Kaišiadorių aidai - Kaišiadoriškio Rimo Pečiulio rankose gimsta unikalūs daiktai

Privatumo politika

Šiuo metu 1 skaitytojas

2025 balandžio 27, sekmadienis

Kaišiadoriškio Rimo Pečiulio rankose gimsta unikalūs daiktai

Spausdinti

Alvydė VENSKIENĖ
2025 balandžio 05, Šeštadienis
Rimas Pečiulis su pirmąja jo pagaminta kėdute, kurią jis priskiria prie sudėtingesniųjų savo darbų. Ričardo Venskaus nuotr. Daug žmonių vaikšto mūsų miesto gatvėmis, vos ne su trečiu prasilenkdamas labiniesi, ir kuo ilgiau čia gyveni, tuo daugiau pažįsti, sutinki, atrandi. Rimą Pečiulį greičiausiai dauguma kaišiadoriečių prisimena, kai jis dirbo vadovu Lietuvos žemės ūkio technikos susivienijime Stasiūnuose, vėliau vadovavo Lietuvos žemės ūkio banko Kaišiadorių skyriui, ruošė verslo planus vienoje turizmo sodyboje, po to triūsė finansų analitiku „Vetfarme“. Per gyvenimą būta ir daugiau darbų darbelių. Ir visur buvo pilna jo energijos, ryžtingo būdo, analitinio mąstymo. Bet ar žinote, kuo užsiima Rimas laisvalaikiu? Kad tai nėra paprastas žmogus, supratome dar tada, kai matėme, kaip jis geba vadovauti dideliems kolektyvams, kuriuose dirbo iki 600 žmonių, bet kad šis žmogus turi tylų, daug kruopštumo reikalaujantį pomėgį, sužinojome visai neseniai. Ar galėjome numanyti, kad rimtas įmonių vadovas pradės gaminti... baldelius lėlėms? „Kalta Dalia“, – sako Rimas Šių baldelių atsiradimo kaltininkė vilniškė Rimo sesuo Dalia, jaunesnė už Rimą 9 metais. Biomedicinos mokslų daktarė, išėjusi į užtarnautą poilsį ir gavusi daugybę laisvo laiko, pradėjo gaminti lėles. Vienąkart ji brolio paprašiusi: „Gal gali pagaminti baldus, ant kurių galėčiau sodinti savo lėles?“ „Taip ir ėmiausi šio pasiūlymo, – prisipažino Rimas. – Tada kaip tik buvo pandemijos laikotarpis, visus valdė baisusis kovidas, uždaręs namuose, o aš atradau įdomios veiklos. Pradėjau nuo paprastesnių baldelių, o dabar patys matote iki kiek prisižaidžiau‘‘, – juokiasi Rimas. Jo nuomone, tokių baldų gamyba – didžiulis žaidimas. Reikia ne tik laiko, bet ir supratimo, įgūdžių, neslėpsime, ir gabumų. Nors Rimas, labai kuklus ir sakosi jokių ypatingų gabumų neturįs, bet už jį kalba patys baldai: nuostabaus grožio namelis, kruopščiausiai išskutinėti kėdžių atlošai ir kojelės, grakščios ir lengvos lovytės, kaip tikri parko suoleliai, o ką jau kalbėti apie jo sumeistrautus muzikos instrumentus? Pasiteiravome, kokiais įrankiais naudojantis gimsta šie grožiai? „Su paprasčiausiu peiliu, tuomet – dildė ir švitrinis popierius. Neturiu aš jokių staklių, o vieną peilį visiškai sudrožiau, begamindamas baldus‘‘, – sako Rimas. Tiesa, vėliau išvardino, kad turi grąžtą, juostinį šlifuoklį, rankinį oblių. O geriausia darbo vieta – virtuvinis stalas. Nors drožia ir balkone, ir sode. Lėlės ir jų baldai pasklidę po visą pasaulį „Dabar mano baldus giminaičiai išvežioję po visą pasaulį: Anglija, Škotija, Turkija, Amerika, Italija. Dovanoja savo artimiesiems lėlę, o kartu su ja – ir mano baldą, ant kurio lėlė sėdi. Dauguma lėlių tiesiog neišskiriamos nuo joms pagamintų baldų“, – konstatuoja kaišiadoriškis. Užsižiūrėjau į lėlę su kanklėmis. „Ji greitai taps dovana“, – sako Rimo žmona Stasė. 29 stygų muzikos instrumentą jai irgi pagamino pats Rimas. Ant stalo guli dar dvi violončelės. Kaip tikros, tik gerokai sumažintos versijos. „Sesers sūnus kadaise grojo violončele, mūsų marti grojo kanklėmis, todėl šie instrumentai ir atsiras lėlių rankose, o lėlės taps dovanomis‘‘, – paaiškina Rimas, sakydamas, kad šiais darbais įprasmins tai, kuo kažkada domėjosi artimi žmonės. O dailusis namelis, kaip gimė jis? Namas atsirado kaip idėja prakartėlei. Visus personažus pagamino sesuo Dalia, o namą statė Rimas. Jame yra 665 viena už kitą smulkesnės detalės. Žiūri į jį Rimas ir svarsto, gal reikėtų kitiems metams padaryti didesnį, nes dabar visi karaliai ir augintiniai sunkiai sutelpa po vienu stogu. Namas išties įspūdingas ir atrodo kaip tikras, bet tikrą, greičiausiai, būtų paprasčiau sumeistrauti nei tokio miniatiūrinio dydžio „pastatyti“. Rimas sakosi, dvejus metus kėdžių negamino, pernai labai įsismagino visokias menteles ir kitokius maisto gaminimui skirtus įrankius iš savo sodo obels daryti. Gražūs tie įrankiai, skirti maistui vartyti. Gražūs ir indai, skirti užkandžiams serviruoti, tokie užapvalintais galais, atrodo tarytum pagaminti su staklėmis. „Patikėkit, reikia nemažai pastangų tokius išdrožti su paprastais įrankiais, be jokio staklyno“, – tikina nagingas kaišiadoriškis. Be jokios abejonės, tikime... „O iš kur kyla mintys, kaip tos kėdutės turi atrodyti?“ – pasiteiraujame. Rimas sako, kad ir pats gerai nežino iš kur. „Iš visur greičiausiai...‘‘, – sako paslaptingai šypsodamasis. Štai vienąkart su žmona į Žemaitiją važiuodami užsuko į muziejų ir vienos kėdės pavyzdį jau turi. „Įvertinkite“, – sako rodydamas jau pagamintą kėdę. Žvelgiant į ją, telieka tik grožėtis. Karališka kėdė, kažkada priklausiusi turtingiems ūkininkams, kurios atkaltė išdrožta labai atidžiai ir kruopščiai. Jei nebūtų tokia maža, visai magėtų ant jos prisėsti, ypač kai stipriai pavargsti, atrodo, visas nuovargis kaip mat išgaruotų... Paklaustas, ar kažkada pagalvojo, kad baigus visus darbus, pradės gaminti štai tokius neįprastus gaminius – baldus lėlėms, skobti šaukštus, lėkštes, drožti menteles? Purto galvą Rimas ir tvirtina tikrai nė minties tokios neturėjęs. Pasirodo, pomėgio šaknys – vaikystėje Kai vėliau įsikalbėjome, bepasakodamas apie savo vaikystę, prisiminė jis, kaip tada iš medžio drožė arklius, kaip pagamino vežimą arkliui, kurį išmainė į peilį, o šį jodamas pametė. Rimas kilęs iš Lazdijų rajono, Beviršių kaimo, šeima gyveno prie pat Rudaminos piliakalnio. Tėvai Jonas ir Julija išaugino 10 vaikų. Sesytė Danguolė mirė visai maža, brolį Klemensą, kai jis buvo 15 m. užmušė arklys, o kiti, kaip sakoma, išėjo visapusiškus gyvenimo universitetus. Rimas išvardino savo seseris ir brolius: Ona, Dalia, Benius, Vydūnas, Laima, Jūratė ir Vitutė Salomėja, kuri vienintelė jau palikusi šį pasaulį. Papasakojo, kad dar būdamas vyriausiu vaiku, pas tėvus ūkyje dirbo įvairiausius darbus: ir palas skalbė, ir brolius prižiūrėjo, mamos paprašytas vištoms gardą sumūrino, dar vėliau – tvorą surentė, pagamino kiaulėms lovius, išmoko tašyti, nes tėvas turėjęs obliavimo stakles ir visus medžiui apdirbti reikalingus įrankius. O jau gerokai vėliau, tapęs suaugusiu vyru, ir savo sode krosnį išmūrino, ir bute remontą darė, plyteles klijavo. Žodžiu, nagingas ir darbštus Rimas buvo visą laiką. Apie meilę ir tarpusavio ryšį Prisiminė jis ir savo pažintį su žmona Stase, kai pirmą kartą išvydo nuostabaus grožio merginą. Į tą ūkį Rimas buvo paskirtas tik atlikti praktikos, o surado tai, kas tapo didžiausiu jo gyvenimo turtu. Stasė, mums besikalbant, atvėrė savo piniginę ir... ištraukė jauno Rimo nuotrauką, kurią ji iki šiol nešiojasi su savimi, klausdama, ar buvo galima tokio neįsimylėti? „Ir blykstelėjo pirmoji meilė“, – svajingai ištarė ji, mintimis nusikeldama į tuos senus, širdžiai mielus laikus. Daug dar istorijų sužinojome iš Rimo ir Stasės vaikystės, nelabai linksmų atsiminimų, kai vyko karas, jaunystės, bendro gyvenimo laikų, kaip jie studijavo, kaip Rimas tarnavo armijoje, kaip keliavo, susituokė, augino vaikus, keitė darbovietes, kilo karjeros laiptais... Gera buvo prisiminti ir sužinoti, pavartyti šeimos nuotraukų albumus, bet visą tą laiką negalėjome atitraukti akių nuo unikalių Rimo darbų – baldų, dėl kurių mes ir atėjome pas Pečiulius. Nesutinka Rimas, kad šiuos jo darbus eksponuotų kokioje nors parodoje, nepriprašo net žmona. Kukliai vertina jis savo pastangas, sako, kad ne dėl reklamos čia viską gamino, o tiesiog slogiai karantino nuotaikai praskaidrinti. Medienos irgi susirankiojo iš visokių atliekų, likusių po sūnaus buto remonto, ar nupjovus kokį medį sode... O jau dulkes ir šiukšles po darbų šluoja žmona Stasė. Bet dėl to ji visai nepyksta, o kaip tik atvirkščiai – džiaugiasi, kad jos žmogus turi kuo užsiimti, o karantino metu tai buvusi ir savotiška terapija, kai ir galva skaidrių minčių pilna buvo, ir rankos užimtos. Gyvenimas, pripildytas prasmės Kai atveri akis ir pradedi matyti konkretų žmogų konkrečiu momentu, tuomet išgirsti jo asmeninę melodiją ir atpažįsti jo unikalų raštą, kuris tą žmogų daro nepaprastu. Iki 75-erių metų išdirbęs įvairiuose darbuose, reikalavusiuose daug atsakomybės, dabar gerą dešimtmetį Rimas Pečiulis turi laiko sau, savo šeimai, antrajai pusei ir pomėgiams. Kas rytą jie su žmona eina pasivaikščioti, apsuka, kaip jie sako, savo sveikatos ratuką, vasaras leidžia mėgiamame sode, kur ne tik dirba žemės darbus, bet ir bendrauja su kaimynais. Beje, Pečiuliai išaugino du sūnus Edgarą ir Rimantą, o šie taipogi turi po sūnų, bet proseneliais Rimas ir Stasė vis dar netapo ir labai to laukia... Rimas laisvą minutę dar ir muzikos instrumentą į rankas paima. Viešint jo namuose, akys užkliuvo už akordeono ir atverstų natų. Gaila, nepaprašėme, kad pagrotų. Ilgai apie baldus, apie pomėgius ir apie gyvenimą prakalbėjome, bendrus pažįstamus prisiminėme, tai trys valandos besisvečiuojant svetinguose namuose pralėkė tiesiog nepastebimai. Buvome ir kava, ir gardžiausiu pyragu pavaišinti, o išeinant dar ir lauktuvių įdavė – nepaprasto skonio Stasės keptos juodos duonos ir Rimo gamintus įrankius. Ech, kokių nuostabių žmonių namuose pabuvota: bendravo abu sutartinai, vienas kitą papildydami, gražiai pajuokaudami, darbus pasiskirstydami. Džiugu, kad gegužės mėnesį Stasė ir Rimas Pečiuliai švęs savo santuokos 60-ąsias metines. Tai deimantinės vestuvės, todėl pusiau juokais, pusiau rimtai sakėme, kad Rimui teks pasukti galvą, kokiais deimantais savo antrąją pusę apipilti. „Ji verta visų pasaulio deimantų‘‘, – žvelgdamas į žmoną pasakė Rimas. Ir nebėra čia ko pridurti... Tik palinkėti didelės MEILĖS ir pasvajoti, kad per tokias gražias šventes taip kalbėtų mūsų visų širdys!
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2025 balandžio 05, Šeštadienis )

Naujausias numeris

Europos pulsas

MRF

MRF remia „Kaišiadorių aidų“ veiklos (28 683 Eur) projektą.

Kaišiadorys trijų etnografinių regionų sankirtoje

Kaišiadorių rajono savivaldybė

EKKL

Už saugią Lietuvą

ziezkc