
Beveik penkis dešimtmečius Rumšiškėse gyvenanti ir kurianti dailininkė Elena Kniūkštaitė įkvėpimo semiasi iš apylinkių gamtos
Ne tik į praėjusiais metais nuvilnijusią „Kaišiadorys – Lietuvos kultūros sostinė 2024“ programą, bet ir į gausaus žiūrovų būrio atmintį ilgam įrašęs unikalius įspūdžius iš stulbinamo koncerto-performanso „Tėkmėje“, Rumšiškių kraštas ir toliau dosniai dalijasi tikrais meno perlais. Iki pat šv. Velykų Rumšiškių kultūros centre lankytojus pasitiks čia kuriančių talentingų dailininkų Elenos Kniūkštaitės ir Modesto Malinausko tapybos paroda.
Tarsi drugeliai į šviesą– Esame sumanę surengti ciklą susitikimų su vietiniais menininkais. Labai džiaugiamės, kad pirmieji savo tapybos darbus sutiko eksponuoti tokie ryškūs kūrėjai kaip E. Kniūkštaitė ir M. Malinauskas. Tikimės, kad ši paroda taps gražia pradžia, padrąsins ir kitus kūrėjus parodyti savo darbus, o bendruomenė galės giliau susipažinti su pačiais autoriais, – prieš parodos atidarymą „Kaišiadorių aidams“ sakė Rumšiškių kultūros centro direktorė Modesta Kalinauskienė.
...O atidarymas pranoko lūkesčius – erdvi Kultūros centro fojė, kurioje iki pat aukštų skliautų kilo talentingo muzikos dueto „Blooming vibes“ melodijos, buvo pilna atėjusių prisiliesti prie stebuklų ant drobės bei susitikti su juos kūrusiais žmonėmis. Iš Rumšiškių ir jų apylinkių, tolimesnių ir artimesnių Kaišiadorių vietovių, net didmiesčių – visi tarsi drugiai – į šviesą...
Jos, tos šviesos, buvo daug. Vien galimybė pabūti arti Elenos Kniūkštaitės, kurios vardas įrašytas 1984 metais išleistoje Pasaulinėje naiviojo meno enciklopedijoje, jau nekalbant apie kitus pelnytus titulus ir apdovanojimus, ir kurią bene taikliausiai apibūdina gana dažnai sakomi žodžiai: „Gruzinai (dabar sakytume – kartvelai) turi Pirosmanį, lietuviai – Eleną Kniūkštaitę“... Kažkur atminties kertelėje dar gyvas Kauno parodų galerijos darbuotojos pastebėjimas, išsakytas lankant restrospektyvinę darbų parodą 2010-aisiais: „Žmonės čia ateina ir sėdi ilgai. Sako, labai gera“. Tas jaukaus gerumo jausmas vėl atgimė parodoje Rumšiškėse apžiūrinėjant paveikslus, kuriuose kiekviename nenumaldomai norisi apsigyventi, pasislėpti nuo visų pasaulio negandų po tais ramybe dvelkiančiais medžiais ir visą amžinybę stebėti, kaip sodria žole mažomis basomis kojytėmis braido angelai...

Ypatinga Rumšiškių aura į miestelį atviliojo ir dailininką Modestą Malinauską. Romualdos Suslavičienės nuotr.
Tais pačiais 2010-aisiais, kartu su Diana Tomkuviene svečiuojantis menininkės namuose Rumšiškėse, E. Kniūkštaitė yra sakiusi, jog negalinti pradėti paveikslo, kol nežino, koks bus dangus. „Vaikštau, dairausi, galvoju, kol pamatau – šitas dangus“, – tąsyk kalbėjo ji. Ypatingą dangaus grožį Elenos Kniūkštaitės paveiksluose – kiekvieną kartą vis kitokį – parodos atidaryme kalbėdamas apie dailininkės kūrybą akcentavo ir Lietuvos tautodailininkų sąjungos bei Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacijos pirmininkas Jonas Rudzinskas.
Rumšiškių aura traukia meno žmonesIš Žemaitijos kilusi dailininkė E. Kniūkštaitė Rumšiškėse, Lietuvos etnografijos muziejuje, pradėjo dirbti dar 1976-aisiais, jau debiutavusi kaip tapytoja Respublikinėje meno parodoje. „Tapytoja džiaugiasi gyvenanti vaizdingose Rumšiškėse. Ši vietovė yra jos įkvėpimo sala“, – po jubiliejinės Elenos Kniūkštaitės parodos Kauno rajono muziejuje rašė R. Antanaitienė.
Ypatinga Rumšiškių aura į miestelį atviliojo ir dailininką Modestą Malinauską. Parodos atidarymą moderavęs Jonas Rudzinskas smagiai pasakojo, kaip menininkas, palikęs savo puikiai įrengtas dirbtuves, iš naujo jas kūrė miestelyje prie marių, kur jau yra įleidęs šaknis.
Profesionalaus meno kūrėjo statusą turinčio dailininko braižas visai kitoks nei E. Kniūkštaitės. Jei pastaroji – viena žymiausių naiviojo meno autorių, tai M. Malinausko kūrinių kompozicija sukonstruota iš daugybės smulkių ir netikėtų detalių, apipinta fantastiniais elementais, naudojamos įvairios technikos. Ir visa tai tarsi nukelia į pasakų pasaulius, kuria metaforišką vaizdą, pilną naujų prasmių, kurios skatina pažvelgti į mus supančią tikrovę kitu kampu, pajusti, kad mus supanti realybė iš tiesų yra daug paslaptingesnė ir prasmingesnė, nei esame įpratę matyti. Ir kartu – tai tarsi, sapnas, svajonė, kurioje, kai žiūri į paveikslą, tiesiog paskęsti ir plauki nešamas tos sukurtos nuotaikos...
– Muziejus, varpinė, bažnyčia, mano namai – tai mano Rumšiškės, – trumpai savo kūrinius komentavo dailininkas.
Parodų ciklas prasidėjo aukšta nataDar vienas parodos privalumas – jos apgalvota kompozicija, kai skirtingų krypčių dailininkų drobės eksponuojamos taip, kad ir vienoje erdvėje jos neužgožia vienos kitų, o atvirkščiai – kuria įdomią, ypatingą visumą.
Parodos atidarymo programa pabaigoje pasipildė dar vienu akcentu: svečiams parūpo pakalbinti keramikę Audronę Skarbaliūtę, kurios pano, puošiantis Rumšiškių kultūros centro erdvę, „dalyvauja“ kiekvienoje čia vykstančioje parodoje. Nors ir užklupta netikėtai, menininkė pasidalino mintimis, kaip gimė šis kūrinys.
Jaukus, šiltas ir kartu – aukšto lygio renginys su derama pagarba tiek patiems autoriams, tiek parodos atidarymo dalyviams, kuriems buvo įdomu išgirsti ir menininkų žodį, ir profesionalius jų kūrybos vertinimus, paliko pačius geriausius įspūdžius. „Sukasi Rumšiškių meno malūnai“, – įvertino Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacijos pirmininkas Jonas Rudzinskas. Tad palankaus vėjo!