„...ir padaryk, kad kultūra liktų Kaišiadoryse 2025 metais“. Tokį troškimą savo sukurtame atviruke, skirtame tradiciniam savivaldybės kalėdinio atviruko konkursui, užrašė šio konkurso nugalėtojas suaugusiųjų grupėje kaišiadorietis Ričardas Venskus. Ir po šiais žodžiais galėtume pasirašyti visi, išgyvenę, ko gero, pačius spalvingiausius, įsimintiniausius, pilnus atradimų ir bendrystės Kaišiadorių krašto metus, nes visus mus jungia troškimas, kad tai, ką sukūrėme ir atradome 2024-aisiais, kai Kaišiadorys visai Lietuvai švietė Kultūros sostinės karūna, visada liktų su mumis.

Pradžių pradžia
Gruodžio 6-ąją įspūdinga švente iš Kaišiadorių išlydėjome gintarinį Lietuvos kultūros sostinės medį, kurį 2025-aisiais puoselės jau kiti – Druskininkų savivaldybės žmonės. Nuo didžiulio įgyvendintų planų ir sumanymų kalno pats laikas pasidairyti dviem kryptimis: į šio drąsaus bei ambicingo projekto „Kaišiadorys – Lietuvos kultūros sostinė 2024. Kaišiadorys: kultūros keliai ir kelionės“ pradžią ir jo ateitį, kuri priklauso nuo mūsų visų kartu ir kiekvieno atskirai.
– Buvau ką tik pradėjusi dirbti. Po vieno rajono savivaldybės kultūros įstaigų vadovų susirinkimo labai „užkabino“ Žiežmarių kultūros centro direktorės Irenos Taukinaitienės pastebėjimas „Reikėtų kažko bendro“. Pagalvojau – o kas tai turėtų būti? Vieną eilinės darbo dienos rytą atsiverčiau LR Kultūros ministerijos internetinę svetainę. Ir kaip tik prieš akis – Lietuvos kultūros sostinės konkurso skelbimas! Iki konkurso pabaigos buvo telikęs mėnuo... – prisimena Kaišiadorių rajono savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjos patarėja, projekto „Kaišiadorys – Lietuvos kultūros sostinė 2024“ koordinatorė Ilona Grabijolienė.
Spontaniškai gimusi idėja, kuri, pasak I. Grabijolienės, atsirado iš noro sukurti reikšmingą pokytį vietos kultūriniame gyvenime – sutelkti bendruomenę ir aktualizuoti savo krašto kultūrą, „užkrėsti“ ja žmones taip, kad kiekvienas patikėtų ir surastų galimybę būti jos dalimi, susilaukė tiek bendraminčių, tiek rajono vadovų palaikymo. Suburta kūrybinga, susitelkusi komanda dirbo neskaičiuodama valandų. Kartu su kolegomis važiuodama į sostinę apsiginti pateikto projekto, idėjos autorė sakė negalvojusi apie pralaimėjimą: „Tikėjau, kad tapsime Kultūros sostine. Jei ne dabar, tai labiau pasiruošę ir jau turėdami patirties, ateityje“. Tačiau kito konkurso laukti neprireikė – nors tą įsimintiną 2021-ųjų spalio 5 d. projekto gynimo grupė į Kaišiadoris važiavo dar nežinioje, kitą dieną atskriejo džiugi informacija – 2024-aisiais būsime Lietuvos kultūros sostinė! Tą patį mėnesį projektas pristatytas krašto visuomenei. Tąsyk visi, dar prisidengę karantininėmis kaukėmis, net kvapą sulaikę stebėjome projekto iniciatyvinės grupės pristatymą. Ko gero, būtent nuo tos minutės kaišiadoriečių širdys pradėjo plakti vienu ritmu – laukė didžiuliai darbai ir atsakomybė tinkamai išnaudoti Kaišiadorims tekusį istorinį šansą.

Kultūros sostinės metai – gražaus kelio pradžia
Jeigu kas galvoja, kad po laimėto konkurso projektas liko ramiai laukti savo įgyvendinimo 2024-aisiais, smarkiai klysta. Tarsi gyvas organizmas jis augo, keitėsi, brendo iki pat paskutinės minutės.
– Laimėjimas konkurse daug kam tapo iššūkiu, ir lengva nebuvo. Domėjomės ir buvusiomis Lietuvos kultūros sostinėmis, ir Žiežmariais, kurie jau buvo išgyvenę Mažosios Lietuvos kultūros sostinės metus, šalia, kaimynystėje, Kaunas vykdė Europos kultūros sostinės projektą. Tačiau svarbiausia buvo vietos kultūra, jos ūgtis, žmonės. Tad rūpėjo menininkams, kultūros puoselėtojams suteikti unikalią galimybę įgyvendinti kūrybinius sumanymus, tapti labiau matomiems ir žinomiems plačiajai visuomenei (nes dažnai vertiname rezultatą, tačiau nematome ir nežinome, kas prie to prisiliečia ir kas dovanoja mums savo kūrybinius vaisius, o tai yra labai svarbu). Puoselėjome lūkestį, kad kiekvienas – ne tik kūrėjas, menininkas ar projekto įgyvendinimo komandos narys, bet verslo atstovas, gyventojas turėtų unikalią galimybę būti šio pokyčio dalimi.
Kiekvienas esame atsakingi, nes kuriame vietos istoriją, apie kurią kalbama ne tik dabar, tačiau kalbės ir prisimins ateities kartos. Todėl vienas iš projekto tikslų buvo atkreipti dėmesį į mūsų vietos istoriją, ieškoti tapatybės bruožų ir formuoti savitą vietos įvaizdį, kuris skatintų ne tik krašto žinomumą, tačiau ir jo gyventojų ar kilusių iš Kaišiadorių rajono, savivaldybės, pasididžiavimo jausmą. Dabar, kai projektas jau baigėsi, galima drąsiai sakyti, kad kiekvienas pats sau pranokome visus lūkesčius, Kultūros sostinės metai Kaišiadoryse buvo gražaus kelio pradžia, – kalbėjo Ilona Grabijolienė, akcentavusi, jog ypatingai džiugu, kad išmokome bendruomeniškai susitelkti. Kultūros sostinė buvo ne tik Kaišiadorys, bet visa savivaldybė – projektas tapo atspirties tašku įvairioms veikloms Rumšiškėse, Žasliuose, Žiežmariuose, Gegužinėje, Palomenėje, ant Mergakalnio, Maisiejūnuose, kitur.

Nustebinome patys save
Pasak I. Grabijolienės, Kultūros sostinės metais visi ženkliai paaugome, patikėjome savo jėgomis ir galimybėmis. Buvo sukurta daug gražių renginių, sėkmingai išlaikytas „egzaminas“ – trijų dienų šventė „Kas čia daros?!”, kurios metu miestas buvo labai gyvas, dalyvavo itin daug žmonių. Į šią šventę puikiai įsipynė ir Dainų šventės šimtmečio paminėjimui skirtas Chorų festivalis „Skambėkit, Kaišiadorys“. Nestigo žiūrovų bei dalyvių ir kituose renginiuose, kurie buvo pritaikyti paties įvairiausio amžiaus ir pomėgių žmonėms. Dirbdami ir kurdami bendrystėje, patys sau atradome daug gražių dalykų. Tai nuostabus renginys „Tėkmėje“ Rumšiškėse, įdomūs, vertingi Žiežmarių kultūros centro renginiai, puikūs Kaišiadorių viešosios bibliotekos sumanymai, kolekcininkų klubo „Kaišedarai“ parodos, ženklus Kaišiadorių turizmo ir verslo informacijos centro, Kaišiadorių vietos veiklos grupės, Kaišiadorių muziejaus, Lietuvos etnografijos muziejaus indėlis, parodos ir koncertai Senosios Gegužinės ūkio sodyboje bei dar daug kitų dalykų.
– Ir iki Kultūros sostinės projekto žinojome, kad turime daug kūrybingų žmonių, tačiau labai pradžiugino naujos idėjos ir  iniciatyvos. Turiningos įgyvendintos Istorinės atminties įamžinimo komisijos ir jos pirmininkės Rugilės Grendaitės idėjos; kūrybiniai Aistės Gudeliauskaitės sumanymai (vienas jų –„Kultūros ratas“, džiuginęs vaikus ir visą vasarą stovėjęs priešais Kaišiadorių kultūros centrą). Smagu, kad muziejininkė Nijolė Adukonienė išpopuliarino, „įveiklino“ kaišiadorietišką virtuvę, šia tema parengta ne viena paroda, pranešimas, įtraukti verslininkai. Aktyviai dirbo, naujus kūrybinius kultūrinio turizmo sumanymus įgyvendino Kaišiadorių turizmo ir verslo informacijos centras. Gražiai į veiklas įsipynė Kultūros sostinės ambasadorius Rolandas Kriugžda, su gausiu būriu keliautojų Kaišiadorių krašte mynęs pažinimo pėdas. Labai džiugino bendruomenių indėlis. Šiemet pamatėme, kaip Kaišiadorių senamiesčio bendruomenė populiarino Klaipėdos šilą, o naujoje poilsio erdvėje „Senamiesčio širdyje“ atsirado galimybė įkurdinti vieną iš Skulptūrų kelio kūrinių. Beje, įdomi pati „Senamiesčio širdies“ idėjos istorija, apie kurią jos sumanytoja Eglė Grendienė kalba labai paprastai: norėjosi šioje miesto dalyje turėti kampelį, kurį būtų galima parodyti iš traukinio išlipusiam svečiui..., – vardijo Ilona Grabijolienė.
Pasak jos, puikių veiklų ir jų autorių, dalyvių sąrašas labai ilgas, norėtųsi paminėti kiekvieną. Daugelį matėme scenose, tačiau labai daug buvo ir nematomo darbo, kurį atliko šimtai žmonių, kurie puošė, gražino erdves, rūpinosi, kad veiktų įranga ir pan. O kaip nuoširdžiai dirbo Kaišiadorių kultūros centro savanorių komanda, koordinuojama Dianos Jakovlevos! Savanoriai itin daug dirbo, tarsi skuzdėliukai ne tik nešiojo sėdmaišius, kėdes, kad renginių žiūrovai galėtų jaustis jaukiai ir patogiai, tačiau atliko begalę kitų svarbių užduočių! Tokių nuoširdžių pagalbininkų turėjo ir kiti kultūros centrai.
Kaip sakė I. Grabijolienė, vienas iš didžiausių džiaugsmų – tai komunikacijos kokybė, jos turinys ir estetika, ką daugiausiai lėmė Sauliaus Jankausko ir Astos Sabonytės-Jankauskienės talentai ir profesionalumas.
– Išmokome save parodyti, kas labai svarbu, Kultūros sostinės metais tapome plačiai matomi ir girdimi, apie mūsų kraštą, jo istoriją, čia vykstančius renginius ir gyvenančius žmones daug pasakojo ir šalies žiniasklaida. Išmėginome save visai naujojoje srityje – siekėme ir pasiekėme rekordų. Dabar svarbu viso šito nepaleisti iš rankų, – kalbėjo Ilona Grabijolienė.

Ne tik šventės ir renginiai
Dar tik kurdami Kultūros sostinės projektą, komandos nariai galvojo apie tai, kad jis neturėtų baigtis kartu su titulo perdavimu kitai savivaldybei. Buvo itin svarbu išliekamoji projekto vertė. „Reikšmingas istorinis aspektas, kuriuo Kultūros sostinės metus praturtino Olijardas Lukoševičius – per šiuos metus buvo išleisti 3 leidiniai, sukurtas animacinis filmukas. Neabejoju, ši medžiaga bus įdomi ir vertinga ateities kartoms, taps įkvepiančiu pavyzdžiu ir kitoms savivaldybėms“, – įsitikinusi I. Grabijolienė.
– Kadangi metai buvo neeiliniai, todėl šalia siekio sukurti gražią šventę, ne mažiau svarbu buvo sukurti ir tai, kas turi išliekamąją vertę. Žinoma, savaime liks šia proga į Kaišiadoris atėję materialūs dalykai, kurie galbūt būtų atsiradę kada nors vėliau, tačiau juos jau turime čia ir dabar. Tai mūsų skoningas, estetiškas miesto ženklas, atsinaujinęs miško parkas, suoleliai, vandens atsigėrimo stotelės... Esame dėkingi kūrybinei komandai už skulptūrų idėjos ir istorinių aspektų gryninimą, taip pat skulptoriams, kad per tokį trumpą laiką buvo sukurtos ir miestą papuošė naujos skulptūros. Šią idėją ėmėsi kuruoti savivaldybės paminklosaugininkė Justina Jakštaitė, nemažai prisidėjo Istorinės atminties įamžinimo komisija, Turizmo ir verslo informacijos centras, jau spėjęs sukurti skulptūrų kelio maršrutą. Girdime pageidavimų skulptūrinių elementų mieste turėti ir daugiau. Manau, į naujų skulptūrų atsiradimą, kaip ir šiuo atveju, ir ateityje turime žiūrėti pakankamai atsakingai, nes tai yra ilgalaikis miesto įvaizdžio elementas, kuris turi būti derantis, savas ir reikalingas. Tačiau jau galvojame, kalbame apie tai ir, tikiu, kad kaskart skirtingose erdvėse savo vietą suras nauji ilgalaikiai meno kūriniai, – mintimis dalijosi Ilona Grabijolienė. – Taip pat džiugu, kad Muzikos oazės šiemet tapo ypatingai kuriančios šventinę miesto dvasią. Jaukumas, kokybiški ir kaskart skirtingi koncertai pritraukė gausų būrį gyventojų ir svečių. Ar galima būtų ateityje to atsisakyti? Žinau, kad Kaišiadorių kultūros centro komanda dirbo neskaičiuodama nei dienų, nei valandų, nepaisant to, šios idėjos darbuotojai neatsisako ir jau dabar yra planuojama šią tradiciją tęsti.
Kaip sakė I. Grabijolienė, jau dabar sudarytas prioritetinių renginių sąrašas kitiems metams, kultūros centrai rengė naujus projektus, kuriuos pateikė Lietuvos  kultūros tarybos vertinimui. Smagu, kad ir 2025-ųjų rajono savivaldybės biudžete kultūrai planuojamas ne mažesnis lėšų poreikis nei ankstesniais metais, vadinasi, auga dėmesys jai. Žinoma, tai nereiškia, kad bus išlaidaujama. „Kultūros sostinės projekto turinys buvo labai pamatuotas, racionaliai paskaičiuotas. Trumpai tariant, mažiausiomis sąnaudomis pasiekėme tokį rezultatą, kurį tiek mūsų krašto žmonės, tiek svečiai įvertino labai palankiai. Šiuo keliu eisime ir toliau“, – pažymėjo ji.
Tačiau svarbiausia – matyti, galvoti, vertinti kultūrą kuriančius žmones, kuriuos labiau pažinome istoriniais mūsų krašto metais, ieškoti ir atrasti naujus, sudaryti sąlygas ir padėti skleistis kūrybos žiedui. Tai ir yra tas kelias, kuriuo keliausime toliau uždarę Kultūros sostinės duris.

Atsispirti ir kilti į viršų
Kaip labai džiuginantį pokytį projekto koordinatorė pažymėjo Kultūros sostinės metais ryškiai atsiskleidusį Kaišiadorių kultūros sostinės komandos bei Kaišiadorių kultūros centro vadovės Linos Brazionienės kūrybingumą, nuoširdų darbą ir atsidavimą projekto įgyvendinimui. Šiam nedideliam kolektyvui 2024-aisiais teko labai atsakingos ir toli gražu nelengvos pareigos – būtent Kaišiadorių kultūros centras buvo projektą vykdančioji įstaiga.
– Manau, dabar būtina atsakingai įsivertinti, kas buvo ne taip, o iš ko reikia mokytis, atsispirti nuo įgytos didžiulės patirties ir kilti į viršų. Matome, jog Kultūros sostinės metai kartelę pakėlė aukštai, tad tiek kultūros kūrėjai, tiek taip vadinami jos vartotojai jau nebenorėtų sugrįžti atgal. Pro užsiveriančias Kultūros sostinės duris išeiname sustiprėję, įgiję daug patirties, pasimatavę galimybių ribas, kurios, pasirodo, labai plačios, – į ateitį žvelgia ir Kaišiadorių kultūros centro direktorė Lina Brazionienė. – Būdami Kultūros sostinės projekto vykdytojai, į pasiektą pokytį esame įpareigoti žiūrėti plačiau, tad norėtųsi ir toliau išlaikyti susitelkimą į bendrą kryptį, kai visi kartu ir kiekvienas atskirai matome prasmę tame, ką darome. Tikiuosi, kad išliks platesnis požiūris į kultūrą apskritai ir save kultūroje, nes kultūra – tai ne tik apie renginius, veiklas, ji vienija, kai jaučiame bendrystę, motyvaciją. Tai buvo, ir to nepaleisime iš rankų.
Smagu, kad pasiteisino gana drąsūs Kaišiadorių kultūros centro sumanymai – ir toliau neges spalvingas ekranas, kuris šiltuoju metu atnešė į miestą jaukų „namiškumo“ jausmą, kai prie savo didžiojo „televizoriaus“ tarsi viena didelė ir darni šeima rinkomės žiūrėti ne tik filmų, renginių transliacijų, bet ir sporto varžybų. Sužinojome, kaip smagu parodos atidarymus rengti ne tik salėje, bet ir lauke, Kultūros centro kiemelyje. Pagaliau, įsigytas profesionalus apšvietimas ir toliau garantuos, kad galime kviestis su parodomis atvykti aukščiausio lygio menininkus, koncertams ar spektakliams įveiklinti geležinkelio stotį ar kitas netikėtas erdves. Kaip mūsų laikraščiui sakė Lina Brazionienė, bendrystė buvo jaučiama ne tik tarp organizatorių ir žiūrovų, kultūros įstaigų – visas, net ir pačias netikėčiausias iniciatyvas palaikė rajono vadovai, kas taip pat labai svarbu.
– Durys ir vartai mums buvo ir išorinis dėmesys, Lietuvai apie save plačiai papasakoti, parodyti galėjome per šalies žiniasklaidą, kuri mums skyrė daug dėmesio. Pagaliau, ir patys išmokome pasakoti apie tai, kas svarbu mums ir gali būti įdomu kitiems, tad ir komunikacijos prasme gerokai paaugta. O toliau – išlaikyti, nepaleisti, skatinti ir nepamiršti to atsakymo, kurį kiekvienas suradome keliaudami kultūros takais ir takeliais: kultūra esu aš, – kalbėjo Lina Brazionienė.
Tad lai ir toliau mūsų širdys plaka vienu ritmu!