Kaišiadorių aidai - Gyvosios tradicijos. Gegužės vakarai, kurie jungia

Privatumo politika

Šiuo metu 3 skaitytojai

2025 liepos 13, sekmadienis

Gyvosios tradicijos. Gegužės vakarai, kurie jungia

Spausdinti

Alvydė VENSKIENĖ
2025 birželio 29, sekmadienis
Morkūniškiai dalyvavę majavos giesmių vakare. Iš kairės: Algis Lukševičius, Marijona Marcinkevičienė, Veronika Lukševičienė, Juozapas Bagdanskas, antroje eilėje: Danguolė Balnienė, Ričardas Janulevičius, Raisa Depšienė ir Jūratė Pečiulienė. Alvydės Venskienės nuotr. Majavos, mojinės, majava, majus, majavai... Tiek ir gal dar daugiau vardų turi tradicinės gegužės mėnesio pamaldos, skirtos Švč. Mergelei Marijai, kurios nuo seno vyksta Lietuvoje. Tai ne pasaulietinė šventė, o liaudiškojo pamaldumo išraiška, susijusi su krikščioniškais gegužės mėnesio papročiais. Gegužė tradiciškai laikoma Marijos mėnesiu, todėl tikintieji kasdien rinkdavosi melstis, giedodami Marijos garbei skirtas giesmes ir kalbėdami maldas. Kaip švenčiamos majavos Majavos dažnai vyksta bažnyčiose: po pagrindinių gegužės mėnesio Mišių giedamos „Marijos valandos“, kalbamas Rožinis, giedama „Sveika, Marija, Motina Dievo“, „Pulkim ant kelių“ ir kitos giesmės. Jos rengiamos ir kaimuose bei sodybose – prie pakelės kryžių, koplytstulpių, Marijos statulų, net ir prie langų, papuoštų žydinčiomis gėlėmis (alyvomis, ievomis, našlaitėmis). Prie kai kurių koplytstulpių ar šventų paveikslų būdavo statomos net laikinos pastogės nuo lietaus – tai rodo, kokia svarbi buvo ši tradicija. Žmonės susirinkdavo vakare, dažniausiai po darbo, kartais net ir kasdien, visą gegužės mėnesį. Majavos Kaišiadorių krašte Kaišiadorių kraštas, esantis tarp trijų etnografinių regionų – Dzūkijos, Aukštaitijos ir Sūduvos – išsaugojo gilias religines tradicijas. Nors šiandien ši praktika kiek primiršta ar perkelta į bažnyčias, kai kuriose parapijose ar kaimuose majavos vis dar vyksta. Paparčiuose, Pravieniškėse, Kruonyje, Ginteikiškėse, Gudienoje, Mičiūnuose, Morkūnuose vietos gyventojai vis dar susirenka pasimelsti. Majavos ne tik religinė, bet ir bendruomeninė veikla, nes susibūrę draugėn žmonės aptaria reikalus ir taip palaiko tarpusavio ryšius. Apie šią tradiciją užsimenama ir knygoje „Kaišiadorių etnografiniai bruožai“ (Gintarė Daunoraitė, 2011 m.). Socialiniuose tinkluose atradome dar 2018 m. skelbtą informaciją, kad „prasidėjus gegužei, Stabintiškių moterys renkasi į majavą. Šiemet savo namų duris šios tradicijos išsaugojimui atvėrė Vanda Jurevičienė. Maldos, giesmės, šlovinančios Švč. Mergelę, skamba kiekvieną vakarą.“ Majavos giesmių vakaras jau daugelį metų vyksta ir Pravieniškėse. Rumšiškių kultūros centro Pravieniškių folkloro ansamblis „Praviena“ su vadove Ernesta Žiūkiene daugelį metų puoselėja majavos tradicijas. Dailininkės-keramikės Audronės Skarbaliūtės prie kryžiaus pastatyta Švč. Mergelės Marijos skulptūra (jos autorė – dailininkės mokinė Kamilė Smolskaitė), apkaišyta pavasariniais žiedais, iš tolo visiems byloja apie kaimo tradiciją susirinkti giedoti. „Pavasario žalio takais...“ – taip romantiškai pravieniškiečiai pavadinę savo renginį, į kurį norinčius prisijungti kvietė ir šiemet. Majava Morkūnuose „Kaišiadorių aidai“ nutarė apsilankyti tame krašte, kur jau senokai buvome: vieną ketvirtadienio vakarą redakcijos automobilis pasuko Kruonio link – į Morkūnų kaimą. Pasitiko mus keliu į bendruomenės namus pamažėle, lazdele pasiremdamas einantis Algis Lukševičius. Po truputį rusvai dažytas medinis namukas, seniai matęs dažų ir remonto, prisipildė bendruomenės žmonių. Atėjo maldas skaitanti Danguolė Balnienė, gražiai giedančios Veronika Lukševičienė ir Marytė Marcinkevičienė, atskubėjo energingasis Ričardas Janu- levičius, bendruomenės pirmininkė Raisa Depšienė, daug linksmų istorijų mums vėliau papasakojęs Juozapas Bagdanskas, paskutinė prisijungė jauniausioji vakaro dalyvė Jūratė Pečiulienė. Rodos, nedaug, „tik saujelė“, kaip sakė susirinkę, bet jiems šie gegužės vakarai – didelė atgaiva ir viena iš nedaugelio pramogų, kurias sau gali leisti. Dauguma iš jų – jau sulaukę garbaus amžiaus, sunkiai vaikštantys, tad prisipažino, kad išlėkti į kokius nors renginius, vykstančius rajono centre, jau – ne jų jėgoms. Tačiau liūdėti jie tikrai neketina, todėl džiaugiasi, kad majava – dar viena proga susitikti, pasikalbėti, prisiminti senus laikus. Ant bendruomenės namų sienų kabančios nuotraukos byloja apie šventes, kurias kažkada drauge šventė morkūniškiai, tarp jų išvydome ir ne vieną, kurioje užfiksuoti majavos giesmių vakarai. Asociacija „Morkūnų bendruomenė“ įsteigta dar 2011 metų pabaigoje, tad nuo to laiko jau tikrai nemažai vandens nutekėjo, daug visko įvyko. Žmonės prisimena, kad pirmosios bendruomenės majavos vyko pas dėdę Juozą namuose: tuomet jie dauguma buvo pasipuošę tautiniais rūbais, Juozas grojo armonika, o visi drauge kaip užtraukdavo, tai gražu būdavo klausyti. Ko gero, ne veltui 2014 metais jų bendruomenė Kaišiadorių rajono vietos veiklos grupės išrinkti kaip „dešimtmečio draugiškiausi“ (apie tai skelbia apdovanojimo raštas). Gyvenimas be elektros, bet su šviesa širdyse Susirinkusieji papasakojo „pasakų namelio“ (taip jie vadina pastatą, kuriame susiburia kaimo žmonės), istoriją. Kažkada, dar kolūkio laikais, greta stovėjo ūkinis, kuriame augino kiaules, tai šiame namelyje virdavo ėdalą kiaulėms (Veronika prisiminė: „Iš vakaro šokdavom, o ryte kiaules ganydavom.“), po to čia buvusi ir parduotuvė, ir kontora, ir pieno surinkimo punktas... „O dabar, va, mes renkamės, giesmes giedame“, – sako morkūniškiai. Ir viskas jiems atrodo neblogai, svarbu yra vieta, kur gali susiburti, bet gyvena jie... be elektros. Iš pradžių net nelabai supratau, ar gerai išgirdau, kad 21 amžiuje dar gyvename kaip balanos gadynės laikais, bet dar kiek ilgiau pabendravus, sužinojau ir daugiau su šiuo pastatu susijusių problemų. Taigi prie šios temos dar grįšime, o kol kas pasiteiravimą, kaip išspręsti šią problemą, išsiuntėme Kaišiadorių rajono vietos veiklos grupės vadovei Janinai Augustinavičienei, bendruomenės pirmininkei Raisai Depšienei pasiūlėme kreiptis į rajono savivaldybę. Dėkingumo žodžiaiir viltys Už gėles majavos altoriui morkūniškiai labai dėkingi „Vaidos Gėlėms“ (Kauno g. 21, Žiežmariai). Paklausti, ar pasibaigus majavos giesmių vakarams, jie dar kada susirinks kartu, patvirtino, kad būtinai. Birželį bus Joninių šventė, liepą rinksis minėti Valstybės dieną, švęs Mindaugines, rugpjūtis atneš Žolines... „Vasarą gerai, šilta ir šviesu ilgai, – sakė morkūniškiai, – o štai žiemos vakarais susirinkti jau negalime, nes šiuose namuose neturime elektros.“ „Susitaikėme su savo negalėmis, priėmėme savo amžių, galime šiek tiek pagyventi, pasidžiaugti tuo, ką turime, – atviravo Juozas, – svarbiausia, kad tik nebūtų karo“. Kai susitinka malda, giesmė, dainos ir bendrystė Palaimintas laikas, nušviestas tikėjimo šviesos, sušildytas dalyvavusiųjų balsais, širdingais palinkėjimais, jaunų dienų prisiminimais... Kai pasimeldę gėrėme kartu arbatą, pasigardžiuodami labai skaniu keptu sūriu, klausiausi tokių nuoširdžių kaimo žmonių kalbų, jų atliekamų dainų ir pažadėjau sau paprastumo mokytis kasdien. Labiau siekti atvirumo. Ši diena aiškiai parodė, kas gyvenime nepaprastai svarbu. Tai tradicijos – tai, ką turime iš senelių bei tėvų, ir tai, ką privalome puoselėti bei perduoti kitoms kartoms. Gera buvo pajusti bendrystės stiprybę ir paprastų žmonių šilumą.Tokie vakarai tampa liudijimu, kad tikėjimas, tradicijos ir paprasta žmogiška šiluma – vis dar gyvos mūsų kaimuose.
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2025 liepos 09, trečiadienis )

Naujausias numeris

Europos pulsas

MRF

MRF remia „Kaišiadorių aidų“ veiklos (28 683 Eur) projektą.

Kaišiadorys trijų etnografinių regionų sankirtoje

Kaišiadorių rajono savivaldybė

EKKL

Už saugią Lietuvą

ziezkc