Kaišiadorių aidai - Žiežmariečio Kazio Morkūno, vitražo meno meistro, pėdos – ryškios ir po 100 metų

Privatumo politika

Šiuo metu 1 skaitytojas

2025 balandžio 27, sekmadienis

Žiežmariečio Kazio Morkūno, vitražo meno meistro, pėdos – ryškios ir po 100 metų

Spausdinti

Laima KMELIAUSKIENĖ
2025 balandžio 06, sekmadienis
Šiais metais Kovo 11-oji Žiežmariuose buvo paminėta ypatingai: pasidžiaugta Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 35-mečio sukaktimi pagerbiant didžią asmenybę – šalyje garsų vitražo meistrą Kazį Morkūną, kilusį iš mažo Žiežmarių miestelio. Menininkui vasario mėnesį suteiktas Kaišiadorių rajono savivaldybės garbės piliečio vardas. Laisvės keliu – 35-erius metus Parodą ,,Kaziui Morkūnui – 100“ parengė Kaišiadorių muziejus. Sudarė Olijardas Lukoševičius ir Nijolė Adukonienė. Laimos Kmeliauskienės nuotr. Didingai po Žiežmarių kultūros centro skliautais nuskambėjo Lietuvos himnas. Kitaip ir negalėjo būti, nes „Tautišką giesmę“ giedojo, pritariant susirinkusiems, operos solistė Irena Zelenkauskaitė, Lietuvos teatro sąjungos teikiamo „Kristoforo“ apdovanojimo laureatė, 2006 m. „Operos švyturių“ apdovanojimuose pelniusi Metų operos solistės vardą, 2007 m. apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“ už Madam Baterflai vaidmenį. Tą popietę Irena ne kartą dar stojosi prieš žiūrovus ir dainavo – dainavo apie Lietuvą, jos grožį. Solistei akompanavo Elina Maslakova. Beje, Irena Zelenkauskaitė gimusi Krokšlės kaime, Kietaviškių seniūnijoje, kuri anksčiau priklausė Kaišiadorių rajonui. Kaip teigė Žiežmarių kultūros centro direktorė Irena Taukinaitienė, 35 metų Lietuvos kelias, tai ir mūsų kelias, 35 metai Lietuvos istorijos, tai kartu ir mūsų istorija. „Laisvė – tartum paukštis, kurį labai sunku prisišaukti ir labai lengva prarasti ir paleisti. Ji visą laiko mus bando valdžia, pinigais, titulais ir pasirinkimu – bambėti, keikti, sėdėti ir laukti, kol tau valstybė duos, ar imtis darbo ir tarnystės savo kraštui, vertybėms ir savo žmonėms. Visus šiuos tris dešimtmečius Lietuva, jos laisvė – tai gyvas, pulsuojantis nerimas, džiaugsmas ir skausmas, rūpestis dėl jos rytdienos jaučiamas kasdieniniuose darbuose, kūryboje. Į šią sukaktį Lietuva ateina gerbdama istorinę atmintį, kalbą, tradicijas, turtinga ir graži įvairiais jos laikais kūrusių krašto šviesuolių, rašytojų, menininkų darbais, – akcentavo Irena Taukinaitienė. – Simboliška ir prasminga, kad šios dienos minėjime ypatingą dėmesį skiriame vienam žymiausių Lietuvos vitražistų, Vyriausybės premijos laureatui, profesoriui, žiežmariečiui Kaziui Morkūnui. Per jo gyvenimą, kūrybą, pedagoginį darbą mes galime pasakoti Lietuvos istoriją nuo tarpukario, sovietmečio ir atkurtos Nepriklausomybės laikus. Jo vitražai, puošiantys bažnyčias, LR Seimą, visuomeninius pastatus, kelia didžiulę pagarbą dailininko talentui. Žiežmariai jo širdyje visuomet užėmė ypatingą vietą. 2008 m. buvo surengta pirmoji jo vitražų kartonų paroda Žiežmarių kultūros centre. Dalyvavo ir pats autorius. Tuomet jį sutikome poeto Henriko Čigriejaus žodžiais „Keleivi, būk pagarbintas, tave atlijo lietūs, užeik į trobą, apavą padėk, žiūrėk, mūs veidus nušvietė žvaigždė“, – prisiminimais dalinosi kultūros centro vadovė, vedusi renginį. Garbės piliečio regalijos įteiktos dukrai Jūratei Morkūnaitei „Būkit pasveikinti viename iš gražiausių Lietuvos miestų – Žiežmariuose, – į susirinkusius šypsodamasis kreipėsi Kaišiadorių rajono savivaldybės meras Šarūnas Čėsna, visus sveikindamas su ypatinga diena – Kovo 11-ąja. – Linkiu, kad būtumėte ne tik drąsūs, ryžtingi, ne tik atsakingi, bet kartu švęstume ne tik praeities pergalę, bet kartu kurtume ir ateitį, įsipareigotume kurti ateitį tokią, kokios mes labiausiai norėtume.“ Meras sakė, kad esantis ypatingai pakylėtas, nes galintis įteikti Kaišiadorių rajono savivaldybės garbės piliečio regalijas Kazio Morkūno dukrai. Menininko dukrai architektei Jūratei Morkūnaitei jis kartu su Žiežmarių seniūnu Alvydu Ramanausku ir įteikė regalijas bei gėlių puokštes. Kazys Morkūnas su žmona Irena Butkevičiūte-Morkūniene ir dukra Jūrate savo namuose Vilniuje. Apie 1962–1963 m. Nuotr. iš Kaišiadorių muziejaus parengtos parodos Kaišiadorių rajono savivaldybės taryba 2025 m. vasario 20 d. sprendimu, atsižvelgdama, kad iš Žiežmarių kilęs Lietuvos menininkas, vitražo mokyklos kūrėjas, profesorius Kazys Morkūnas (1925-03-04–2014-01-22) yra vienas iškiliausių Lietuvos menininkų, kuris paliko gausų ir reikšmingą indėlį ne tik vietos, tačiau ir visos šalies kultūroje, ir suteikė Kaišiadorių rajono savivaldybės garbės piliečio vardą. Paroda „Kaziui Morkūnui – 100“ Dar prieš renginį ir po jo atvykusieji į Žiežmarių kultūros centrą atidžiai apžiūrinėjo Kaišiadorių muziejaus parengtą kilnojamąją parodą „Kaziui Morkūnui – 100“. Vėliau ją plačiau pristatė muziejaus direktorius Olijardas Lukoševičius. Jis padėkojo vyriausiajai muziejaus rinkinių kuratorei Nijolei Adukonienei, kurios dėka parodoje atsirado didžioji dalis nuotraukų, aprašymų. Paroda skirta pagerbti vieną žymiausių XX a. antrosios pusės Lietuvos vitražo kūrėjų, pristatant Kazio Morkūno kūrybinį palikimą ir jo indėlį į Lietuvos vitražo meną. Parodos lankytojai kviečiami susipažinti su menininko biografija, jo kūrybos etapais, žymiausiais darbais. Paroda „Kaziui Morkūnui – 100“ Žiežmarių kultūros centre bus eksponuojama visą kovo mėnesį. „Meisteris ir mokiniai“ – dar viena paroda Žiežmarių kultūros centre Pagerbiant Kazio Morkūno kūrybinį palikimą ir minint 100-ąsias jo gimimo metines, tądien Žiežmariuose buvo atidaryta ir menininko studentų darbų paroda „Meisteris ir mokiniai“, kurią surengė Lietuvos dailininkų sąjunga. „Sunku būtų suskaičiuoti, kiek Dailės akademijos studentų mokėsi pas profesorių Kazį Morkūną. Jo kūrybinis ir pedagoginis kelias visuomet buvo greta… Praėjusių metų vasarą idėja surengti Morkūno studentų parodą virto kūnu“, – teigė šios idėjos autorė Irena Taukinaitienė, įdėjusi daug pastangų, kad būtų visa tai įgyvendinta. Parodoje – menininkų Vijos Tarabildienės, Gintaro Kraujelio, Vytauto Poškos, Liudos Jaruševičiūtės-Stankevičienės, Dovilės Tomkutės kūriniai. Kartu su penkių dailininkų darbais eksponuojami ir trys paties Meisterio darbai. Į renginį Žiežmariuose atvyko Liuda Jaruševičiūtė-Stankevičienė, Dovilė Tomkutė ir Vytautas Poška. Atidarydama parodą, Jūratė Morkūnaitė pristatė savo tėvo tris darbus: tapytą Morkūnų kiemą Kauno gatvėje, Žiežmariuose („Čia kažkur iki 1962 metų“, – sakė Jūratė), erdvinio vitražo „Prisikėlęs Kristus“ sumažintą piešinį / kartoną (Klaipėdos šv. Kazimiero bažnyčia) ir paveikslą „Vaikystė“, kurį padovanojo Žiežmariams. „[...] Jis svajojo būti tapytoju... Ir čia (paveikslas „Vaikystė“ – autorės pastaba) matome vieną jo sieninės tapybos darbo fragmentą Palangoje, kurio pagrindinis motyvas – kūdikystės motyvas, kuris lydėjo beveik visą jo kūrybą. Mes pasitarę šeimoje nusprendėme, kad Morkūnas čia gimė, čia užaugo, čia jo gimtieji namai – ir šitas jo darbas turi pasilikti Žiežmariuose“, – sakė Jūratė Morkūnaitė, kurios kalba buvo palydėta gausiais plojimais. Irena Taukinaitienė, dėkodama už „tokią brangią dovaną mums, Žiežmariams“, sakė, kad deramą vietą šiam Morkūno darbui kultūros cent-re tikrai suras. * * * Kiekvienas savo gyvenime paliekame pėdsakus, taip pat – ir kitų gyvenimuose. Ir jeigu tie pėdsakai ryškūs ir šiltais prisiminimais apgaubti – gyventa ne veltui! I. Taukinaitienė perskaitė tapytojos, grafikės Vijos Tarabildienės prisiminimus: „1960 m. įstojau į Vilniaus dailės institutą (dabar VDA), tapybos fakulteto freskos-mozaikos specialybę. Prof. vitražistas Kazys Morkūnas nuo III kurso mums dėstė piešimą. Jo dėstymo metodai labai skyrėsi nuo kitų dėstytojų. Iš karto įgavome drąsos. Piešimas pasidarė labai įdomi disciplina. Iki tol piešimo studijas reikėdavo piešti tik pieštukais nuo T iki M. Tas ilgas zulinimas atsibosdavo. Morkūnas ne tik leido, bet ir skatino piešinio studijas daryti anglim ar net sepija. Nupiešdavom daug greičiau ir būdavo daug įdomiau, kūrybiškiau. Dėstytojas K. Morkūnas buvo labai charizmatiška asmenybė. Jo reikalavimai buvo konkretūs ir profesionalūs. Bet jo paskaitų labai laukdavome, nes jos praeidavo lengvai. Kūrybiškai. Profesorius turėjo įgimtą humoro jausmą, todėl studentai Jį labai vertino ir mylėjo.“ Renginyje dalyvavusi šios parodos kuratorė Liuda Jaruševičiūtė-Stankevičienė, Lietuvos dailininkų sąjungos Vilniaus monumentalistų sekcijos pirmininkė, taip pat dalinosi prisiminimais: „Kazį Morkūną prisimenu ir iš posėdžių, nes kai aš įstojau į Dailininkų sąjungą, jis buvo aktyvus jos narys. Esu jo mokinė – jis Dailės akademijoje dėstė piešimą. Ir tai, ką dėstė Morkūnas, buvo ne gipsinės ausys, nosys, ne koks peizažo arba daiktų piešimas, jis dėstė būtent žmogaus anatominį piešimą, buvo puikus įkvėpėjas, jo atėjimo dėstyti iš tikrųjų laukė studentai.“ Grafikė Dovilė Tomkutė, žinomo aktoriaus Vytauto Tomkaus dukra – taip pat Kazio Morkūno mokinė. „Jeigu ne asmenybės prieš 35 metus, mes galbūt nebūtume Nepriklausomybės sulaukę [...] Ir jeigu ne asmenybės, istorijos ratas nesisuktų taip ryžtingai į priekį“, – teigė menininkė, džiaugdamasi, kad kartu su Nepriklausomybės švente kartu minima ir vienos iš didžiausių Lietuvos dailėje asmenybės Kazio Morkūno šimtųjų gimimo metinių sukaktis. „Dėstytojas Kazys Morkūnas buvo turbūt tas žmogus, kuris suformavo mūsų pasaulėžiūrą, kas turi būti menininkas, koks jis turi būti, kaip jis turi atstovauti save, savo kūrybai, kaip jis turi elgtis, kaip jis turi bendrauti tiek su studentais, tiek apskritai su žmonėmis, kurie jo kūrybą priima ir kuriems jo kūryba yra skirta, – kalbėjo D. Tomkutė. – Man Kazys Morkūnas dėstė piešimą pirmame, antrame ir trečiame kurse.“ Ji prisiminė, kad dėstytojas į studiją visada įeidavo pasitempęs, dėvintis kostiumą, ryšėdamas kaklaraištį, studentus vadindavo pagarbiai „Jūs“, mokėjo „labai gražiai, nepažeminant studento, išreikšti gerąsias ir paskatinti gerąsias jo kūrybos puses“, labai atsargiai, taktiškai pamokydamas, vedė studentus tuo sudėtingu – dailės keliu. Vilniaus dailės akademijoje freskos specialybę studijavęs Vytautas Poška pažymėjo, kad ir jam teko garbė būti, nors ir trumpai, Kazio Morkūno mokiniu. „O kitas kampas tas, kad mano senelis su juo žaisdavo mažiukas. Mano tėvas yra iš Žiežmarių ir jų sodybas skyrė bendra tvora, – šypsojosi Vytautas, kviesdamas savo tėvą Algimantą pasidalinti prisiminimais, susijusiais su Žiežmariais. – Mes ką tik iškėlėm vėliavą ant jo vaikystės namo – jis išsaugotas.“ Apie Kazį Morkūną – šilti giminaičių prisiminimai Kaip sakė Irena Taukinaitienė, Kazio Morkūno ryšys su tėviške, dėmesys artimiesiems visuomet buvo šiltas. „Kaip jo atvykimo laukdavo giminaičiai, vaikai, mano kolegė Kristina Ulanavičienė (Kaišiadorių kultūros centro direktoriaus pavaduotoja kultūrinei veiklai – autorės pastaba), Kazio Morkūno giminaitė, pasakojo, kad kuomet sužinodavo, kad atvažiuos dėdė iš Vilniaus, labai jo laukdavo. Tai būdavo įvykis, kažkas tokio... Ne šiaip sau ir Kazio brolio sūnus Vidmantas su žmona Regina savo pirmagimiui davė Kazio vardą“, – teigė kultūros centro vadovė, kviesdama prisiminimais pasidalinti giminaičius. Kazio Morkūno sesers Janinos Paškevičienės sūnaus Alvydo dukra Kristina sakė, kad dėdė į Žiežmarius atvažiuodavo per Velykas ir per Visus Šventuosius, atvažiuodavo ir jo dukra Jūratė, ir anūkė Eglutė. „Labai laukdavom – mums būdavo didelis pasiruošimas. Tai buvo šeimos įvykis. Dėdė visą laiką būdavo labai linksmas, visada atsiminsiu jo išraiškingą šypseną, Jūratė ją irgi turi, – kalbėjo Kristina Ulanavičienė. – Gera matyti tarp jo savo šeimos dalį. Jis yra galbūt tas žmogus, kuris man gali priminti, kad kiekvienas turime atrasti savąjį aš.“ Vėliau „Kaišiadorių aidai“ trumpai pakalbino Kazio Morkūno sūnėną žiežmarietį Vidmantą Morkūną ir Kaune gyvenančią dukterėčią Birutę. Vidmantas – Kazio brolio Justino sūnus, Birutė Raugelienė – Kazio brolio Broniaus dukra, beje, trumpai dirbusi Žiežmarių pirminės sveikatos priežiūros centre šeimos gydytoja. Jiedu sakė, kad dėdė buvo labai linksmas, mėgdavęs žvejoti, ir čierkutę išlenkdavęs. Dėdė turėjęs ir savo firminę kavą. „Tai buvo cukrus, užpiltas spiritu ir kava. Uždegdavo ir tada užpildavo vandeniu. Tokia buvo jo kava“, – šypsojosi Birutė. Jiedu sakė, kad nors Morkūnų šeima buvo gausi, tačiau šita giminė labai mažai susilaukė vaikų: Kazys – Jūratės, Justinas – Vidmanto, Bronius – Birutės, dar yra Ana Marija, Liudviko dukra, gyvenanti Australijoje. Janinos sūnus Alvydas ir dukra Ramutė jau amžiną atilsį. Kazio Morkūno vitražai pasklidę po visą Lietuvą, jo darbai puošia Kaišiadorių kultūros centrą ir Kaišiadorių partizanų koplyčią, tačiau Žiežmariuose nėra nė vieno. „Norėjo bažnyčioje vitražus palikti. Pusę bažnyčios, sako, aš iš savo lėšų padarysiu, padengsiu, bet nė vienam klebonui tai nerūpėjo“, – pasakojo Vidmantas Morkūnas. * * * Pasišildę iškilių asmenybių šlovės ir jų darbų spinduliuose, iš šio susitikimo su kūrėjais išsinešėme ir Žiežmarių kultūros centro vadovės Irenos Taukinaitienės šiltą palinkėjimą: mokėjimo girdėti, budėjimo ir tarnystės dėl savo žemės, savo kalbos, savo žmonių. KAZYS MORKŪNAS Lietuvos dailininkas, vitražistas, pedagogas Gimė 1925 m. kovo 4 d. Trakų (Kaišiadorių) apskrities Žiežmarių miestelyje. Mirė 2014 m. sausio 22 d. Vilniuje, palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse. Kazio Morkūno tėvas – Jonas Morkūnas, mama – Anelė Morkūnaitė-Morkūnienė. Tėvai buvo ūkininkai, turėjo 27 ha dirbamos žemės. Morkūnų sodyba stovėjo Žiežmarių miestelio vakariniame pakraštyje, kur Kauno gatvėje priešpaskutinė sodyba priklausė Morkūnams, paskutinė – Paškevičiams, už kurių miestelio riba atsirėmė į Kunigo upelį, nutekantį link Strėvos. Pailgas Morkūnų sodybos sklypas tęsėsi nuo pat Kauno gatvės iki Kunigo upelio (kuris tekėjo maždaug ties dabartine Paupio gatve). Kazys Morkūnas buvo jauniausias sūnus 7 vaikų šeimoje, broliai – Justinas, Bronius, Liudvikas, Julius, Vytautas, sesuo – Janina Morkūnaitė-Paškevičienė. Kazio Morkūno žmona – Irena Butkevičiūtė-Morkūnienė (1927–1995) buvo kilusi iš Trakų (Kaišiadorių) apskrities Žaslių valsčiaus Žibavičių kaimo. Duktė – Jūratė, gim. 1953 m., architektė, anūkė – Eglė, gim. 1987 m., marketingo specialistė. Kazys Morkūnas mokėsi Žiežmarių pradžios mokykloje Nr. 1 (1939 m. baigė VI skyrių), o nuo 1939 m. – Kaišiadorių gimnazijoje. Kaišiadorių gimnazijoje lankė dailės būrelį, vaidino mokyklos spektakliuose, lankė istorijos mokytojo Juozo Petrulio vadovaujamą kraštotyros būrelį „Thracia“, 1943–1944 m. buvo M. K. Čiurlionio vardo dailės būrelio pirmininku. 1944 m., nebaigęs paskutinės Kaišiadorių gimnazijos klasės, išvyko į Kauną, ten pabaigė mokslus. 1946–1951 m. studijavo Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės instituto dekoratyvinės ir monumentaliosios tapybos katedroje (nuo antro kurso – vitražo specialybę). 1952 m. baigė Lietuvos valstybinį dailės institutą (dabar – Vilniaus dailės akademija), vitražo meno mokėsi pas Stasį Ušinską. Nuo 1953 m. iki 2009 m. dėstė piešimą Lietuvos dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija), profesorius (nuo 1976 m.). 1977–1985 m. ir 1993–1997 m. Piešimo katedros vedėjas. Kūrybinio darbo pradžia – 1953 m. (apie reikšmingiausius Kazio Morkūno vitražus rašėme kovo 4 d. „Kaišiadorių aiduose“ – redakcijos pastaba). * * * Kazys Morkūnas mokėjo rusų, lenkų, vokiečių kalbas, laisvalaikį mėgo leisti žvejyboje. Jo gyvenimo moto – gyventi taip, kad liktų kuo mažiau priekaištų (be jų neįmanoma). Nekreipti dėmesio, jei kam nepatinka, kad per ilgai gyvenama ar per daug dirbama. Stengtis kuo mažiau kalbėti apie savo darbus. Kaišiadorių muziejaus informacija
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2025 balandžio 06, sekmadienis )

Naujausias numeris

Europos pulsas

MRF

MRF remia „Kaišiadorių aidų“ veiklos (28 683 Eur) projektą.

Kaišiadorys trijų etnografinių regionų sankirtoje

Kaišiadorių rajono savivaldybė

EKKL

Už saugią Lietuvą

ziezkc