Naujienos
Archyvas
Redakcija
Reklama
Skelbimai
Privatumo politika

Šiuo metu 1 skaitytojas

2025 sausio 21, antradienis
Lai iš auksinės gilės išauga auksinis medis! Spausdinti
Romualda SUSLAVIČIENĖ   
2024 gruodžio 23, pirmadienis

Iškilmingas momentas – Kaišiadorių rajono savivaldybės meras Kultūros sostinės simbolį perduoda į Ričardo Malinausko, Druskininkų savivaldybės mero, rankas. Ričardo Venskaus nuotr.
Gruodžio 6-osios vakarą Kaišiadorių kraštas kvapą gniaužiančia ceremonija „Durys užsidaro“ atsisveikino su Lietuvos kultūros sostinės titulu, jo simbolį – gintarinį medį – perduodamas į Druskininkų savivaldybės, kuriai 2025-aisiais teko garbė ir atsakomybė tapti Lietuvos kultūros sostine, rankas. Ir turbūt nei Kaišiadorių kultūros centro salėje, nei namuose prie ekranų nebuvo nė vieno kaišiadoriečio, kuris nebūtų jautęs begalinio pasididžiavimo savo kraštu ir jo žmonėmis, kurių talentai, atsidavimas savo žemei ir aukštas profesionalumas visus metus kūrė stebuklą.

Iš praeities – per dabartį – į ateitį
„...Praeitis mums primena tuos istorinius įvykius ir aplinkybes, be kurių mes nežinotume, kas iš tikrųjų vyksta dabar. Ateitis yra didžioji nepažįstamoji. Vienintelis dalykas, ką apie ją žinome, yra tas, kad ji greitai ateis ir kada nors taip pat taps dabartimi ir praeitimi. Šiandien Kultūros medžio padedami norime sujungti praeitį, dabartį ir ateitį, – ekrane augant ir skleidžiant šakas simboliniam Kultūros medžiui už kadro skambėjo šio renginio „architekto“, Kaišiadorių kultūros centro režisieriaus Audriaus Baniūno balsas. Trumpa istorija sugrąžino į 2021-uosius, kai Kultūros ministerijos sprendimu patvirtinti konkurso rezultatai ir sudėliotos artimiausių metų Lietuvos kultūros sostinės: 2023-ieji – Tauragė, 2024-ieji – Kaišiadorys, 2025-ieji – Druskininkai. Tad tą vakarą su Kauno valstybinio muzikinio teatro baleto artistais Justina Vitkute ir Gintaru Visockiu, scenoje besikeičiančiais įstabiais koncertiniais pasirodymais leidomės į kelionę laiku, kurią pirmieji pradėjo svečiai iš Tauragės:
Tauragės kultūros centro merginų modernaus šokio grupė (choreografė Vilija Krūgelienė).
Dabarties – šiųmetinės Lietuvos kultūros sostinės Kaišiadorių – kelionių juostą audė šokių grupė „Nuepiko“, Kaišiadorių kultūros centro muzikos grupė „Jazz-goulash“ (vadovas Stanislovas Straševičius). Po stulbinančio būgnų šėlsmo, primenančio mūsų miesto kasdienybę – traukinio ratų muziką, į sceną žengė moterų choras „Nona“ (vadovė Jurgita Jašauskienė), prikaustęs dėmesį visiškai nauja gražiausios savo atliekamos dainos „Lėk, gerve, lėk gervele...“ interpretacija, kurioje pynėsi dainavimas ir šokis. Šiurpuliukai bėgiojo kūnu ir stebint Rumšiškių kultūros centro moterų vokalinio ansamblio „Vija“ (vadovė Modesta Kalinauskienė) programą kartu su atmosferinės, folklorinės bei alternatyviosios muzikos kūrėja Tamssaule – rumšiškiete Egle Gelažiūte-Pranevičiene. Trapi DABARTIES atkarpa kėlė tikrą emocijų audrą, o pasididžiavimas, kad mes visi – ir tie, kurie scenoje, ir sėdintys žiūrovų kėdėse – priklausome vienam – Kaišiadorių kraštui – ūgtelėjo gal šimteriopai. Ir kai jau atrodė, jog nieko negali būti gražiau ir įspūdingiau, žvilgsnius prikaustė jaunimo folkloro ansamblis „Žilvita“ (vadovė Laima Morkūnienė). Neįprastas, nekasdieniškas, nepaprastai įtaigus jaunimo pasirodymas, kuriame savo talentus „Žilvita“ sujungė su Lietuvos dainų autore ir atlikėja PETUNIJA, gniaužė kvapą – net sunku buvo patikėti, kad tai MŪSŲ, PAS MUS.
Į ateitį įžengėme su Druskininkų kultūros centro šiuolaikinio šokio studija „Opus“ (vadovė Jolita Kielienė).
Visą šventės programą lydėjo Antano Jasenkos, Sauliaus Petreikio, Scott Buckley muzika, prasmingi šventės vedėjo Audriaus Baniūno žodžiai už kadro ir pritrenkianti vizualizacija ekrane – kai kurių kolektyvų sukurta ir atsivežta į Kaišiadoris, o didžia dalimi – kaišiadoriečio Sauliaus Jankausko talento vaisius. Negalėjai nesižavėti ir režisūriniu šventės sprendimu, už kurį ačiū Audriui Baniūnui. Šventė buvo ne tik graži ir gili, bet ir tuo pačiu santūri, ori, kaip ir dera, kai žmonės jaučia, jog atidavė visą save iki paskutinio lašelio, kad mūsų istoriniai metai suskambėtų pačia aukščiausia nata. Ypač prasmingai nuskambėjo koncertinės programos finalas, kai Kaišiadorių – Lietuvos kultūros sostinės – ženklas ekrane transformavosi į žiburį, kuris mažytėmis švieselėmis pabiro tiesiai į ištiestas scenoje susirinkusių atlikėjų rankas... Pagavome po tą šviesos lašelį ir mes, stebėjusieji šventę salėje, iš namų televizijos ekranuose. Visam gyvenimui į širdį įkrito...

„Tai buvo nuostabūs metai visai Lietuvai!“
„Kaišiadorys – Lietuvos kultūros sostinė 2024-ieji – kvietė stabtelėti ir pažvelgti į sankryžą tarp keturių istorinių Lietuvos sostinių. Kaišiadorių istorija pažymėta kultūrinės tapatybės įvairove. Laikas teka augindamas medį, jungdamas praeitį, dabartį ir ateitį. Praeitis – tai tvirtos šaknys, giliai įsikibusios į žemę. Jos maitina mus iš ten, kas jau vyko, suteikdamos patirties ir stiprybės, kurios nebegalime pakeisti. Dabartis yra kamienas – stipriausias medžio taškas, jungiantis tai, kas buvo, su tuo, kas bus. Jis laikosi čia ir dabar per akimirką, kuri iškart praeina ir tampa dar viena išleista šaka praeityje. Ateitis yra medžio viršūnė, siekianti debesų, dangaus ir saulės. Mes nežinome, kokia ji bus, tačiau kasdien artėdama ji įkvepia augti aukštyn, kurti svajones ir siekti aukštesnių tikslų. Kaip medis auga oriai ir ramiai, taip ir mes mokomės išlaikyti pusiausvyrą: semiamės iš praeities, gyvename dabartyje ir laukiam ateities. Didybė atkeliavo į mūsų esybę ir mes tiesiog per akimirką užaugome. Ne, ne fiziškai, užaugo mūsų dvasia“, – su prasmingais žodžiais žengėme į antrąją šventės dalį – iškilmingą Kultūros sostinės medžio perdavimo ceremoniją.
– Žinot, tai buvo „vau“, – emocijų negalėjo sulaikyti į sceną užkopęs Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos viceministras Albinas Vilčinskas. – Grįžkime į pačią pradžią, į 2021-uosius metus. Man teko didelė garbė ir privilegija vadovauti komisijai, skelbusiai šiuos miestus Kultūros sostine. Ir jei ne viskas ten atrodė ir skambėjo įtikinamai, tai vienas dalykas negalėjo būti nepastebėtas – tai tų kultūros žmonių degančios akys. Ir tos akys degė visus trejus metus. Jos dega ir šiandien: Ilonos (Grabijolienės – aut. past.), Aistės (Gudeliauskaitės), Olijardo (Lukoševičiaus), Arno (Škimelio).Tų žmonių degančios akys sugebėjo neužgesti, jos sugebėjo uždegti šimtus ir tūkstančius šalia esančių. Jūs pasirinkote labai nelengvą – kultūros – kelią. Ir, žinote, kas yra žavu ir nuostabu: kad per visą šitą laiką jūs nenuėjot klystkeliais. Ir dar labai svarbu – kad jums nereikėjo eiti kryžiaus kelių. O kad taip neįvyko, yra didelis mero, administracijos nuopelnas, nes kultūra galėjo įleisti ne tik šaknis, bet savo šakomis apglėbti kone kiekvieną šito krašto trobą, – kalbėjo viceministras, pastebėjęs, jog nelengva po tokio tempo bus sugrįžti į įprastinį gyvenimo ritmą. Tačiau jis išdavė paslaptį, jog meras yra pažadėjęs, kad kultūrai skirtos lėšos didės.
Viceministras A. Vilčinskas aukštai įvertino Kaišiadorių krašto kultūros žmonių darbą, pažymėjęs, jog tai, kas sukurta, yra žymiai daugiau nei projektas. „Jūs patikėjote vieni kitais, ir tuo tikėjimu užkrėtėt dešimtmečiams į priekį, – sakė jis, išreikšdamas tikėjimą, jog Kaišiadorys po šio projekto jau niekada nebus tokie, kaip anksčiau. – Tai buvo nuostabūs metai visai mūsų Lietuvai! – šiuos viceministro žodžius salė palydėjo plojimais.
Kaišiadorių rajono savivaldybės meras Šarūnas Čėsna dėkojo visiems, prisidėjusiems prie Kultūros sostinės metų gyvenimo, kai visų mūsų širdys plakė vienu ritmu. „Medis – tai tik simbolis. Jis išvažiuos, jis ir toliau darys stebuklus, bet nuo to medžio liko gilė. Ji dabar dar maža, tačiau tegul tai būna atspirties taškas – šie metai. Mes užauginsime savo medį, nes nuo šiol mes kitokie. Ačiū už šį nuostabų pokytį. Mes nesustosime!“, – kalbėjo jis.
Priėmęs Lietuvos kultūros sostinės medį Druskininkų savivaldybės meras Ričardas Malinauskas pažadėjo garbingai bei atsakingai tęsti kultūros kelią bei visus pakvietė apsilankyti Druskininkuose vyksiančiuose renginiuose, kurių suplanuota per 300. Kultūros sostinės metus Druskininkai atidarys sausio 11 dieną.
* * *
Nuo šiol Kultūros sostinės projekto vykdytojo – Kaišiadorių kultūros centro – fojė mus pasitiks jau nebe gintarinis medis, o jo gilė. Auksinė. Tokią subrandino mūsų krašto kultūros žmonės. Ir mes visi – buvę kartu, džiaugęsi, didžiavęsi ir dar labiau pamilę savo žemę. Šioje nuostabioje šventėje „Durys užsidaro“ kartkartėmis lankė ir liūdesys, kaip visuomet būna, kai su kažkuo atsisveikini. Tačiau prisimindami ETNOSKONIO, PAŽINIMO PĖDŲ, ATMINTIES SAKMĖS, MENO SPALVŲ kelius ir keliones, mes kiekvienas sau pažadėjome, jog eisime jais ir toliau, nes tai per šiuos metus jau tapo svarbia mūsų gyvenimo dalimi. Ačiū tiems, kurie mus tais keliais vedė ir stiprybės jiems vesti toliau. Ačiū už tai, kad Kultūros sostinės metai liko reikšminga ne tik visuomeninio, bet ir mūsų asmeninio gyvenimo dalimi, ir kad kaip andai, skambant šimtams gitarų Teofiliaus Matulionio aikštėje, visada galėsime ištarti „Čia su visais dainavau, koks aš gražus ir laimingas“...
O dabar – iš auksinės gilės auginkime savo medį.
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2024 gruodžio 23, pirmadienis )
 
© Kaišiadorių aidai 2009 - 2025