Metai, kai aukštai iškėlę ir su dideliu džiaugsmu nešame Lietuvos kultūros sostinės vėliavą, sparčiai tirpsta. Gruodžio 6-ąją ją perduosime jau kitam miestui – Druskininkams. Negi viskas tuo ir pasibaigs? Tikrai ne! Tai būtų tiesiog neįmanoma, kai mūsų krašte gyvena tiek daug pačiais įvairiausiais talentais pažymėtų žmonių.
Šįkart – apie tuos, kurie 2024-aisiais, Kaišiadorims istoriniais metais, sugebėjo pasiekti naujas savo gyvenimo viršūnes ir gimtojo krašto vardą garbingai garsino svetur: kas – kitose šalyse, o kas – ir kituose pasaulio žemynuose; apie tuos, kurių žygius sekėme iš toli ir negalėjome apkabinti pergalių akimirkomis.


Pakeliui į 100-ąjį plaukimo maratoną

Tolimajame Kiurasao, už tūkstančių kilometrų nuo Kaišiadorių, Vaidoto Gumbio rankose suplevėsavo Žaslių vėliava. Nuotr. iš asmeninio albumo

Kaišiadorietis plaukimo sporto meistras Vaidotas Gumbis sako, jog ateinančiais metais planuoja įveikti savo šimtąjį plaukimo maratoną. O šiemet rudenį aktyvumu ir fizine forma stebinantis plaukikas, be daugelio kitų startų, išbandė sėkmę pasaulinio turo „Oceanman“ (Vandenyno žmogus) plaukimo maratonuose, kurie vyko tolimoje Kiurasao (Cura?ao) valstybės sostinėje Vilemstade.
– Maratono distancijos – 2,5 ir 10 kilometrų. Aš tradiciškai su 106 dalyviais pirmą dieną plaukiau 2 km sprintą, o antrąją – jau pilną „Ocean-man“ distanciją. Iš viso varžybose dalyvavo virš 400 plaukikų. Bendroje įskaitoje abejose distancijose likau ketvirtas, o savo amžiaus grupėje – pirmas. Iškovojau du slotus – klasifikavausi ateinančioms „Oceanman“ varžyboms. Savo rezultatais esu patenkintas, nors, aišku, tikėjausi vienos prizinės vietos bendroje įskaitoje, – atvirauja mūsų krašto plaukimo legenda.

Kai susidūri su iguana...
Varžybos egzotiškoje šalyje neapsiėjo be netikėtumų – jau pirmąją plaukimo dieną sportininkas patyrė traumą, kurios kaltininkė – distancijoje sutikta iguana (stambus driežas iš žvynaroplių būrio šeimos).
– Sakiau ir sakysiu, kad plaukimas yra viena saugiausių sporto šakų, tačiau ir joje pasitaiko netikėtumų, – apie patirtą traumą pasakoja Vaidotas Gumbis. – Plaukdamas dešimties kilometrų distanciją, jau po pirmojo įveikto kilometro susidūriau su iguana. Pastebėjau, kad kažkas atplaukia, bet pamaniau, gal kitas plaukikas. Tik pamatęs uodegą, supratau, kad klydau... Susidūrimo išvengti nepavyko, likau su įbrėžta dešine ranka, ties petimi. Įvertinęs situaciją (žaizda beveik nekraujavo, sūrus jūros vanduo – neblogas antiseptikas) tęsiau plaukimą toliau.
V. Gumbis, niekada dešimties kilometrų maratonuose jau po 2,5 km nesustodavęs maitinimo vietose, šįsyk pajuto poreikį pasistiprinti.
– Užvalgęs ir atsigėręs pradėjau energingai vytis tris plaukikus, kurie per tą laiką mane aplenkė. Visą distanciją plaukiau jausdamas įvairius skausmus rankoje, ne kartą žiūrėjau, ar nekraujuoja. Visos žaizdos negalėjau matyti, nes ji buvo užpakalinėje rankos dalyje. Neįvertinau, kad žaizdą dar degina saulė, taigi ją smarkiai nudegiau. Žinoma, distancijoje buvo sunkiau išdėstyti, paskirstyti jėgas, susikoncentruoti tik į plaukimą. Tačiau tai tikrai nepakenkė bendram rezultatui, – apie ištvermingai ir sėkmingai įveiktą distanciją prisimena sportininkas, kuris, matyt, turi būti dėkingas likimui, kad teisėjai, buvę prie maitinimo punktų bei tarpiniuose finišuose, nepastebėjo ryškiai šviečiančios žaizdos – antraip būtų neleidę tęsti plaukimo. Užtat kirtęs finišo liniją kaišiadorietis iškart pateko į medikų rankas, jam buvo suleista nemaža ampulė antibiotikų, nes iguanos garsėja kaip įvairių ligų nešiotojos.
Pasisekė ne tik dėl to, kad pavyko sėkmingai užbaigti distanciją, kad išvengta komplikacijų.
– Gerai, kad iguana mane kliudė ne viršutine (joje daug didesni ir aštresni spygliai, visa jų ketera) dalimi, – pastebi Vaidotas Gumbis, visame kame įpratęs ieškoti pozityvo.
Beje, savo „skriaudėjo“ gentainio mėsytės plaukikui teko paskanauti viename iš salos miestelio restoranėlių. „Brangu, bet skanu ir verta“, – įvertino plaukikas. O distancijoje patirtą žaizdą teko baigti gydytis jau Lietuvoje, Kaišiadoryse, kur ją perrišo ir sutvarkė Šeimos medicinos centro darbuotojai.

Kaišiadorių baseine vandens temperatūra artima Kiurasao
Savo gyvenime išmėginęs nepap-rastai daug įvairių plaukimo distancijų, varžybų, estafečių visame pasaulyje, Vaidotas Gumbis tvirtina, jog vienodų plaukimo maratonų nebūna. Ne išimtis ir įvykęs Kiurasao, kuris maloniai nustebino dar prieš išskrendant į salą nuotoliniu būdu vykusiu trasos instruktažu. (Beje, juo plaukikas pasidalino plaukimo klubo „Ilgaplaukiai“ FB puslapyje). Pirmą kartą teko dalyvauti tokiose varžybų apdovanojimuose, kur atmosferą kaitino profesionalus didžėjus.
– Taip pat visai kitoks, nei tikėjausi, 32 laipsnių Karibų jūros vanduo. Ruošiausi tam, todėl šiemet visus plaukimo maratonus Lietuvoje ir Latvijoje plaukiau su visiškai sukomplektuotu hidrokostiumu. Kaišiadorių baseine vandens temperatūra irgi artima Kiurasao. Tačiau realybėje, be hidrokostiumo, sūrus Karibų jūros vanduo, 33 laipsnių oro temperatūra, priverčia jaustis visiškai kitaip. Taigi plaukiau ne savo komforto zonoje. Antra vertus, taip įgijau patirties sekantiems panašiems savo plaukimams, kurių tikrai bus, – dalijasi įspūdžiais jau ne pirmą kartą „Vandenyno žmogaus“ (Okeanman“) titulą į Kaišiadoris parsivežęs V. Gumbis.
Beje, kai praėjusiais metais rašėme apie „Oceanman“ maratoną Dohoje, mūsų skaitytojus ypač sužavėjo Vaidoto Gumbio pasakojimas apie spalvingą tenykščią gamtą ir egzotišką paukštį mėlynakojį.
– Iš varžybų Kiurasao parsivežiau nemažiau puikių įspūdžių! Rožiniai flamingai, pasakiški vežliai, spalvingi pastatai, kurie pakeri savo spalvų gama, raštais bei piešiniais. Kelionė į Kiurasao salą užtruko parą. Tiek pat ir sugrįžti. Lėktuvai dideli, veikia internetas, skanus maistas... O skrendant atgal lėktuve KLM oro linijų kompanija šventė 105-ąjį gimtadienį, tad keleivius džiugino šventinis maistas, nealkoholinis viskis, tortas ir dovanos kiekvienam keleiviui, – džiugiais prisiminimais ir šįkart dalijosi V. Gumbis, nepraleidęs progos pajuokauti. – Dar man pasisekė, kad oro linijų kompanijos gimtadienis pasitaikė grįžtant, o ne skrendant į priekį, nes prieš varžybas nieko „nesveiko“ negali nei valgyti, nei gerti...
O žemėlapis tėčio namuose vis margesnis...
Paklaustas, ko reikia žmogui, kad įveiktų dešimties kilometrų plaukimo distanciją nepažįstamuose vandenyse, sporto meistras pirmiausiai pamini būtinybę gerai atlikti namų darbus. Taip pat pravartu susirasti kuo daugiau informacijos apie tuos vandenis, kuriuose vyks varžybos; surasti galimybę pasikalbėti su tais, kas juose plaukė. Dar vienas patarimas – ruošiantis varžyboms treniruotis ežeruose, atviruose vandenyse. „Ir būtinai reiktų pirma Lietuvos ežeruose įveikti 10 km distanciją. Patartina Kuršių marių maratone“, – akcentuoja V. Gumbis.
Ankstesniuose pokalbiuose Vaidotas Gumbis yra minėjęs, jog jo tėtis, ilgametis sportininkas Povilas Gumbis, labai atidžiai seka jo varžybų maršrutus ir žymisi juos žemėlapyje. Tad pokalbio pabaigoje labai rūpėjo paklausti, kurias pasaulio ir Lietuvos vietas namuose esančiame žemėlapyje teks pasižymėti ateinančiais, 2025-aisiais, metais.
– Tėtis ne tik seka mano plaukimo kelius, palaiko, bet ir padeda pasiruošti varžyboms, visada išlydi ir labai laukia sugrįžtant. Po „Oceanman“ jau vyko plaukimo varžybos baseine Kopenhagoje (Danija), po to Druskininkuose laukia Lietuvos plaukimo meistrų čempionatas. Taip pat dalyvausiu plaukimo čempionatuose Rygoje ir Taline baseinuose, Kaišiadorių naujametinėse varžybose, Vilniuje gruodžio 31 d. vyks plaukimas į 2025 metus. Vienas iš tolimesnių ateinančių metų startų – 2025 m. gegužės 19–26 d Taipėjuje (Taivanas) vyksiančios Pasaulio plaukimo meistrų žaidynės. Jau esu užsiregistravęs. Svarbiausios 2025 m. varžybos bus „Oceanman“ pasaulinio turo maratonai. Kol kas dar nėra paskelbtos visų varžybų datos, tai negaliu pasakyti, būtent kuriame maratone dalyvausiu, bet tikiuosi, kad 2025 m. metais pavyks įveikti savo 100-ąjį plaukimo maratoną, – netolimais ateities planais su „Kaišiadorių aidų“ skaitytojais pasidalijo Vaidotas Gumbis, su kuriuo per pasaulį keliauja Lietuvos ir mūsų rajono vardas.

____________________________________________


Akimirka, į kurią norisi sugrįžti

Ekstremalus triatlonas įveiktas, „Winterman“ (Žiemos žmogaus) titulai laimėti! Nuotr.iš asmeninio albumo

„Kas gi aš esu? Daug tų epitetų yra... Tai geležinis, tai be ribų, tai „žvėris“, bet iš tikrųjų esu tiesiog žmogus. Rolandas Kriugžda. Dažnai tenka išgirsti „Tai jis, kuris perėjo, perplaukė baidare ar apvažiavo dviračiu Lietuvą“. Taip jau atsitiko, kad gyvenime esu patyręs ne vieną nuotykį ir tikiu, kad dar patirsiu ne vieną“, – tarp kaišiadoriečių (ir ne tik!) populiarioje socialinių tinklų paskyroje „RK nuotykiai“ prisistato daug valios ir jėgų reikalaujančių titulų pasiekęs Rolandas Kriugžda – Kaišiadorių–Lietuvos kultūros sostinės ambasadorius. Be visų šaunių sumanytų žygių, į kuriuos įtraukė didelį būrį žmonių ir su kuriais mynė pažinimo pėdas po mūsų kraštą, R. Kriugžda šiemet ryžosi vėl dalyvauti ekstremaliajame triatlone „Winterman“ Čekijoje. Tik šįkart – ne vienas, kaip kad praėjusiais metais.
– Šiemet ekstremalus triatlonas „Winterman 2024“ vyko jubiliejinį – dešimtą – kartą. Šias varžybas atradome pernai, kai jose dalyvavau vienas, individualioje įskaitoje. Įveikiau pilną distanciją: 9 km plaukdamas Elbės upe, 180 km mindamas dviratį kalnuose, 42 km bėgdamas į vieną iš aukščiausių Čekijos Ješted kalną. Jubiliejinėms varžyboms buvo sugalvota nauja rungtis, kur visą distanciją buvo galima įveikti estafetėje penkiese: vienas plaukikas, du dviratininkai, du bėgikai, – pasakoja atkaklus kaišiadorietis.
Bendraminčių, pasiryžusių pasiruošti ir dalyvauti šiose didžiulės ištvermės reikalaujančiose varžybose, toli ieškoti nereikėjo – VšĮ „Kaišiadorys bėga“ komandą pavyko suformuoti greitai, jos pagrindas – praėjusių metų triatlone Rolando palaikymo komandoje dirbę žmonės.
– Pasidalinau idėja su bendraminčiais, kitą dieną jau mokėjome startinį mokestį, – netolimą praeitį prisimena R. Kriugžda, kuris pasiryžo plaukimo rungčiai, dviračius „pasibalnojo“ meras Šarūnas Čėsna ir Marius Arnatkevičius, bėgimo distancija atiteko Donatui Drumstui ir Mariui Arnatkevičiui. Palaikymo komanda, be kurios dalyvavimas šiose varžybose yra neįmanomas – Kristina Drumstienė, Martynas Barkauskas ir Nauris Gumbrevičius.
Pasak komandos vadovo R. Kriugždos, kiekvienas treniravosi individualiai, kiek galėjo skirti tam laiko. Kadangi nuo registracijos iki starto skyrė metai, kai kas keitėsi, dviratininko Mariaus Arnatkevičiaus šeimoje gimė sūnus Adas, tad komandos nariai dėkingi Mariaus žmonai Elenai, kad išleido vyrą į ekstremalų nuotykį, kuris baigėsi sėkmingai – trasą kaišiadoriečiai įveikė per 12 val. 22 min. ir 24 sek.
Šį ekstremalų triatloną organizuoja šeima, kurioje auga dukra su įgimta širdies yda, tad triatlonas turi kilnų tikslą – didelė dalis startinio varžybų mokesčio ir prizinio fondo atitenka labdarai: tai parama vaikų širdies ligų klinikai. Šiemet kaišiadoriečiai į startą stojo su 100 individualių sportininkų ir 12 komandų.
– Daugiau dalyvių nebūna dėl saugumo ir vietovės, kurioje vyksta varžybos. Tenka važiuoti nacionaliniais parkais, kur gamta labai graži, bet keliai siauri. Didžiausią dalyvių dalį sudaro vietiniai čekai, bet yra ir kitų šalių atstovų: italų, olandų, vokiečių, slovakų, lenkų, – kalba R. Kriugžda.
Beje, praėjusių metų ekstremaliame triatlone Rolandas buvo vienintelis ir pirmasis dalyvis iš Baltijos šalių. Šiemet Baltijos šalis atstovavusi mūsų komanda taip pat buvo vieninteliai iš šio regiono, o kartu – ir vienintelė tarptautinė estafečių komanda.
Dabar, kai dar vienas iššūkis jau tapęs istorija, Rolandas Kriugžda sako, jog tokios varžybos – tikrai ne kiekvienam. „Jų metu reikia nuplaukti 9 km Elbės upėje tamsoje ir lediniame vandenyje (+11). Tuomet numinti dviratį 180 km į tokius kalnus, kokių Lietuvoje nėra. Paskutinė rungtis – nubėgti 43 km ir užkopti į vieną iš aukščiausių Čekijos kalnų“, – vardijo sportininkas, kartu su dar keturiais vyrais sugrįžęs namo su „Winterman“ – Žiemos žmogaus – titulu. Rolandas jį pelnė jau antrą kartą.
– Kiekvienas varžybas išgyvenome savaip... Vienam buvo ledinis vanduo ir tamsa, kitam lietus, dar kitam vėjas ar sunkiai įveikiami kalnai... Šiose varžybose reikia varžytis ne tik su konkurentais, bet ir su gamta. O ji kartais negailestinga... Keitėsi trasos, distancijos, bet visi patyrė nuotykių. Buvome savo šalies ambasadoriai, Lietuvos ir Kaišiadorių vėliavos plevėsavo aukštai. Ačiū visiems ir kiekvienam, – dar labai gyvomis atmintyje akimirkomis dalijosi komandos vadovas. Ir prisipažino, jog ten, kalno viršūnėje, kiekvienas kažką paliko – tai buvo akimirka, į kurią norisi sugrįžti vėl ir vėl... To ir linkime!