|
|
| |
2025 sausio 21, antradienis |
|
Pasidžiaugta nuveiktais darbais: ,,Kiekvienas atskirai – stiprus, bet visi kartu – galingi!“ |
|
|
Alvydė VENSKIENĖ
|
|
2024 gruodžio 14, Šeštadienis |
 Paraiška Lietuvos kultūros sostinės vardui gauti pateikta dar 2021-aisiais, pradedant ją įgyvendinti programa buvo gludinta dvejus metus. Ilona Grabijolienė sakė tikėjusi sostinės titulo galia ir tuo, kad galima sutelkti žmones bendram tikslui. Ji didžiuojasi, kad jos idėja išvystyta pačia gražiausia prasme ir yra dėkinga visiems, vienokiu ar kitokiu būdu prisidėjusiems prie Kultūros sostinės renginių. Pirmiausia jos vizija patikėjo Kaišiadorių muziejaus direktorius Olijardas Lukoševičius, kuriam ji nuoširdžiai dėkoja už palaikymą ir bendradarbiavimą. Ričardo Venskaus nuotr.
Salėje kabojusiame ekrane švietė sakinys: „Sostinė. Buvom – būsim (?)‘‘: žvelgėme į jį ir svarstėme, kuo būsime, kokie būsime, nes tai, ką patyrėme šiemet, mus užaugino, tapome kitokie nei buvome iki šiol.
Rajono savivaldybės meras Šarūnas Čėsna susirinkusiems akcentavo, kad renginys vyksta tęsiant Verslo pusryčių tradiciją, bet šįkart kreipiant dėmesį į Kultūros sostinės metais įvykusius pokyčius. „Užaugome, perėjome į aukštesnį lygį ir kelio atgal jau nėra. Širdyje jaučiu, kad tai mus labai stipriai suvienijo, mes dabar esame viena didelė bendruomenė, kuri gali padaryti labai daug. Kultūros sostinės projekto tikslas buvo, kad visų mūsų širdys plaktų vienu ritmu, manau, kad tai pavyko padaryti‘‘, – pastebėjo meras.
„Jeigu nemokėsime kartu pasidžiaugti tuo, ką padarėme, jeigu tik viską vertinsime taip atsainiai „važiavo, pravažiavo“, tai nebus ir ateities projektų, – svarstė Giedrė Streikauskaitė. – Kultūros sostinė iš tiesų nėra tik ženklas ar titulas, ji prisibeldė į visų širdis, ne tik organizacijų, įstaigų, bet ir žmonių, bendruomenių. Visi matome pokytį, pradedant nuo to, kaip su didžiuliu įsitraukimu ir užsidegimu buvo kuriamas Kultūros sostinės ženklas, už kurį esame dėkingi Sauliui Jankauskui, baigiant tuo, kad visi įvykę renginiai buvo išjausti, išgyventi, nemiegotos naktys...‘‘ G. Streikauskaitė dėkojo merui Š. Čėsnai, Kaišiadorių kultūros centro direktorei Linai Brazionienei, Kaišiadorių rajono savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus patarėjai Ilonai Grabijolienei, visiems kultūros centrų vadovams, verslininkams... Taip pat ji žadėjo, kad ženklas, kuriame užkoduoti mūsų krašto istoriniai ypatumai, unikali geografinė padėtis bei sostinės metų koncepcija – keturios K raidės (Kaišiadorių miestas, keliai, kultūra, kelionės) – bus naudojamės ir toliau, KTVIC spausdins jį ant savo suvenyrų, dovanų, lankstinukų. Giedrė pastebėjo, kokią įtaką Kultūros sostinės metai turėjo Turizmo ir verslo informacijos centrui, pasidžiaugė, kad šiemet stipriai padaugėjo ekskursijų: 2023 m. surengtos 2068 ekskursijos ir žygiai, o 2024 m. sausio–spalio mėnesiais jų surengta 3662, o tai 77 proc. daugiau, lyginant su praėjusiu laikotarpiu. Vadovė labai dėkinga savo centro darbuotojams, ypač Aurelijui Balčiūnui, kuris daugiausia bendravo su turistais, taip pat gidams – Rolandui Kriugždai, Juozui Sindarui ir kitiems. Į užsakomas ekskursijas atvyko žmonės iš visos Lietuvos, juos ekskursijų metu labiausiai stebino miesto vardo kilmė, miesto tvarka ir tai, kad iš mūsų geležinkelio stoties pajudėjo pirmasis traukinys. O objektas labiausiai nustebinęs turistus – mažo traukinuko skulptūra (skulptorius Pijus Česiūnas).
Nauji produktai, kurie KTVIC sukurti šiais metais: teatralizuota ekskursija „Nuo Chašaidaro iki Kaišiadorių‘‘ (surengtos 9 ekskursijos, jose pabuvojo 290 žmonių), pagal užsakymą, remiantis gamtininkų rekomendacijomis, sukurtas „Kaišiadorių kvapas“ (centre galima įsigyti šio kvapo žvakių, namų kvapų, eterinio aliejaus, kvepalų automobiliui), pagal Nijolės Adukonienės knygą „Kaišiadorietiška virtuvė‘‘, užsimezgus šiltam ryšiui su „Centro“ picerija, ten buvo vežamos turistų grupės ragauti istorinių kaišiadorietiškų patiekalų. Labai džiugu, kad šiais metais gimė ir naujas mėtinis su kmynais sūris (Eglė Ostvalds sūrinė), kuris nuskynė jau trečią aukso medalį parodoje „Rinkis prekę lietuvišką‘‘. Picerijoje „Pica Mica‘‘ pradėta gaminti „Kaišiadorietiška pica‘‘, kuri įpakuojama dėžutėje su miesto vaizdu ir Kultūros sostinės logotipu. Žasliuose, įsikūrus „Lapės arbatinei‘‘, galima paskanauti įdomaus patiekalo – Chašaidaro bučinių, tame pačiame miestelyje vyksta ekskursijos arkliais, veikia Arklio muziejus. Kaišiadoryse atsirado naujos skulptūros, už tai gyventojai dėkingi rajono savivaldybei ir projekto koordinatorei Justinai Jakštaitei. Daug gražių atsiliepimų sulaukia visus įvažiuojančius į Kaišiadoris pasitinkantis miesto ženklas, kurio autorius Saulius Jankauskas. „Niekur Lietuvoje nemačiau tokių gražių reklamų vizualizacijos, kokias turi mūsų kraštas. Esame stiprūs įvaizdžio kūrimu, už tai turime būti dėkingi Sauliui Jankauskui, kuris neša didelę reklamos kūrimo naštą‘‘, – taikliai pastebėjo G. Streikauskaitė.
Šiais metais Kaišiadorių muziejus sukurė animacinį filmą, išleido 3 naujas knygas. Sukurtas ir serialas „Ne tau, Martyna”, filmuotas mūsų vietovėse, o tai suteikia minčių centrui rengti ekskursijas šio serialo takais. Įvyko ir rekordinis renginys „Galiūnų šventė“. Rekordinis ne tik žmonių, susirinkusių estradoje, skaičiumi, bet ir tuo, kad verslininkai didžiąja dalimi savo lėšomis surengė šį renginį. Vyko ir daug naktinių orientacinių žaidimų, Rolandas Kriugžda pateisino savo kaip Kultūros sostinės ambasadoriaus vardą, nes per šį laiką jis surengė 26 žygius ir ekskursijas.
Sutvarkyta ir infrastruktūra: išgražėjo Vasaros estrada, renovuoti Budelių piliakalnio takai, džiugina privačios iniciatyvos – Saikauskai Ringailių kaime pastatė unikalų statinį – puikią poilsio arką, ten dabar stovi ir pirmasis švyturys rajone.
Giedrė labai dėkinga už Kultūros sostinės vardo garsinimą visais įmanomais būdais: tai ir lipdukai ant automobilių, ir reklaminiai stendai ant pastatų sienų, ant marškinėlių, bliuzonų, kuriais žmonės vilkėjo renginių metu, tai ir puodeliai, krepšiai, rašikliai su atributika.
Kaišiadorių kultūros centro direktorė Lina Brazionienė pasveikino verslininkus su Mecenatystės diena, kuri Lietuvoje minima pirmąjį kartą: taip jau sutapo, kad verslininkai, prisidedantys prie svarbių pokyčių, aukojantys kultūrai, susirinko drauge pabūti būtent tokią simbolišką dieną.
Jos nuomone, Kultūros sostinės titulas gali neduoti nieko, arba duoti labai daug. Ir visa tai priklauso nuo mūsų požiūrio. Šiandien, norėdama pasidžiaugti kultūros kelione, į kurią leidomės visi kartu, ji prisiminė nuo ko mes pradėjome, kokia didžiulė komanda du metus labai intensyviai ir atsakingai ruošėsi, kad vėliau patirtume daugybę nepakartojamų emocijų. „Rezultatai geriausi tuomet, kai dirba stipri komanda“, – sakė ji, dėkodama visiems, prisidėjusiems prie Kultūros sostinės renginių organizavimo.
Šiais metais mūsų miestas sulaukė daug dėmesio. „Pirmiausia, tai mūsų pačių dėmesys sau, tai verslininkų dėmesys miestui, įstaigų dėmesys į tai, ką jie turi geriausio, kitų Lietuvos miestų gyventojų dėmesys. Tikslas – Kultūros sostinės vardas – mus suvienijo, žinojome vardan ko, tai darome‘‘, – pabrėžė Lina. Paaugome gebėjimu apie save kalbėti ir gebėjimu save parodyti, išmokome skelbti tai, ką padarėme. Kalbant apie finansavimą, akcentuota, kad jis padidėjo 6 kartus. Kultūros sostinės statusas padarė įtaką požiūriui, į tai, kad kultūrai reikia skirti didesnį dėmesį. Džiugu, kad žmonės, atėję į renginius, sėdėjo ant patogių sėdmaišių, galėjo užsikloti šiltais pledukais, romantišką nuotaiką skleidė lemputės – visa tai atsirado finansavimo dėka. Smagu jaustis gerai mieste, kuriame gyveni…
Atrastos ir naujos erdvės renginiams, sukurtos naujos tradicijos, prie Kultūros centro įrengtas ekranas, kuris atlieka ne tik informacinę funkciją, bet ir transliuotas futbolo čempionatas, Dainų šventės renginiai, filmai, ekranas pasitarnavo atidarant A. Griškevičiaus parodą lauke. Kultūros centro darbuotojai dirbo vakarais, naktimis, po darbo valandų. Uoliai triūsė ir 15 savanorių, kurie po renginių nešiojo sėdmaišius bei kėdes, daug dirbo garsistai ir technikai, kurie ruošė scenas koncertams. Atradome naujus menininkus, gyvenančius arba gyvenusius mūsų rajone. Šiemet įrengtas parodų salės apšvietimas, kurio labai reikėjo.
„Kiekvienas atskirai – stiprus, bet visi kartu – galingi! – pastebėjo Lina. – Susitelkimas davė ypatingą dvasią miestui. Taip gimė ir rekordai, kurių gal ir nelabai žinojome, kaip reikia daryti, bet darant kartu viskas pavyko.“ Norėtųsi, kad tai tęstųsi, dar vieną rekordą šiemet galime užfiksuoti Kaišiadoryse įrengdami Spindinčių eglučių parką. Tereikia tik labai visiems pasistengti, o verslininkams – tai puiki galimybė save pareklamuoti. Lai Kaišiadorys šiemet spindi ne tik išoriškai, parodykime, kad mes turime tos šviesos, sklindančios iš mūsų vidaus, kuria norime dalintis vieni su kitais.
„Išgyvenom sostinę‘‘, – sakė Lina, prisipažinusi, kad taip pasakė Anykščiuose neseniai vykusiame „Necentrinių miestų forume“. „O kaip bus po to, kai užaugę žmonės, gali pas jus netilpti? Kaip juos išlaikysite?‘‘, – L. Brazionienės pasiteiravo tą renginį moderavęs Rytis Zemkauskas. Išties kas vyks kitais metais, ar sugrįšime ten, kur buvome anksčiau? Norėtųsi, kad 2025-aisiais renginiai būtų kokybiški, kad kultūros kelionė tęstųsi ir būtų nė kiek neprastesnė nei šiemet, nes ir kitąmet Kultūros centras turės labai panašų biudžetą. „Jau dabar turime galvoti, kaip pinigus tikslingai investuoti, įvertinti, kas buvo, apgalvoti, kas buvo gerai ir ko mums visai nereikia‘‘, – sakė Kultūros centro direktorė.
Vėliau renginio dalyviai kartu klausėsi J. S. Bacho „Kavos kantatos“ (akompanavo „Naujosios operos’’ ansamblis) ir degustavo rūšinę kavą.
Verslinininkai taipogi pasidalino mintimis ir pasvarstymais, kaip jiems šie metai atrodė, ar jie matė buvimo kartu prasmę, kas kultūros kelionėje paliko didžiausią įspūdį, kaip išlaikyti tradicijas, ko tikisi kitąmet.
Norisi tikėti, kad šie gražūs Kaišiadorių kultūros centro direktorės žodžiai buvo išgirsti ir pasiekė verslininkų širdis: „Linkiu, kad Kultūros sostinės statuso įtaka būtų tik atspirties taškas, tiek, kiek mes visi paaugome, kiek išmokome bendradarbiauti, kiek sugebame kurti, kad mes nekonkuruotume, kuris daugiau ar mažiau galime, bet kiekvienas darytume ką galime geriausio, kad atsispirtume nuo šių metų ir kiltume tik aukštyn ir aukštyn... O prasmingas mūsiškis Kultūros sostinės ženklas būtų viso krašto kultūros simbolis, kad jis primintų mums: jeigu galėjome susitelkti vieniems metams, tai galime keliauti kartu ir toliau.‘‘
|
|
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2024 gruodžio 14, Šeštadienis )
|
|
|
|
|
