Kaišiadorių aidai - Įkrauta džiaugsmu

Privatumo politika

Šiuo metu 1 skaitytojas

2025 balandžio 27, sekmadienis

Įkrauta džiaugsmu

Spausdinti

Romualda SUSLAVIČIENĖ
2025 balandžio 06, sekmadienis
Menininkas Gintaris Juozas Česiūnas (kairėje) parodos atidaryme buvo nuolat apsuptas savo talento gerbėjų. Justinos Jakštaitės nuotr. Vieną vakarą kalendorinio pavasario, kuris tarsi kraujas pro storą tvarstį šiemet sunkiasi taip lėtai ir nenoriai – į parodą Kaišiadorių kultūros centre. Dar šaltos lietaus dulksnos sudrėkintu šaligatviu. Po pilku dangumi. Pro mačerniškai dūžtančias įprasto jaukaus ir saugaus pasaulio formas. Pro gyvybę dar slepiančius pilkus medžius. Ir staiga – vos įžengus į parodų salę, tarsi milžiniškas putojantis krioklys tave užtvindo SPALVOS. Ryškios, kunkuliuojančios, gaivališkai besipinančios tarpusavyje ir vėl išsiskiriančios į dešimtis ir šimtus srovių ir srovelių, tokios gyvos ir tikros, kad akimirksniu patiki – ta pilkuma, likusi už durų – netikra, gyvenimas yra ČIA. Maždaug toks pirmas įspūdis iš monumentalisto, skulptoriaus, dailininko, dizainerio, Lietuvos dailininkų sąjungos nario profesoriaus Gintario Juozo Česiūno, kurio rankose uždainuoja medis, akmuo, metalas ir dažai, parodos „Spalvos tarp medžių“. – Esu kauniokas, – susirinkusiems šiltai pristatytas Kaišiadorių kultūros centro direktorės Linos Brazionienės, kalbėjo menininkas, kuris, baigęs tradicinės skulptūros studijas J. Naujalio meno mokykloje, studijavo dizaino specialybę dabartinėje VDA, jos Kauno fakultete vėliau dėstė dizainą, skaitė dizaino paskaitas KTU, kur kartu su bendraminčiais įkūrė meninio projektavimo katedrą ir 12 metų dirbo jos vedėju. Kaip ir Kultūros centro direktorė L. Brazionienė, daugelis mūsų Gintarį Juozą Česiūną atradome praėjusiais, Kultūros sostinės, metais, kai Kruonio seniūnijos Zauliškių kaime po savo „Užstrėvio“ sodybos stogu priėmė grupę skulptorių ir kartu su jais kūrė seną ir labai didelę kaišiadoriečių svajonę – skulptūras, kurios dabar puošia mūsų miestą. – Labiausiai įsiminė jaukumas, šeimininko svetingumas ir šiluma, kuri kartu su paveikslais atkeliavo ir į šią parodą, – prisiminusi praėjusiais metais vykusį skulptorių plenerą kalbėjo L. Brazionienė, pasidžiaugusi, kad prieš 15 metų pamėgtoje sodyboje dabar menininkas užsibūna netgi ilgiau nei Kaune. Čia, Zauliškėse, vyksta kūrybinės-edukacinės stovyklos, parodos „Užstrėvio“ sodybos parodų salėje, po atviru dangumi kuriamas skulptūrų parkas. Čia gimsta ir naujausi šio talentingo menininko darbai, „įkrauti“ autoriaus džiaugsmu, todėl skleidžiantys nepaprastai geras emocijas. Taip jau yra, kad dažniausiai menininkai kalba apie kūrybines kančias. Dėl šios priežasties kiek neįprastai, bet labai šviesiai nuteikė Gintario Juozo Česiūno atviri žodžiai apie džiaugsmą, kurį junta kurdamas. „Ką bedaryčiau – žaviuosi darbo procesu, ypač pradžia, pirmaisiais kirčiais, kai visa kūrybinė eiga dar priešakyje, o jau matau baigto kūrybinio darbo viziją“, – apie skulptūrų kūrimą yra rašęs menininkas, su tokia pat aistra apibūdinantis ir paveikslų kūrimą, kurio imasi, kai nori pabėgti nuo skulptūros ar kitų darbų. „Tada griebiuosi spalvų. Susikūriau savitas priemones, įvaldžiau unikalią tapybos techniką emalėmis. Pasirenku koloritą, pasirenku dažus, drobes, aplinką, muzikinį foną, įkvepiu giliai oro ir pirmyn. Prasideda žaidimas spalvomis. Spalvos liejasi, jungiasi tarpusavyje, sprogsta, vyksta netikėtos reakcijos.“ Kultūros centro parodų salėje – ir G. J. Česiūno medžio skulptūros, kurios, pasak autoriaus, gimė, nes „žiemą šalta akmenį drožt“. Jų formos leidžia įsisiūbuoti vaizduotei – recepto, ką turi matyti, nėra. Nėra jo ir paveikslams, tad atkrinta graužatis, jog ne taip greitai įžiūrėjai tai, ką, pasak meno kritikų, „autorius norėjo pavaizduoti“. – Čia nėra labai konkrečių vaizdų, bet atsispindi emocijos. Šitose detalėse randi formų, dalykų, kuriuos stengiesi atkartoti – kaip kad būna, kai žiūri į debesis ir matai – čia žąsis... Pasistenkite patys surasti, ko ieškoti, – parodos atidaryme kvietė autorius. Ir mes radome! Kiekvienas – savo. Snieguotus kalnus, kurių taip trūko šią žiemą, kunkuliuojančius vandenynus, Rėjaus Brėdberio „Pienių vyne“ aprašytus besiskleidžiančių medžių nėrinius, gaivališkus vasaros spalvų fontanus ir dar daug ką, ko norėjome ir ko mums tą akimirką labiausiai reikėjo. O atėję kitą kartą, ką būtinai reikės padaryti, kai nebus tiek daug žmonių (paro da veiks iki balandžio 4 d.), tikriausiai atrasime kitus dalykus, nes kiekvieną kartą esame vis kitokie... O apskritai, didelis džiaugsmas savame mieste matyti tokio lygio parodą ir visą mėnesį mėgautis tuo, ką mato didžiųjų miestų parodų lankytojai ar kaip didžiausią vertybę savo privačiose kolekcijose saugo tiek Lietuvos, tiek Didžiosios Britanijos, JAV, Airijos, Kanados, Švedijos, Australijos, Lenkijos bei kitų užsienio šalių, į kurias yra iškeliavę Gintario Juozo Česiūno darbai, meno mylėtojai. Tad carpe diem, kraštiečiai!
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2025 balandžio 06, sekmadienis )

Naujausias numeris

Europos pulsas

MRF

MRF remia „Kaišiadorių aidų“ veiklos (28 683 Eur) projektą.

Kaišiadorys trijų etnografinių regionų sankirtoje

Kaišiadorių rajono savivaldybė

EKKL

Už saugią Lietuvą

ziezkc