Naujienos
Archyvas
Redakcija
Reklama
Skelbimai
Privatumo politika

Šiuo metu 2 skaitytojai

2024 gruodžio 03, antradienis
Siuvėjui ir rašytojui rumšiškėnui Pranui Mikalauskui atminti (1924–1998) Spausdinti
Stanislovas ABROMAVIČIUS   
2024 lapkričio 16, Šeštadienis

Prieš šimtą metų jis gimė Rumšiškėse. Tėvelis Juozas buvo skietų meistras, mama Ona – audėja, todėl šeima gavo pravardę, susijusią su šiuo amatu – Skietelės. Baigęs pradžios mokyklą, Pranas mokėsi siuvėjo amato pas J. Šimkūną. Šiuo darbu vertėsi pusę savo gyvenimo. Porą dešimtmečių P. Mikalauskas gyveno Kaune, dirbo inžinerinių tinklų statybos brigadininku (sako – siuvėjas, tai pusė inžinieriaus, nes supranta statybinius brėžinius), tačiau savo tėviškės neužmiršo. Išėjęs į pensiją ėmėsi plunksnos ir parašė atsiminimų knygą apie Rumšiškių senovę „Šilalis“.
Pranas Mikalauskas-Skietelė, 1997 m.
Prisiminimai paremti vaikystėje ir jaunystėje girdėtais tėvų ir senelių pasakojimais.
Siuvėjas – populiari ir gerbiama miesteliuose gyvenusių nepriklausomos Lietuvos amatininkų profesija. Sovietinės okupacijos metais individuali veikla buvo uždrausta, todėl šie amatininkai buvo priversti dirbti ūkio darbus.
Pranas Mikalauskas – kriaučius (taip vadino miestelyje siuvėjus), buvo mano pusbrolis, vyresnis už mane lygiai dvidešimčia metų. Ir su mažu, ir su senu mokėjo gražiai apsieiti, prisitaikyti. Atėjusiam į Mikalauskų namus su reikalu ar be jo, būdavo, pasižiūri į akis, kelias sekundes pagalvoja ir pradeda kalbą, jei atėjusysis nepradeda pirmas...

Kaip velnią nuo žmogaus atskirti
Kai buvau penktokas, mama sugalvojo pasiūti man iš namų darbo medžiagos kostiumėlį. Buvo laikai, kai ne ką galėjai nusipirkti parduotuvėje (žinau, Rumšiškėse – tai tikrai), o ir pinigėlių neturėjom, vaikščiojau į mokyklą su brolių išaugtais megztiniais ilgomis rankovėmis ar margais marškiniais. Mama sumetė į varstotą siūlus ir išaudė kelis metrus medžiagos. Žinoma, pasiūti man švarkelį ir kelnes turėjo Pranas.
– Ar žinai, – klausia jis mane, kai atėjau kostiumėlio matavimams, – ar žinai, vaikeli, kaip šaltuoju metų laiku velnią nuo žmogaus atskirti?
Valandėlei suklustu. Niekada apie tai nepagalvojau, nors kažką gal apie tai mama ir sakė. Bet atsakau, jei žmogus klausia.
– Nesunkiai suprasčiau, – greitai sumetu. – Velnias juk su kanopomis! Ir dar du ragai kyšo!
– Ė, nesakyk, – nusijuokia Pranas. – negi biesiukai tokie kvaili, kad tarp žmonių su nuogom kanopom vaikščios? Pekloj visokių batų yra, juk žmones su jais laidoja, tai apsiaus kokius čebatus ir vaikščios... O dėl plaukų, tai irgi nedidelė bėda. Suvelia plaukus, sugarbanoja, o jei anie vis tiek lenda į paviršių, tai kepurę užsideda. Bet tokie kepurėti tik pas žydus tarnaudavo, nes pagal anų tikėjimą valgant prie stalo būtinai kepurę užsidėdavo. O krikščionims – tai nuodėmė.
– Gal kad jo rankų pirštai visi suaugę į krūvą!
– Ir vėl neatspėjai, – nudžiunga jis. – Velniai pirštines užsimaus – jei ne pirštuotas, tai kumštines.
– Tai gal uodega kyšo!? – spėju paskutinį sykį, nors žinau, kad velnias ją į kelnes sugrūda, diržu prispaudžia.
– Spėk dar kartą, – stabdo savo kojinę Singer siuvimo mašiną, traukia pasibaigusią špūlę siūlų ir suka iš didelio kamuolio.
Nieko nesakau, nuduodu galvojantį, bet žinau, kad nesugalvosiu. Jei kanopos čebatuotos, rankos pirštinėtos, o uodega po kelnėm pabrukta, kai kaip tada sužinosi ?
– Tai baigėsi tavo fantazija? – sako nukąsdamas siūlą, – bet tau vienam pasakysiu, jei neišplepėsi.
– Neišplepėsiu, neišplepėsiu... – bažinuos, tik nežinau, kaip kreiptis į pusbrolį: pasakysiu Pranai, tai nei šis, nei tas dvidešimt metų vyresnį žmogų vardu vadinti, dėde irgi netinka, pusbroliu neįprasta, tai ir kalbu be kreipinio, tarsi laukdamas, kol jis pats man duos gerą mintį.
– Velnio nosyje yra tik viena skylutė! – Sako ir žiūri į akis, tyrinėja mano suglumimą.
– Kaip tai viena skylutė? – nesuprantu.
– Viena, ir viskas! – kaip kirviu atrėžia. – Ir jei kada tau kils įtarimų, kad tai velnias, o ne žmogus, tai žiūrėk į nosį. Ir jei tik viena skylutė, bėk namo, kiek kojos neša.
– O velnienės irgi tik po vieną skylutę turi ? – pasitikslinu.
– Ir velnienės, – atsako pusbrolis. – Jų iš tikro dar daugiau yra negu velnių, jų visi patvoriai.
P. Mikalausko-Skietelės knygos viršelis
Pradedu gailėtis, kad tik dabar sužinojau, kaip atskirti velnius ir velnienes nuo žmonių. Kai praėjusią vasarą vyrų kompanijoje pas Navickus pasirodė viena moteris iš Kauno, su vyrais kartu lošė kortomis ir gėrė degtinę, tarp vaikų pasklido gandas, kad tai ne vyras ar moteris, o toks neaiškus sutvėrimas. Mačiau ją iš arti, tik nesusipratau į nosį žvilgtelt. Tikriausiai nosyje buvo viena skylutė.
– Bet velniai nėra tokie blogi, kaip mes juos paišom, – tarsi ramina mane Pranas. – Būna ir gerų velnių. Nors retai... Dar mano bobutė pasakojo, kad vienam mūsų miestelio žmogui turtus sukrovė. Priėmė atėjusį žmogų į bernus, bet elgėsi su juo labai gerai, nevertė poteriauti, eiti į bažnyčią. O stiprus bernas buvo, sako, tokio dar niekas neregėjo. Įklimpsta vežimas Užtakuose į dirvą, du jaučiai neištraukia, o tas suremia petimi, tai kartu su tais jaučiais išneša. Ė, brolyti, pamanė tada šeimininkas, čia kažkas ne taip. Kartą, kai anas nuėjo į pirtį, pro durų plyšelį žvilgtelėjo į vidų, kai tas galvą prausė, žiūri: ir rageliai du styro, ir kanopėlės užriestos. Tik rankos kaip visų žmonių. Aiktelėjo iš nuostabos, trenkė durimis, bet velniuko nuo tos dienos nematė. Dingo kaip į vandenį, net suderėtos algos nepasiėmė. Žinoma, ūkininkui suderėti du maišai rugių ir žirnių trys pūdai irgi turtas, bet kad jau labai geras darbininkas buvo.
Nesupratau, tikėt jo pasakojimais ar ne, bet man bemąstant, Pranas dar ant ugnies žibalo užpila.
– Ar žinai, kur gyvena Barkauskai?
– Ar Andrelio Rimas?
– Tai va, jo senelis, irgi Andrelis, kartą guli svirnelyje ir sapnuoja. O gal ir nesapnuodamas girdi, kaip jam kažkas sako : „Kelkis, Andriau, eik keliu į miestelį, ten tavęs laukia pinigai“.
Atsisėda tas lovoj ir nežino ką daryti. Eis ieškoti, ko nepametė, tai bus nei šis, nei tas. O jei teisybė? Bet vėl atsigula. Vasaros naktis trumpa, vyras jaunas, tai po minutės vėl užmiega. Bet ir vėl girdi per miegus: „Tai ar tau, Andreli, pinigų nereikia? Eik į kelią, tavęs laukia pinigai“.
Ir ką tu manai? Keliasi Andrelis, rengiasi. Vasara, tai ir tų rūbų ne kažin kas, eina į kelią. Staiga mato – atlekia raitelis, atidunda. Tai užleido kelią, tas prajojo kartu su jo pinigais. O jam tereikėjo nesitraukti iš kelio, prisiliest prie raitelio, ir būtų pabirę auksiniai. Suprask, vaikeli, su tokiais pinigais kelioms kartoms gražų gyvenimą būtų sukūręs.
O kaipgi tu raiteliui nesitrauksi iš kelio, sutryps, manau, bet man toliau galvot Pranas neleidžia.
– O tu žinai, kad paslėpti pinigai dega lauželiu? Jei pamatysi ant Šilalio ugnį degančią, nenusigąsk, o vietą pasižymėk, tai kitą dieną iškasęs toje vietoje duobę, pinigų rasi. Paslėptų, užkeiktų, bet tikrų auksinių...
Greitai susiruošiu namo, knieti pasidairyti po Šilalį, pasuksiu nedidelį ratą, gal ką nors pamatysiu.
– O ko buvai atėjęs? – klausia išeinantį Pranas. – Tikriausiai, su reikalu mama atsiuntė, gal ką perdavė?
Tik dabar prisiminiau, kad atsiuntė mama dešimto numerių siūlų pasiskolinti, bet nieko nesakau. Nutariu užsukti kitą sykį, gal rytoj nuo pat ryto, kad naujų istorijų išgirsčiau. Man buvo labai įdomu jo klausytis, pasakojimai priminė pasakas...

Velnio barškaliukai
Pamenu, kartą, jau būdamas paaug-lys, prieš Kalėdas atėjau pas tetą Oną pasiimti jos išaustų rankšluosčių, mamos vadinamų abrūsais, radau Praną siuvantį drobinius marškinius.
– Nežinai, vaikeli, koks tai marud-nas darbas, – sako jis man. – Kol apsiuvi mankietus, kol užlenki kraštus, tai kartais net vilku staugt norisi. Tai gal padarysiu pertrauką. – Jis paduoda man paketėlį, nukrato nuo kelnių siūlus.
– Tai va, vaikeli... Per Kalėdas, kaip visi žmonės, taip ir velniai puošia eglutes, kabina ant jų visokias cackas ir žaisliukus. Paskui vyksta vaišės, šokiai. Šokiai būna velniški, smagūs, ir taip jie įsismagina, kad nugriauna eglutes ir sutrypia žaisliukus. Po dienos ar dviejų išsipagirioję pamato, ką pridarę, imasi už savo raguotų galvų. Tada velnių vyriausias išrenka pulką velniukų, kurie turi eiti į žemę ir iš žmonių ruošti žaisliukus kitų metų eglutėms. Jei kurio žmogaus durys, langai nepaženklinti Trijų Karalių ženklu, tai pro juos įlenda velnias ir išsirinkęs kokį nors šeimos narį ruošią jį velnių eglutės žaisliuku... Atima gerumą, atima piktumą, atima meilumą, dosnumą, maldą ir norus, dar alkį, sotumą, skausmą, garbę, puikybę, gėdą... Atima viską, visą žmogaus prigimtį. Tas žmogus lieka tuščias, vadinamas velnio barškaliuku, jau paruoštu kitų metų eglutei.
Neatsakau į Prano klausimą „Na, kaip?“, sprunku iš pirkios. Dabar paraginsiu mamą atnaujinti ant durų tas K.M.B. Juk, neduok Dieve, velniukai mūsų duris nusižiūrėtų!

Knygos gimimas
Po daugelio metų, vieną 1994 metų rudens dieną, susirado mane Pranas Mikalauskas Kauno klinikose. Tuo metu jam buvo 70 metų. Atėjo nešinas paprastame segtuve susegtomis, ant statybose naudotų aktų, pažymų blankų (apie 400 lapų) tuščiuose puslapiuose surašytomis senomis ir paties sukurtomis istorijomis. Norėjo savo kūrybą man perskaityti pats, bet manęs laukė medicininės procedūros, to padaryti negalėjo. Tik paklausė, ar gerai darąs, kad miestelį vadina Rumškėmis, sutrumpindamas taip, kaip tarmiškai kalbėjo vietiniai. Prašiau palikti savo darbą, kad pats paskaityčiau, tik jis nesutiko. Bijojo, kad nedingtų ligoninėje jo triūsas, o gal manė, kad neįskaitysiu paskubomis ir su klaidomis surašytų puslapių.
Pirmasis vaizdelis buvo apie kalėdinės eglutės žaisliukus. Jis man pasirodė labai prasmingas. Tik pasąmonėje prisiminiau jį kažkada girdėjęs. Buvau užmiršęs prieš keturias dešimtis metų nutikusį įvykį, kai jis man tą istoriją pasakojo. Viskas iškilo iš tolimos praeities, tarsi vakar tai būtų vykę. Tada ir kilo mintis išleisti pusbrolio Prano Mikalausko knygą, nes medžiagos pakako. Bet reikalai vijo dieną po dienos. Tik dar po kelerių metų prisiminiau Praną ir jo kūrybą, tad aplankiau jį namuose Saulės gatvėje, Kaune. Tada jau pats pasiūlė ir perdavė spaudai kelis pasakojimus, prašydamas būtinai prie jo pavardės rašyti šeimos pravardę – Skietelė. Pranciškus Mikalauskas-Skietelė. Mat skietas (audimo staklių detalė), jo tėvelis gamino ir teikė audėjams. Romualdai Suslavičienei tekstus paredagavus, kelias istorijas išspausdino Kaišiadorių rajono laikraštis „Atspindžiai“. Pamenu, geranoriškai prie knygos išleidimo prisidėjo ir verslininkai Egidija Vaicekauskienė, Kastytis Vasiliauskas, Danutė ir Jonas Gelombickai, taip pat Daina Skirgailienė, Arvydas Babkauskas.
Skaitydamas savo kūrybą, žmogus pasijuto lyg nesavame kailyje, džiaugėsi, kad paliks savo atminimą tais rašiniais, skaitė juos dešimtį kartų. Susitikęs mane giminės šventėse ar laidotuvėse, sakė peržiūrįs parašytus rašinius, nori juos gražiai perrašyti, o aš paprašiau ne perrašinėti užrašytus, o rašyti toliau, kurti naujus, nes jo galvoje buvo likę dar daug istorijų, kurias pasakojo jam senelė, mama, tėvelis, giminės, kaimynai. Pranas jau sirguliavo, todėl, nors ir žadėjo, nieko naujo neparašė...
Deja, tik po staigios Prano mirties 2000 metais pavyko rasti rėmėjų ir jo kūrybą, taip pat ir man papasakotus nutikimus, išleisti atskira knyga, kurią pavadinau „Apie Rumšiškių senovę, miškus, burtus ir velnius“.
Visi Prano Mikalausko knygoje pateikti pasakojimai – tikri, nesugalvoti, iš realaus mūsų krašto žmonių gyvenimo, jo girdėti vaikystėje, gal ir ne vieną kartą... Dėl to kai kam ir skaudūs. Žinoma, istorijos senos, jau perėjusios per kelias galvas ir lūpas, tad pabaltintos ar pajuodintos.

Gimtinės meilė lydėjo visą gyvenimą
Prano Mikalausko-Skietelės gailestis dėl sunaikinto Rumšiškių miestelio irgi buvo savotiškas. Labiausiai jis išgyveno dėl netoli kapinių buvusio Šilalio mirties...
Tai buvo smėlio laukas, greičiau – kalnelis, tačiau neabejotinai kadaise ten augusios senos girios dalis. Ją jau prieš kelis amžius iškirtus, niekas ten neaugo, tebuvo jis menka žolė su išlindusiomis šiškutėmis ar samanomis, per sprindį paaugusiomis, be krūmo ir medžio likęs žemės plotas.
„Aplink tylu tylu, – rašė Pranas, – nesigirdi jokio garso. Guli ten ir klausaisi. Ir jeigu norėsi išgirsti, po kurio laiko jis prakalbės. Tik nenorėk greitai, turėk kantrybės, kalbink jį gražiais žodžiais ir klausyk... Atsidus Šilalis ir senu senu, bet aiškiu balsu, tyliai, kad tik tu vienas girdėtum, prabils. Mokėk su juo kalbėti, neužgauk netinkamu žodžiu, neklausk, ko nereikia. Būk kantrus, nulenk galvą prieš jo senatvę, prieš jo išmintį ir žinojimą. Ir daug ką jis tau pasakys...“

Viena jo knygos novelė taip ir vadinosi – „Prigirdė tave žmogus...“
„Mūsų daržo galas rėmėsi į taip vadinamą žydų Šilalį. Tai buvo kokių trijų šimtų hektarų geltono, lakaus smėlio gabalas. Tame didžiuliame žemės plote vieni nuo kito per kelis žingsnius augo kieti, medelio aukštumo žolės kuokštai – dviejų rūšių samanos. Vienos buvo šviesios, beveik baltos, pusės sprindžio didumo. Jos buvo užkariavusios beveik visą Šilalį, net ožkų neėdamos. Kitos – žalios, irgi panašaus dydžio, ale truputį švelnesnės, minkštesnės. Kur ne kur švietė žali tų samanų ploteliai, o jose augo mūsų vadinamos ropikės. Ropikių galvutės buvo sudėtos iš daugelio smulkių lapelių, visai be kotelių, tarsi būtų priklijuotos prie smėlio. Iš viršaus ropikės panašėjo į suplotas kopūstų galvas, tik šimtąkart mažesnės. Ropikėmis moterys puošdavo kapus – išdėliodavo kryželius, žvaigždutes, tik man niekada neteko matyti, kad jos kur nors būtų prigijusios.
Tas mano mielas Šilalis, išlakstytas skersai ir išilgai, išpėduotas mano vaikiškom pėdom! Kiek čia prikasta niekam nereikalingų duobių, kiek už jų pieskas gauta pinigų sąsiuviniams, kiek būta nekalto juoko, kai šokinėjom nuo kranto į duobes, mušėm banką, ėjom slėpynių! Pasineri į prisiminimus ir supranti, kad netekai Šilalio – lyg kokio gero ir brangaus savo šeimos nario. Mintyse atsistojęs ant kokio nors Šilalio kalnelio, rodos, matai bėgiojant mažus vaikus, tarp jų ir save – tokį mažą, murziną, nusmukusiomis, išplyšusiu klynukelnėm, išpešiotais marškiniais, gal kada ir alkaną, ale vaikiškai linksmą ir nerūpestingą.
Po vandeniu dabar tu, mano mielas Šilali. Prigirdė tave žmogus, davė tau tiek vandens, kiek per didžiausius lietus, pavasarinius polaidžius jo negaudavai. Nespėja tavo smėlio filtrai tiek vandens perkošti gilyn. Išnyko samanos, ropikės, driežiukai, kreivakojės pamatinės... O gal jau visai nesipriešini vandeniui, kad virš tavo smėlėtos nugaros laikosi vienodas jo gylis?“
Pranas Mikalauskas labai mylėjo savo gimtąjį miestelį, gyveno Kaune tarsi tremtyje. Deja, amžinam poilsiui jį priglaudė prie Kauno esančios Karmėlavos kapinės...

Nuotr. iš autoriaus archyvo
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2024 lapkričio 16, Šeštadienis )
 
© Kaišiadorių aidai 2009 - 2024