Toks yra ir šių metų gegužės mėnesio „Savaitės“ vieno galvosūkio atsakymas. Taip sutapo, jog gegužę Kaišiadoryse vyko keturių dienų tarptautinis teatro forumas „PriARTėk“.
Forumą atidarė Kaišiadorių kultūros centro mėgėjų teatras B. Brechto spektakliu „Miesčioniškos vestuvės“ (režisierius Jonas Andriulevičius). Atidarymas buvo jaukus, malonus: šiltai sutikti žiūrovai, rodant jiems dėmesį, pagarbą ir svetingumą.
Miesčioniškos... Jau vien šis žodis – aiški užuomina apie vestuvių eigą ir kultūrą.
Veiksmas dinamiškas, tik spėk sekti, ką veikia vestuvių dalyviai: jaunieji, jų tėvai, svečiai... Stengiamasi pasirodyti, stalai nukrauti valgiais ir gėrimais. Daug geriama, kaip sakant, lakama... Jaunimui nepatinka senosios vestuvių tradicijos, o naujos dar nesukurtos. Todėl nieko gero. Panašios vestuvės gali vykti bet kurioje šalyje. Ir vyksta.
Po spektaklio pasiteiravau žiūrovų nuomonės, vertinimo. Ne vienas pabrėžė išaugusį kaišiadoriečių meist-riškumą, pasiektą lygį, aktorinius gebėjimus.
Daugelį domino Varėnos kultūros centro Matuizų teatro „Giraitė“ spektaklis „Trys Dzūkų gražuolės (pagal Žemaitės „Trys mylimos“). Režisierė Irena Čeplikienė. Jau 27 metus gyvuoja „Giraitė“, todėl jos mėgėjai aktoriai taip priartėję prie profesionalų ar net (kai kurių žiūrovų nuomone) juos lenkia. Negali nesutikti, kai gretini komercinio teatro gastroliuojančius kai kuriuos aktorius. Mėgėjai dažnai tikresni, nuoširdesni, jie netaupo savęs, savo balso, labiau stengiasi.
Todėl žiūri, atidžiai stebi kiekvieną judesį, gestą, mimiką – kūno kalbą.
Žemaitės tekstas sudzūkintas, įgavęs šios tarmės ypatybių. Siužetas paprastas, aiškus, vaidyba prikaustanti žiūrovą. Atklydęs samdinys Liudvikas, žadėdamas meilę Petronei, Domicelei ir jų motinai, vadinamai motule, vilioja pinigus, turtą. Išaiškėjus klastai, personažai reaguoja skirtingai: naivuolė Domicelė, jauniausioji, skaudžiomis ašaromis plauna apgavystę ir sutinka tekėti už ilgai žmonos neišsirenkančio Kozelio, Petronė pratrūksta pykčiu. O motulė vis dar viliasi, kad jaunas ir gražus Liudvikas ves ją. Tuo pačiu pasakoma, kad meilė visiems amžiaus tarpsniams yra palanki.
Apsukriam apgavikui Liudvikui priešpastatytas Kozelis. Jis doras, pastabus, įžvalgus, apdairus, išgelbsti „ryšulukus“, paruoštus išnešimui. Nesilaikydamas tradicijų, ves Domicelę, o vyresniosios Petronės neims, nes ši labai pikta.
Žiūrovams patiko aiški, raiški, garsi veikėjų kalba, vaidyba... Motulės juokas, balso jėga, tarmiški šūksniai.
Po spektaklio dėkota, bendrauta su atlikėjais ne tik tą vakarą, bet ir kitomis dienomis būreliais sekiota...
Ir atplaukė mintis, kad šių dienų sukčiai, apgavikai labai ištobulino savo amatą. Ką ten kaimo ar miesto bobutės! Užkimba profesoriai, politikai, Seimo nariai. Ir prarastų pinigų sumos nemenkos.
Sulaukta svečių iš Latvijos. Liepojos nepriklausomas teatras atvežė A. Pleijelės „Keli vasaros vakarai“. Režisierė Daina Kandevica. Latvių kalbos nemokėjimas buvo nemenka kliūtis, bet nesutrukdė suprasti siužeto esmės. Jaunuolis myli jauną gražią merginą. Atsitiktinis, neatsakingas jo meilės ryšys su kita komplikuoja padėtį, nes pastaroji laukiasi. Kiek skaudžių išgyvenimų merginoms, jaunuoliui, tėvams! Tik pasigirdęs kūdikio verksmas visus nuramina, visi susitaiko.
Publikos buvo mažoka, gal tai lėmė kalbos barjeras ar reklamos stoka. Vaidyba įdomi, patraukli.
Po pertraukos žiūrime Klaipėdos rajono Priekulės kultūros centro Ernsto Vicherto teatro spektaklį „Bušė“ (pagal Ievos Simonaitytos apysaką „Pikčiurnienė“, inscenizacijos autorius ir režisierius Donatas Savickis). Vyresnioji karta gerai prisimena šį kūrinį, nes anuomet I. Simonaitytės kūryba buvo plačiai nagrinėjama mokyklose.
Bušė kieta, valdinga, beširdė, skriaudžianti tiek savuosius, tiek svetimus. Tas besaikis turto troškimas ir kaupimas bet kokiomis sąlygomis, bet kokia kaina. Ir niekas jos negali sustabdyti. Net Bušės personažo gyvybė užgęsta spaudžiant prie krūtinės pinigus. Godumo ydos pagrindu sukurtas šios pagrindinės kūrinio veikėjos paveikslas. Klaipėdos krašto koloritą atskleidžia personažų apranga, šukuosenos, scenos atributai ir kita. Puiki, įsimintina Bušės ir kitų aktorių vaidyba, įdomu buvo visa tai stebėti.
Žiūrėdami Juozo Miltinio dramos teatro Dainos Čepauskaitės „Pupos“ (režisierius Aleksandr Špilevoj) patenkame į Aukštaitiją. Prieš mūsų akis prabėga dviejų žmonių, vyro ir žmonos, gyvenimas. Daug ir ilgai dirbama, pavargstama, nors nemažai jau turima, užgyventa, bet vis negana – norisi daugiau. Nebeliko laiko bendravimui, išsikalbėjimui.
Tik atsitiktinai uždaryti gali išklausyti vienas kitą. Visko yra pasitaikę šių veikėjų gyvenime. Prisimenama pirmoji pažintis, meilė... Būta kivirčų, barnių, nesutarimų, bet nemažai ir gražaus, šviesaus laiko pragyventa kartu. Tokia ne vienos šeimos kasdienybė.
Aleksandr Špilevoj ne tik puikus re-žisierius, bet ir aktorius. Sužavėjo ir jo žmoną vaidinusios aktorės talentas.
 
Beveik savaitę Kaišiadorys buvo virtę teatriniu miestu, o žiūrovai galėjo nemokamai žiūrėti visus spektaklius ir įsitikinti, kuo palyginimas gyvenimas kaip teatras yra teisingas.
Tarptautinį teatro forumą finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Kaišiadorių rajono savivaldybė.