Naujienos
Archyvas
Redakcija
Reklama
Skelbimai
Privatumo politika

Šiuo metu 1 skaitytojas

2024 gruodžio 03, antradienis
Ringailes garsina tėvo ir sūnaus kuriami stebuklai. Fantastiški statiniai, į dangų kylanti poilsio arka su svečių namais, laivas su oro pagalve ir baigiamas montuoti švyturys Spausdinti
Angelė RABAČIAUSKIENĖ   
2024 lapkričio 16, Šeštadienis

Kaunietis Egidijus Saikauskas (dešinėje) su savo tėčiu Vytautu gimtajame Ringailių kaime
Tai, ką visai neseniai išvydome Ringailių kaimo (Nemaitonių sen.) pakraštyje, atrodė, niekaip nesiderina su realybe. Tai greičiau priminė vaizdus iš kokios nors stebuklinės pasakos, o ne kaimo panoramą su akiai neįprastais pastatais, sukurtais kūrybingų žmonių rankomis.
Tačiau atrodė, kad žodis „stebuklas“ gal ir per silpnas apibūdinti įspūdį, kuris kilo apsilankius tėvo ir sūnaus – Vytauto ir Egidijaus Saikauskų – valdose, kur saulės apšviestoje laukymėje, šalia rudens auksu nusidažiusių medžių, liejančių savo šiugždančius lapus ant kelių ir pievų, iš tolo visu grožiu švietė baltutėlis milžiniško trikampio formos statinys bei didžiulis laivas, atrodo, trumpam ant savo oro pagalvės pritūpęs ant kalno.
Žadą iš nuostabos užėmė ir kalno papėdėje, tiksliau – kalno glėbyje visu grožiu didžiuliais stiklo langais šviečiantis gyvenamasis namas su prie šono pritaisytais įvijais laiptais ant stogo bei atokiau nuo kitų statinių, ant aukšto kalno pro medžius vos matoma poilsio arka su įspūdingais svečių namais.

Tarsi kosmose...
Mus pasitikę  Egidijus ir Vytautas Saikauskai šypsojosi, išgirdę tokius palyginimus ir sakė, jog visi jų numatyti statybos darbai baigti, taigi tesintys pažadą aprodyti savo valdas su visais statiniais.
Beje, su Egidijum Saikausku kalbėjomės ankstyvą pavasarį, bene prieš pusę metų, kai iš Ringailių kaimo šviesuolio ir tautodailininko Rimučio Brazinsko bei jo žmonos
Iš kalno glėbio išsprūdęs gyvenamasis namas...
Vidutės išgirdome entuziastingą pasakojimą apie  savo gimtinėje, Ringailėse,  kūrybinius sumanymus įgyvendinančius žmones. Malonu, kad tuomet pokalbio telefonu metu kaunietis Egidijus, pažadėjęs pakviesti žurnalistus, kai bus, ką parodyti, tesėjo savo pažadą.
Nedelsėme su kelione į Ringailes, juolab kad nepaprastai sudomino Egidijaus atsiųsta nuotrauka, kurioje iš paukščio skrydžio nuostabaus saulėlydžio ar saulėtekio ugninėse žarose matėsi gerokai nuo žemės pakilęs neįprastos formos statinys, Egidijaus įvardintas svečių namais.
Mums atvykus, Egidijus Saikauskas paaiškino, jog netoliese baltumu šviečiantis statinys esąs ūkinės paskirties pastatas, dirbtuvės, o štai mūsų dėmesį patraukęs laivas su specialia oro pagalve, stovintis laukymėje, šalia keliuko, atsigabentas iš Kauno, taip pat esąs judviejų su tėčiu kūrinys.
„Mes pradžioje pasidarėme savotišką A raidės pamatą, o paskui – tokį skriemulį,– trumpai trikampio pastato statybos darbus apibūdina Egidijus, paaiškinęs, kaip važinėjant traktoriuku „atsistojo“ konstrukcijos ir buvo montuojamos plokštės. Pirmos dvi eiles – rankomis, o paskui montavimas vyko tiesiog viršuj per skriemulį judant traktoriuku... Nebuvę jokių kranų, jokios kėlimo technikos.
Įdomios ir statinio durys, mechanizmų pagalba pasikeliančios taip tyliai ir tolygiai, jog, atrodė, ir čia neapsieita be stebuklingų jėgų. „Ai, visokių dabar durų konstrukcijų yra“,– savo trumpučiu paaiškinimu apie durų konstrukcijas Egidijus nutraukia bet kokias mintis apie stebuklus ir nuskuba prie statinio viduje baigiamo montuoti įrenginio. „Nusprendėme pastatyti tokį nedidelį švyturį, – sako jis. – Pasvarstėme: jeigu švyturiai jūroje kelią rodo, tai kodėl jis mūsų svečiams negalėtų kelio rodyti ir čia? Baigsim montuoti vamzdį, ant kurio bus pritaisytas besisukantis žibintas, šviečiantis iš tolo. Supratome, jog reikia kažkokio ženklo, rodyklės, informuojančios apie mūsų valdas, tai kodėl tuo ženklu negalėtų būti švyturys? Mūsų nuomone,  tai –  geriausias pasirinkimas“.

Ant aukšto kalno, aukštojo...
Pro medžius, baigiančius atsikratyti lapų, ant aukšto kalno pamatome Egidijaus atsiųstoje nuotraukoje matytą statinį. Tai – svečių namai, iki kurių reikės pėstute paėjėti ne tik natūraliais gamtos takais, bet ir įveikti miškingą kalną.
Tad nedelsėme. Klausydamiesi Egidijaus aiškinimų, kurioje vietoje bus įrengtas švyturys, elektromobilių įkrovimo aikštelė, šviečiantys riboženkliai bei to, kodėl atokiau nuo gyvenamosios vietos buvo sumanyta pastatyti svečių namus, netrukome pasiekti kalno papėdę. „Dabar labai populiaru, esant tokiam sparčiam gyvenimo tempui, –
O čia – atokiau nuo gyvenamojo namo – svečių namai
kopdamas aukštyn aiškino Egidijus, – norisi miesto žmonėms pabuvoti gamtoje, savotiškoje vienatvėje tik su ja. Tarkim, žmogus atvažiuoja pailsėti, tai kodėl jis negalėtų išeiti iš savotiškos komforto zonos ir pasivaikščioti žeme, kur natūrali gamta, medžiai ir krūmai? Gera gyventi natūralioje gamtoje. Kartais mes ir nesistengiam visko nušienauti, neturim vizijos aplinką paversti tarsi golfo aikštynu... Žodžiu, siekiame minimalios intervencijos į gamtą“.
„Pradėjome nuo žemės darbų ankstyvą pavasarį. Pirmiausiai ant kalno įrengėme atskirą aikštelę svečių namams, manome, atsiras nuomotojų, norinčių pasimėgauti gamta su joje tvyrančiais kvapais, vėjais, gaiva ir tyla“, – pasakoja Egidijus apie prieš mūsų akis visu grožiu savo aukštybėse atsivėrusį nuostabų statinį ir aiškina, kaip žemėje gręžė skyles 6 poliams, ant kurių stovi svečių namas, kokias konstrukcijas naudojo ir kaip įrenginėjo komunikacijas – elektrą, vandentiekį, kanalizaciją, atokiau – valymo įrenginius ir kaip kasė pusės kilometro ilgio tranšėjas.
Šį svečių namą, iškilusį ant kalno daugiau kaip 200 metrų virš jūros lygio, abu su tėčiu statė apie pusantrų metų. Viską jie pasidarė patys, savo rankomis. Vienintelis darbas, kurio patys nedarė, tai sienų šiltinimas. Didžiuliai pačių pasidaryti langai leidžia grožėtis prieš akis atsiveriančia panorama. „Esi lyg ir virš žemės, tolyje matosi Nemaitonių kaimas, – rodo į tolį Egidijus. – Jaukumas – neapsakomas... Gali išgirsti maurojančius elnius.“
Nepaprastai jauku ir gera namo viduje, į kurį užkopėme plieninių lynų laikomais laiptais. Čia nieko netrūksta, ko reikia žmogui: ir kondicionierius, šaldytuvas, virtuvės įranga, kaitlentė, indaplovė, tualetas, dušas ir net atviroje erdvėje, balkone, įmontuota sūkurinė vonia... O kur dar kiti patogumai – lova, sėdmaišiai, supamos kėdės, šildomos grindys... Netgi šviestuvas, keičiantis spektrą. Viskas gerai apgalvota, kad žmogus, atvažiavęs į gamtą, turėtų visus miesto patogumus.

Įdarbinti ir akmenys
Nusijuokia abu – sūnus ir tėtis, išgirdę klausimą, ar dėl grožio čia ant savotiškų plieno lynų pakabinti akmenys? „Įdarbinome ir akmenis, – paaiškina Vytautas Saikauskas. – Jie dirba įtempėjais... Akmenys tempia lynus, tai savotiški svoriai, kad lynai neatsilaisvintų... Graži ir estetinė vaizdo pusė su akmenimis, kai tenka kopti siūbuojančiais laiptais.“
Svečių namas numatytas poilsiauti dviem žmonėms, norintiems pajusti sąlytį su gamta, įsiklausyti į save, gamtą, erdvę, mėgautis kito žmogaus kompanija. „Pasvarstėm, žmonėms labai norisi vandens pramogų: tiek vasaros metu ežeruose ar upėse, tiek žiemos metu pasilepinti šiltame sūkurinės vonios vandenyje. Todėl ir gimė sumanymas svečių namo balkone įrengti sūkurinę vonią.“ Bet tai dar –  ne viskas. Tame nuostabiame svečių name laukia ir daugybė kitų malonių staigmenų.

Kas miško – miškui
Pasigrožėję medžiu ir gaivumu kvepiančiu įstabiuoju svečių namu, kuris vis dar tobulinamas ir puošiamas, nusileidome nuo aukštojo kalno kitu, erdvioje laukymėje šviečiančiais riboženkliais paženklintu, keliu, kur jau pasodinta nemažai ąžuoliukų, kitų medelių. Abu Saikauskai, pasidžiaugę šalia augančiu  mišku, paaiškino, jog nejudinantys ir nuvirtusių medžių. Pasak jų, kas miško – miškui... Viskas, pasak jų, tegul lieka natūralios gamtos prieglobstyje.  
Negali su tuo nesutikti: turtingas Ringailių kraštas ne tik miškais, bet ir skardžiais, kalnais, kalneliais, lomomis bei erdviomis laukymėmis.
O štai abiejų Saikauskų valdose negadina panoramos ir visu grožiu nuo miško laukymės atsivėręs pačių įsirengtas vandens telkinys, su jame atsispindinčiais statiniais bei plaukiojančiomis antimis. Palaukėje matyti ir daugybė avilių su dūzgiančiomis bitutėmis, nes šiame gražiame gamtos kampelyje, kaip pajuokaujame, Vytautas ir Egidijus Saikauskai tikriausiai pasistengė įdarbinti ne tik akmenis, bet ir biteles...

Kalnas – šalia, o ne tarp jų...
Išvydus erdvų, didžiuliais langais iš tolo šviečiantį Saikauskų gyvenamąjį namą, tarsi išnyrantį iš kalno, prisiminiau neseniai matytą melodramą „Kalnas tarp mūsų“. Dingtelėjo mintis, jog šįkart kalnas ne tarp lemties išskirtų žmonių, o šalia jų, šildantis, globojantis, jaukus, kaip ir namas, įsitaisęs žemės glėbyje.
„Šitas namas – visas iš gelžbetonio konstrukcijų, – paaiškina Egidijus Saikauskas, mums jaukiai įsitaisius erdviame kambaryje. – Sienos ir lubos – iš betono, tik grindys – medinės. Visi diskutuodavome, kokio namo norėtume. Mūsų mamos, a. a. Vandos Saikauskienės, mintis, kad gal neblogai būtų šiltas namas po žeme, neliko neišgirsta. Pasiryžome tam drąsiam architektūriniam sprendimui, kuris puikiai pavyko“.

Inksto parduoti nereikėjo
Egidijus užsiminė ir apie sąnaudas, kiek kainavo namo statyba. „Nepasiteisino vieno architekto, su kuriuo kalbėjomės, prognozės, esą gal vieną inkstą reikės parduoti, tiek brangiai kainuosianti namo statyba, – prisiminė pokalbį su architektu Egidijus. – Neprireikė tokių drastiškų priemonių. Samdėme tik techniką atlikti žemės kasimo darbus, o užsakytą betoną iš Kauno bei Alytaus nepertraukiamu srautu vežė mašinos. Betonavimas buvo nepertraukiamas procesas: betono reikėjo ir sienoms, ir stogui. Susitelkėme, viską susiplanavome, apsvarstėme, kad visa tai neišaugtų į kokias astronomines sumas. Viskas statybų metu buvo įterpta į klojinius: vamzdynai, laidai –  viskas betone. Tai atrodė paprasta, tačiau mums tai buvo didžiulis iššūkis. Kiekvienas kvadratinis stogo metras sveria 500 kg, o visas stogas– 60 tonų. Jį laiko galinės sienos ir atramos. Visas pastatas – 150 tonų, kuriam reikėjo 60 kubinių metrų betono. Čia mes slepiamės nuo gamtos stichijų. Sėdime šiltai, jaukiai. Trigubi stiklo paketai, patvarūs ir pačių pasigaminti langų rėmai.“

„Pasikliovėme fantazija“
Pasiteisino abiejų – tėčio ir sūnaus – Vytauto ir Egidijaus Saikauskų iššūkiai. Ir į mano klausimą, kaip kilo mintys ne tik įdarbinti akmenis, įgyvendinti daugelį iš pirmo žvilgsnio, atrodo, neįmanomų sumanymų, bet ir pasistatyti šiltą bei patogų namą kalne, kitaip tariant, žemės motinėlės glėbyje, Egidijus atsakė, jog neįmanoma paaiškinti, kaip gimsta mintys...
„Pasikliovėme fantazija statydami ir svečių namą, – sakė jis.– Svarstėme, jei yra toks kalnas, tai kodėl jį ignoruoti? Iš pradžių, aišku, kilo daugybė įvairiausių minčių: architektas Marius Baranauskas pateikė kelis priešprojektinius pasiūlymus, esą gal ant to kalno statyti dviejų aukštų namą, kad ir ant stogo būtų galima užlipti. Atmetėme daugelį dalykų, nes su sunkiąja technika ten neįmanoma privažiuoti, kainuotų astronomines sumas, tačiau mintis, kad reikia stiebtis į viršų, liko. Diskutavome, tarėmės, stiebėmės į viršų, remdamiesi ir architektūriniais, ir praktiniais sprendiniais. Esu vienas ten nakvojęs, mintyse gimė savotiškas namo kontūras. Antra vertus, labai daug padėjo mano gražiai piešiantis sūnus Martinas, pramoninio dizaino inžinierius, mokantis naudotis įvairiomis programomis. Konsultavomės su technikais bei konstruktoriais, juk viską reikėjo kaip reikiant apskaičiuoti ir dėl svorių, ir dėl atramų. Iš principo kurti, ieškoti mums patinka. Viską darėme, kūrėme, kad būtų gražu. Džiaugiamės, kad viskas pavyko.“

Nugalėjo tėvų žemės trauka
Nuo aštuoniolikos metų, kai baigęs vidurinę mokyklą Egidijaus Saikausko tėtis Vytautas Saikauskas, įstojęs mokytis į anuometinį Kauno politechnikos institutą studijuoti pramoninės civilinės statybos mokslų, ir po studijų liko gyventi Kaune. Ten vedė merginą, su kuria, kaip pats šypsodamosi prisipažino, susipažino traukinyje, susilaukė sūnaus Egidijaus, pasirinkusio tokias pat, kaip ir tėčio studijas. Kūrybingas ir talentingas žmogus Vytautas Saikauskas. Sūnus Egidijus sako nuo vaikystės prisimenąs „lobziku“ tėčio išpjaustytus meniškus rankšluosčių laikiklius, kitus dirbinius, įvairias lenteles.
Gabi ir talentinga buvo ir Egidijaus mama, tėčio Vytauto traukinyje sutikta mergina, kurią jis vedė. Vanda Saikauskienė ne tik tapo chemijos mokslų daktare, bet ir svajojo apsiginti habilituotos mokslų daktarės laipsnį. Deja, po sunkios ligos mirtis ją išplėšė iš artimųjų tarpo šių metų vasario mėnesį. Skaudi jos netektis dar atvira žaizda artimųjų širdyse.
* * *
Anksčiau tik savaitgaliais atvykdavęs į Ringailes, Vytautas Saikauskas dabar apsigyveno naujajame jų su sūnumi pasistatytame name, nors ir prižiūri bei rūpinasi netoliese esančiais gimtaisiais savo tėvų namais, kur, kaip pats sako, dar laiko būrelį avių, triušių, vištų.
* * *
Prisimena jie gražius vakarojimus savo gimtinėje, kūrybinius svarstymus ir didžiulį džiaugsmą, kad sugebėjo įgyvendinti savo sumanymus. Aišku, abu dar brandina daugelį idėjų ir apie skulptūras jų sodyboje, ir apie daugelį gražių tikslų.
O štai Egidijus, skersai ir išilgai išvažinėjęs Norvegiją, kur dirbo bene trejetą metų, šiandien taip pat savo galvoje brandina daugelį minčių. „Svečioje šalyje jautiesi kaip ir svečias, – sako jis, – bet iš to, ką pamatai, kokius architektūrinius sprendimus užfiksuoja atmintis, nes naujoji skandinavų architektūra labai įdomi, gali sau leisti apie daug ką svajoti, daug ką brandinti ir kurti.“

Angelės Rabačiauskienės nuotr.
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2024 lapkričio 16, Šeštadienis )
 
© Kaišiadorių aidai 2009 - 2024