Kaišiadorių aidai - Kai metų skaičiuoti tiesiog nėra kada

Privatumo politika

Šiuo metu 1 skaitytojas

2025 balandžio 27, sekmadienis

Kai metų skaičiuoti tiesiog nėra kada

Spausdinti

Romualda SUSLAVIČIENĖ
2025 balandžio 05, Šeštadienis
Genovaitei Šidiškienei visam gyvenimui įstrigę mamos žodžiai „Niekada nebūk susiraukusi“. Ričardo Venskaus nuotr. Būna tokių žmonių, su kuriais pabendravus ar netgi paprasčiausiai pasilabinus gatvėje, pajunti, kad ir diena tarsi prašviesėja, ir žingsnis tampa spartesnis, energingesnis. „Šypsena yra tai, ką vienas kitam galime duoti, vienas kitą pastiprinti“, – sako 85-ųjų savo gyvenimo metų slenkstį ką tik peržengusi Kaišiadorių pensininkų klubo pirmininkė Genovaitė Šidiškienė, kuriai visam laikui atmintyje išlikęs mamos priesakas „Niekada nebūk susiraukusi“. Tad netgi tuomet, kai likimas ir skaudžiai užgauna, iš liūdesio duobės save traukia pati: „Gana, Genute, gana“. Ir vėl šypsosi... Ir laiko, ir energijos užtenka viskam – Tai kad ne, – nė akimirkos nesudvejojusi į klausimą, ar dabar, sulaukusi tokios gražios sukakties, jaučia savo metų kraitį, atsako Pensininkų klubo pirmininkė. Ir tą akimirką iš karto suvoki, kad šis klausimas tikrai nebuvo pats protingiausias žmogui, kuris paprasčiausiai neturi laiko sėdėti ir skaičiuoti tų pragyventų metų. 55 metus ir keturis mėnesius rajono mokyklose išdirbusi mokytoja, Genovaitė Šidiškienė dar nemažai metų darbavosi popamokinės grupės pedagoge dabartinėje Vaclovo Giržado progimnazijoje ir, kaip įprasta sakyti, „užtarnauto poilsio“ išėjo jau būdama septyniasdešimt dvejų. O tas poilsis yra toks – jau 11 metų vadovauja Kaišiadorių pensininkų klubui, garsėjančiam savo aktyvia ir spalvinga veikla. Todėl ir laiką susitikimui teko derinti labai atsakingai, nes jubiliatės savaitės dienotvarkė labai įtempta. Antradieniais – darbo diena klube, kur iki pietų su įvairiais reikalais ateina klubo nariai: kas su nario mokesčiu, kas į išvyką užsirašyti, pasitarti. Trečiadieniais nuo 9,30 val. į repeticijas renkasi muzikantai ir dainininkai. Pensininkų klubo vokaliniame ansamblyje šiuo metu dainuoja 11 moterų ir 6 vyrai, jiems vadovauja iš Žiežmarių atskubantis Jonas Krinickas. Repeticijos vyksta jaukioje fojė šalia klubo kabinetuko, kur viskas suremontuota, išgražinta pačių klubo narių rankomis. Ketvirtadieniais – mankštos su Živile Dzidolikiene, kurios paskutiniu metu pasidarė dar smagesnės: prasideda ir baigiasi daina pritariant akordeonui. Pirmininkė sako, jog gerai, kad kaimynai – Kaišiadorių bendrųjų funkcijų tarnyba – pakantūs ir geranoriški, nepyksta, kai už sienos aidi muzika. Penktadienis skirtas Kaišiadorių trečiojo amžiaus universiteto veiklai. Jį lanko apie aštuonios dešimtys klubo narių, tad, savaime suprantama, jog ir pirmininkė neatsilieka. Šeštadienį Genovaitė Šidiškienė skuba į Kaišiadorių sporto centro baseiną, kur kartu su kolegomis mėgaujasi vandens malonumais, sekmadienį, kaip įprasta nuo vaikystės – šv. Mišios katedroje. Na, o pirmadienį būtinai reikia nužingsniuoti į sodą, kur šeimininkės dėmesio laukia vištos. O tarp viso to – dar aibė su klubu susijusių reikalų: reikia pasirūpinti bilietais į teatrą, derinti ekskursijų maršrutus, surasti pigesnį transportą išvykoms, kurti projektus konkursams bei rengti jų įgyvendinimo ataskaitas, spręsti renginių organizavimo klausimus ir panašiai. Dar laiko suranda pasirūpinti dešimtą dešimtį perkopusiu vienu iš šviesiausių mūsų krašto pedagogu Vytautu Stoniu, gyvenančiu kaimynystėje. Ir visa tai telpa į vieną sakinį, kuriuo Genovaitė Šidiškienė vadovaujasi visą gyvenimą: „Jeigu dirbi, tai dirbk gerai“, nes visuomet, jeigu ko imasi, tai padaro iki galo. Žmogus dainuoja, kai jam gera Kaišiadorių pensininkų klubo kabinete sienas puošia gausybė nuotraukų iš pačių įvairiausių veiklų. Vienos mėgstamiausių – išvykos, į kurias jaunatviški klubo nariai noriai renkasi šiltuoju metų laiku. Jau sunku besuskaičiuoti, kiek ir ko aplankyta, pamatyta, sužinota. O kur dar poilsis Nidoje, festivaliai Palangoje! Kai už langų žvarbūs orai – teatro metas. Labiausiai mėgstamas – Kauno muzikinis, iš paskutinių jame stebėtų spektaklių – miuziklas „Elisabeth“, opera „Bohema“, kovą važiuos į miuziklą „Grafas Montekristas“... Klubas praėjusiais metais skaičiavo 170 narių, šiemet prisijungė naujų, tad kiekvienas renkasi pagal savo skonį, pomėgius. Dvi kabineto sienas puošia padėkos už dalyvavimą renginiuose bei jų organizavimą. Be klubo vokalinio ansamblio, kurio dainos skamba ne tik savame rajone, bet ir už jo ribų, čia veikia ir savo gerbėjų turinti linijinių šokių grupė, susikūrusi dar 2018-aisiais. Tuomet, išgirdusi apie Palangoje vykstantį trijų dienų festivalį „Sportas visiems“, G. Šidiškienė netruko suorganizuoti klubo išvyką į pajūrį. Būtent ten, festivalyje, pirmą kartą pamatė legendinės Joanos Bartaškienės linijinių šokių grupę, susipažino su pačia vadove, ilgai kalbėjosi, o grįžusi į Kaišiadoris iš karto nuėjo pas modernaus šokio Kaišiadoryse pradininkę, garsiosios Kaišiadorių kultūros centro studijos „Vizijos“ vadovę Margaritą Rainienę. Laimei, ji sutiko dirbti su klubo moterimis, užsidegusiomis linijiniais šokiais. Šiandien kaišiadoriečių grupė Palangoje festivalio metu jau nebe žiūrovės, o programos dalyvės, grupė savo šokiais puošia ne vieną šventę. Didelis patogumas, kad repetuoja šokėjos jau nebe klubo fojė, o Kaišiadorių kultūros centre. Klubo kolektyvai – ir džiaugsmas, ir rūpestis. Juk tiek vokaliniam ansambliui, tiek šokėjoms reikalingi sceniniai kostiumai. Teko išmokti rašyti projektus, dalyvauti konkursuose finansavimui gauti. – Dabar vargo nematome. Ir dainininkės, ir šokėjos turi ne po vieną koncertinį kostiumą. Užtenka ir instrumentų, ir priemonių mankštoms. Gyvename gerai, visko turime, visko pakanka, – taip nebūdingai šiam laikmečiui, kuriame vos ne gero tono požymis – skųstis nepakankamu finansavimu – skamba šie klubo pirmininkės žodžiai. Ir tik nuspėti gali, kiek rūpesčio ir pastangų tai kainuoja. Sveikatinimosi laikas baseine – taip pat vieno iš projektų veikla. Beje, rengiamos ir varžybos, kurios palydimos dainomis. Sako, kad žmogus dainuoja, kai jam gera ir linksma... Džiaugiasi klubo pirmininkė ir tuo, jog keturis kartus per metus klubas be mokesčio gali organizuoti renginius Kaišiadorių kultūros centre, į kuriuos svetingai kviečia ir plačiąją rajono visuomenę. Už gražius ir didelius darbus – nuoširdi žmonių padėka. Ji atperka viską, nes jokių atlyginimų nei pati klubo pirmininkė, nei veiklų organizatoriai negauna. Gyvenimas išmokė visko Nors Genovaitės Šidiškienės pagrindinė viso gyvenimo profesija – pradinių klasių mokytoja, savo pirmąja darboviete ji vadina durpyną. Ten pašalintas iš kolūkio, nes buvo itin silpnos sveikatos ir neįstengė išdirbti darbadienių, dirbo jos tėvas, su juo kartu teko padirbėti ir besimokančiai dukrai. Daug vargo vaikystėje, paauglystėje dėl nepriteklių patirta, todėl, nors ir labai gražus gimtasis Ignalinos kraštas, 1958-aisiais baigusi Švenčionėlių pedagoginę mokyklą Genovaitė Atroškaitė pasiprašė paskiriama „tarp Nemuno ir Neries, tarp Kauno ir Vilniaus“ – į Kaišiadorių kraštą. Komisija absolventės pageidavimą išpildė – kartu su drauge gavo paskyrimus į Mičiūnų septynmetę. Pamena, kai atvažiavo į Kaišiadoris, autobuso tais laikais į Mičiūnus nebuvo, pernakvojo ant suolo geležinkelio stotyje. Rytojaus dieną į dvi mergaites dėmesį atkreipė traukinio laukiantis pedagogas. Jis patarė sek-madienį pasiekti Žiežmarių turgų ir susirasti žmonių iš Klėriškių, iš kurių Mičiūnai ne taip ir toli. Tad po nakvynės stotyje būsimos mokytojos pėsčios su savo lagaminėliais pasiekė Žiežmarius, tarp prekiautojų susirado Klėriškėse gyvenantį žmogų, sulaukė turgaus pabaigos ir arkliu atidardėjo iki šio kaimo. Šeimininkų pasitaikė vaišingų – ir apnakvydino, ir pamaitino, o kitą dieną merginos pėsčiomis pasiekė Mičiūnus. Čia pasitiko tuometinė septynmetės direktorė Blaževičienė, apgyvendino. Viena pirmųjų užduočių – aplinkiniuose kaimuose ieškoti mokinių. Apėjusios Ringailes, Varkales ir kitas vietoves tąsyk surinko 49 mokinius penktajai klasei. Tapus 2–4 klasės mokytoja, gyvenimas nebuvo iš lengvųjų. Dalį atlyginimo teko mokėti už butą, tad perkelinę suknelę ir jau daug ko mačiusius sandalus pakeitė negreit. Bulvių užsidirbdavo talkininkaudama ūkio darbuose, kuriuos puikiai mokėjo iš mažens, o štai kitų produktų tekdavo eiti į Žiežmarius, nes parduotuvės Mičiūnuose nebuvo. Kai eidavo apsipirkti, keltis tekdavo trečią valandą nakties. Kartą, pamena, nusipirko silkės. Namuose su bičiule išsivirė bulvių su lupenomis (skusti buvo per didelė prabanga), pasipjaustė išsvajotos silkės... Valgė taupiai, kad liktų visai savaitei, tačiau atsikėlusios rytą pamatė tik kaulelius – likusią silkę suėdė žiurkės... Akys prašvito po sunkios žiemos, kai atvažiavęs mokytojas Jočiūnas pasiūlė pusę etato kultūros namuose. Papildomi pinigėliai padėjo atsidusti lengviau, tad visa širdimi kibo į darbą. Kai į kultūros namus atvežė armoniką, jauna mokytoja, pedagoginėje mokykloje pramokusi groti tik mandolina, visą naktį tyrinėjo instrumento galimybes ir rytą jau pasitiko grodama dainą. Paskui gyvenime taip pat savarankiškai įvaldė ir kitus instrumentus – ir į mokyklą atvežtą akordeoną, ir jau vėliau, kai buvo ištekėjusi – vyro namo parvežtą pianiną. Muzika lydėjo visur, kur dirbo – Mičiūnuose, Kairiškėse, Dainavoje. Jos sukurti ansambliai, chorai sėkmingai ne tik koncertavo, bet ir skynė laurus apžiūrose. Įgūdžius lavinosi ir pati – surasdavo laiko kasdien groti akordeonu. Šalia tiesioginių ir visuomeninių darbų, šeimos, dar baigė ir Šiaulių pedagoginį institutą. – Dabar jau bus 30 metų, kai negroju, – sako Genovaitė Šidiškienė. Bet meilė muzikai liko iki šiol. Vasario 16-oji Vasario 16-oji Šidiškių šeimoje visada buvo svarbi diena. Nors dokumentuose pažymėta kitaip, tiek artimieji, tiek žmonės, su kuriais bendrauja, žino, jog tądien Genovaitės Šidiškienės tikrasis gimtadienis. 1940-ieji Rytų Lietuvoje buvo labai žiemiški, todėl dukros gimimo įregistruoti tėvas nuvažiavo tik kiek atslūgus šalčiams, tą datą ir užrašė. O štai sutuoktinio, šviesios atminties Aloyzo Šidiškio, gimimas neliko nepastebėtas jo gimtojo kaimo žmonių – pamatę prie namo iškeltą vėliavą kaimynai kalbėjo: „Matai, Šidiškiui sūnus gimė, tai net vėliavą iškėlė“. Iš tiesų, tai vėliava buvo iškelta Vasario 16-osios proga... Apie 85-ąjį gimtadienį liudija ir Pensininkų klubo kabinetuke žydinčios gėlės, kurias dovanojo klubo nariai. Pirmininkė čia mylima ir gerbiama. Net ir šis straipsnis „Kaišiadorių aiduose“ – klubo moterų sumanymas. Mamos ir močiutės jubiliejus mūsų apsilankymo dieną jau buvo atšvęstas ir su pačiais artimiausiais – iš JAV, kur gyvena, buvo atvažiavusi dukra Loreta ir anūkė Lukrecija, iš Milano – sūnaus dukra Laura. Gimtadienis paminėtas pas anūką, sūnaus sūnų Domantą, gyvenantį Kaišiadoryse ir auginantį tris vaikus – Genovaitės Šidiškienės proanūkius, dar visa šeima jaukiai vakarojo „Toskanoje“. Tai pačios brangiausios akimirkos. – Ką Dievas davė, tą turim, – sako Genovaitė Šidiškienė, visuomet pasitempusi, su šypsena, kaip mokė mama. Ir visuomet pilna geros energijos, kurios pakanka ir pasidalinti su šalia esančiais. Tad dar kartą – su Jūsų švente! Ilgų, spalvingų, prasmingų metų!
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2025 balandžio 05, Šeštadienis )

Naujausias numeris

Europos pulsas

MRF

MRF remia „Kaišiadorių aidų“ veiklos (28 683 Eur) projektą.

Kaišiadorys trijų etnografinių regionų sankirtoje

Kaišiadorių rajono savivaldybė

EKKL

Už saugią Lietuvą

ziezkc