios dienos popietę, prieš išvykstant, plenero dalyvės surengė savo darbų parodą vietos žmonėms.
Rašyti komentarą
Kaišiadorių aidai neatsako už komentarų turinį ir jų neredaguoja
Kaišiadorių aidai pasilieka teisę pašalinti komentarus, kurie nesusiję su tema, necenzūriniai, pasirašyti kitu asmeniu, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams ar kitaip pažeidžia LR įstatymus.
Už komentarus tiesiogiai atsako juos skelbiantys asmenys, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn už šmeižikiškus, viešųjų ar privačiųjų asmenų garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius teiginius, smurto kurstymą, raginimus nuversti teisėtą Lietuvos valdžią bei kitokius neteisėtus veiksmus.
Kaišiadorių aidai bendradarbiauja su teisėsaugos institucijomis ir jų prašymu suteiks duomenis apie skaitytoją, paskelbusį įstatymus pažeidžiantį komentarą
Peržiūrėta: 379
Komentarai (2)
2010-07-25 22:13
Nežnau ir nesirūpinu. Tai jau tų niurzgalių problema. Aš džiaugiuosi, kai rajone vyksta kas nors gero, kad žmonės daro gražius darbus, kad gerai atsiliepia apie Lietuvą ir nori joje būti arba gyventi. Mums reikėtų pasinaudoti tuo, kad čia traukia užsieniečius mūsų gamta. Kalviai galėtų prie ežero pasidaryt kaip ir kaimo turizmą. Kaimo bendruomenei reikėtų parašyti projektą kol dar Europa duoda pinigų.
Kodėl po šiuo ir panašaus pobūdžio pozityviais straipsniais nėra komentarų?
1) Žmonės labiau linkę išsakyti neigiamus dalykus, pasipiktinimą, "įkąsti" ir nemoka pasidžiaugti kitų gražiais darbais. 2) Dauguma interneto komentatorių - negatyviosios kritikos atstovai.
Archyvas 
