Kaišiadorių aidai - Tautodailininkei Stasei Karčiauskienei – 95-eri

Privatumo politika

Šiuo metu 4 skaitytojai

2025 gruodžio 10, trečiadienis

Tautodailininkei Stasei Karčiauskienei – 95-eri

Spausdinti

Laima KMELIAUSKIENĖ
2025 liepos 09, trečiadienis
Su sukaktuvininke Stase Karčiauskiene Rumšiškių seniūnijos atstovės: seniūnė Eugenija Genevičienė (dešinėje), vyriausioji specialistė Jolita Petkevičienė ir specialistė Rita Zelionkienė. Laimos Kmeliauskienės nuotr. Kiek ir ko žmogus pasiima iš gyvenimo ir ką jis duoda savo šeimai, visuomenei? Pasakysite – visi skirtingai. Rumšiškietė Stasė Karčiauskienė, per savo 95-erius gyvenimo metus daug iš jo pasiėmė, o atidavė, tikriausiai, dar daugiau. Elegantiška, šmaikšti, komunikabili – tokia ji pasitiko Rumšiškių seniūnijos atstoves, saulėtą gegužės dieną pravėrusias jos nediduko buto duris. Su sukaktimi Staselę, kaip daugelis ją vadina, nuoširdžiai sveikino seniūnė Eugenija Genevičienė, vyriausioji specialistė Jolita Petkevičienė ir specialistė Rita Zelionkienė. Sukaktuvininkė kažkada buvo ir Jolitos, ir Ritos mokytoja, tad ypatinga pagarba ir šiltas dėmesys buvo neišvengiamas. Į S. Karčiauskienę ir prabėgus dešimtims metų kreipiamasi itin pagarbiai – „mokytoja“. Stasė Karčiauskienė paliko ryškų pėdsaką Rumšiškių krašte, ji buvusi pedagogė – kūno kultūros, piešimo mokytoja, mėgusi dainą ir savo balsu džiuginusi ir kitus, nutapiusi šimtus paveikslų, parašiusi tris savo kūrybos knygas ir vejanti mintį apie ketvirtąją. „Buvau Stanislava... Mano dokumentai per karą dingo, siūlė ir man pasijaunint, sakau, eikit švilpt – aš Vytauto metais gimusi ir jokiu būdu nieko nenoriu keist, – šypsosi Stasė Karčiauskienė. – Mano viena draugė buvo už mane metais vyresnė, tai jinai dviem metais pasijaunino, o paskui, kai pensija atėjo dvejais metais vėliau, keikė. Ot, sakau, gerai – norėjai būt jauna, tai ir būk dabar!“ Šakiuose, Žemaičių Naumiestyje, Šilutėje ir vėl Šakiuose... Stasė, mergautinė pavardė Šuopytė, gimusi Šakiuose. „Va, tam baltam name, kur langelis iš galo atidarytas. Ir čia – tas turgus, sakė, fotografuota per mano gimtadienį“, – moteris rodo į ant sienos kabantį pačios tapytą paveikslą ir paima nuotrauką, kurios kitoje pusėje užrašyta: „1930 m. gegužės 6 d., antradienis“. Pasak jos, šitas namas priklausė žydams, jos tėvai čia buvo nuomininkai. „Čia gyveno ir močiutė, ir teta. Apačioje dirbo žydė dantų gydytoja. Čia buvo dantų kabinetas, per kampą įėjimas – toks keistas. Ir parduotuvė buvo, – pasakoja sukaktuvininkė. – Labai gerai tuos Šakius prisimenu, spalvas visas, kaip tie namai atrodė. O pats kraštinis – čia buvo policija.“ Nuo pat vaikystės Stasė buvo „prie meno“. „Buvo jau tarybiniai laikai, 1940 metais iš Kauno į Šakius atkėlė tokį Viščiulį – viršaitis ar kaip ten jis vadinosi. Ir jo dukra Laima pas mus į ketvirtą skyrių, aš tada buvau ketvirtam skyriuj, atėjo. Atsimenu: tamsiai mėlyna suknutė, balti kalnieriukai, kasos ilgos – tokios dvi su raudonais bantais. Kojinės buvo tokiom eilutėm ir jos čia, prie kelio, buvo praplyšę, tai toks keturkampis, kaip pašto ženklelis, buvo užadyta tamsiai rudais vilnoniais siūlais, – pasakoja. – Pagalvojau: kaip aš pavydžiu tai Laimai, kaip jai įdomu – va, atvažiavo į kitą mokyklą, visi ja čia domisi, o aš, galvoju, iš čia neišsikraustysiu niekad. Mano tėvai neseniai buvo namą pasistatę čia, Šakiuose, čia buvo visa giminė. Mūsų namas dar nebuvo visiškai įrengtas, tik žinau, kad 1936 metais jau tame mūsų name gimė mano brolis.“ Stasė pavydėjo Laimai, ypač tų kojinių. „Ir kaip greitai viskas pasikeitė: 1942 metais jau vokiečiai buvo, 1942 metais mirė tėvas. Užėjo karas... Paskui mus evakavo, atsidūrėm Žemaičių Naumiestyje, Šilutės rajone. Čia mokiausi jau progimnazijoje, – pasakoja Stasė. – Mano suknutė buvo tokia šviesiai elektrinė... Sakau mamai – nudažyk tamsiai mėlynai. Ir kojines turėjau – prasikirpau toj vietoj, užadžiau rudu siūlu. Ir aš buvau kaip ta Laima, tik kasos mano buvo trumpesnės ir raudono kaspino neturėjau – jokio! Ir nuėjau į naująją mokyklą. Paskui dar Šilutėje mokiausi. Ir vėl – Šakiuose.“ Mergina mokėsi gerai. „Jeigu būčiau neišvažiavusi iš Šilutės, tikrai mokyklą būčiau baigusi sidabro medaliu. Blogiausia, kad paskutiniais metais, kai jau laukė abitūros egzaminai, turėjau persikelt į Šakius. Šilutėje mokykloje anglų kalbą mokiausi, o Šakiuose buvo vokiečių kalba. Ir štai – ketverius metus nesimokiau vokiečių kalbos ir per vienus metus reikėjo pasivyt. Būdavo, kai rašydavau, susimaišydavau – įrašydavau kokį anglišką žodį. Tik žiūrėdavau, kad nebūtų man trejetų. Pavyko baigti gimnaziją be trejetų, su penkiais ketvertais. Baigėm aštuoni – iš viso tiek buvo laidoj: keturi berniukai ir keturios merginos. Dabar aš viena gyva iš tos klasės.“ Šeimoje buvo vyriausia Kai mirė Staselės tėvas Pranas, mama Marija laukėsi penkto vaiko. Tėvas ėjo 43-čius savo gyvenimo metus. Šeimoje Stasė buvo vyriausia. Pas-kui ją išsirikiavo ketvertas: brolis Rimvydas, dabar jau miręs; sesuo Agnietė, vėliau savo vardą pakeitusi į Klementinos, gyvena Vilniuje; Julija, gyvenanti Elektrėnuose, kuri dažnai lanko seserį Rumšiškėse; jauniausia – Pranė, gyvena Marijampolėje. „Kai nešė krikštyt, krikšto mama dar nuo savęs pridėjo – Ona. Iki keturiolikos metų ją vadinom Pranute, o nuo keturiolikos jos vardas „persikėlė“ į Onutę. Ir dabar Onutė ji“, – aiškina Stasė. Kaune Stasė įstojo ir baigė tuometinį Kūno kultūros institutą (KKI). Pateko į jį atsitiktinai – nebuvo jokia sportininkė, o ir pagarbos šiai mokslo įstaigai, kurią tuomet daug kas vadino „atsiprašant aukštoji mokykla“, neturėjo. Tačiau, kaip sakoma, nespjauk į šulinį... Svajojo apie architektūrą, gerai mokėjo matematiką, gražiai piešė. Studijavo fizinį lavinimą, kaip dabar pasakytų, kūno kultūrą. Pirmame kurse įsimylėjo Vytautą, atvykusį studijuoti iš Veiverių. Jis buvo kurso draugas. „Aš tam vyrui į akį kritau iš karto. Ketvirtam kurse susimet-rikavom, kad baigus mokslus, kai bus skirstymas, atskirai dirbti nepaskirtų“, – mielais prisiminimų takais keliauja moteris. „Atsiprašant aukštąją mokyklą“ Stasė baigė 1953 m. Akmenėje „Paskyrimą gavau į Akmenę. Man siūlė Klaipėdą, bet sakiau – nei Vilniaus, nei Klaipėdos nenoriu: mačiau tą Klaipėdą – sugriauta po karo, baisi... Vilnių mačiau – sugriauta... – prisimena. – Ten, Akmenėje, pragyvenau 23 metus. Dirbau vidurinėje mokykloje fizinio lavinimo mokytoja.“ Gavęs diplomą, paskyrimą dirbti Akmenėje gavo ir Staselės Vytautas. Jis dirbo sporto komiteto pirmininku, mokykloje berniukams dėstė fizinį ir karinį parengimą. Čia jaunų specialistų niekas išskėstomis rankomis nelaukė. Kai atvyko dirbti, pirmą naktį teko miegoti kažkokiame tvartelyje ant šieno. Paskui davė kambarėlį lūšnoje. Akmenėje 1954 m. gimė jų pirmagimė Audronė, 1957 m. – sūnus Raimondas. Kai dukrai buvo 17 metų, sūnui – 14-lika, gimė dukrelė Indrė. Ir nesvarbu, kad juodu su vyru jau buvo išsiskyrę, ryšys su juo truko visą gyvenimą – iki jo mirties. „Aš buvau per daug išpaikinta“, – paklausta, kodėl išsiskyrė su vyru, sako moteris. Čia jaunų specialistų niekas išskėstomis rankomis nelaukė. Kai atvyko dirbti, pirmą naktį teko miegoti kažkokiame tvartelyje ant šieno. Paskui davė kambarėlį lūšnoje. Akmenėje 1954 m. gimė jų pirmagimė Audronė, 1957 m. – sūnus Raimondas. Kai dukrai buvo 17 metų, sūnui – 14-lika, gimė dukrelė Indrė. Ir nesvarbu, kad juodu su vyru jau buvo išsiskyrę, ryšys su juo truko visą gyvenimą – iki jo mirties. „Aš buvau per daug išpaikinta“, – paklausta, kodėl išsiskyrė su vyru, sako moteris. Rumšiškėse S. Karčiauskienė į Rumšiškes atsikėlė 1976 m. Apie tai niekada nei galvojo, nei planavo, tačiau likimo „režisierius“ vėl pakeitė gyvenimo scenarijų! Stasę į mūsų kraštą atviliojo Zig-mantas Greičius, buvęs jos klasiokas, tuomet Kaišiadoryse užėmęs aukštas pareigas, Jadvygos Greičiuvienės, LKP Kaišiadorių rajono komiteto pirmosios sekretorės, vyras. Tą 1976-ųjų metų vasarą Stasė į Kaišiadoris atvažiavo aplankyti pusbrolio šeimą, o ten, kitapus gatvės, gyveno Zigmas. Tuomet jo žmonos Staselė dar nepažinojo. Jie ir sugundė atsikelti į Rumšiškes. Rudenį ji pradėjo dirbti Rumšiškių vidurinėje mokykloje. „Pirmiausia atsikrausčiau į Pievelių gatvę – viename name man surado butą, – pasakoja. – Zigmas sakė – statysim namą. Šitą namą (daugiabutį namą Muziejaus gatvėje, vadinamą „mokytojų namu“ – autorės pastaba) dėl manęs ir pastatė. Į butą šiame daugiabučiame name įsikėlė 1978 metais. Namą pastatė per dvejus metus. Atsikėliau su sūnumi ir dukra, vyriausioji jau gyveno savarankiškai.“ Pasak Stasės, Rumšiškes ji pasirinko dėl patogios vietos, labiausiai – dėl sūnaus, kuris studijavo Vilniaus inžineriniame institute II kurse ir kuriam į Akmenę grįžti ir vėl važiuoti į Vilnių buvo sudėtinga. „Kai mokėsi, parvažiuodavo į Rumšiškes kiekvieną savaitę, vieną kartą buvo net dviračiu iš Vilniaus parlėkęs“, – sako. „Rumšiškių mokykloje išdirbau dešimt metų. Iš karto norėjau eit dirbt į paukštyną, bet Zigmas mane peršnekėjo, sako, tau dešimt metų iki pensijos liko, paukštyne atlyginimai maži, be to, mums labai fizrukų trūksta. Gali rinktis kur nori: Žiežmariams reikia, Žasliams reikia, Rumšiškėms reikia, Kaišiadoryse statė antrąją vidurinę mokyklą. Sakiau, kad būtų geras susisiekimas, kad būtų miškas kur netoli pagrybaut, – pasakoja S. Karčiauskienė. – Paskambino į Rumšiškes – kaip tik mokytojas išeina į pensiją. Greitai čia mane „įtupdė“. Bet Jakūnas, pavaduotojas, baisiai manęs bijojo. Sakė, kad Greičiuvienės giminė, tai šnipą gausim! – juokiasi Staselė. – Jis buvo pasiryžęs mane sudirbt, kad niekas manimi netikėtų. Direktorius buvo Vincas Cipkus. Sakiau jam – aš Akmenėj 23 metus dirbau, kas pas jus vyresnis!? Ten, sakau, buvo direktoriaus žodis svarbesnis negu pavaduotojo. O dabar čia atrodo, kad jūs to Jakūno bijot. O jis ir sako: aš tikrai jo bijau.“ Rumšiškių vidurinėje mokykloje S. Karčiauskienė dirbo kūno kultūros ir piešimo mokytoja. Staselė šiltai prisimena tuomet dainavusi ir Kaišiadorių rajono mokytojų chore, kuris gyvavo gal tik trejus metus, keliones su juo į tolimesnius kraštus. Ji duetu dainavo ir su Povilu Vaitoška, muzikos mokytoju, kuris gyveno čia pat, už sienos kitame bute. Dabar buvęs kolega ir scenos partneris gyvena Biržų krašte. Jų garsųjį duetą žmonės vadino „Rumšiškių Paltinienė ir Ivanauskas“. „Ir megzdavau, ir siuvinėdavau, ir lipindavau iš molio“, – apie savo pomėgius kalba ilgaamžė. Tačiau daugiausia savo laisvalaikio skirta tapybai, prisiminimų ir kupletų rašymui. Šeima Staselės šeima – trys vaikai, trys anūkai ir keturi proanūkiai. Vyriausioji dukra Audronė, jos sūnus Danas ir anūkai Armandas ir Eimantas, pasak moters, yra Londone. Audronės pirmagimis Andrius, kad ir kaip būtų skaudu, jau Amžinybės toliuose... Sūnus Raimondas gyvena Vilniaus krašte, dukra Indrė – Klaipėdoje. Raimonda turi sūnų Karolį, o šis – Konradą ir Izabelę. Indrė užaugino sūnų Julių, apie kurį močiutė džiaugdamasi galėtų pasakoti ir pasakoti... Trijų knygų autorė Stasė Karčiauskienė išleidusi tris knygas: „Šiupinys“ (2003), „Pabiros“ (2018) ir „Paskutinė dekada“ (2024). Į knygas sudėta jos kupletai, eilėraščiai, prisiminimai. „Sako – poetė. Poetas tas, kas lyriką rašo, kur gražu... O pas mane – kupletai“, – aiškina rumšiškietė, tądien pasitikusi savo 95-ąjį gimtadienį. Atsiverčiu „Pabiras“. Jų Staselė surinkusi itin daug. „Nugyvenau netrumpą gyvenimą beveik visada stokodama laiko. Neprisimenu, kad kada nors galėjau pasakyti, jog neturiu ką veikti. Kol dirbau – suprantama, bet ir dabar man paros per trumpos. Kartais tenka iš miego pasivogti vieną kitą valandėlę, nes veiklos turiu sočiai: daug skaitau, mėgstu spręsti kryžiažodžius, televizorių pažiūrėti, tapyti jau nebetapau, bet parašyti dar kai ką susigundau, – rašo knygos „Pratarmėje“. – Per visą gyvenimą pripiešiau aibę paveikslų ir prirašiau įvairiausių eiliuotų ir neeiliuotų rašinių: savo ir senesnių už mane žmonių prisiminimų, kupletų, proginių ir neproginių eilių. Kai ką jau sudėjau į pirmąją savo knygelę „Šiupinys“, bet ne viską, o ir vėliau dar nemažai visko prirašinėjau. Kai kas buvo spausdinta laikraščiuose, skelbta internete, o daug kas – niekur.“ O kad išleistų trečiąją knygą, pasak autorės, sugalvojo anūkai. „Apie ją net sapne nesapnavau, o išleisti sutikau įkalbėta anūkų. Jie mėgsta mano eiles ir norėtų visas turėti kaip močiutės palikimą. Sakė, kad knyga būtų už pinigą brangesnis palikimas. (Netgi mažieji proanūkiai jau paskaitinėja išleistas knygas!)“, – tokiomis mintimis S. Karčiauskienė palydi savo „Paskutinę dekadą“. Šioje knygoje – tik eilės, daugiausia proginės, skirtos artimiesiems, draugams, publicistikos joje nėra. Knygelėje – ir brangių žmonių nuotraukos, viršelius, kaip ir knygos „Pabiros“, puošia pačios autorės nutapyti paveikslai. Staselė pasakoja ir pasakoja. O kai paskambina „dukra Audronė iš Londono“, nusprendžia susirinkusioms viešnioms paskaityti savo naujausios kūrybos. Štai „Laiko klausimas“: Nelaikykit kvaile, Nesijuokit prašau, Kad eiles ketvirtajai Knygelei rašau. Tik ar spėsiu užbaigti – Garantuot negaliu, Nors nesu susipykus Dar su proteliu... Staselė skaitė ir skaitė savo kupletus: apie Joną Aistį ir Justiną Marcinkevičių, apie Joną Aistį ir Bernardą Brazdžionį, apie kaimynus, apie save. Kaip sako ji, kupletus pradėjusi rašyti nuo maro laikų, jei tiksliau – nuo tada, kai mokėsi Šilutės gimnazijoje. „Va, mokslų daktaras Marijus Šidlauskas mane Binkiui prilygino. Sako – jūs turit Binkio sielą ir už Binkį rašot daug geriau, – kvatojasi Stasė. – Aš save lyginu su Pupų Dėde. Kai kurie klasiokai sakė: „Tu mūsų Salomėja Nėris“. Eikit švilpt, sakau, aš nepanaši į ją.“ O apie meilę ar parašiusi eilių? „Yra vienas kitas“, – nesileidžia į kalbas šia tema. Stasė buvo ir Rumšiškių literatų klubo „Nedėja“ narė, savo kūrybą publikavo Kaišiadorių rajono spaudoje, dalyvaudavo įvairiuose literatūriniuose konkursuose. Tapytoja Bene ryškiausias gyvenimo pomėgis – tapyba. Stasė Karčiauskienė, Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė, nutapiusi daugiau kaip 800 paveikslų ant kartono, drobės. Daugiausia jie, kaip pati sako, tikri. Realistiniuose paveiksluose, atsispindi kraštovaizdžio epizodai, kurie mieli širdžiai, yra nutapiusi paveikslų religine tematika. Dailininkės darbų yra įsigiję Zanavykų muziejus, Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejus. „Mano septynis paveikslus pasirinko biblioteka, yra ir Jono Aisčio muziejuje Rumšiškėse“, – teigia tapytoja. Jos darbai buvo eksponuojami rajoninėse, Kauno apskrities ir respublikinėse parodose. Kada atsirado pomėgis piešti, tapyti? „Turbūt daržely, kai bijūną vienuolis išmokė piešti. Tai buvo apie 1934-uosius, kai lankiau darželį, – pasakoja. – Pirmas mano piešinys buvo žmogus, gulintis karste. Paskui, kai jau ėjau į pradinę mokyklą, mokytoja sakė, kad tai negali būti darželinuko piešinys.“ Ir kai ji, jau Rumšiškių vidurinėje mokykloje, dėstė piešimą, ketvirtos, penktos ir šeštos klasių mokiniams skirdavo užduotį – nupiešti žmogų karste. „Tai ir nupiešia – kaip durys stačią, kad gulintį – ne“, – šypsosi. Mieli tie prisiminimai, atklydę iš vaikystės, jaunystės laikų. „Pasakas skaitydavau ir piešdavau. Dar Naumiesty, žinau, nupiešiau tokį paveikslą, kad veterinaro žmona prašė iš mamos nupirkt. Tai buvo paprasčiausias ant lapo akvarele nupieštas paveikslas. Žinau, mamai davė tris červoncus. Paskui dar tokių paveikslų išvežė į Tauragę, į kažkokį pedagoginį kabinetą“, – prisimena. Kai moteris išėjo į užtarnautą poilsį, kai, pasak jos, virtuvėje ant stalo pasidėjo molbertuką, kūryba liejosi kaip iš gausybės rago. „Kai 55 metų išėjau į pensiją, tada pradėjau tapyti – po penkiolika, šešiolika paveikslų per mėnesį“, – teigia. O štai šitas paveikslas „Šakių turgus“, pieštas 1993 metais, vienas iš brandžiausių darbų, rodo dailininkė, pieštas čia, ant stalo, svetainėje. „Nupiešiau per dešimt dienų. Buvo vaikams atostogos, dukra buvo išvažiavusi į sanatoriją. Pradėjau piešti šeštą valandą ryto. Vakare silpna pasidarė – atsiminiau, kad nei pusryčių, nei pietų nevalgiau, – pasakoja S. Karčiauskienė. – Paskui manęs vertinimo komisija klausia: per kiek čia nupiešta? Sako, kad čia specialistui mėnesiui darbo būtų.“ Dailininkės paveikslų „Šakių turgus“ yra ne vienas: tapyta ir ant kartono, ir ant drobės, yra ir didesnių, ir mažesnių, kurie puošia Zanavykų muziejų, sūnaus namus, jos pačios kambarį. Šiandien Stasė jau nebetapo. Aktyvų gyvenimo periodą primena daugybė paveikslų ant sienų. Pasak jos, namuose yra daugiau kaip 70 paveikslų. „Kitame kambary – visi šventi paveikslai, nukopijuoti: „Šventoji Trejybė“, „Ganytojas“. Jei norit, galit eit pažiūrėti – tik lova neklota, – juokdamasi kviečia šeimininkė. – Ten jau ne vaizdeliai. Tiesa, dar yra viena akvarelė iš kelionės į Samarkandą – į Uzbekiją buvo organizuota aktyvistų kelionė.“ * * * Kad ir kaip būtų banalu, gyvenimas skuba į priekį. „Gretos pažįstamų, giminių vis mažėja“, – teigia Staselė. Nors jai teko patirti daugybę iššūkių, tarp kurių buvo ir rimtos sveikatos problemos, Stasė Karčiauskienė išliko nepaprastai gyvybinga. – Smagu jus matyti tokią žvalią, energingą, – sako seniūnė Eugenija Genevičienė. – Oi, tik liežuvis kliba, daugiau nieks, – šypsosi sukaktuvininkė. – Jūs gal ryte sportuojat, mankštinatės? – klausiu. – Tingiu! Dievulis ilgaamžiškumą man kaip bausmę dovanojo. Mama mirė 78 metų, broliui iki 80-ties trūko poros savaičių. – Su sesėm sutariat? – Sutariam, bet jos labiau serga, – juokiasi ilgaamžė. – O gyvenimas, per jį tiek daug visko patirta, ar dar gražus? – vėl klausiu. – Dabar, kai man kas nors sako šimtą, nebenoriu nė iš tolo galvot, sakau, ką aš jums padariau, kad linkit šimto. Linkime ir mes rumšiškietei pedagogei, dailininkei, poetei Stasei Karčiauskienei šimto. Juk būtinai reikia nenuvilti anūkų ir išleisti ketvirtąją savo kūrybos knygą! Ne pasaulio pabaiga Stasė KARČIAUSKIENĖ Rods, be jokios priežasties Nubundu vidur nakties Ir nesuprantu, kas vyksta – Regis, naujos eilės dygsta! Mintys rimuotos nelaukia, Viena po kitos vis plaukia O pakirdus anksti rytą, Užrašau jas neprašyta. Tiktai keista gal truputį, Kad jos visos apie būtį, Mano bendraamžių galą, Mandagiau – kartos finalą. Nedaug mūsų jau beliko, Sakyčiau, ant lauko pliko, Greit užbaigdamas etapą Paskutinis išleis kvapą! Ne pasaulio pabaiga – Upės nesikeis vaga Ir Laiko Ratas niekados Nė sekundei nesustos. Nieks nepasikeis pasauly, Tekės ir leisis kasdien saulė, Šypsosis mėlynas dangus, Tiktai mūsų jau nebus...
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2025 liepos 09, trečiadienis )

Naujausias numeris

Europos pulsas

MRF

MRF remia „Kaišiadorių aidų“ veiklos (28 683 Eur) projektą.

Kaišiadorys trijų etnografinių regionų sankirtoje

Kaišiadorių rajono savivaldybė

EKKL

Už saugią Lietuvą

ziezkc