Naujienos
Archyvas
Redakcija
Reklama
Skelbimai
Privatumo politika

Šiuo metu 1 skaitytojas

2025 sausio 21, antradienis
Snaigės, kurios neištirpsta Spausdinti
Romualda SUSLAVIČIENĖ   
2024 gruodžio 14, Šeštadienis

Šiemet daugiausiai laiko A. E. Ivanauskienė skiria savo naujausiam pomėgiui – deimantinei mozaikai. Romualdos Suslavičienės nuotr.
Kai Kaišiadoryse dar nebuvo iškritusi nė viena šios žiemos snaigė, jaukiame bute prie miško jo šeimininkės Apalionijos Elenos Ivanauskienės stalo kamputis jau buvo apsnigtas iš plonyčių siūliukų kruopščiai nunertomis baltutėlėmis snieguolėmis.
Tarsi užuomina, kad iš toli laiko takais artėja Kalėdos. Baltos, nes visai nesvarbu, koks oras bebūtų, darbščios šios moters rankos savo nertomis snaigėmis nubarsto ne tik savo vaikų ir vaikaičių šventes, bet ir kaimynų, draugų, giminaičių kalėdines
eglutes.

Naujausias pomėgis
Su jau devintosios dešimties gyvenimo metus skaičiuojančia Apalionija Elena Ivanauskiene iš arčiau susipažinti paskatino Kaišiadorių švietimo ir sporto centro Neformaliojo švietimo skyriaus metodininkė Rima Saikauskienė, kuri garbaus amžiaus dailių rankdarbių meistrę atrado ruošdama jos parodą. (Beje, ją Neformaliojo ugdymo skyriuje (Kęstučio g. 3) dar galite apžiūrėti iki lapkričio pabaigos. Tikrai nesigailėsite!). Tad pirmiausia – apie naujausią A. E. Ivanauskienės aistrą – deimantinę mozaiką, kuria „užsikrėtė“ lygiai prieš metus, kai artėjant didžiosioms šventėms dukra atvežė mozaikos rinkinį ir pasiūlė pamėginti. Miniatiūrinių karoliukų menas iškart prilipo, ir jau netrukus dovanų paveiksliukus su močiutės sudėliotais vaizdais gavo jauniausi šios didelės ir gražios šeimos nariai, o vėliau – ir visi kiti. Kiek mozaikų sukūrė per metus, moteris sakė neskaičiavusi, nes namuose šiandien – tik maža dalelytė, kiti iškeliavę pas įvairius artimus žmones, dvi dešimtys didelių paveikslų puikuojasi parodoje. „Vienus, mažesnius, sudėlioju ir per kelias dienas, o didieji, ypač, kur daug atspalvių, užtrunka apie savaitę“, – apie neseniai atrastą pomėgį pasakoja moteris ir mielai parodo, kaip vyksta kūrybinis procesas. Užburiantis vaizdas, kai stebi, kaip mikliai įgudusios rankos „sužvejoja“ miniatiūrinius kristalėlius, kiekvieną jų ( o tokių – šimtai) „patupdo“ į jam skirtą vietą. Ir gimsta švytintys gamtos vaizdai su daugybe atspalvių, žmonių ir gyvūnų figūros... Taip dabar prabėga didžioji dienos dalis, kurią įdėmiai stebi netoliese jaukiai susirangiusi gražuolė katė Pupa.

„Ko nedirbu, to nemoku“
Šiais žodžiais, paklausta, kokių rankdarbių ir darbų nedaranti, su šypsena atsakė A. E. Ivanauskienė, nes nuo mažumės kiekvienas amatas tiesiog tirpte tirpsta jos rankose. Pamena, kai dar būdama pradžios mokyklos mokinukė numezgė nykščio didumo pirštinaitę, vėliau darė krepšelius, tapusi paaugle audė rankšluosčius, išmoko nerti vąšeliu, tad jau sukūrusi šeimą be vargo galėjo numegzti dukroms sukneles, o kartą, kai darbe (dirbo Kaišiadorių rajkooperatyve buhaltere) „nuskilo“ dvi išeiginės dienos, per jas sugebėjo numegzti vyrui raštuotą megztinį... O juk prie viso šito – ir buities darbai, ir šiltnamis. Ir dar – didžiulė aistra skaityti.
Knygas pamėgo dar vaikystėje, Anykščių rajono Niuronių kaime – Jono Biliūno tėviškėje, kur baigė pradžios mokyklą, į kurią, beje, atėjo jau mamos skaityti išmokyta. „Labai patinka romanai, jų jaunystėje ir būsimas vyras paskaityti atnešdavo“, – su šypsena prisimena moteris. Dabar knygomis mamą aprūpina vaikai.
Su būsimu vyru susipažino būdama šešiolikos, po ketverių metų ištekėjo, o netrukus Albertas Ivanauskas jauną žmoną atsivežė į tuometinį Kaišiadorių miškų ūkį, kur buvo paskirtas inžinieriumi. Kai atvažiavo, pirmojo savo buto langus Apalionija Elena papuošė savo mereškuotomis užuolaidomis...
...O darbų – dešimtims metų į priekį
...Jaukią rudens popietę A. E. Ivanauskienės namuose garuoja kaimynės Rimos Rimavičienės užplikyta žolelių arbata. Rima kartu su buvusia šeimininkės bendradarbe Alma Baltruškevičiene, su kuria Apalionija Elena Ivanauskienė bičiuliaujasi jau penkiasdešimt metų, bando suskaičiuoti, kiek ir kokių rankdarbių moka ši tiesi tarsi styga, elegantiška ir iki šiol graži moteris. Nelengvas tas skaičiavimas, nes čia, namuose, iš kiekvienos kertės žiūri Apalionijos darbai. Stalas užtiestas jos mereškuota ir labai subtiliai siuvinėta staltiese, sienas puošia deimantinės mozaikos, prie lango – į vazą pamerkta šakelė su nertais angeliukais, lentynose puikuojasi nerti velykiniai margučiai, sėdime ant skiautiniais uždengtų fotelių, skiautiniai puošia ir sofą, ir visos lovos antrame aukšte jais nuklotos. Skiautinius išmoko siūti jau išėjusi į pensiją, šis darbas taip pat „prilipo“, kaip ir visi kiti. Nenuostabu – gabumais apdovanotai moteriai viskas įdomu. Nors vaikščioti sunkoka, šiemet neiškentė nepagrybavusi. „Traukia miškas. Juk prie jo užaugau“, – sako A. E. Ivanauskienė, apsilankanti ir Anykščiuose likusiuose vaikystės namuose, kuriuose dabar gyvena brolis. Brangus tas kraštas, kur palaidotas dar vaikas miręs Ivanauskų pirmagimis Albertas, ten amžino poilsio atgulė ir vyras, su kuriuo gražiai pragyveno ilgus metus, išaugino tris vaikus, išleido į aukštuosius mokslus. Pasisekė, kad vaikai nesusigundė užsieniais, gyvena Lietuvoje, tad mama dažnai lankoma.
– Dukros Elena ir Laimutė atvažiuoja iš Kauno, sūnus Rolandas – iš Mažeikių. Turiu šešis anūkus ir šešis proanūkius. Kai visi su savo antromis pusėmis susirenka, susidaro apie dvidešimt žmonių, – šilta šypsena nušviečia Apalionijos veidą, kuriai ateinančių metų sausio 4-ąją sukaks 88-eri.
Bet kas tie metai, kai dar tiek darbų suplanuota nuveikti? Lentynose vos telpa siūlai, deimantinių mozaikų rinkiniai, audinių skiautės, iš kurių gims dailūs rankdarbiai, laukia dar neperskaitytos knygos, o gal – ir naujos parodos? Gera pabūti šalia tokių žmonių, kurie savo laiką užpildo prasmingais darbais, dovanojančiais džiaugsmą ir kitiems. Tad ilgiausių metų Jums, Apalionija Elena!
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2024 gruodžio 14, Šeštadienis )
 
© Kaišiadorių aidai 2009 - 2025