Kaišiadorių aidai - Virginijus Brazys: ,,Svarbiausia sutikti žmonių, kuriems rūpi“

Privatumo politika

2025 balandžio 27, sekmadienis

Virginijus Brazys: ,,Svarbiausia sutikti žmonių, kuriems rūpi“

Spausdinti

Alvydė VENSKIENĖ
2025 balandžio 05, Šeštadienis
V. Brazio parodą ,,Laukiantys prie kelio‘‘ po savo įstaigos stogu mielai priėmė Kaišiadorių turizmo ir verslo informacijos centro kolektyvas. Iš kairės: Dovilė Barysienė, parodos autorius Virginijus Brazys, Giedrė Streikauskaitė ir Aurelijus Balčiūnas. Ričardo Venskaus nuotr. Žvelgi į žmogų ir matai ne tik jo veidą ir kūną, pirmiausia matai akis, kuriose slypi gerokai daugiau nei gali išvysti iš pirmo žvilgsnio. Gal todėl, kad jau truputį pažįsti tą žmogų, esi girdėjęs apie jo daugiapuses veiklas, nesibaigiančius sumanymus ir idėjas. O gal todėl, kad skaitai jo tekstus socialiniuose tinkluose, kuriuose jis dalinasi įspūdžiais iš kelionių, kuriuose svarsto apie gyvenimo vertybes, būtį ir laiko prasmę. Taip rašydama, turiu omenyje Virginijų BRAZĮ. Atrodo, nėra mūsų rajone žmogaus, nežinančio, kas yra Virginijus. Apie jį ir jo pomėgius ne kartą esame rašę ir „Kaišiadorių aiduose“, supažindinę su šeima, kurioje su žmona Reda augina tris žavias dukras Emiliją Mariją, Eleną Mariją ir Elžbietą Mariją, su jo kelionėmis po Lietuvą, renkamomis kolekcijomis, parodomis. Šįkart Virginijus Brazys kaišiadoriečius pakvietė į dar vieną ne mažiau įspūdingą parodą intriguojančiu pavadinimu „Laukiantys prie kelio“. Paklausite, kas gi mūsų laukia prie to kelio? Labai aiškiai į tai, pristatydama parodą, atsakė Kaišiadorių turizmo ir verslo informacijos centro direktorė Giedrė Streikauskaitė: „Leisdamiesi į kelionę, suplanuojame, ką tiksliai norėsime aplankyti. Pakelės kryžiai – tokie objektai, kuriuos keliaudami pamatome netikėtai. Prieš parodą girdėjau diskusijų, ar čia visi kryžiai įamžinti, daug kas puolė ieškoti SAVO kryžiaus, bet Virginijus net neturėjo tokio tikslo įamžinti visus rajono kryžius. Juo labiau kad kryžiai – neamžini, ir dabar, kai šis renginys vyksta, galbūt jau kažkurio kryžiaus nebėra.“ Giedrė dėkojo parodos autoriui už idėją nufotografuoti kryžius ir už parodą, kurią Virginijus surengė jų centre. Ir išties, vieta parodai atrodo labai tinkama, nes visus užfiksuotus objektus galima vadinti turistiniais, lankytinais objektais. Be kita ko, kryždirbystės tradicija Lietuvoje – tai savotiška amato, meno bei tikėjimo sintezė, kurioje susijungia architektūros, skulptūros, kalvystės bei tapybos elementai. Šie paminklai – tarsi pagarbos religijai bei gamtai išraiška. 2008 m. kryždirbystė ir kryžių simbolika Lietuvoje įtraukta į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Parodos kryžiai – tai mažas prašymas stabtelėti ir susimąstyti. Kas mums yra kryžius pakelėje? Kiekvienas turime SAVO kryžių, savo piliakalnį, savo ežero pakrantę, kur norisi pabūti, sugrįžti. „O gal kryžiumi mes tiesiog vadiname paprastą žmogiškąją kančią, kuri trapiame ir skubančiame pasaulyje visuomet yra šalia, nors jos kaip išmanydami vengiame? Juk kiekvienas nešame ir sunkų vidinį kryžių, tik vadiname jį atmintimi‘‘, – parodos anotacijoje taikliai konstatuoja jos autorius. Ši paroda ne tik apie kryžius, kurių Virginijus įamžino 78, bet ir apie tai, kas kasdieniška ir paprasta. Kas lengvai pasiekiama. Širdimi apkabinama. Apie prisiminimuose glūdinčią istoriją, kurioje Virginijaus tėtis iki šiol jį vežioja po Baltarusijoje stūksančias LDK pilis, kuomet, kaip jis pats sako, jau neatsimena nei miestų, kuriuose lankėsi, nei kokios tos pilys buvo, nei kokiom kelnėmis vilkėjo ar kokią dešrą valgė, bet tą pažinimo, tą bendrystės jausmą nešiojasi savyje iki šiol. Ir kai jo dukros klausia, kodėl jų šeima važinėja po piliakalnius, alkakalnius, kodėl lanko kryžius, akmenis, fotografuoja visus tiltus, kapinių vartelius, lipa visais Kauno miesto laiptais, Virginijus atsako, kad jos tai supras po kokių trisdešimties metų. Nes yra dalykų, kurie labai svarbūs. Kurie neįkainojami. Nenuperkami. Tai jausmas, kad gera kažką prasmingo veikti kartu. Tai žinojimas, kad šeimai tai rūpi. Gal rūpi ir kitiems? „Stoviu prieš jus šventai tikėdamas, kad atėjote čia todėl, kad jums RŪPI, – sakė V. Brazys. – Svarbiausia mūsų gyvenimuose yra sutikti žmonių, kuriems rūpi: tada ir kelias lengvesnis, ir vandens stiklinė šaltesnė, ir duona skalsesnė, ir šviesos daugiau. Atmintin įstrigę Justino Marcinkevičiaus žodžiai: „Tėvynė – tai amžino rūpesčio pieva.“ Su ta mintimi ir rengiau šią parodą, kurios pradžia buvo prieš 2,5 metų, kuomet švenčiau savo 54-ąjį gimtadienį ir buvau įamžinęs 54 kryžius. Su šeima po Lietuvą esame įveikę tūkstančius kilometrų, iki šios dienos aplankę 434 piliakalnius, daugybę bažnyčių ir dvarų...“ Ir visur, kaip sakė parodos autorius, „neteko sutikti piktos Lietuvos, žmonės labai geri: ir obuolį išties, ir kelią parodys, už rankos paims ir nuves ten, ko ieškai. Tereikia pas žmogų ateiti atviru veidu ir ištiestom rankom, be pagiežos širdy.“ Parodos atidaryme dalyvavo Seimo narys Algimantas Radvila, pasiūlęs šią parodą vėliau eksponuoti Seime, rajono savivaldybės meras Šarūnas Čėsna, pasidžiaugęs Virginijaus veikla ir stipriomis pamatinėmis vertybėmis, puoselėjant meilę šeimai ir Tėvynei, Kaišiadorių VVG pirmininkė Janina Augustinavičienė, padėkojusi už mūsų krašto istorijos sklaidą. Virginijų Brazį, nenuilstantį kelionių po Lietuvą entuziastą, jau daugiau kaip 10 metų vadovaujantį kolekcininkų klubui „Kaišedarai“, su parodos atidarymu pasveikino klubiečiai, Kaišiadorių švietimo ir sporto centro Kaišiadorių TAU rektorė Birutė Kvedarienė, žmonos Redos tėveliai Janina ir Vladas Bagdonai bei daugybė artimų draugų ir pažįstamų. Renginyje taipogi apsilankė knygą „Kolekcininkų klubui „Kaišedarai“ – 10 metų“ išleidusios leidybos įmonės „Kriventa“ savininkas Kazimieras Matačiūnas, kurio įmonė parodai „Laukiantys prie kelio‘‘ išspausdino kryžių nuotraukas. Daug kas stebėjosi, kokia technologija jos perkeltos ant plastiko lentelių ir džiaugėsi, kaip išvaizdžiai tai pateikta. Beje, Kazimieras – mūsų kraštietis, gimęs Totoriškių kaime, Žaslių seniūnijoje, baigęs Kaišiadorių vidurinę mokyklą. Virginijus dėkojo jam už pagalbą, o Kazimieras pasidžiaugė bendravimu su Virginijumi, prasitarė, kad jau gimsta užuomazgos kitiems bendriems planams. Parodos autorius akcentavo, kad yra du svarbiausi varikliai, kurie verčia jį nesustoti vietoje ir vis judėti į priekį: tai Brazių šeima, kuri turi savo herbą, ir kolekcininkų klubas „Kaišedarai“, kurio pirmininku būdamas, kaip pajuokavo Virginijus, jis ir mirs. „Svarbiausia jaustis reikalingu, kai tokiu jautiesi, tada neklausi „kam man to reikia?“, o eini ir darai“, – mintimis su susirinkusiaisiais dalinosi Virginijus. * * * Tai buvo ne tik parodos pristatymas. Tai buvo vakaras apie jaukumą. Rankų prisilietimą prie širdies. Apie saldumą. Paprastos, Virginijaus žmonos Redos iškeptos duonos, kaimiško sūrio, kurį šeima kas savaitę perka iš vienos gudeniškės moters, medaus, pyrago, kaišiadorietiškos giros, kurią vaišių stalui pagamino muziejininkė Nijolė Adukonienė. Apie šilumą. Žolelių arbatos. Nors ne. Greičiau – pokalbių, bendravimo, buvimo kartu. Apie apgaubimą. Ne pledu, bet glėbiu. Apie prisiminimų albumą. Ąžuolinę stalo lentą, kurią paliko Virginijaus tėtis ir ant kurio buvo sukrautos parodos vaišės. Nors ne. Apie rūpestį Kaišiadorių kraštu, kuriame dzūkas iš Alytaus tapo savas ir mylimas, apie mūsų visų širdis, tąvakar prisipildžiusias gerumo ir šilumos. Atrodo, maži dalykai, bet patys didžiausi jausmai. Tokie, kurie užaugina mus, ir ką mes patys po to auginame savo širdyse, iš tokių žmonių kaip Virginijus Brazys, sulaukę nuoširdaus neabejingumo sėklų. Kaišiadorių krašto kryžių paroda Kaišiadorių turizmo ir verslo informacijos centre (Gedimino g. 55) veiks iki vasario 12 d. Būtinai užsukite pasižvalgyti, galbūt atrasite ir SAVO kryžių, į kurį žvelgiant sušyla širdis ir užplūsta nostalgiški sentimentai.
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2025 balandžio 05, Šeštadienis )

Naujausias numeris

Europos pulsas

MRF

MRF remia „Kaišiadorių aidų“ veiklos (28 683 Eur) projektą.

Kaišiadorys trijų etnografinių regionų sankirtoje

Kaišiadorių rajono savivaldybė

EKKL

Už saugią Lietuvą

ziezkc