Naujienos
Archyvas
Redakcija
Reklama
Skelbimai
Privatumo politika

Šiuo metu 2 skaitytojai

2025 sausio 21, antradienis
Muziejus po atviru dangumi visiems skoniams Spausdinti
Angelė RABAČIAUSKIENĖ   
2025 sausio 07, antradienis

Ginteikiškėse gyvenantis Romas Janauskas linksmai atvykėliams aprodo savo muziejų po atviru dangumi. Angelės Rabačiauskienės nuotr.
Dar tuomet, kai lapkričio medžiai, nutrankę žemėn savo auksines naštas – įvairiaspalvius lapus – tirtėjo bemaž pusnuogiai negailestingai draskomi vėjų, apsilankėme Ginteikiškėse gyvenančio Romo Janausko sodyboje, kur bene prieš aštuonetą metų jis įkūrė nemažą teritoriją apimantį keistenybių muziejų. Ne plyname lauke, o tarp medžių ir šimtamečio sodybos ąžuolo, kuris, kaip vėliau prisipažino sodybos šeimininkas Romas, pavergė jį ne tik savo dydžiu, bet ir ilgaamžiškumu.

Vykome į Ginteikiškes ne vien tik iš smalsumo, o paskatinti entuziastingo Kaišiadorių turizmo ir verslo informacijos centro direktorės Gied-rės Streikauskaitės pasakojimo apie sodybos šeimininką R. Janauską bei jo muziejų, vienintelį tokį, ko gero, ne tik mūsų rajone, bet ir Lietuvoje.

Ekspozicija – visiems skoniams
„Aš dėl to šimtamečio ąžuolo pirkau šią sodybą, – prisipažino mums, aprodydamas savo  auksinių lapų patalais nuklotą sodybos teritoriją bei eksponatus, Romas Janauskas. – Svarsčiau, gal prieš 100 ar daugiau metų žmonės įsikūrė šiame žemės sklypelyje, čia pasodino ąžuoliuką ir gyveno puoselėdami savo svajones ir viltis. Atstačiau dar ten išlikusius archaiškus statinius – svirną, klėtį, kol vienas po kito ėmė rastis eksponatai. Specialiai nieko nedariau, bet rasdamas, tarkim, kokias nulaužtas medžių šakas, primenančias tai dramblio kojas, tai kokį antgamtinį paukštį, išskleidusį sparnus, parsinešdavau į sodybą. Keista, nė vienos detalės specialiai nedrožiau... Tiesiog širdimi pajutau, kad tai dėmesio verti radiniai. Va, štai medžio skeletas, primenantis vienarankį plėšiką, o čia – savotiškas milžino lankas be strėlės.“
R. Janauskas patikslina, jog  truputėlį vėliau reikėję šiek tiek prisiliesti prie savo gamtoje rastų radinių, reikiamai juos sukomponuoti. Taip ir, pasak jo, gimę daugybė instaliacijų įvairiomis temomis.
„Čia stebuklų bei brangių eksponatų nėra, – pridūrė jis.– Manau, kad mano ekspozicija ir po atviru dangumi, ir klėtyje bei svirne ar kituose statiniuose priimtina visiems skoniams. Daugiausiai, kaip pastebite, anų, sovietinių laikų atributikos: medaliai, vėliavos, plakatai su anuometiniais vadų port-retais, šūkiais ir lozungais. Turiu ir 1950 metų žurnalų, įvairių laikraščių, kitų leidinių. Taip pat ir vieną brangiausių savo eksponatų– 200 metų senumo skrynią.“

Akis į akį su gamtos priešais
Romo Janausko kolekcijoje ir savadarbis partizaninių laikų didintuvas nuotraukoms daryti, ir skaičiavimo aparatas „Feliksas“, verpimo ratelis, audimo staklės, įvairių dydžių ir formų radijo aparatai, tarp kurių ir senutėlis VEFAS, mažutėlis televizorius ir dar gausybė įvairiausių eksponatų, kurių visų neįmanoma išvardinti. O ir nereikia. Romas paaiškina, jog nieko specialiai nerenka, neieško, kartais turgeliuose nusiperkąs kokį patikusį daiktelį. Nevengia jis ir pajuokauti, kad keisti eksponatai kartais patys jį susirandantys... „Visi čia sutariame, draugaujame, – šmaikštauja jis matydamas, kad po ekspoziciją mus sekioja ir ožkelė Cibė, ir šunelis Tobis. – Čia – intelektualus sąvartynas, – prataria rodydamas į pageltusius anų laikų laikraščius, portfelius, tremtinių lagaminus.– Atidarykite skrynią ir galėsite pamatyti, kas yra didžiausias gamtos priešas.“ Atidarome, o ten – veidrodis. Juokiamės kartu, žvelgdami į „gamtos priešus“ – savo atvaizdus veidrodyje.

Gyvenimo palaima
Į mūsų klausimą, kokia, be moralinio pasitenkinimo, jam nauda iš tokio muziejaus, kur eksponatų skaičiaus gal jis nė pats nebežinąs, R. Janauskas atsako paprastai ir be jokių išsisukinėjimų: „Žaidžiu gyvenimą ir senatvę... Sulaukiu atvykstančių smalsuolių, smagaus žmonių šurmulio, nuostabaus bendrystės jausmo. Džiaugiuosi, kol jėgos leidžia bet kokia smulkmena. Ir kaip nesidžiaugti? Štai – mano autoūkis, žemės ūkio technika, įvairūs padargai, noragai, plūgai, arklių pakinktai. Visa tai pažįstama nuo vaikystės. Išsaugojau daugelį jų jau senokai net iš atminties iškritusių. Argi tai – ne gyvenimo palaima?“
Ir tikrai: žvalgomės po sodybos teritoriją, kur tarsi filme „Pjūklas 2“ į erdvę trykšta prie kelmų pritaisyti aštriadančių surūdijusių pjūklų fontanai, kiti metaliniai įrankiai, o ant virvių, visai šalia didžiulių ir lapais apkritusių minkštasuolių, siūbuoja įvairaus dydžio keptuvių virtinė. Čia pat ir kelmas, pridengtas gūnia, labai primenantis suklupusį liesą arklioką, prie kurio stabtelėjo, ko gero, „į draugystes taikydamasi“ visur mus sekiojusi ožka Cibė.

Keptuvės – ne blynams kepti
O kas dėl gausybės keptuvių, tai Romo Janausko sodyboje jos reikalingos. Tik, aišku, ne blynams kepti. Čia vyksta ir edukacinės keptuvių svaidymo varžybos. Ko gero, vienintelės Lietuvoje. Pademonstravo Romas, į kurią pusę svaidomos keptuvės, ir paaiškino, jog tolumoje, pakalnės apačioje, esanti vos ne svirno dydžio bebrų užtvanka. Pajuokavę, kad keptuvės svaidomos ne į bebrus, varžybos vykstančios gana entuziastingai, apžiūrėjome ir romantines sūpynes, rogutes, kitus muziejaus eksponatus. Rimtu veidu Romas atkreipė mūsų dėmesį į rogutes, paaiškinęs, kad jas galintis išnuomoti, jei kam prireiktų kokį senolį išvežti į mišką...
* * *
„Taip ir gyvename“, – po ekskursijos išlydėdamas mus sakė Romas Janauskas, linksmai paaiškinęs, jog nežinąs, iš kur tokie jo pomėgiai, nes giminėje daugiau tokių „nenormalių“ nebuvę.
Nesinori su tuo sutikti, tačiau  smagu, kad žmogus sugeba pasišaipyti iš savęs, kas jokiu būdu nesumenkina jo entuziazmo, geranoriško požiūrio į žmones ir gyvenimą. Linkime jam ir toliau rūpintis savo muziejumi ir  žaisti gyvenimą.

Paskutinį kartą atnaujinta ( 2025 sausio 07, antradienis )