Kaišiadorių aidai - Darsūniškis – ne tik nykštukų sostinė

Privatumo politika

2025 balandžio 27, sekmadienis

Darsūniškis – ne tik nykštukų sostinė

Spausdinti

Alvydė VENSKIENĖ
2025 balandžio 05, Šeštadienis
Kai uždainavo Rumšiškių kultūros centro folkloro ansamblio ,,Nedėja“ dainininkai (vadovė Lorita Kulikauskienė), net ir snigti nustojo. Kažkas prasitarė, kad gal Agotėlė juos išgirdusi ir giedresnį dangų atsiuntusi. Ričardo Venskaus nuotr. Net trys Lietuvos regionai – Aukštaitija, Dzūkija, Suvalkija – susikerta Kaišiadorių krašte, taigi galime džiaugtis turtinga savo krašto istorija. Šįkart turtų paieškoti nutarėme Darsūniškyje, juo labiau kad Kruonio kultūros centras su vietos bendruomene visus norinčius kvietė dalyvauti kultūrinėje programoje prie Šv. Agotos vartų. Kuo išskirtinis Darsūniškio kaimas? Darsūniškis – vienintelis kaimas Lietuvoje, turintis trejus šventus vartus-koplytėles. Yra pasakojama, kad ant kalnelio, prie Nemuno, stovėjusi kunigaikščio Darsūno pilis. Vieną naktį žmonės prabudo nuo blausios šviesos. Šoko žiūrėti, kas vyksta, ir pamatė, kad dega kunigaikščio pilis. Liepsnose žuvo visa Darsūno šeima. Jo garbei žmonės šį kraštą ir pavadinę Darsūniškiu. Šv. Agotos, Šv. Jurgio ir Šv. Kazimiero vartai stovi ant visų trijų įvažiavimų į kaimą, siekiant apsaugoti jį nuo gaisrų. Taigi ir mūsų redakcijos ekipažas, be jokios abejonės, pirmiausia į Darsūniškį įvažiavo pro Šv. Agotos vartus. Būtinai stabtelėjo po jais, nes vietiniai teigia, jog taip reikia padaryti, jei nori, kad sėkmė lydėtų, o tuomet nukakome ir iki kitų dvejų vartų. Darsūniškis yra viena iš seniausių Lietuvos gyvenviečių, kuri ne tik garsėja šventais vartais, bet ir džiaugiasi gražia, turinčia baroko bruožų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, pastatyta dar 1855 m. Tiesa, ji per Antrąjį pasaulinį karą buvusi apgriauta ir atstatyta apie 1950 m. Bažnyčioje yra meistro Prano Zykaus padarytas didysis altorius (1897 m.), jos skliautai lėkšti, vidus 3 navų, o jas skiria pilioriai. Tikrai įspūdingas vaizdas ir jausmas joje būnant. Daug išskirtinių paveikslų su šv. Kazimieru, beje, šis šventasis vaizduojamas ir Darsūniškio herbe. Bažnyčios šventorių juosiančioje akmenų mūro tvoroje įkomponuota varpinė (1862 m.). Apžiūrėjome ir greta prie Šv. Jurgio vartų tekantį unikalų mineralinį šaltinį „Liutika“, kuris įtrauktas į įdomiausių Lietuvos šaltinių ir versmiųdešimtuką. Retas atvejis, kad šaltinio vandens sudėtis būtų panaši į mineralinio vandens. Jeigu mėgstate mineralinį vandenį, važiuokite į Darsūniškį, ten juo gaivintis galite nemokamai. O jeigu dar nebūsite pavargę bevaikštinėdami, galite nukeliauti iki senųjų žydų kapinių, kuriose palaidota per Antrąjį pasaulinį karą apie 100 nužudytų Darsūniškio žydų. Taip pat Darsūniškyje yra piliavietė, šioje vietoje manoma, kad stovėjo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto dvaras, o netoliese buvęs ir piliakalnis su ant jo stovėjusia medine pilimi. Minėtas piliakalnis dabar paskendęs Kauno marių dugne, kai pastačius hidroelektrinę buvo suformuotos marios. Darsūniškio kaime šiuo metu yra apie 200 sodybų, bendruomenė su-tvarkiusi parką, kuriame įrengta po-ilsiavietė. Praeityje – šlovingi, bet sunkūs laikai Mažai kas žino, kad Darsūniškio istorija gausi įvykių. Miestelio teritorijoje rastos dvi akmens amžiaus gyvenvietės. Pirmąkart Darsūniškis paminėtas 1372 m. Vygando kronikoje, kuomet Instenburgo komtūras netikėtai užpuolė Darsūniškio pilį, ją sudegino ir išsivedė 400 belaisvių. Po dešimties metų pilis vėl liepsnojo lietuviams ginantis nuo kryžiuočių artilerijos. Būtent ties Darsūniškiu kryžiuočiai pirmą kartą Lietuvos teritorijoje panaudojo pabūklus pilių sienoms griauti. Nuo 17 a. vidurio iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos Darsūniškis visiškai sudegintas dar bent šešis kartus. 14a. pro Darsūniškį ėjo kryžiuočių kelias į Trakus ir Vilnių. Darsūniškio pilyje susitiko didieji kunigaikščiai Vytautas ir Jogaila, kai plaukė derėtis į Veliuoną su kryžiuočiais, 1430 m. čia, Darsūniškio pilyje, buvęs Vytautas rašė laišką vokiečių magistrui Rusdolfui, kviesdamas jį į savo karūnaciją. Iki 1795 m. Darsūniškis buvo didžiojo kunigaikščio dvaras. Miestelį valdė ir kiti įtakingiausi LDK didikai: Jonas Goštautas, Oginskių dinastija. 1552 m. minimas neprivilegijuotųjų miestų, 1699 m. – miestų ir miestelių sąrašuose. Ypač plėtėsi 16 a., kai pradėta intensyviai kirsti Darsūniškio ir Birštono girias, medieną plukdyti į Vokietiją. Darsūniškyje buvo prieplauka, kurioje sustodavo prekybiniai laivai. Taikos metu keliai miestams nešdavo turtus, tačiau karo metu tie patys keliai atvesdavo priešus. Taip nutiko 1702 m., kai Šiaurės karo metu Darsūniškyje vyko didelis mūšis. Darsūniškį užpuolė 12 tūkstančių švedų, kuriems vadovavo pats Švedijos karalius Karolis XII. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė sumušė švedų dalinį. Po mūšio atvykusi švedų kariuomenė miestelį sudegino. Kaip radijo laidoje „Atrask Lietuvą“ pasakojo Kaišiadorių turizmo ir verslo informacijos centro vadybininkas Aurelijus Balčiūnas, švedai supykę, radę savo armijos karių kūnus be drabužių, su daugybėm durtinių žaizdų, todėl atkeršino darsūniškiečiams ugnimi. Visas miestelis virto pelenais. 1812 metais čia užsuko prancūzų kariuomenė ir Darsūniškis vėl degė. Jei iki tol tarp karų ir gaisrų buvo laiko atsigauti, tai po to sekę 1818 m. ir 1848 m. gaisrai ne tik siaubė gyvenvietę, bet ir alino morališkai. Iš viso 1738 m. kilę 9, 1789 m. – 39, 1816 m. – 36 gaisrai. 1791 m. Darsūniškis gavo Magdeburgo teises. Kaip matote, kelis amžius panemunėje gyvenantys Darsūniškio gyventojai kentė likimo smūgius ir po karų bei gaisrų vis atstatinėjo gyvenvietę. Tai truko ne vieną ir ne du kartus, kol sykį neapsikentę vietiniai ėmėsi netradicinio sprendimo – ant įvažiavimų į Darsūniškį pastatė vartus-koplyčias, turinčius apsaugoti nuo įvairių negandų. Po 1818 m. gaisro ant pagrindinių kelių pastatyti dveji vartai: atvažiavus nuo Kruonio pusės atsirado Šv. Agotos vartai, o nuo Sekonių pusės – Šv. Kazimiero. Pasak legendos, tie vartai ir buvo pastatyti tam, kad pro juos į miestą negalėtų įžengti ugnis. O jei gaisras visgi kildavo, reikėdavo atbėgus ranka arba lazda paliesti Šv. Agotos skulptūrą ir nubėgus atgal paliesti degantį namą. Ugnis bemat turėdavo liautis. Tretieji – Šv. Jurgio vartai – pastatyti 1910 m. ant kelio, vedančio į Jiezną. Tik juose ne skulptūros, kaip kituose vartuose, o Šv. Jurgio paveikslas. Visi vartai neatsilaikė prieš sovietinį vandalizmą ir buvo nugriauti 1963 m., o jų liekanos palaidotos Nemune. Vietinių gyventojų – a. a. klebono Petro Genevičiaus, Vytauto Lapinsko, Julijos Zavistavičienės – iniciatyva vartai atstatyti 1990-aisiais. Į juos sugrąžintos skulptūros ir paveikslas, netikėtai surasti tuometiniame Lietuvos TSR ateizmo muziejuje Vilniuje. Įdomūs faktai Beje, o ar žinojote, kad 1726 m. du Darsūniškio gyventojai – sutuoktiniai Šarkos – buvo sudeginti už raganavimą? Jie buvo paskutiniai Europoje sudeginti raganiai. Tam pakako Šarkienės plaukuose rastos plunksnos, kuri pasitarnavo kaip įrodymas, kad moteris yra ragana. 1791 m. patvirtintas Darsūniškio herbas. Jame pavaizduotas šv. Kazimieras su mitra ant galvos, purpuriniu apsiaustu, papuoštu šermuonėlių kailiais. Karalaitis išskėstomis rankomis – dešinėje lelija, kairėje – kryžius. Šv. Agotos galia Manoma, kad šventoji Agota turi galią apsaugoti nuo žaibų, gaisrų ir nuo pikta nešančios ugnies. Visose bažnyčiose vasario 5 dieną garbinama šv. Agota, pašventinama duona ir vanduo. Tai buvo padaryta ir Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje. Vasario 2-ąją, šv. Mišių metu, kurias laikė Darsūniškio parapijos klebonas, kunigas Petras Linkevičius, pašventinta parapijiečių sunešta duona bei žvakės, nes tądien visoje Lietuvoje buvo minimos ir Grabnyčios. „Šv. Agotos galiomis, pašventintos duonos stebuklingumu tikima visoje Lietuvoje, bet, manyčiau, kad dar iki XX amžiaus vidurio ši šventoji populiariausia buvo (o gal ir yra?) Darsūniškio (Kaišiadorių r.) apylinkėse“, – teigia etnologė Nijolė Marcinkevičienė publikacijoje www.alkas.lt. Anot jos, Šv. Agotos išskirtinis garbinimas šiuose kraštuose yra vienas iš Darsūniškio unikalumų, daręs įtaką bendruomenės gyvenimo ypatumams, kai kurių kalendorinių švenčių papročiams. „Šventieji parinkti neatsitiktinai. Šv. Kazimieras Lietuvos globėjas pavaizduotas Darsūniškio herbe. Šv. Jurgis – žemdirbių ir gyvulių globėjas. Be to, šiuose kraštuose labai populiari legenda apie šv. Jurgį, drąsų riterį, apgynusį karalaitę nuo slibino, kuris krikščioniškoje pasaulėžiūroje reiškia piktosios dvasios įsikūnijimą, – aiškina N. Marcinkevičienė. – Šv. Agotos skulptūros buvimas Darsūniškio miestelio prieigose, legendos formavo ir specifinius jos dienos minėjimo papročius. Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą jos skulptūra būdavo puošiama gėlėmis ir žalumynais, specialiai jai buvo siuvami apdarai, aukojama karoliai, sagės, drobės stuomenys... Kiekvienas apylinkių žmogus gali papasakoti bent keletą nutikimų, legendų apie stebuklingąsias šventosios galias. Kita vertus, šventosios skulptūra, tuo pačiu ir šventoji, buvo tapusi darsūniečiams sava, tarsi jų bendruomenės narys, tiesiog Agotėlė. Žmonės ateidavo prie jos pasiguosti, pasiskųsti viena ar kita nesėkme buityje.“ Darsūniškio bendruomenė puoselėja tradicijas Darsūniškio bendruomenė, susikūrusi 2002 m., jau 23 metus brangina, saugo ir tęsia gimtojo krašto tradicijas. Kruonio kultūros centras kartu su Darsūniškio bendruomene kasmet rengia Šv. Agotos šventę, kuomet kaimo žmonės prie vartų susitinka pasidalinti duona, pabendrauti, padainuoti. Šįkart dainas apie rugius ir duoną visiems dovanojo Rumšiškių kultūros centro folkloro ansamblio „Nedėja“ dainininkai, nepabūgę nei sniego, nei atšiauroko vėjo. Visus šildė ne tik daina, bet ir laužas. Darsūniškio parapijos klebonas Petras Linkevičius palaimino ugnį, prašydamas, kad ji simbolizuotų gėrį ir apsaugotų darsūniškiečius nuo visokių blogybių. Vaikai skaitė eiles apie ugnį, duoną. Kruonio kultūros centro renginių ko- ordinatorė Renata Karpavičiūtė pa-skaitė senųjų darsūniškiečių prisiminimus apie tai, kas yra anksčiau nutikę prie Agotėlės, kaip ji kaimo žmonėms yra padėjusi bėdoje. Vėliau Renata redakcijai sakė, kad žmonės prie Šv. Agotos vartų renkasi nuo 1990-ųjų, kai kultūros darbuotoju dar dirbo Darsūniškio senbuvis Vytautas Lapinskas – vienas iš vartų atstatymo iniciatorių. Gardžios juodos naminės duonos kepalus šventei iškepė Audronė Sirvydienė ir Palmira Barnatonienė, drobinius maišelius duonelei saugoti pasiuvo Olga Tarulienė. Ir pabaigai... apie garsiuosius nykštukus Daug jums papasakojome apie išskirtinį kaimą – Darsūniškį, įsikūrusį dešiniajame Nemuno krante. Bet išskirtinis jis ne tik savo istorija, ne tik stebuklingais vartais, gražiais pastatais, bet ir žmonėmis, kurie puoselėja tradicijas, kartu sugalvodami naujų būdų, kaip apjungti, suvienyti žmones, kaip padaryti savo kraštą unikalų ir šiais laikais. Prisiminkime čia apsigyvenusius... nykštukus. Iš pradžių Darsūniškio bendruomenės pirmininkė Rasa Lukošienė ir Kruonio kultūros centro renginių koordinatorė Renata Karpavičiūtė pagamino keletą nykštukų – išsijuosusios siuvo kepures. O paskui gimė mintis, kad tų nykštukų galėtų atsirasti ir daugiau. Bet argi dviem rankoms tokia našta? Kreipėsi į kaimo gyventojus, kad visi, kas tik gali, prisijungtų prie šios iniciatyvos. Ir žiūri aktyvistės, pradėjo dygti nykštukai ties namais kaip grybai po lietaus... Kaip sakė Renata, 2019-aisiais, pirmaisiais šios idėjos atsiradimo metais, prie gyventojų namų atsirado gal 200 nykštukų. Kitais metais gyventojai kepures ne tik siuvo, bet ir gamino iš įvairiausių medžiagų – žmonės tikrai išradingi! Buvo net orientacinis žaidimas sumanytas. „Tais metais šis vajus vyko gana intensyviai, gaila, kad vėliau viskas truputį išsikvėpė“, – dalinosi Renata. Dabar, artėjant šventiniam metui, ant namų atsiranda vis daugiau blizgesio ir girliandų, bet bendruomenės nariai vis dar saugo ir puoselėja nykštukų idėją, prisimena, kaip Darsūniškį daug kas vadino Nykštukų sostine. Nors gyventojams gal kiek pabodo vienodai atrodžiusi namų puošyba, bet norisi tikėti, kad ši graži idėja visiškai nemirs... Viešnagė Darsūniškyje buvo puiki. Ir duonos pašventintos parsivežėme, ir šaltinio vandeniu atsigaivinome, ir su mielais to krašto žmonėmis, besirūpinančiais tradicijomis, pabendravome. Galbūt, kitą kartą į Darsūniškį atvažiuosime, kai kaimas švęs dar vieną tradicinę šventę – Rasas. O gal, kai sėkmės pristigsime: dabar žinome, ką reikia daryti, kad ji vėl mums pradėtų šypsotis. P. S. Rašant publikaciją, remtasi įvairiais istoriniais šaltiniais
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2025 balandžio 05, Šeštadienis )

Naujausias numeris

Europos pulsas

MRF

MRF remia „Kaišiadorių aidų“ veiklos (28 683 Eur) projektą.

Kaišiadorys trijų etnografinių regionų sankirtoje

Kaišiadorių rajono savivaldybė

EKKL

Už saugią Lietuvą

ziezkc