Kaišiadorių aidai - Pirmoji istorijoje kaišiadorietiška tarme parašyta knyga sutikta su didžiule meile!

Privatumo politika

Šiuo metu 3 skaitytojai

2025 liepos 13, sekmadienis

Pirmoji istorijoje kaišiadorietiška tarme parašyta knyga sutikta su didžiule meile!

Spausdinti

Romualda SUSLAVIČIENĖ
2025 birželio 29, sekmadienis
Pirmosios knygos kaišiadorietiška tarme sumanytoja ir sudarytoja Laima Morkūnienė susilaukė daugybės šiltų sveikinimų. Kad ir kiek galvą besuktum, niekaip neišeina prisiminti, kad kada nors tiek daug žmonių būtų susirinkę į naujos knygos pristatymą, kaip kad eilinį ketvirtadienio vakarą Kaišiadorių kultūros centre, kur sugužėjo beveik pilnutėlė salė pasitikti kaišiadoriška tarme vaikų ir jaunimo folkloro ansamblio „Žilvita“ vadovės Laimos Morkūnienės užrašytų pasakojimų rinkinio „Tep jau šnekėjo senovės žmonės“, nors kažkokios ypatingesnės reklamos apie šį renginį ir nebūta. O kiek ovacijų salėje nušniokštė, kiek gražių padėkos žodžių išsakyta, kokia didžiulė eilė išsirikiavo po pristatymo norinčių įteikti gėlių šios knygos sudarytojai, šiltai apkabinti ir bent akimirkai prisiglausti prie žmogaus, kurio pastangomis garantuota, kad mūsų kaišiadorietiška tarmė dabar jau tikrai neišnyks be pėdsako, nes tai, kas užrašyta, lieka šimtmečiams! Džiugu ir šviesiai graudu buvo matyti, kad šitaip ir tiek – mūsų laikais, kai esame visa galva panirę į technologijas, kai spausdintą žodį šalin stumia internetas, kuriame daugelis mūsų tik antraštes akimis perbėgame... Vadinasi, gyvi mumyse dar, dar neišnyko tie genai, kurie sugrąžina prie pačių ištakų, prie tos savasties, kurioje užkoduota trauka protėvių lūpose skambėjusiam žodžiui, papročiams ir tradicijoms. „Trisdešimt dvi išpažintys“ Užrašyti pasakojimus, prisiminimus tų, kurie savo gimtosios kaišiadorietiškos tarmės dar nėra pamiršę, knygos sudarytojos Laimos Morkūnienės galvoje kirbėjo jau senokai. Ir ne tik todėl, kad užaugo išskirtiniame Nemaitonių krašte, kur iki šiol gyva ne tik senoji tarmė, bet ir su meile puoselėjamos iš kartos į kartą perduodamos tradicijos. Kai likimas „surišo“ su vaikų ir jaunimo folkloro ansambliu „Žilvita“, kurį pati ir įkūrė Kaišiadoryse (dabar „Žilvita“ išaugusi į asociaciją, joje – trys skirtingų kartų kolektyvai, o L. Morkūnienė dar vadovauja ir Žiežmarių kultūros centro vaikų folkloro ansambliui „Ratainyčia“), reikėjo repertuaro. Ne bet kokio vadovei norėjosi, o savo, kaišiadorietiško. Ir ne tik dainų, bet ir pasakojimų, kuriuos būtų galima įpinti į koncertines programas. Taip prasidėjo kelionės po archyvus beieškant įvairių autorių ir įvairiais laikais mūsų krašte užrašytų folkloro perliukų. Tačiau mintis, kad savo krašto tarmė – ne tik archyvų fonduose, bet dar gyva ir aplinkui gyvenančių vyresnių žmonių kasdienėje vartosenoje, nedavė ramybės. Apie tai ne kartą buvo užsiminusi ir savo ansambliečiams, tad bendromis pastangomis (daugiausiai talkino Raminta Neniškienė, Rūta Tarasevičiūtė ir Giedrė Pavasarytė) gimė būsimos knygos projektas. „Labai svarbi buvo ir Kaišiadorių rajono vietos veiklos grupės vadovės Janinos Augustinavičienės pagalba bei palaikymas. Ačiū jai už tai“, – knygos pratarmėje už padrąsinimą dalyvauti VVG projektų konkurse dėkoja autorė. Štai jis, amžiais išliksiantis paminklas, kaišiadorietiškai tarmei! Astos Sabonytės nuotr. Kai atėjo žinia, jog asociacijos „Žilvita“ parengtas projektas laimėjo finansavimą, vienu kartu užplūdo ir džiaugsmas, ir jaudulys – laukė didelis ir rimtas darbas. Bet, kaip sakoma, namuose ir sienos padeda – savo sumanymu Laima Morkūnienė uždegė ne vieną širdį, tad daug greičiau buvo surasti tekstų pateikėjus su visu būriu pagalbininkų – Živile Grigonyte, Renata Karpavičiūte, Irena Maciulevičiene, Aldona Kamantauskiene, Virginija Kudaševičiene, Rugile Grendaite, Egle Grendiene, Aurelija Ratkevičiene, Stase Ratkevičiene, Lina Dubosiene, Rūta Tarasevičiūte. Taip knygoje atsirado 32 pasakojimai, arba, kaip sakė etnomuzikologė Rima Visackienė, „trisdešimt dvi išpažintys“. Skaitydami „Tep jau šnekėjo senovės žmonės“ sutiksime Vladislavos Gataveckienės, Aldonos Kučinskienės, Aldonos Saikauskaitės-Šiugždienės, Aldonos Malinauskaitės-Malašauskienės, Broniaus Biguzo, Genovaitės Rikstienės, Danguolės Šliužienės, Elenos Zavistinavičienės, Kosto Garnio, Elžbietos Bagdonaitės-Krilavičienės, Danguolės Ramelytės-Lagunavičienės, Domicelės Kareckienės, Aldonos Petrauskienės, Elenos Gresienės, Marytės Gudeliūnaitės-Grabauskienės, Marcelės Pazniokaitės-Sindarienės, Marytės Melkūnaitės-Venskienės, Virginijos Aleksandravičienės, Onos Arlauskienės, Onos Stanelytės-Palevičienės, Genovaitės Žilvitytės-Bandzevičienės, Veronikos Kertenienės, Elenos Budrikienės, Eugenijos Alionytės-Jacevičienės, Bronislavos Dubickienės, Onos Ratkevičiūtės-Pet-rusevičienės, Antano Ratkevičiaus, Anastazijos Tomkienės, Aldonos Morkūnaitės, Marytės Kasparaitės-Dauksevičienės, Janinos Dzimidavičiūtės-Markevičienės prisiminimus, paporintus gimtąja tarme. Tačiau tai – dar ne viskas, ką mums dovanoja ši knyga. Pabaigoje, nuskaitę QR kodą, turėsime progos peržiūrėti vaizdo siužetą, nufilmuotą 2019-ais, Vietovardžių metais. Jame apie gimtojo krašto vietovardžius pasakoja įvairių mūsų rajono kaimų žmonės. Bus progos ir protą pamiklinti – antras QR kodas atveria Ramintos Neniškienės sudarytą viktoriną, kupiną žodžių, kuriuose atsispindi mūsų krašto skambesys ir tarmių gyvumas, tad, perskaičius knygą, kiekvienas galės pasitikrinti, kiek iš jos atmintyje išliko. Knyga iliustruota nuotraukomis, ją maketavo, tarmiškų žodžių paaiškinimų žodynėlį sudarė etnologė Diana Tomkuvienė, redagavo šių eilučių autorė, dainų melodijas šifravo ir natografavo Laima Kaulakienė, o spausdino taip pat sava, mūsų krašto, leidykla „Printėja“. Projektas paremtas pagal Kaišiadorių r. VVG veiklos strategijos priemonę. Darbas įvertintas aukštai Nors „Tep jau šnekėjo senovės žmonės“ dar tik pradėjo savo kelionę, į jos sutiktuves susirinkę Kaišiadorių krašto žmonės turėjo progą pajusti, kad ji jau gyva, jau gyvena savo gyvenimą. Visus tiesiog užbūrė smagi „Žilvitos“ dalyvių programa su išraiškingai perteiktais knygoje užrašytų istorijų fragmentais. „Norėjau, kad knygoje užrašytas dainas dainuotų ir mūsų krašto šeimos“, – sakė Laima Morkūnienė. Tad į programą gražiai įsipynė Laimutės Kaulakienės ir jos vaikų – „Žilvitos“ narių – sudainuota „Trijų seselių jaunas brolelis“. Savo mamos Onos Arlauskienės kartu su papasakota istorija knygoje užrašytą dainą dainavo Lietuvos etnografijos muziejaus Rumšiškėse darbuotoja Daiva Arlauskaitė su marčia – atlikėja Petunija, išgirdome ir Kaišiadorių kultūros centro Pop choro vadovės Snieguolės Kotovos bei jos mamos Virginijos Aleksandravičienės duetą. Ne mažiau nei dainų buvo smagu klausyti, kaip vieną istoriją iš knygos skaitė šio renginio vedėja, Žiežmarių kultūros centro direktorė Irena Taukinaitienė. – Jūsų jaunimas įkvepia visą Lietuvą, – ne tik knyga, bet ir puikia programa negalėjo atsidžiaugti „Žilvitos“ krikštamotė – etnomuzikologė, humanitarinių mokslų daktarė, folk-loro dainininkė Loreta Sungailienė, kad suspėtų į knygos sutiktuves, iš sostinės išskubėjusi, kaip pati sakė, net iki galo nebaigusi paskaitos. Ne tuščiomis atskubėjo – su pačia brangiausia dovana visiems susirinkusiems – savo gimtąja žemaičių tarme sudainuota daina. Knygos „Tep jau šnekėjo senovės žmonės“ viršelis. Sukūrė Diana Tomkuvienė. Dianos Tomkuvienės nuotr. Malonu buvo iš tokio profesionalaus žmogaus girdėti gerus žodžius savo kraštiečių adresu: L. Sungailienė dėkojo už pristatymo metu išgyventą gražią patirtį: – Tai, kas įvyko šiandien, galite vežti į Lietuvos etnografijos muziejų Rumšiškėse, ši „Žilvitos“ parodyta programa labai tinka ir Kultūros pasui. Tai turi pamatyti daugelis žmonių! – ansamblio parodytą programą aukštai įvertino ji. Garbi viešnia atvažiavo, kaip sakė, peržiūrėjusi ir knygoje pateiktą vaizdo siužetą apie vietovardžių rinkimą, ir viktorinos klausimus išlukštenusi. Pro jos akis nepraslydo ir tai, jog dauguma pasakojimų L. Morkūnienės užrašyti ir iššifruoti pernai – 2024-aisiais. – Tikras stebuklas, kad ir mūsų dienomis galima rasti tokių gyvų tarmės pavyzdžių. Matyt, Kaišiadorys – unikalus kraštas, kad sugeba taip ilgai saugoti savo papročius ir atmintį, – knygą kaip didelį darbą ir kelionę (rinkdama pasakojimus L. Morkūnienė apvažiavo visas seniūnijas) įvardijo muzikologė. „Ne tik Kaišiadorims, bet ir visai Lietuvai“ Etnomuzikologė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslo darbuotoja Rima Visackienė pasidžiaugė, jog bendrystei su projekto sumanytoja, vadove ir leidinio sudarytoja Laima Morkūniene – jau 15 metų. Tokia laiko atkarpa prabėgo nuo tos dienos, kai ieškodama kaišiadorietiška tarme užrašytų pasakojimų, „Žilvitos“ vadovė pasibeldė į Instituto archyvo skyrių. Viešnia neslėpė susižavėjimo tiek naujai išleista knyga, tiek tais pasakojimų fragmentais, kurie iš knygos puslapių renginio dieną nužengė į sceną: – Esu užsipildžiusi visomis tomis istorijomis, kurias perskaičiau šioje nuostabioje knygoje. Scenoje – šaunus jaunimas, matome kaip vyksta perimtų tradicijų perdavimas... Laimos Morkūnienės parengtas leidinys – tai ne knygelė, o knyga, tautosakos rinktinė, svarbi ne tik Kaišiadorims, bet ir visai Lietuvai. Nuveiktas didžiulis ir prasmingas darbas, manau, jog tikrai prireiks antro leidimo, – įspūdžiais dalijosi etnomuzikologė. Pasak R. Visackienės, knyga „Tep jau šnekėjo senovės žmonės“ vertinga ne tik tuo, jog joje užfiksuota kaišiadorietiška tarmė: pateikėjų perduotose istorijose atsispindi papročiai, kuriuos galima perimti. Viešnia ypatingą padėką išreiškė žmonėms, kurie visu tuo turtu pasidalijo ir nubrėžė prasmingą paralelę: – Būdama čia galvoju apie pirmąją Lietuvių dailės parodą, vykusią dar 1906 metais Vilniuje, Petro Vileišio rūmuose Antakalnyje. Būtent ten pradėta kviesti žmones rinkti tautosaką, apie tai parodos atidaryme kalbėjo ir Jonas Basanavičius. Jūsų Laima Morkūnienė – žmogus, kuris atsiliepė į tą kvietimą, atsiliepė ir visa jos suburta komanda. Šiandien matau, kad jūsų miestas turi savo perlą, kuris tęsia senąsias tradicijas. Su knygos pasirodymu savo vadovę labai nuoširdžiai sveikino „Žilvitos“ dalyviai, Kaišiadorių kultūros centro (jis – šio projekto partneris) direktorė Lina Brazionienė, rajono savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėja Lina Lukoševičienė, Kaišiadorių kultūros centro folkloro ansamblio „Verpeta“ vadovė Valerija Jankauskienė ir didelis būrys tų, kuriems brangus krašto paveldas ir kuriems tokios knygos atėjimas – šventė. O kad šventė būtinai turės tęsinį, viltį pasėjo ir Kaišiadorių rajono vietos veiklos grupės vadovės Janinos Augustinavičienės žodžiai: „Gera pradžia – pusė darbo. Girdėjom, idėjų dar turite, tad ruoškitės – rudenį laukia naujas Vietos veiklos plėtros strategijos kvietimas, laikas galvoti apie kitą projektą“. Knygą maketavusi bei žodynėlį sudariusi ir daug kitų naudingų patarimų davusi etnologė Diana Tomkuvienė linkėjo domėtis paveldu, savo tarme, o jei pasitaiko galimybė – ir patiems užrašyti tarmiškus pasakojimus. Padėkos žodžius kiekvienam, prisidėjusiam prie knygos gimimo, išsakė ir jos sudarytoja Laima Morkūnienė, kuriai projektas buvo ne tik didelis darbas, bet ir dar didesnis džiaugsmas. „Žmogus turi vienas Kalėdas per metus, o man jos buvo visus devynis mėnesius“, – intensyviausią darbymetį, kai važinėjo pas pateikėjus, įrašinėjo tekstus, apibūdino ji. Tikėkimės, jog ir kiekvienas mūsų krašto žmogus, paėmęs į rankas savo gimtąja tarme parašytą knygą, taip pat pajus bent dalelę to didžiulio džiaugsmo... * * * ...O knyga iš karto prigijo. Jau rytojaus dieną po šios šventės Laima Morkūnienė susilaukė pirmųjų istorijų pateikėjų telefonų skambučių. „Vaikeli, aš tau dar ne viską papasakojau, atvažiuok“, – taip ir panašiai pavartę „Tep jau šnekėjo senovės žmonės“ kalbėjo tie, kurie šiai knygai dovanojo savo prisiminimus. Susilaukta ir kvietimo atvažiuoti su ansambliečiais prie dūminės pirkios – nufilmuoti, kaip joje krosnis kūrenosi, o kartu – filmuotuose kadruose pademonstruoti knygoje aprašytus piemenų žaidimus. Gražų ir gerą kelią žada tokia pradžia. O kad dar labiau juo eiti norėtųsi, skaitytojų dėmesiui – keletas fragmentų iš „Tep jau šnekėjo senovės žmonės“. „Tep jau šnekėjo senovės žmonės“ Pasakojimą pateikė Vladislava GATAVECKIENĖ „Buva naktigonės. Suvaro arklius kaimynai penki, šeši ar nedaug jų buva, trys ar keturi arkliai, tada vienas žmogus su fanarais saugoja. Tai vilkai apsupa arklius ir varo in klampynes ir tada pjauna. Tai sako, žiemą išeik, kap jau tiej šalčiai dideli, nu tai visa pamiškė – akys tik švyst, švyst. Bijodavo žmonės ir ait. Kiek ir papjaudavo žmonių. Mokytoja ėjo iš mokyklos, ją užpuolė vilkai. Jinai turėjo degtukų, tai plėšė savo paltą ir degino. Bet ją sudraskė.“ „Buva šūstras piemuo, kerdžius. Ir dabar tas avelas puola ir puola vilkas, aina apie avinyčią. Tai dabar tas piemuo saka: „Palauk, aš pažiūrėsiu, kap čia tas vilkas inlenda“. Intėjo in tas avelas ir tūnojo. Langelis buva nedidelis, bet žmogus galėjo išlįst. Kap kartas nakčia – vilkas, langelis visai žemai, vilkas atėjo, saka, jis uodegą inkišo ir baladoja, avelas baido. A tas bernas tik capt abiem rankom už tos uodegos vilką ir laiko. Ir duj, ištrūko tas vilkas, bet jis ilgai, ilgai jį laikė. Iš ryto pasakojo, a juom netiki. Tai, saka, ainam, parodysiu. A tas vilkas visą sieną apdergęs iš to strioko.“ Pasakojimą pateikėJanina MORKŪNAITĖ-KALUŽEVIČIENĖ „Vieną kartą ruošėmės vakarėlin. Tik dar nepasakysiu, ar šutintais, ar žaliais burokėliais ružinomės. Nu, čia jau gražiai atrodysim. Pasitrynėm, pasitrynėm žandus, an veidrodžio nepažiūrėjom ir nuajom pas draugę. Tai teta: – Tai jau aisit an vakarėlio? – Aisim. – Tai, mergaitės, aikit apsipraust! – O kol? – Pažiūrėkite, kokie jūsų žandai. Kuom jūs tį išsitepę, kiba burokais? O jau mum gaila, kad raudonumą nuprausim. Tada sako: – Jei norite, kad būtute raudonos, tai kap sėdite vakarėlyje, patrinkite žandus rankom, ir bus raudoni žandai. Palaukite kiek, ir vėl pazulikite. Ir netepkite ropukėm, ba an juoko nueitute.“ Pasakojimą pateikė Aldona KUČINSKIENĖ „O dar kap vienąkart bėgau nuo šunų. Užprašyta an vakarėlio pas Zalesią. Ainu, sniega daug, brendu per sniegų. Aš ainu, kad priekį tep vilkas vėl. Ką man dabar daryt? Nei šonan, nei ką. Aš pirštines nusiėmiau ir jau iš to strioka neinsidėjau kišenėn, o jis tą pirštinę stvėrė. Tai aš jau kojas šiknon. Parlėkiau. Galvoju, neisiu. Ne, pastovėjau priek klojimo sava. Aš vėl aplink, kita puse. Vis tiek, sakau, dabūsiu an vakarėlia, nu tai kap dabar? A buva tokių Suslavičių labai piktas šuva. Jau žiauriai piktas, ir kap ten jisai atitrūka, kad aš ravelia daėjus netali jų – jau lekia šuva. Gerai, kad išėja jau tas šeimininkas. „Kas ainat? – saka. – Stokit, nė rankų nekelkit, nieka, stovėkit, jei ir prilėks arti.“ Saka: „Aš ainu.“ Nu, ir jisai pasiėmęs šniūrų pririša ir nuvedė. Saka: „Gerai, kad išėjau, jis tavį galėjo sukandžioti.“ Esu po laiminga žvaigžde gimus.“ Pasakojimą pateikė Danguolė ŠLIUŽIENĖ „Būdava, sniegas tik nušyla ir – basom. Basas ir basas. Vaikystėj žaidimus visokius žaisdavom, šokinėdavom per virvutę, kap šilta. Nu, ir basi daugiausia, niekas tavį ten neavė, ba tik sniego nėra – ir basom kajikėm. Kap ajau in mokyklą, reikėjo peškom ait in tį ir atgal apie dešimt kilometrų, ir niekas tį tavį nevežė. Didelis kelias. Ir dar apsiauti nebuvo kuo. Kap ajau, tai da klumpės: medis ir viršuj brezentas toksai. Kap smulkutė buvau, inklimpau, an pančiakų parėjau. Jau ruduo, šalta buvo. Kap kaboja palei kuknę ryzas, nuo babos gavau per dupcę. – Kur tu jas išsimovei, palikai? Ainam abidvi ieškot. Apsiaut nieko nėra, aš vėl an pančiakų. Nu, ieškom, nėra. Kas važiavo, prie vieškelia rada ir paėmė. Tai sėdžiu an pečia, negaliu ait mokyklon, ba nėr kuom apsiauti. Mokytojas susirūpijo, kodėl manį nėra mokykloj. Gerai aš mokiausi. Jau klausia kaimynės, mes kartu su ja mokėmis. Saka, ji klumpių nerada, dar sėdi an pečia, neturi kuom apsiaut. Tai jis man nupirko. Ir atitaikė an kojos. Reiškias, jis manį pagailėjo ir nupirko man tas čeverykaites. Ilgi tokie, gražūs labai [bateliai]. Tai tep keturias klases ir baigiau.“ Pasakojimą pateikė Danguolė RAMELYTĖ-LAGUNAVIČIENĖ „Diedukas ėjo savanoriaut, kad žemės gaut, ir gavo 8 hektarus. Nu, jam tep nutiko, kad jų būrį užpuolė lenkai. Jis buvo tada pirkioj, tai grait užšoko ant pečiaus, atkėlė nugara lubas ir susirangė ant aukšto. Visus paėmė in nelaisvę. Kap visus išvedė, jis pratūnojo iki nakties, ir naktim ajo į Lietuvą. Kupetose miegojo ir tik užeidavo in tą pirkią, kur prie namo augdavo rūtos, vadinasi – ten lietuviai. Rūtų nėr, neik, vadinasi.“ Pasakojimą pateikė Domicelė KARECKIENĖ „Šokom polkų, valsų, fakstrotus, kadrilį. Mane tai ėmė bernai vis kadrilius šokt. O yra ką užkabynt, mat kadrilį švitkiai reikia ait. Aš šluotų pasiėmus šokau ir polkų išmokau. Kiek gi tį mokintis? Muzikontas labai geras buva. Labai gražiai groja. Gal mes būtam susidraugavę, ale kad jis buva labai toks nedidukas. Ale groja labai gražiai, aš ir dabar girdžiu ausyse. Aš buvau ir pramokus grot. Buva tėvas broliui nupirkys [armoniką]. Tas išsimokina, tadu aš šokau mokintis. Aš labai armonikų myliu.“ Pasakojimą pateikė Marytė MELKŪNAITĖ-VENSKIENĖ „Vežės mane kartą parodyt Kauną. Veždavo kūlius parduot, tai ties Tadarava pasidaro kokiej penki vežimai. Vienas paskui kitą. Tai manį tept an tų kūlių tėvukas pasodina ir aš tį sėdžiu. Dabar davažinėjam Kauną – ir važiuoja traukinys. Ale kokio aš buvau amžiaus, nežinau, buvau kiek tai paaugusi, nemažiukė jau visai. Kap užrėkė tas traukinys, kap užkaukė. O aš tuose kūliuose sėdžiu ir kap išsigandau. Tėčio nėra vežime, jis šalia ajo. Pradėjau šaukt: „Tėti, kur tu, aš bijau labai!“ Tėtis saka: „Nebijok, aš čia, ainu šalia“. O man va koks amžius durnas buva, pasirodė, kad tį labai garsiai Petrašiūnų ožiai kokie rėkia. Kap atėja tėtis, sakau: „O kas čia tep rėkė, kokie gyvuliai?“ Tada tėtis paaiškino: „Vaikeli, čia važiuoja toks traukinys iš metalo padarytas. Jisai tep rėkia.“ Pasakojimą pateikė Ona ARLAUSKIENĖ „Kap aš apsiženijau, pabainsiu. Vieną kartą ainam namo nuo plenta su drauge. Nu, ir aina Juozas, jis armijoj tarnava. Aš jo niekad, niekad nebuvau mačius. Jis buva parėjęs atostogų ir ajo iš po atostogų atgal. Tada buva trys metai tarnaut. Nu, ta mano draugė Aldona ir sako: „Juozai, pažiūrėk, kokių mergaičių turiu“. Tai jis sako: „Palaikyk man, kap grįšiu po metų“. Ir viskas pasibaigė. Ir nei aš jo mačiau. Ir dabar, žinai, kap mergos buvam, varažijom. Per Kūčias tik tėvai, nieko nebuva namie. Aš pasiėmiau bliūdą su vandeniu, užsidėjau malkų, padariau tyltą ir po lova pasistačiau. Ir dabar naktį aš jį susapnuoju. Ir jis atėjo, ir su kareiviškais rūbais. O aš jo niekad nemačius, ir aš jo nepažinau. Ir tą sapną aš menu ir menu. Nu, ir kitais metais jis parėjo. Jis buva mėgėjas iš toli apeit. Ir šep ne tep aš su juo susidraugavau ir su juo apsiženyjau.“ Pasakojimą pateikė Antanas RATKEVIČIUS „Seniau buva miškas an miško, miškelis, miškelis, miškelis... Dirbamas laukas užsėtas rugiais, ir vėl – miškeliai. Seniau aini per laukus kap per mišką: visokių paukštukų, visokių žvėriukų. Mes gyvenom priek miško. Buva tokia eglaitė pasodinta, aš po tai eglaite atsisėdu ir klausau. Labai gamta buva graži. Vakarais tai putpelės rugiuose, vasarojuj putpeliauja labai gražiai. Po to perkūno oželiai tokie – kap bliaudami. Jis iškyla, tada krenta žemyn, uodega išskleidžia ir mekena, bet labai švelnus, gražus balsas. Aš mėgdavau atsisėsti ir klausytis. Ė klausyk – iš vieną kraštą dainuoja, iš kitą kraštą dainuoja, bernai aina in vakarėlį. Daugiausia suaidava iš Pyplių, Vilkiškių, Keturokų. Buva gražių balsų. Seserys labai gražiai dainava. Mama mokina jas dainuoti, tai saka: „Nerėkit vienan balsan, o skirkitės, kad gautųsi akordas“. Tai kap suaina mergos, susėda kur pamiškėj ir dainuoja. O gražu buva!“
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2025 birželio 29, sekmadienis )

Naujausias numeris

Europos pulsas

MRF

MRF remia „Kaišiadorių aidų“ veiklos (28 683 Eur) projektą.

Kaišiadorys trijų etnografinių regionų sankirtoje

Kaišiadorių rajono savivaldybė

EKKL

Už saugią Lietuvą

ziezkc