Kaišiadorių aidai - Kaišiadorietis Vaclovas Akmantavičius: ,,Buvo kaip filme – visas traukinys liepsnojo“

Privatumo politika

Šiuo metu 2 skaitytojai

2025 birželio 18, trečiadienis

Kaišiadorietis Vaclovas Akmantavičius: ,,Buvo kaip filme – visas traukinys liepsnojo“

Spausdinti

Laima KMELIAUSKIENĖ
2025 birželio 09, pirmadienis
Žaslių geležinkelio katastrofa. Lietuvos ypatingojo archyvo nuotr. Tuomet, kai ties Žaslių geležinkelio stotimi įvyko traukinio „Vilnius–Kaunas“ avarija – didžiausia iki šiol įvykusių geležinkelio avarijų Lietuvoje, kaišiadorietis Vaclovas Akmantavičius vienas pirmųjų atskubėjo į įvykio vietą. Tuomet jis buvo Kaišiadorių miesto profesionalinės priešgaisrinės dalies viršininkas. Nors praėjo penkiasdešimt metų, jo prisiminimai apie šią geležinkelio katastrofą gyvi ir šiandien. Jais kaišiadorietis sutiko pasidalinti ir su laikraščio skaitytojais. Tačiau pirmiausia – šiek tiek oficialios informacijos. Žaslių geležinkelio katastrofa: praėjo lygiai 50 metų 1975 m. balandžio 4 d. Žaslių geležinkelio stotyje įvyko viena didžiausių Lietuvoje geležinkelio katastrofų. Į avariją pateko iš Vilniaus į Kauną važiavęs keleivinis dyzelinis traukinys. Kadangi buvo penktadienis, Atvelykis, traukinys buvo sausakimšas, dėl didelio keleivių skaičiaus važiavo dvigubas sąstatas. Tikslus keleivių skaičius nežinomas. Maždaug 70 km per valandą greičiu važiavęs traukinys netoli Žaslių geležinkelio stoties trenkėsi į per daug išsikišusią atsarginiame kelyje stovėjusio prekinio traukinio cisterną su benzinu. Pirmas keleivinio traukinio mašinisto vagonas apvirto, antras keleivinis Nuo tos įsimintinos datos prabėgo 50 metų. Kaišiadorietis Vaclovas Akmantavičius dalyvavo gesinant košmarišką traukinio gaisrą Žaslių geležinkelio stotyje. Laimos Kmeliauskienės nuotr. vagonas nuriedėjo nuo bėgių, užšoko ant pirmojo ir užsidegė. Trečias vagonas įstrigo cisternoje. Ketvirtas vagonas irgi nuriedėjo nuo bėgių. Kilo didelis gaisras. Manoma, kad katastrofoje žuvo 20, buvo sužeista apie 200 žmonių. Oficiali to meto statistika skelbė mažesnius skaičius. Avarija įvyko 17.35 val. vietos laiku. Dyzelinis traukinys „Vilnius–Kaunas“ iš Vilniaus geležinkelio stoties išvažiavo apie 16.30 val. Kadangi buvo penktadienis, namo važiavo daug studentų. Ypač nukentėjo žmonės, vilkėję sintetinius drabužius. Vien į Kaišiadorių centrinę ligoninę per pirmąją valandą po gaisro buvo atvežta apie 80 apdegusių žmonių. Trečiasis vagonas sudegė visiškai, žuvo visi ten buvę keleiviai. Pirmasis oficialus pranešimas apie tragišką įvykį spaudoje buvo paskelbtas nedidelėje LTSR Ministrų Tarybos žinutėje po poros dienų – 1975 m. balandžio 6 d. „Tiesos“ dienraštyje: Šių metų balandžio 4 dieną Žaslių stotyje įvyko priemiestinio keleivinio dyzelinio traukinio nr. 513, važiavusio iš Vilniaus į Kauną, avarija. Yra žmonių aukų. Sudaryta vyriausybinė komisija, tiriamos avarijos priežastys. Ministrų Taryba reiškia gilią užuojautą tragiškai žuvusiųjų giminėms ir artimiesiems. LTSR Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų kolegija po dešimties dienų posėdžiavimo avarijos kaltininkais pripažino dispečerį ir kelio meistrą. Nors dispečeris savo kaltės nepripažino, buvo nuteistas 13 metų, o meistras – trejus metus kalėti. To neįmanoma pamiršti Kai įvyko Žaslių geležinkelio katastrofa, Vaclovas Akmantavičius vos mažiau nei prieš metus buvo pradėjęs vadovauti Kaišiadorių miesto profesionalinei priešgaisrinei daliai. Čia kaišiadorietis dirbo, pasak jo, iki Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo, kuomet išėjo į užtarnautą poilsį dėl sveikatos. – Nuo Žaslių geležinkelio katastrofos prabėgo 50 metų. Ką prisimenate? – klausiame Vaclovo. – Prisimenu: buvo labai graži diena, saulėta. Pusę šešių telefono skambutis: „Laba diena, Žasliuose, greit atvažiuokit – dega traukinys!“ Ir padėjo ragelį. Skambino kažkoks žmogus, nebuvo kada paklaust kas. Paskambinu milicijos budinčiui, sakau, yra pranešimas, važiuojam mes. Ir mes išvažiuojam su vairuotoju. Paprastai, kai būdavau darbe, tai visada kartu irgi išlėkdavau į įvykį. Turėjome tarnybines mašinas – ZIL-ą ir GAZ-iką. Mes važiavom ZIL-u – tai daug talpesnė mašina, du kubai vandens tilpdavo. Lėčiau važiuodavo, bet daugiau vandens veždavo. Pravažiuojam Žaslių miestelį, važiuojam link Žaslių geležinkelio stoties... Kairėje pusėje buvo, kaip dabar matau, smėlio karjeras ir ten dega padanga. Ot, sakau, žalčiai – melagingas pranešimas! Na, bet, sakau, čia netoli Žaslių geležinkelio stotis – pavažiuojam! Privažiuojam geležinkelio pervažą... Geležinkelio stotis... Traukinys – kaip filme... Visas liepsnoj... Šitokia galinga liepsna. Mes kaip be proto nulekiam... Ir greit statyt mašiną prie Žaslių medžio apdirbimo įmonės baseino – ten didžiulis vandens baseinas buvo, nes du kubus vandens tai juokas išleist. Liniją tiest ir vandenį duot... Putų labai nedaug turėjom. Putom gesinami naftos produktai, jos tam tikru sluoksniu padengia paviršių plėvele ir neleidžia deguoniui įsiskverbti. Važiavo ir važiavo gaisrinės mašinos – iš visur: iš Ruklos, karinio dalinio, iš rajono kolūkių gaisro gesinimo atraminių punktų. Paskui iš Vilniaus, Kauno. Matyt, žinia buvo perduodama telefonais, radijo ryšio stotelėmis... Ir pirmiausia, ką pamačiau atvažiavęs, visas traukinys dega, niekas negali prieit arčiau, stovi žiūrovai – paprastai prie gaisrų labai daug žiūrovų prisirenka. Ir ką aš pamačiau!? Du uniformuoti geležinkelio darbuotojai su neštuvais neša moterį: jos rūbai išplėšti, oda išplėšta ir matosi vidaus organai, o jinai dar mirksi... Tokio vaizdo dar nebuvau matęs, nors matęs buvau visko: ir sudegusių, ir pakaruoklių... Ta moteris nei rėkė, nieko – tik mirksėjo... Viskas buvo liepsnoj. Informacijos – jokios: nei kas atsitiko, kaip ten užsidegė. Gaisrą apslopinom apie pusę pirmos nakties. Putų buvo labai daug – jomis gesino išsiliejusį benziną... Apgesinom, tada su milicijos darbuotoju Algiu Lekavičium, jis kaišiadorietis, perėjom visus traukinio vagonus ir išsigandom. Kai buvo smūgis, tai kas buvo pajėgūs, išbėgo iš traukinio, o kas ne, sudegė. Visi vagonų priekyje... Kaukolės, dantys... Matyt, atatrankos visi buvo sunešti į vagonų priekį... Siaubas... Kareiviai žuvusiųjų kūnus į GAZ-iką krovė. Papulkininkis Blažys iš Vilniaus, kai buvo apslopintas gaisras, sako, tave palieku vadovaut – visus paleisk, palik vieną budinčią mašinėlę – dėl viso pikto. Kad ir kaip būtų keista, iš mūsų priešgaisrinės inspekcijos darbuotojų, kurie buvo įsikūrę milicijos pastate, gaisravietėje nei vieno nebuvo... Buvo atvažiavęs milicijos viršininkas Arlauskas, taip daug buvo milicijos. Taigi apgesinom gaisrą apie pusę pirmos, tarnybos išvažinėjo, ir žiūrovai dingo. Tik kelios budinčios kolūkių atraminių punktų mašinos liko. Jas paleidau, tik Žaslius palikau budėt. Dar aš gaisravietėje ir tik – fuch... Vėl dega. Atsinaujino židinys ir fuchtelėjo liepsna. Skambinu. Vėl sulėkė mašinos. Papulkininkis Blažys sako: parvažiavau, nusiprausiau, stopkę padariau ir einu miegot – skambutis! Vėl važiuoju... Aš mačiau tą cisterną, kurioje buvo benzinas, – žmogus laisvai įlįstų į skylę, kurią, matyt, traukinys pramušė. Plienas storas, užsiraitęs... Laikraštyje rašė, kad 12 žuvo. Buvo tikrai daugiau... Traukinys buvo pilnas – buvo penktadienis, visi važiavo namo. Mano žmonos sesuo mokėsi institute, sakė, kad nespėjo į tą traukinį. – Prieš akis jums ilgai stovėjo tas vaizdas? – Ilgai. Tai buvo visiems superstresas. Kartą miegojau – griebiau žadintuvą ir rėkiau: „Alio! Alio!“ Sapnuodavau... To neįmanoma atpasakot ir neįmanoma žmogaus smegenim priimt. Rytojaus vakarą einam su žmona Kaišiadoryse, atvažiuoja traukinys, atidaro duris – nė vieno keleivio. Paskui vėl žmonės pradėjo važinėt traukiniais. – Jūs sakėte, kad į gaisrą su vairuotoju važiavot. Kas jis? – Petras Leščinskas, jau miręs. Iš Žaslių jis buvo, dirbo pas mus kas ketvirtą parą. Ir jis buvo sukrėstas, visi sukrėsti... Kai antrą kartą užsidegė, vėl visi suvažiavo gaisro gesint, iki pusės septynių ryto budėjo. – O kūdikių, vaikų žuvusių nebuvo? – Nežinau... Su siaubu žiūrėjau į krūvas sudegusių žmonių. Buvo daug sužeistų. Po katastrofos kitą dieną ten nieko neleido – kad tarp žmonių panika nekiltų. Neįmanoma visko susidėt į galvą, kas ten darėsi. Vaclovas Akmantavičius kalbėjo jaudindamasis, nutildamas ir vėl tęsdamas savo prisiminimus. Ne kartą drėko ir akys. Šis košmariškas incidentas Žaslių geležinkelio stotyje giliai įsirėžė į kaišiadoriečio atmintį – to neištrynė ir penkiasdešimties metų atstumas.
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2025 birželio 09, pirmadienis )

Naujausias numeris

Europos pulsas

MRF

MRF remia „Kaišiadorių aidų“ veiklos (28 683 Eur) projektą.

Kaišiadorys trijų etnografinių regionų sankirtoje

Kaišiadorių rajono savivaldybė

EKKL

Už saugią Lietuvą

ziezkc