Naujienos
Archyvas
Redakcija
Reklama
Skelbimai
Privatumo politika

Šiuo metu 1 skaitytojas

2025 sausio 21, antradienis
Kaišiadorių istorijos tamsioji pusė. Kokia ji? Spausdinti
Alvydė VENSKIENĖ   
2024 gruodžio 23, pirmadienis

Olijardas Lukoševičius. Ričardo Venskaus nuotr.
Gyvename ir manome, kad gyvename laimingai. Arba tos laimės siekiame visais įmanomais ir neįmanomais būdais. „Taip jau yra, kad laimingas gyvenimo akimirkas žmonės fiksuoja tik atmintyje, tad po kurio laiko jos pasimiršta“, – sako Kaišiadorių muziejaus direktorius Olijardas Lukoševičius, knygos „Nelaimingos Kaišiadorių istorijos” autorius.
O kaip yra momentais, kurie nesukelia gerų atsiminimų? „Nelaimingus atsitikimus dokumentuoja policininkai, todėl jų aprašymai išlieka ilgam. Daugelis šioje knygoje paminėtų faktų yra paimti iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo fonduose saugomų dokumentų ir ano meto laikraščių. Reikia pasakyti, kad policininkai faktus dokumentuodavo gana detaliai ir tuo atžvilgiu paliko daugiau tikslesnės medžiagos negu istorikai, – minėtos knygos įvade rašo Olijardas. – Ne be reikalo paminėta istoriko ir policininko darbų sąsaja, nes dokumentuodami istoriją jie turi atsakyti į tuos pačius „K“: kas, kada, kaip ir kodėl? Tačiau kriminalistui dar svarbūs papildomi du „K“: ką ir kuo?“
Tomis pačiomis mintimis renginį Žaslių kultūros centre, kuriame buvo pristatyta knyga „Nelaimingos Kaišiadorių istorijos“, pradėjo jos autorius, susirinkusiesiems papasakojęs, kodėl ši knyga dienos šviesą išvydo būtent taip pavadinta, akcentuodamas, kad Kaišiadorys, jo nuomone, yra ta savivaldybė, kuri nebijo parodyti savo rajono istorijos, nesvarbu, kokia ji bebuvo, pabrėždamas, kad praeitis idealizuojama, bet iš tiesų ta praeitis nėra jau tokia šviesi, ir reikia žinoti visas jos puses.
„Atėjo laikas susipažinti su Kaišiadorių praeities tamsiąja puse, kurioje gausu nelaimingų atsitikimų, bėdų, nusikaltimų ir kitokių neįprastų įvykių. Šioje knygoje rasite ne tik tarpukario laikotarpio istorijas apie nelaimes, bet ir visokias keistas istorijas, kurios nutiko rajono gyventojams“, – sakė naujosios knygos autorius.
Keletą tų istorijų gausiai tą vakarą susirinkusiems O. Lukoševičius vaizdžiai papasakojo. Ir apie nelaimingą meilę, aplankiusią vieną kaišiadoriškę, ir apie policininko Sakalinsko skundus, kad kepėjas Jusevičius, kepdamas riestainius, nesilaikė švaros, ir apie žiežmariškių vagių gaują bei degtindarius, kurie nušovė policininkus, apie arklių vagystes, apie tai, kodėl žmonės atvykę į turgavietes vis bėgdavo prie Limino ežero...
Autorius išvedė įdomią paralelę tarp senų nuotraukų ir to, ką jose matome. Žaslių kultūros centre ant sienos kabo dvi nuotraukos. Vienoje – centrinėje Žaslių aikštėje išsirikiavusi žmonių minia. Visi mato 1928 m. vykusio Vasario 16-osios dešimtmečio minėjimo akimirkas, o Olijardas žvelgia giliau ir pasakoja: „Žiūriu visai kitu kampu. Nuotraukoje stovi nelaimingi žasliečiai. Dauguma jų – žydų tautybės, kurie susirinko išgirsti, neva, Prezidento išleisto dekreto dėl mokesčių skolų panaikinimo. Vaikučiai, kurie stovi nuotraukos priekyje, irgi nelaimingais veidais. Kodėl? Nes jie buvo atvaryti į šventę iš Paparčių, turėjo čia eiti net 10 kilometrų! O kitoje nuotraukoje – idilė, vyrai ir moterys pjauna rugius. Ką jie dirbdami galvoja? Moterys, greičiausiai – apie duoną, jos kepimą, o vyrai – gal apie degtinės gaminimą, nes tuo laiku tai masiškai buvo paplitę. Nuotraukoje užfiksuota šeima, kuri irgi turi savo istoriją. Moterį, kuri riša rugius, įsimylėjo jaunas vikaras, vėliau klebonas jį išsiuntė iš Žaslių parapijos kuo toliau nuo pagundos, bet moters vyras liko įsižeidęs ir, kai prasidėjo akcija paremti Lietuvos kariuomenę, jis kaip auką atidavė auksinį savo santuokos žiedą.“
Taigi kiekviena nuotrauka mums gali papasakoti daugiau nei iš pradžių joje matome. „Tegul tie, kas dar gali papasakoti praeities istorijas, jomis dalinasi su artimaisiais, kamantinėkite savo senelius, nes jie tikrai ne viskuo nori dalintis“, – ragino muziejaus direktorius.
Knygos dailininkas Vytautas Laukys prisiminė, kaip piešė iliustracijas knygai, kaip jos įtakoja knygos išvaizdą ir vertę. Jo nuomone, Migelio de Servanteso romaną „Don Kichotas“ daug įdomiau skaityti, matant, prancūzų grafiko iliustracijas ir įsivaizduojant, kaip atrodė Don Kichotas, Sanča Pansa ar Dulsinėja.
„Nelaimingas Kaišiadorių istorijas“ redagavusi savivaldybės kalbininkė Aušra Grigonienė sakė, kad jai šios istorijos nepasirodė, nei labai nelaimingos, nei juodos. „Prisipažinsiu, kai skaičiau, man norėjosi šypsotis. Galbūt dėl to, kad maniau, jog tai buvo prieš šimtą metų, manęs tai neliečia, bet kai atradau savos giminės pavardes, atėjo suvokimas, kad tai dar ir kaip liečia...“, – su vakaro svečiais mintimis pasidalino knygos redaktorė. Jai ši knyga paliko didelį įspūdį, o ypač patiko po kiekviena istorija pateiktos taiklios Olijardo išvados. A. Grigonienė knygos autoriui linkėjo neprarasti entuziazmo ir džiaugėsi galimybe bendradarbiauti.
„Knyga sudaryta iš trumpų pasakojimų, įvairiausių nutikimų, tad drąsiai rekomenduoju ją skaityti net tiems, kurie nemėgsta istorijos. Skaitykite vakarais, prieš miegą. Tikiuosi kai ką įdomaus sužinosite, o jeigu ir nepatiks, tai bent užmigti greičiau tikrai pavyks“, – šmaikštavo Olijardas.
Taigi knygos apie nelaimingas istorijas pristatymas baigėsi... laimingai: visi klausėsi aktoriaus Andriaus Kaniavos atliekamų dainų. „Šiais interneto ir socialinių tinklų laikais bet kokios knygos atsiradimas yra didžiulis įvykis“, – prieš koncertą pastebėjo maestro. O vėliau pilna salė žasliškių ir iš kitų rajono kampelių suplaukusių rajono gyventojų sutartinai drauge traukė „Kokia laimė gimti kaime prie ežerų...“ Simboliška, nes Žasliai – ežerų kraštas.
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2024 gruodžio 23, pirmadienis )
 
© Kaišiadorių aidai 2009 - 2025