Naujienos
Archyvas
Redakcija
Reklama
Skelbimai
Privatumo politika

Šiuo metu 1 skaitytojas

2025 sausio 21, antradienis
Žiežmarius papuošė skulptūra ,,Žiežmarė“ Spausdinti
Laima KMELIAUSKIENĖ   
2024 gruodžio 23, pirmadienis

Menininkė Aurelija Kurienė prieš keletą metų apsigyveno Žiežmarių apylinkės seniūnijos kaime. Dirba gimtajame Kaune, savo vaikus kiekvieną rytmetį veža į Kauno Valdorfo mokyklą.
Kaišiadorių – Lietuvos kultūros sostinės žingsniai vėlų lapkričio 27-osios vakarą nuaidėjo Žiežmariuose – čia, prie miesto ir apylinkės seniūnijų administracinio pastato, atidaryta skulptūra „Žiežmarė“.
Pastatyti skulptūrą, charakteringą Žiežmariams, buvo Žiežmarių apylinkės seniūno Aivaro Jonykos idėja. Ją sukūrė, talkinant būriui pagalbininkų ir rėmėjų, menininkė Aurelija Kurienė.

Kodėl „Žiežmarė“, o ne „Žiežmara“?
Šito Aivaras pirmiausia ir klausė susirinkusiųjų į skulptūros atidarymą. Ir viena, ir kita – upių pavadinimai. Žiežmaros upės ištakos – 4 km į vakarus nuo Vievio, netoli Abromiškių, ji teka šiaurės kryptimi, nuvingiuodama pro mūsų rajono savivaldybėje esančius Paparčius ir įteka į Nerį.
O štai upė Žiežmarė, kurios pradžia – netoli Avilių kaimo, teka prie pat Žiežmarių ir įsilieja į Strėvos upę. „Turbūt nuo upės pavadinimo ir kilo Žiežmarių pavadinimas“, – svarstė A. Jonyka.
Žiežmariuose – menininkės Aurelijos Kurienės skulptūra ,,Žiežmarė“. Prie jos turėtų atsirasti ir lentelė su autorės pavarde, ir QR kodas.
Viename istoriniame renginyje teko girdėti, kad kažkada, seniai seniai, dabartinių Žiežmarių apylinkėse gyveno pikta moteris, kurią visi vadino žiežula Mare… Ir pasak Aivaro, tos Žiežmarės upytės pavadinimas asocijuojasi su žiežula ragana – tokia burtininke iš tų laikų. „Tai ir buvo tokia idėja – pavaizduoti tą moterį burtininkę, kuri atlieka burtą su vandeniu, bet ne tokią piktą. Kodėl, sakote, tokie plaukai? Nes tai yra vanduo, ir tas burtas yra iš vandens, ir pats apsiaustas irgi primena vandenį… – pasakojo A. Jonyka. – Mes pastatėme ją veidu labiau į Žaslių ir Elektrėnų pusę, kad saugotų tai, kas už jos, kad saugotų Žiežmarių miestą.“

Skulptūros nebūtų, jei ne… pažliugęs keliukas?
Keramikė Aurelija Kurienė į Kulukiškių kaimą, esantį Žiežmarių apylinkės seniūnijoje, iš Kauno atsikėlė prieš septynerius metus. Taip ir būtų gyvenusi, kūrusi, jei ne „užknisantis“ keliukas į namus. Dėl prastos jo būklės pasiskundė seniūnui, susipažino, išsikalbėjo, kas ką veikia. „Ji pati yra kaunietė, aš pats esu kaunietis, bet mus suvienijo Žiežmariai ir šita skulptūra“, – teigė Aivaras.
„Mano keliukas į namus – apie kilometras nuo pagrindinio kaimo kelio, tai kai palyja…“ – vėliau „Kaišiadorių aidams“ sakys Aurelija.
Kaip gerai, kad susitiko šie du kūrybingi žmonės. 

Kuriant skulptūrą sutelktos jungtinės pajėgos
Iš pradžių galvota apie kur kas mažesnę skulptūrą, tačiau ji tikriausiai išnyktų aplinkoje… „Žiežmarės“ aukštis – beveik 4 metrai. „Kai mostelėjo, beveik keturi metrai gavosi, – šypsojosi idėjos sumanytojas, akcentuodamas, kad menininkė prie skulptūros darbavosi daugiau kaip metus. – Pats karkasas – kaip kaulai – suvirintas iš metalo, po to tinkleliu jinai sustiprinta, į vidų dėti minkšti dalykai, po to kietos medžiagos – cementas, visokie glaistai… Lipdoma buvo po truputį – iš pradžių „Žiežmarių gėlių“ patalpose, paskui persikėlė į „Regvaldos“ valdas prie Žiežmarių. Ir pagalbininkų Aurelija turėjo tikrai nemažai.“ Kalbant apie pinigus, kuriuos skyrė apylinkės seniūnija, jų užteko tik medžiagoms, visa kita – geros valios žmonių dėka. Menininkė jokio atlygio už sukurtą skulptūrą, A. Jonykos teigimu, negavo,
„Žiežmaros“ autorė dėkojo Aivarui už pasitikėjimą, visiems, kas parėmė, padėjo, už pagalbą, ypatingai – Antanui Marčiui, gyvenančiam Saulučių kaime, už didžiulio karkaso suvirinimą. Aurelija dėkojo ir savo vaikams: studentei Dovaidei, trylikamečiui Tautvydui, vienuolikametei Eivilei. Kas morališkai palaikė, kas – buvo masių maišytojai, kilnotojai...
Už kuriamos statulos prieglobstį ačiū tarta UAB „Žiežmarių gėlės“ ir UAB „Regvalda“.
Padėkota ir Lukšių seniūnui menininkui Vidui Cikanai, kuris negailėjo technologinių patarimų, buvo iš Šakių krašto atvykęs į Žiežmarius.
„Labai ačiū statulos vežėjui – tik vienas žmogus sutiko ją vežti, nes tai buvo labai sudėtingas procesas“, – sakė A. Jonyka. Tas žmogus – Ignas Lazauskas, MB „Bačkis“ vadovas. „Jis sakė, turbūt tu man pirmam skambinai, kuris tokiom nesąmonėm užsiima. Sakau, ne, ne – ne pirmam“, – šypsojosi Aivaras.
Ir keramikei Aurelijai Kurienei, ir aukščiau minėtiems žmonėms bei įmonėms už prisidėjimą prie Žiežmarių apylinkės seniūnijos iniciatyvų, įrengiant skulptūrą „Žiežmarė“ buvo skirtos Žiežmarių seniūnijos padėkos.
Seniūnas padėkojo ir seniūnijos darbuotojui Viktorui Kinderevičiui: „Jis skolino pastolius, padėdavo technologinėm ir visokiom kitom techninėm pagalbom“.
Ar ši baltutėlė „Žiežmara“, atrodytų, tokia trapi, nebijos šalčio, sniego, lietaus, saulės? „Viršutinis sluoksnis yra iš marmuro masės, tai ją net ir pašveisti yra sunku. Apie baimę nėra ko ir kalbėti“, – teigė menininkė.

Skulptūros atidarymą palydėjo šokiai su ugnimi, dainos ir kanklių muzika
Po kalbų, padėkų prie jaukiai apšviestos statulos susirinkusieji buvo pakviesti arčiau seniūnijų pastato – Aurelijos draugė Ieva Ordaitė ir jaunosios šokėjos iš Vilniaus, iš „Smaragdo miesto“, dovanojo šokius su ugnies fakelais.
Vėliau bendravimas persikėlė į Žiežmarių kultūros centrą prie vaišių stalo. Tiesa, vėlų vakarą dauguma žiežmariečių nuo statulos prieigų išskubėjo namolio. Salėje skambėjo taip pat Aurelijos bičiulių dainos ir muzika. Pasidžiaugti naujuoju menininkės kūriniu atvyko kauniškio folkloro ansamblio „Saulėlio“ dainininkės, kanklininkės iš „Šilko stygų“, gongo muzikos atlikėja Jūratė („Rami Jūra Tyli“). Renginyje dalyvavo ir menininkės mama.

Kas ji, keramikė Aurelija Kurienė?
Viename žmoguje telpa tiek daug. Neblėstanti šypsena, trys vaikai, galybė įvairių gebėjimų… Menininkė Aurelija Kurienė, Vilniaus dailės akademijos absolventė, dailės studijos „Aura“ Kaune įkūrėja, apie save:
„Nuo pat vaikystės mano didelė svajonė buvo tapti mokytoja.
Pirmas žingsnis tikslo link – sustiprintos dailės klasė Kauno „Aušros“ mokykloje. Kuomet buvau priimta, niekaip ir neįsivaizdavau savo ateities kitaip, kaip tik, kad piešiu ir lipdysiu visą gyvenimą bei to mokysiu kitus. Vidurinėje mokykloje dailės užsiėmimuose išmokau audimo, rištinių kilimų, aplikavimo su medžiagomis, siuvinėjimo, siuvimo, nėrimo, batikos, grotažo, koliažo, keramikos bei kitų technikų. Taip pat susipažinau su vitražų gamyba, stiklo meniniu apdirbimu, odos dirbinių gamyba.  1995–1996 m. žengiau dar arčiau svajonės. Kauno Stepo Žuko mokykloje išklausiau pedagogikos paskaitas, įtvirtinau žinias apie technikas, jų įvairovę, atlikau pedagogikos praktikas darželyje bei mokykloje. Tačiau taip pat supratau, jog noriu būti ne tik pedagoge, bet ir menininke. Todėl nusprendžiau stoti į Dailės akademiją. Turiu keramikos magistro bei pedagogikos bakalauro laipsnius. Mokiausi ir dirbau pas dailės terapijos taikymo pradininkę A. Dapkutę, toliau tęsiu darbą su vaikų, neįgaliųjų bei suaugusiųjų grupėmis. Mokydama vaikus vadovaujuosi Valdorfo metodika. Vaikas mokosi per jutimus, jausmus, patyrimus, pasaulį ir save pažįsta per pasakas, gamtą. Skatinu vaikų saviraišką, individualumą, kūrybinį mąstymą ir norą atrasti patiems. Man mokymasis, ieškojimas naujų technikų ar naujo požiūrio į senas yra reikalingas kaip oras ar vanduo. Esu dėkinga turėdama nuostabiausius mokytojus – vaikus. Turiu omenyje ir gyvenimą šeimoje su savo vaikais, ir dailės užsiėmimus su savo mokiniais. Kasdien norisi išmokyti ko nors dar nedaryto, papasakoti ką nors negirdėto, parodyti ką nors neregėto. Su vaikais atrandu pasaulį iš naujo ir vis aiškiau suvokiu Sokrato posakį: „Žinau, kad nieko nežinau.“
Skulptūra „Žiežmara“ – didžiausias Aurelijos kūrinys. „Ir didesnį įsivaizduoju… Mano visi keramikos darbai dideli“, – sakė menininkė. Ir magistrantūros baigiamasis darbas „O toliau… į niekur“ (2015) buvo didelis. Jį keramikė skyrė visų žuvusių draugų atminimui – įtaigi deformuotų porceliano šalmų instaliacija kalba apie motociklininkų gyvybės trapumą…
*     *     *  
Kas žino, gal tai bus ne pirmasis Aurelijos Kurienės kūrinys, puošiantis mūsų rajono erdves?.. Ačiū menininkei už „Žiežmarę“. Skulptūra galbūt bus orientacinė susitikimų vieta, galbūt žmonės norės prie jos fotografuotis arba, praeidami pro šalį, jai draugiškai nusišypsos, pamos... Tegul veikia apsauginiai „Žiežmarės“ vandens burtai!

Nikolajaus Surinino nuotr.
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2024 gruodžio 23, pirmadienis )
 
© Kaišiadorių aidai 2009 - 2025