Naujienos
Archyvas
Redakcija
Reklama
Skelbimai
Privatumo politika

Šiuo metu 3 skaitytojai

2024 gruodžio 03, antradienis
Šeštadienio iššūkis ant Kruonio gravitacinės kalvos Spausdinti
Angelė RABAČIAUSKIENĖ   
2024 lapkričio 16, Šeštadienis

Kaišiadorių turizmo ir verslo informacijos centro direktorė Giedrė Streikauskaitė kartu su Romu Jonausku užfiksuoja gulščiuko rodmenis.
Į redakciją paskambinęs Ginteikiškių kaimo gyventojas Romas Jonauskas pakvietė mus spalio 26-osios šeštadienį vykti kartu su jais – Kaišiadorių turizmo ir verslo informacijos centro direktore Giedre Streikauskaite, Andrejum Tomenko ir juo – ant Kruonio gravitacinės kalvos, kad galėtume patvirtinti ar paneigti optinę iliuziją, išgarsinusią šią kalvą, jog ten, ne kur kitur Lietuvoje, yra vieta, kur dedasi keisti dalykai, t. y. sukuriama savotiška iliuzija, kad riedama į kalną, nors vizualiai atrodo priešingai.
Suprantama, neįmanoma buvo likti abejingiems ir atsisakyti tokio iššūkio. Juolab kad viešojoje erdvėje informacijos, nuomonių bei įspūdžių apie Kruonio gravitacinę kalvą, esančią prie Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės, visai netoli Maisiejūnų piliakalnio, netrūksta.
Vienoje iš tokių nuorodų (D. Andrijauskas „Įdomioji Lietuva: Kruonio gravitacinė kalva“) rašoma, jog „šioje vietoje visi gali išbandyti šį keistą reiškinį: važiuojant link vartelių, esančių šios kalvos apačioje, atrodo, jog važiuojama žemyn, tačiau sustabdžius automobilį ir įjungus laisvą pavarą, automobilis pradeda riedėti atgal – į kalną“.
Neįmanomas dalykas: į kalną (?) rieda butelis su vandeniu...
Paaiškinama, jog „šios gamtos mįslės įminti niekas nesugeba, greičiausiai tai yra tiesiog optinė iliuzija. O vienas iš svarbiausių faktorių, sukuriančių tokią iliuziją, esąs užstotas horizontas. Be horizonto žmogui labai sunku nustatyti plokštumą, kadangi negalima atlikti patikimo palyginimo“.
Viešojoje erdvėje netrūksta ir žmonių, pabuvojusių ant Kruonio gravitacinės kalvos, nuomonių bei siūlymų patiems išbandyti ir įsitikinti, kad tai – tik iliuzija. „Akys negali patikėti tuo, ką mato, o protas reikalauja paaiškinimo, – įspūdžiais viešojoje erdvėje dalijasi ir kitas bandytojas, kartu su savimi atsivežęs ir gulsčiuką: „Prietaisas rodo neįtikėtiną dalyką – kelio nuolydis yra į priešingą pusę nei mato mūsų akys. Mums atrodo, kad prieš akis kelias nestipriai leidžiasi žemyn, o iš tiesų jis kyla į viršų! Gulsčiukui ir automobiliui šioje vietoje nėra jokio stebuklo. Gulsčiukas rodo, kur yra nuokalnė, o automobilis, stovėdamas nuokalnėje ir gavęs laisvę pats judėti, važiuoja, kaip priklauso, ja žemyn. Prietaisui ir transporto priemonei nė motais, kokią realybę mato mūsų akys, jie veikia tiksliai taip, kaip jiems liepia gamtos dėsniai.“
Tai tau! Atrodo, geresnio paaiškinimo ir nereikia. Tačiau ne tam mes atvykome į šį gražų gamtos kampelį, kad grįžtume neįsitikinę, kas ir kaip. Entuziastingai mus pasitikęs R. Jonauskas su savimi, be kitų prietaisų, atsivežęs ir gulsčiuką, pritaiso jį ant stovo ir kviečia pažiūrėti, ką prietaisas rodo. O rodo jis visai ką kita, nei regi mūsų akys, todėl nori nenori turi sutikti su aukščiau cituota išvada, jog „prietaisas rodo neįtikėtiną dalyką – kelio nuolydis yra į priešingą pusę nei mato mūsų akys: t. y. kad kelias nestipriai leidžiasi žemyn, o iš tiesų jis kyla į viršų.“
Tiesa tokia, jog R. Jonausko (mūsų akimis žiūrint) į kalną paleistas butelis su vandenių smagiai rieda į priekį, kol, nukrypęs nuo kurso, atsitrenkia į pakelę. Tas pats ir su Giedrės į kalną laisva pavara riedančiu galingu automobiliu.  
Tolumoje – Kruonio hidroakumuliacinė elektrinė
Visą tą smagumėlį – mūsų emocijas, prietaisus su gulsčiuku bei nuostabias geltonų lapų auksu nuklotas pakeles fotoaparato blykste užfiksavo Andrejus Tomenko. Niekam, įsiamžinus prie žemėlapio bei rodyklės su užrašu apie gravitacinę kalvą, nerūpėjo, sugriovėme ar patvirtinome mitą apie šios kalvos keistenybes... Buvo smagu. Pasileidusi paskui (kalnan? pakalnėn?) riedantį butelį ir pajutusi kojose sunkumą, tarsi kopčiau į kalną, dvejones apie iliuzinę ar kitokią apgaulę „nurašiau“ ne tik sėsliam gyvenimui...
Tačiau šeštadienio iššūkis tuo dar nesibaigė: pabuvojome ir Ginteikiškėse, Romo Jonausko sodyboje esančiame Keistenybių arba, kaip pats jis juokais įvardijo, Nesąmonių muziejuje po atviru dangumi.

Andrejaus Tomenko nuotr.
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2024 lapkričio 16, Šeštadienis )
 
© Kaišiadorių aidai 2009 - 2024