Naujienos
Archyvas
Redakcija
Reklama
Skelbimai
Privatumo politika


2024 gruodžio 03, antradienis
Jonas Laurinavičius: ,,Esu amžinas redaktorius ir amžinas kaišiadorietis“ Spausdinti
Alvydė VENSKIENĖ   
2024 lapkričio 16, Šeštadienis

Negedėk dienos,
Kur praėjo – ji sugrįš
Prisiminimais.
(Jonas Laurinavičius)

Ar jums taip būna, eini į renginį susitikti su žmogumi, kurį seniai matei, ir minčių galvoje – daugiau nei žodžių? Ir tą norisi pasakyti, ir apie aną pasikalbėti, ir dar kai kuo pasidalinti, o tada pamatai, kad aplink tą žmogų net tiršta kitų žmonių... Ir visi – su savo žodžiais, su savo mintimis, su bendrais, juos siejančiais, prisiminimais. Ir telieka tik stipriai apsikabinti, suspausti glėbyje, bent taip bandant perduoti tą šilumą, kurią jauti.
Susitikimo metu. Joną Laurinavičių kalbina istorikas Olijardas Lukoševičius.
Taip atsitiko ir spalio 30-ąją, atėjus į Kaišiadorių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos surengtą susitikimą su žurnalistu, rašytoju, kraštotyrininku, Kaišiadorių rajono garbės piliečiu Jonu Laurinavičiumi. Jis – „Kaišiadorių aidų“ ilgametis redaktorius, rajono laikraščio kolektyvui, o taip pat ir man, vadovavęs 25-erius metus. Ir žmonių, pažinojusių Joną Laurinavičių, susirinko pilna bibliotekos trečiojo aukšto salė...

Jono Laurinavičiaus ir Jono Aisčio ryšys
Simboliška, kad biblioteka pakvietė kaišiadoriškius pabendrauti su Jonu Laurinavičiumi, kuris yra Jono Aisčio literatūros premijos laureatas, būtent tada, kai pačiai įstaigai neseniai suteiktas Jono Aisčio vardas. Beje, vėliau Jonas Laurinavičius akcentavo, kad ši premija, anot jo, pats svarbiausias jo apdovanojimas, ir didžiuodamasis ištarė: „Jono Aisčio bibliotekoje jus sveikina Jono Aisčio premijos laureatas!‘‘ Jis prisiminė, kaip būdamas Kaišiadorių rajono tarybos pirmininko pavaduotoju, tvarkė rašytojo Jono Aisčio palaikų perlaidojimo reikalus, telefonu ne kartą bendravo su Aisčio žmona Aldona, kol galiausiai 2000 m. poeto palaikus iš Vašingtono pavyko pargabenti į Rumšiškes. Greičiausiai todėl, kad redaktorius prisilietė prie tokių svarbių istorinių momentų, kad tą darydamas atidavė dalį savo širdies ir brangaus laiko, J. Aisčio literatūrinę premiją jis laiko pačiu svarbiausiu jam skirtu apdovanojimu.

Įvertinimai
O tų įvairiausių apdovanojimų  per savo 86-erių metų gyvenimo kelionę jis, kaip niekas kitas, gavęs ypač daug: jo įvertinimų skrynioje nugulę medaliai „Už nuopelnus žurnalistikai“, „Už nuopelnus kraštotyrai ir paminklų apsaugai”, ordino „Už nuopelnus Lietuvai‘‘ medalis, 2008 m. jis yra tapęs Žemės ūkio ministerijos konkurso „Lietuvos kaimo spindulys“ laureatu, 2013 m. (anksčiau nei J. Aistis, šis tik 2018 m.) tituluotas Kaišiadorių rajono garbės piliečiu. Jonas Laurinavičius – Lietuvos žurnalistų sąjungos, Lietuvos kraštotyros draugijos, Tėvynės pažinimo draugijos garbės narys, jam suteiktas Gamtosaugos žymūno vardas, 2008 m. – meno kūrėjo statusas. Paminklų apsaugos ir kultūros draugijos centro tarybos buvo pripažintas aktyviausiu kraštotyros sąjūdžio propaguotoju Lietuvoje.
Jis yra Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno skyriaus „Gintarinės plunksnos“, Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos Vasaros poezijos šventės „Pakviesk į širdį vasaros švelnumą“ laureatas bei Kaišiadorių rajono savivaldybės kultūros premijos laureatas.
Apie J. Laurinavičių jau parašytos 3 monografijos, kelios knygos, visas jo gyvenimas ir kūryba visapusiškai išnagrinėta, taigi, jeigu kas nori išsamiau pasidomėti iškilia Jono asmenybe, tam yra visos galimybės: peržengi mūsiškės bibliotekos slenksnį, parsineši namo knygas (Juozo Kundroto „Pilnatvė“ ir „Be atoslūgių“, Juliaus Norkevičiaus „Skvarbiu žvilgsniu‘‘, taipogi Reginos Šlamaitės-Kundrotienės dokumentinių apsakymų rinkinį „Atviras laukas“) ir leidi vakarus... su J. Laurinavičiumi. Tuomet jis, būdamas tolokai (šiuo metu gyvena Vilniuje, Antakalnyje), bus visai greta jūsų ir savo mylimuose Kaišiadoryse, kuriuose praleido didžiąją dalį gražiausių gyvenimo metų.

Kūrybos įprasminimas
Spaudoje J. Laurinavičius yra paskelbęs daugiau kaip 2000 publikacijų kraštotyros tema. Jis išleidęs, parengęs ir sudaręs daugybę knygų, brošiūrų, straipsnių, aforizmų, bažnyčių istorijų, epigramų, humoreskų, eilėraščių. Neseniai sužinojau, jog pagal redaktoriaus tekstus yra sukurta ne viena daina, laimėjusi įvairius konkursus, o „Brangiesiems mokytojams‘‘ (kompozitorius Viktoras Budrevičius) skambėjo ir respublikinėje moksleivių dainų šventėje.
Labiausiai redaktorius džiaugėsi savo knygų bibliografiniu sąrašu, prie kurio rengiantis susitikimui, uoliai darbavosi Kaišiadorių viešosios bibliotekos vartotojų aptarnavimo skyriaus vyr. bibliografė Zina Motiekaitienė. Jis akcentavo, kad niekas kitas dar nebuvo sudaręs tokio nuoseklaus jo kūrybos katalogo: suskaičiuota, kad Jonas Laurinavičius nuo 1978-ųjų iki šio laiko yra parašęs 140 autorinių knygų (137 lietuvių kalba ir 3 užsienio kalba). Ir šis skaičius būtų dar didesnis, jei pridėtume knygas, kurių bendraautoris jis yra, ir knygas, kurias jis redagavo.

Virtuali paroda – susitikimo priešistorija
Prieš rengiant virtualią parodą apie J. Laurinavičių „Žurnalistika – mano gyvenimas...‘‘, vyr. bibliografė Zina Motiekaitienė ir kraštotyrininkė Gintė Maižikienė apsilankė žurnalisto namuose, šeimos literatūros ir istorijos muziejuje „Riešė“, bendravo su autoriumi ir jo artimaisiais, atrinko nuotraukas, vartė jo rankraščius, užrašė
Jonas Laurinavičius su Kaišiadorių viešosios bibliotekos vartotojų aptarnavimo skyriaus kraštotyrininke Ginte Maižikiene ir to paties skyriaus vyr. bibliografe Zina Motiekaitiene (dešinėje), kuriai yra ypatingai dėkingas už sudarytą bibliografinį sąrašą.
prisiminimus, o vėliau apie tris mėnesius kruopščiai triūsė, kurdamos parodą. Atliktas gigantiškas darbas. Šioje virtualioje parodoje, su kuria gali susipažinti visi susidomėję (https://www.kaisiadoriuvb.lt/jonas-laurinavicius) pristatyta J. Laurinavičiaus biografija, visos redaktoriaus autorinės, parengtos ir sudarytos knygos, savilaidos leidiniai, dalis sudarytų teminių aplankų, nuotraukos, rankraščiai, gyvenimo kronika, pirmieji literatūriniai bandymai – ankstyvieji eilėraščiai. Taip pat eksponuojama medžiaga iš J. Laurinavičiaus asmeninio archyvo, privataus šeimos literatūros ir istorijos muziejaus „Riešė“, Kaišiadorių muziejaus ir Kaišiadorių viešosios bibliotekos archyvų, pateikiama ir kita medžiaga apie J. Laurinavičiaus kūrybą ir gyvenimą.
Būtent Zinai Motiekaitienei ir Gintei Maižikienei, berengiant parodą ir išvydus, kiek daug medžiagos yra sukaupta apie šį asmenį, kilo mintis sukviesti kaišiadoriečius su J. Laurinavičiumi pabendrauti gyvai. Visa, ką vertingo šis žmogus atliko, viskas išliks išsaugota ateities kartoms, juo labiau kad ir redaktoriaus sūnus Valdas ne taip seniai tapęs bibliofilu ir įkūręs muziejų, ten saugoja ir tėvo darbus. Telieka tik dalintis emocijomis ir prisiminimais, kuriuos esame patyrę bendraudami su Jonu.

Tai kaip jaučiatės, apsilankęs Kaišiadoryse?
To Jono Laurinavičiaus paklausė renginį moderavęs Kaišiadorių muziejaus direktorius, istorikas Olijardas Lukoševičius. „Graudžiai jaučiuosi‘‘,  – prisipažino jis ir iš karto pradėjo dalintis savo atsiminimais, kurie tiesiog plaukė nenutrūkstama srove. „Bet tuo pačiu jaučiuosi pakiliai, – pridūrė. – Pasakysiu jums, kad niekur taip nėra gera gyventi, kaip Kaišiadoryse. Miestas labai perspektyvus, gera geografinė padėtis, bet matau, kad jis labai pasikeitęs, išgražėjęs‘‘, – konstatavo.
J. Laurinavičius didžiuojasi tuo, kad gali pasakyti, ką jis veikęs, tarkim,1958 m. spalio 30-ąją, 1972 m. kovo 5-ąją ar bet kurių kitų metų bet kurią dieną. „Kiekvieną savo dieną nuo mokyklos laikų aš užsirašydau ką veikiu, – atviravo redaktorius. – O po daugelio metų kiekviena diena tampa istorija, nes tai – mano kartos gyvenimo metraštis.“ Gal todėl, jo nuomone, Kaišiadorims viena iš vertingiausių jo knygų turėtų būti 40 metų rašyta „Kaišiadorių miesto kronika“ (2006, 2011), kurioje užfiksuoti svarbiausi įvykiai bei datos, bei „Kaišiadorių krašto žmonės. 100 biografijų“ (2002), nes žmonės – taipogi istorijos dalis. Knygas išleido Kaišiadorių muziejus.

Prisiminimų upe...
Redaktorius prisiminė, kad šios bibliotekos skaitykloje jis lankėsi 41 metus, biblioteka yra tapusi reikšminga jo gyvenimo dalimi. Bibliotekoje jis susipažino su savo žmona Aldona, o būtent šioje vietoje, kur dabar stovi mūsiškė biblioteka, buvo redaktoriaus pirmoji darbovietė Kaišiadoryse, kai jis dirbo Kultūros centre kultūros skyriaus vedėju: „Po 60 metų vėl sėdžiu toje pačioje vietoje, tarsi prie savo darbo stalo“, – šypsodamasis sakė J. Laurinavičius.
Prisiminė jis savo darbo metus ir Kaišiadorių, ir Mažeikių redakcijose, kad dirbdamas neprikrėtė jokių didelių šunybių nei žmonėms, nei savo kolegoms, kad drąsiai gali sutiktiems žmonėms ir savo pašnekovams pažvelgti į akis.
„Visą laiką rašiau „gerbkime žmones“, mano knygose irgi svarbiausia gerumas, pagarba kitam, nesistengti įkąsti, daug ką laimėti gerumu. Prie visų valdžių buvo ir gero, ir blogo, – sakė jis. – Aš prisimenu II pasaulinį karą, atsimenu partizanus, gulinčius miestelio aikštėje, atsimenu, kaip iš mano klasės išsivedė draugą, nes jo tėvus trėmė į Sibirą, atsimenu, kaip tvėrė kolūkius, kaip išmokome vogti’’, – dėstė renginio svečias.
J. Laurinavičius daug papasakojo apie savo vaikystės kaimą, apie savo mamą ir tėvą, jaunystės metus, mokslus. Prisiminė kur gyveno, ką ir kur dirbo, kokios nuotaikos tuo metu buvo. Įdomu buvo klausytis, atrodo, pažįsti žmogų, bet kaskart sužinai tai, kas nustebina, pamatai žmogų kitu kampu. Redaktorius atviravo, kad jis ir dabar turi butą Kaišiadoryse, tai tarsi užtvirtinimas, kad ryšiai su mylimu miestu nenutraukti: panorėjus gali atvažiuoti, turi kur pernakvoti.

Aforizmai ir poezija – Jonui reikšmingi žanrai
J. Laurinavičius prisipažino, kad anksčiau nemanė, jog yra toks žanras – aforizmai. Tiesiog užsirašydavo kokią reikšmingą perskaitytą kito autoriaus mintį, bet kad galima specialiai aforizmus imti rašyti, tuomet nežinojo. Pradėjo po truputį: valgant, važiuojant, kalbant staiga į galvą šovusias mintis ėmė užrašinėti. Ir su tais aforizmais jis išgarsėjo plačiai, jų yra išversta į daugelį kalbų, trumpas žanras – daug vietos nereikalaujantis, taigi tokioms mintims atsirasdavo vietos bet kokio leidinio kamputyje. O ir honoraras už aforizmus kartais prilygdavo mėnesiniam žurnalisto atlyginimui.
Ir šio susitikimo metu susirinkusiesiems bibliotekininkės buvo paruošusios dovanų knygų skirtukus, kuriuose išspausdinti skirtingi J. Lauinavičiaus parašyti aforizmai. Maniškis byloja: „Mielas tas žmogus, su kuriuo gali ir patylėti.‘‘
Bet labiausiai redaktoriui prie širdies – poezija (išspausdinta 12 knygų). Jis prisiminė, kad jo vadovaujamas Kaišiadorių rajono literatų klubas „Gija‘‘, jungęs 19 žmonių, išleido 124 knygeles, prisiminė literatų keliones po Lietuvą, tuometinės valdžios palaikymą. Vėliau gijietis Jonas Katkevičius, dalindamasis atsiminimais, sakė: „Stebiuosi tokia gera redaktoriaus atmintimi, stebiuosi jo produktyvumu, darbštumu, jis – pavyzdys, kaip reikia kurti, netingėti.‘‘

Žodžiai iš buvusio ir dabartinio mero lūpų
Buvęs rajono meras Romualdas Urmilevičius papasakojo apie laikus, kai teko bendrauti su Jonu Laurinavičiumi ir darbo, ir asmeniniais klausimais, jis iki šiol dėkingas redaktoriui už tai, kad, šiam kažkada pasiūlius, Rumšiškėse tebevyksta šaškių turnyras Romualdo Urmilevičiaus taurei laimėti, šiemet jis bus surengtas 21 kartą. O dabartinis meras Šarūnas Čėsna, padėkojęs už šiltą vakarą ir išduotą ilgaamžiškumo paslaptį, kad norint ilgai džiaugtis puikia atmintimi, reikia kasdien skaityti ir rašyti, svečiui įteikė dovanas, priminsiančias Kaišiadoris, – puodelį ir kaklaraištį.
Visur kartoju: „Gimęs po laiminga žvaigžde!“
Tai Jono Laurinavičiaus žodžiai. Kaip ir šie: „Aš esu amžinas redaktorius ir amžinas kaišiadorietis.“ Pripažinkime, malonu tai girdėti. Žmogus, kuriam ne tik rašymas, bet ir mūsų miesto vardas įaugęs į kraują. Ne veltui Jonas – rajono garbės pilietis. Tokie žmonės, kaip redaktorius – dovana visiems kraštiečiams. Dovana, suteikianti viltį, kad turtinga jo biografija, jo potyriai, ir mus visus praturtins, privers susimąstyti, kažko išmokti.
* * *
Ne viską, ką jaučiame, norisi užrašyti. Gal ir gerai, kai atmintyje lieka ne tik faktai. Lieka gerokai daugiau – jausmas. Kartais eilučių tarpuose galima įžvelgti daugiau nei sakiniuose. Žinau, MANO REDAKTORIUS tai sugebės...

Ričardo Venskaus nuotr.
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2024 lapkričio 16, Šeštadienis )
 
© Kaišiadorių aidai 2009 - 2024