Naujienos
Archyvas
Redakcija
Reklama
Skelbimai
Privatumo politika

Šiuo metu 1 skaitytojas

2024 gruodžio 03, antradienis
Daiva Maldžiuvienė: ,,Mano prigimtis – teikti džiaugsmą kitiems“ Spausdinti
Alvydė VENSKIENĖ   
2024 lapkričio 03, sekmadienis

Daiva Maldžiuvienė prie paveikslo ,,Drugelių plazdėjimas“
Pamačiusi naujai dekoruotą Kaišiadorių lopšelio-darželio „Spindulys“ sieną, susidomėjau, kas šio darbo autorius. Sužinojus, jog tai Daivos Maldžiuvienės kūryba, pasigilinus, kokiomis veiklomis dar užsiima menininkė, negalėjau nustoti stebėtis, kaip viename žmoguje tiek telpa ir iš kur tiek joje sumanymų bei energijos?

Ryšys tarp kūrinio ir žmogaus
Išpuoštos sienos ne tik džiugina akis, ne tik tampa puikia erdve vaikų piešinukams eksponuoti, bet ir šildo visų darželyje apsilankančių žmonių sielas... Švelniai, pasteliškom spalvom, kaip to reikalaujama dekoruojant erdves mažiems vaikams, bet tuo pačiu taip „daiviškai“, nes Daiva ir pati labai miela asmenybė. Kažkada apie Daivą rajono spaudoje buvo išspausdintas straipsnis „Kukli lėlių siuvėja nemėgsta viešumo“, kurio pavadinimas labai nusako Daivos būdą. Ji ir dabar nuoširdžiai stebisi, kad kai kurie menininkai perdaug vertina savo kūrybą, moka labai gražiai save pristatyti, bet pamačius, ką jie kuria, supranti, kad žodžiai gerokai gražesni ir perdėti nei jų darbai. „Gal tokios šiuolaikinio meno gyvenimo tendencijos, gal tiesiog reikia mokėti save pateikti, kad atkreiptum dėmesį ir sudomintum?“ – svarsto Daiva.

Apie piešinį
„Tai pirmas toks rimtas projektas. Ir toks aukštas, kad bokštelį nuomotis reikėjo“, – dalinosi prisiminimais menininkė. Todėl ji stengėsi darbą atlikti kaip įmanoma greičiau ir net pati nesitikėjo, kad jau po 5 dienų visa darželio siena mirguliavo įvairiausiais gyvūnėliais. Čia pavaizduotos visos darželio grupės: paslaptingi sraigiukai, jaukūs šuniukai ir kačiukai, švelnūs ežiukai ir zuikučiai, džiaugsmingi varliukai ir skruzdėliukai, garbingi liūtukai ir tigriukai, gudrieji lapiukai, margieji drugeliai. Visas „Spindulio“ miestelis! Būtent taip ir vadinasi šis darbas.
„Prieš tai darželio viduje išpiešta daugybė sienų, iliustruota daug koridorių ir laiptinių, o tai pirmasis mano darbas, kuris atsirado lauke“, – sako Daiva, kuri tikisi, kad piešinys peržiemos gerai, nes jau jį piešiant būta ir vėtros, ir smarkaus lietaus, o specialiems fasadiniams dažams nieko nenutiko, išbandymus atlaikė. 

Pradžių pradžia
Daiva, kilusi iš vaizdingo Knitiškių kaimo, prisiglaudusio prie pušynų ir Šventosios upės krantų,  Anykščių rajone, jau Statkūniškio aštuonmetėje mokykloje piešė, pirmieji jos darbai puošė ugdymo įstaigos koridorius, apipavidalindavo ir stendus, iliustravo sienlaikraščius, piešė plakatus. Matyt, būtent tada, mokyklos metais, ir kilo idėja dekoruoti pastatų sienas. Dabar Daivos išpieštomis erdvėmis džiaugiasi ne tik „Spindulio“ darželio ugdytiniai ir bendruomenė, bet ir Vaclovo Giržado progimnazijos auklėtiniai: ten yra kelios dekoruotos Daivos erdvės.   
„Atsimenu, besimokydami mokykloje, siųsdavome savo piešinius į televiziją, o jaunieji dailininkai, kurių darbus visiems parodydavo, atvirukus už tai dovanų gaudavo, – prisimena Daiva Maldžiuvienė. – Norėjo mane mama leisti į Čiurlionio menų mokyklą, bet pagailėjo, sako, esi tokia mažutė, smulkutė, prapulsi tu ten. Ir tuomet, baigusi 8 klases, nenustojusi svajoti apie dailę, nors lietuvių kalbos mokytoja ir labai abejojo, kad aš, mergaitė iš kaimo, galiu mokytis ten, kur ateina studijuoti žymių dailininkų vaikai ir vaikaičiai, baigę įvairias meno mokyklas, visgi pabandžiau laimę. Ir lydima savo kaišiadoriškės tetos Elenos Pusvaškienės, nuvažiavau į tuometinį Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą. Tiesa, mane labai tam skatino ir fizinio lavinimo mokytojas, nes aš buvau viena geriausių jo sportininkių. Buvau šaudymo rungties absoliuti čempionė, o kur dar slidinėjimas, bėgimas, krepšinis. „Iš sporto nepragyvensi, bet iš meno gal?“ – svarstė  mokytojas“, – pasakoja Daiva.  
Taigi nuvežė ji į stojamųjų komisiją savo darbus, kokius tuomet turėjo. Sėdėjo susigūžusi ir labai bijojo. Bet komisija, matyt, kažką vertingo jau tuomet pamatė, nes mergina įstojo. Ne į drabužių dizaino specialybę, apie kurią svajojo, bet pradėjo studijuoti meninį odos apipavidalinimą.

Kaip gimsta lėlės?
Jaunosios ,,Tagretuko“ dainininkės ir rajono meras Šarūnas Čėsna džiaugiasi puikia apranga, kurią jiems sukūrė Daiva Maldžiuvienė. Ričardo Venskaus nuotr.
Po mokslų Daiva dirbo gamykloje apipavidalintoja, vėliau gamino rankines, diržus, siuvo odines striukes, prisimena, kad tuo metu ypač daug siuvo – ir sau gana sudėtingą vestuvinę suknelę pasisiuvo (dabar sako paprastesnę sumanytų), ir vyrui kostiumą... O kai prasidėjo dailės salonai, gimė pirmosios Daivos lėlės. Tai buvo 1993-aisiais. Prisimena, kaip draugė iš Vokietijos parsivežė rankų darbo lėlę. Už ją mokėjo beprotiškus pinigus. Ji tuomet paraginusi: „Man atrodo ir tu kažką panašaus pagamintum, pabandyk“. „Ir aš pabandžiau. Tuo metu laukiausi pirmagimio Žygimanto...“, – dalinasi prisiminimais Daiva. Pasakoja ji, kaip tada atmintin šmėstelėjo, kad jos prosenelė Ona, visą gyvenimą audusi, siuvinėjusi ir siuvusi lėles, kai dar ji buvusi maža, sakė, kaip vaikystėje sau lėles pasigamindavo. „Paimdavau „skepetėlą“, apvynioju siūlu ir – pagaliukas. Du tokie pagaliukai ilgesni, dar du pagaliukai trumpesni  ir – lėlė“.
Paėmusi tuomet Daiva medžiagos gabalėlių, žirkles, siūlą ir, remdamasi prosenelės pasakojimu, susukusi savo pirmąją lėlę, kuri vėliau iškeliavo į Ameriką. O dar vėliau į dailės salonus pradėjusi vežti įvairiausias lėles ir lėlytes. Jų per šį laiką sukurta nuo labai sudėtingų ir didelių, interjerinių, iki suvenyrinių ir mažučių, žaislinių. Bet kaip sakoma, batsiuvys be batų, taip Daiva be savo lėlių... Visos jos iš namų seniai iškeliavusios pas užsakovus, parduotos. Tiesa, turi menininkė savo namuose vieną darbą, labai nusakantį jos asmenybę, prie šio paveikslo „Drugelių plazdėjimas“ ir nusifotografavo (žr. nuotr. kitame puslapyje).
„Būdavo žmonės, išvydę lėles, klausdavo: „Kur perkate veidukus?“ Mane tai tiesiog „užmušdavo“. Juk tie veidukai – mano išformuoti, kiekvienas atskirai išsiuvinėtas, dabar daug kas naudoja tiesiog porcelianinius, tai labai patogu, nes yra forma, kurią telieka išpiešti. Medžiaginė lėlė – šilta, jauki, miela, gal todėl taip mėgiama žmonių“, – sako Daiva.

Daug darbo, mažai miego!
Vienu metu Daiva gamino sages-lėlytes, bet siuvo ir kitokias lėles. Per dieną, kai jau atsirado įgūdžiai, po vieną lėlę pagamindavo. „O kai gimė antras sūnus Augustinas, iš Kauno išvykau pagyventi į kaimą. Ten atvažiavusi ta pati teta Elena pasikvietė mus į Kaišiadoris“, – apie tai, kaip mūsų miestas atsirado Daivos gyvenimo planuose pasakoja menininkė.
Tik čionai atvykus, iš karto jos dėmesį patraukė Kaziuko mugė, kurioje su keliolika savo lėlių nutarė dalyvauti. Atrado ją ten trakiškiai, kuriems patiko dailininkės darbai, ir pateikė didelį užsakymą. Taip užsivedė lėlių gaminimo konvejeris...
Dabar menininkė pati negali patikėti, kaip taip buvo įmanoma, bet vienais metais ji pasiuvo apie 600 lėlių. „Vieną dieną į Trakus nuveži 20 lėlių, kitos dienos ryte jau skambina ir sako: „jau išpirko“, o aš tuo metu dar dirbau keturiose darbovietėse.“ Daug darbo, mažai miego! Vien dėl lėlių gaminimo teko atsisakyti kai kurių darbų: dailės mokytojos Kasčiukiškėse, būrelio vadovės Kaišiadorių kultūros centre, vėliau ir dailininkės Vaclovo Giržado progimnazijoje, teliko darbas „Spindulyje“, kur ji tebedirba ir iki šiol.

Apie kūrybą ir jos įvairiapusiškumą
Paklausta, ar nėra keista, prabėgus kiek laiko, matyti savo darbus, nugulusius ant pastatų sienų, Daiva atsako, kad ne. Susigyvenusi su mintimi, kad jie padovanoti kitiems, tai tegul neša teigiamas emocijas, tegul džiugina – tokia juk ir yra menininko darbų paskirtis. Juk kūryba ir skirta gyvenimui – jausti, kaip pulsuoja širdis, jausti skonį, dėliotis spalvas, sukuriančias naują erdvę, kurioje norisi gyventi ir būti. Įsileisti spontaniškumą ir leisti tūkstantis šimtąjį kartą sutiktą žmogų išgirsti ir pamatyti kitoje šviesoje. Sukurti saugią erdvę, kur kitas žmogus galėtų gyventi mieliau…
Pasidomėjus Daivos Maldžiuvienės socialinių tinklų paskyra, ateina suvokimas, kad tai – žmogus, talpinantis savyje be galo daug. Matant, ką pagamina talentingos Daivos rankos, nežinai nuo ko pradėti vardinti: ir gėlių kompozicijas daro, ir senus baldus restauruoja, ir stalus šventėms dekoruoja, ir be galo gražius tortus bei skaniausius saldumynus gamina, ir piešia, ir žaislus gamina. Ne tik lėles, bet ir kalėdinius žaislus-burbulus su lėlytėmis, ir minkštus žaisliukus.
Kada ir kaip atsirado šių veiklų maišalynė? „Visada ji buvo“, – šypsosi Daiva. Kas ko paprašo, tą ji ir gaminanti. Aišku, daugiausia draugams, artimiesiems, pažįstamiems. Jai tai hobis ir malonumas. „Niekada nepastebėjau, kad dalinu save į šimtus gabalėlių ir to perdaug nesureikšminau. Pirmąjį torto užsakymą gavau būdama 15 metų. Kaip šiandien atsimenu, kaip kepiau tą „Napoleoną“, – pasakoja moteris. – O gėlės visuomet buvo mano gyvenime. Pamatytumėte mano sodybą, joje daugiau nei 90 veislių jurginų, jau ir pati išvydusi, kiek kelmų iš rūsio pavasarį išnešame, už galvos susiėmusi būnu“, – juokiasi.

Potraukis drabužių dizainui niekur nedingo
Šiemet Daivai Maldžiuvienei teko nemažai pasidarbuoti, ruošiantis  šimtmečio Lietuvos dainų šventei. Ji pasiuvo lininius drabužius „Tagretuko“ jaunosioms dainininkėms, kuriais vilkėdamos šios dalyvavo ne vienoje šventėje, tautiniu kostiumu aprengė ir rajono merą Šarūną Čėsną. Beje, su „Tagretuku“ ir „Nona“ Daivos draugystė jau tęsiasi ne vienerius metus. Tarkim, taip vadinamus archeologinius kostiumus, kuriais puošiasi „Nonos“ kolektyvo moterys, Daiva turėjo prieš siuvant suderinti su Nacionaliniu kultūros centru. Daugiau kaip po 20–25 kostiumus kiekvieną kartą pasiūdavo visiems kolektyvo nariams. Beje, paskutiniu metu Daiva, remdamasi Dianos Tomkuvienės knyga, yra sukūrusi lėlių, aprengtų autentiškais  mūsų krašto tautiniais kostiumais.

Dirba iš visos širdies, kruopščiai ir atsakingai
„Tai ko jūs dar nedarote?“ – paklausiau Daivos. „Visiems, kas to klausia, atsakau: „Negroju ir nevairuoju”. Kodėl? „Nes tiesiog nenoriu, netraukia, bet, jeigu panorėčiau, manau, ir tai pavyktų! Vyras, beje, bandė mane priversti vairuoti, bet, jeigu nenoriu, tai nenoriu“, – atsako Daiva.
Prabanga, kai gali daryti tik tai, ką nori, ko geidžia tavo širdis. Gal todėl tokią nenusakomo gerumo aurą skleidžia Daivos pagamintos lėlės, tokio grožio ir skanumo jos iškepti saldėsiai, taip elegantiškai ir skoningai dekoruoti švenčių stalai, kad šiuos darbus menininkė daro NORĖDAMA ir JAUSDAMA. „Visur, prie ko prisiliečiu, reikia labai daug kantrybės ir kruopštumo“, – prisipažino Daiva.
Moteris nemėgsta renginių, bet mėgsta džiuginti kitus. „Matyt, tokia mano prigimtis – teikti džiaugsmą kitiems. Ir dar maloniausia, kai kur nors minioje stovėdama išgirsti: „Pažiūrėk, kaip gražiai padaryta!“ Tuomet visi vargai atsiperka.“

Tai, kas labiausiai patinka
Beje, be gėlių auginimo ir aplinkos puoselėjimo, didžiausias Daivos laisvalaikio pomėgis, yra žvejyba. „Trise žvejojame: aš, vyras ir sūnus Žygimantas. Anksčiau, kai šeima vykdavo į gamtą, aš grybaudavau ar uogaudavau, o po to nusprendžiau, kodėl ir man nepabandžius pažvejoti. Neseniai spiningaudama pagavau 3 lydekas, ir viena iš jų svėrė 2,5 kg ir buvo 73 cm ilgio!“ – pasigyrė Daiva. Vakarienei tąvakar šeima skanavo lydekos filė grietinėlės padaže, pagardinta bulvių koše.
Ypač Daivai patinka poledinė žvejyba. Pasiteiravus, ar nemėgsta tik ji, kaip ir visi žvejai, pasigirti savo laimikiais, kurie, išties, nėra tokie dideli, kaip žvejai teigia, Daiva pasakė, kad ji niekada be reikalo nekalbanti apie savo darbus ir pasiekimus, nesvarbu, kokioje srityje jie įvyko. Ji net savo personalinės parodos nėra Kaišiadoryse surengusi. „O kiek mano mintyse visko verda, kiek idėjų vis gimsta, – prisipažįsta Daiva, – nespėju visko, laiko stinga.“ Ir iš karto paatvirauja, kad iš visų jos pomėgių jai labiausiai prie širdies – floristika, netgi labiau nei tapyba.

Apie šeimą
Su vyru Rimvydu, dirbančiu pareigūnu Pravieniškėse, susituokę jau 31 metai ir dar 5 metus prieš tai draugavo. Šeimoje – du sūnus Žygimantas ir Augustinas. „Vyriausiam atiteko mano genų, nes jis dar mokydamasis mokykloje, norėjo studijuoti architektūrą, neblogai valdo pieštuką,“ – apie sūnaus polinkį menams sako Daiva. Augustinas – muzikantas, baigęs Kaišiadorių meno mokykloje saksofono specialybę, dabar groja muzikos grupėje.
„Visų šeimos narių vardai – išskirtiniai, nedažni, tik ta Daiva truputį iš konteksto iškrenta...“, – kalbėdamos abi juokavome. Daivai prie širdies mergaitiškas vardas Gintarė, jei būtų gimusi dukra, greičiausiai, taip būtų pavadinusi, bet dabar turi anūkėlę Mortą, tai gražesnio vardo nė įsivaizduoti negali. O močiute Daivos vadinti net kažkaip nesinori, tokia ji ne pagal metus jaunatviška, energija trykštanti. Pasitiko mus su šypsena, skardžiu juoku, šiltu ir nuoširdžiu bendravimu. O kai atsisveikinome, matėme ją skriejančią centrine miesto gatve lengvu žingsniu ir valiūkiškai vėjyje besidraikančiais plaukais. Nuskrido taip efemeriškai, kaip tos plaštakės iš jos paveikslo… Tiek daug talentų talpinanti savyje, tiek daug duodanti aplinkiniams, kad labai norisi visiems kaišiadoriškiams pasakyti, jog tokius žmones, kaip Daiva Maldžiuvienė, turime vertinti ir branginti, kad jie yra greta mūsų. Ne tik yra, bet ir kuria mums.

Ačiū, Daiva!
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2024 lapkričio 02, Šeštadienis )
 
© Kaišiadorių aidai 2009 - 2024