Naujienos
Archyvas
Redakcija
Reklama
Skelbimai
Privatumo politika


2024 spalio 11, penktadienis
Kaišiadorių erdves papuoš profesionalių skulptorių kūriniai Spausdinti
Romualda SUSLAVIČIENĖ   
2024 rugsėjo 27, penktadienis

Plenero organizatorius, menininkas prof. Gintaris Juozas Česiūnas sukūrė skulptūrą Viktorui Ruokiui atminti. Justinos Jakštaitės nuotr.
Penkias dienas netoli Kruonio esančiame Zauliškių kaime kaukšėjo akmens kaltai ir kvepėjo virinamu metalu – po šiltu šiųmetinio rugsėjo dangumi čia vyko pirmasis mūsų rajono istorijoje skulptorių pleneras „Kaišiadorių istorijos akcentai“, kurio kūrybos vaisiai jau puošia Kaišiadorių erdves ir yra tapę visų mūsų turtu ir džiaugsmu.
Tad šįkart – apie patį plenerą ir jo dalyvius.

Šito laukėme dešimtmečius
Ne paslaptis, jog ne vieną dešimtmetį su pavydu dairydamiesi į šalies miestų ir miestelių erdves puoselėjome svajonę, kad vieną dieną ir Kaišiadoryse atsiras mažosios architektūros ženklų – skulptūrinių elementų, įprasminančių tai, kas būdinga tik mums – kaišiadoriečiams; ką galėtume nešiotis širdyse kaip savo miesto ženklą, jo dvasią, kaip savo tapatybės žymenį. Ir dabar, kai svajonė jau įgavusi savo realų pavidalą, išsipildymu net sunku patikėti. Pagaliau!
...Siauras žvyrkeliukas vingiuoja pro rudens paženklintus, pamažu ruduojančius laukus. Nė iš tolo nepanašu, kad būtent šis kelias veda į tikrą meno Meką, įsikūrusią „Užstrėvio“ sodyboje, kur po atviru dangumi kuriamas skulptūrų parkas, vyksta edukacinės stovyklos ir parodos, globojamos gerosios šios vietovės dvasios – kauniečio menininko, profesoriaus Gintario Juozo Česiūno, atradusio čia sielos namus savo kūrybai. Geras jausmas, kad menininkas, kurio darbai gyvena ne tik Lietuvoje, bet ir Kanadoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Australijoje, Lenkijoje, Švedijoje bei kitose pasaulio šalyse, taip jaukiai prigijo mūsų krašte.
– Prieš penkiolika metų su bičiuliu, kurio buvusiose žemėse ir yra ši sodyba, vaikštinėjome po apylinkes. Kai perėjome per tiltelį ir patekome čia, apsidairiau ir pajutau, kad negaliu atsispirti, – apie pirmąją pažintį su Zauliškėmis sakė Gintaris Juozas Česiūnas – skulptorių plenero „Kaišiadorių istorijos akcentai“, finansuoto Lietuvos kultūros ministerijos ir Kaišiadorių rajono savivaldybės, organizatorius.
Šalia pakalnėje srauniai almančios Strėvos tėkmės savaitę Kaišiadorims, jų dvasiai ir istorijai, joje ryškius pėdsakus palikusioms asmenybėms skirtus darbus kūrė skulptoriai Vilmantas Balynas, Gintaris Juozas Česiūnas, Pijus Česiūnas, Gintaras Mykolaitis bei mūsų kraštietis, Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto Taikomosios skulptūros specialybės studentas Martynas Bernatonis, kuris vienintelis iš menininkų pasirinko ne akmenį, bet metalą.
Šis pleneras – viena iš projekto „Kaišiadorys – Lietuvos kultūros sostinė 2024“ veiklų, kuri turi gilią išliekamąją vertę. Labai norisi tikėti, kad gražus sumanymas turės ir savo tęsinį...

Penkios istorijos pamokos
Kaip sakė skulptorių plenero dalyvius globojusi Kaišiadorių rajono savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus kultūros paveldo specialistė Justina Jakštaitė, po ilgų diskusijų Istorinės atminties įamžinimo komisijoje nuspręsta, kad skulptūriniai elementai, papuošiantys Kaišiadoris, bus skirti įsimintinoms datoms bei iškilioms asmenybėms įamžinti. Pasirinktos keturios temos. Viena iš jų, be kurios neįsivaizduojame Kaišiadorių – geležinkelis, nuo kurio ir prasidėjo miesto plėtra tais atmintinais 1862-aisiais, kai gegužės 9-ąją pro Jatkonių kaimą ir Kaišiadorių dvarą pravažiavo pirmasis traukinys. Taip pat gimė sumanymas įamžinti profesoriaus, garsaus mokslininko, agronomo, dirvožemininko, agrochemiko ir lietuviškos dirvotyros pradininko, Mokslų akademijos nario korespondento Viktoro Ruokio atminimą. Vyresnės kartos kaišiadoriečiai dar atmena profesorių, kuris mūsų mieste gyveno nuo 1957 metų iki pat mirties 1971-aisiais ir išsiskyrė kaip labai spalvinga asmenybė, apipinta netgi legendomis. Prisimename ir skaudžią jo namo, kuris, deja, neišliko, istoriją – buvo nugriautas per vieną naktį. Vietoje jo dabar Gedimino gatvėje puikuojasi komercinės paskirties pastatai...
Gilų pėdsaką Kaišiadorių istorijoje yra palikęs pirmasis Kaišiadorių vyskupas Juozapas Kukta, kurio rūpesčiu 1925 m. Kaišiadoryse buvo įkurta bažnyčios kurija. Po metų, įsteigus Kaišiadorių vyskupiją, J. Kukta paskirtas Kaišiadorių vyskupu, šias pareigas ėjo iki pat savo mirties 1942-aisiais, jo vyskupystės metu baigta statyti Katedra, įkurtas parkas, kurį šiandien kažkodėl vadiname Algirdo Brazausko vardu. Ir tai toli gražu ne viskas, ką Kaišiadorims ir Lietuvai nuveikė šis iškilus žmogus. Ypač ryškūs jo nuopelnai lietuvybės, lietuvių kalbos puoselėjimui. Vyskupą Juozapą Kuktą, Kaišiadorių rajono savivaldybės Garbės pilietį, taip pat primins plenere sukurtas skulptūrinis elementas.
Skulptūra įamžintas ir mokytojo, karininko, karo lakūno, Lietuvos Respublikos karo ministro prof. A. Voldemaro adjutanto Prano Gudyno, kuris žuvo A. Voldemarą pridengdamas savo kūnu per pasikėsinimą Kaune, atminimas. Be visų jo darbų, atsidavimo Tėvynei, visuomeninės veiklos, ypač jaudina dar vienas gyvenimo faktas – dar būdamas labai jaunas išgirdo verkiantį našlaitį vaiką, parsinešė į savo namus, tėvai užaugino. Taip atsirado antrasis Pranas Gudynas (1919–1947) – garsus dailėtyrininkas, restauratorius, tapytojas, buvęs Dailės muziejaus direktorius.
Kaip sakė J. Jakštaitė, prie kiekvieno skulptūrinio elemento bus įrengtos informacinės lentelės, nurodančios autorių bei kam skirta skulptūra; QR kodai. Tad kiekvienas, juos nuskaitęs mobiliuoju telefonu, galėsime susipažinti su įmažintos asmenybės ar įvykio istorija išsamiau. Tai – dar viena miestą papuošiančių skulptūrų vertė – vaikštinėdami po atsinaujinusius Kaišiadoris turėsime galimybę kartu patekti ir į istorijos pamoką, kuri primins mūsų šaknis.

Pažadinta atmintis
„Kūryba – kaip ir gyvenimas – nuostabus žaidimas, atspindintis nuotaikas, emocijas, mąstymą“, – yra sakęs plenero organizatorius Gintaris Juozas Česiūnas. Ta džiaugsmo kurti dvasia jautėsi kiekvienam, plenero dienomis užsukusiam apžiūrėti gimstančių kūrinių. O tokių buvo nemažai. Dar iki rugsėjo 12-osios, kai menininkai pakvietė visuomenę susipažinti su ką tik gimusiais savo darbais, Užstrėvio sodybą aplankė LRT radijo laidos „Atrask Lietuvą“ žurnalistai, Kaišiadorių rajono savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus patarėja Ilona Grabijolienė, kiti. Netrūko svečių ir rugsėjo 12-ąją: plenero metu sukurtų darbų apžiūrėti atvyko rajono savivaldybės administracijos direktorius Karolis Petkevičius, Kaišiadorių kultūros centro direktorė Lina Brazionienė, komunikacijos specialistė Asta Sabonytė-Jankauskienė, būrys moterų klubo „Vilūnė“ narių. Svečiai keliuku į Užstrėvio sodybą plūdo iki vakaro. Rūpėjo ne tik pamatyti, kas papuoš Kaišiadorių erdves, bet ir sužinoti, kaip skulptoriams pavyko susigyventi su plenero temomis, kokie esminiai dalykai padiktavo būtent tokias, kokias matėme, išraiškos formas.
Skulptūrinio elemento, skirto Pranui Gudynui, autorius skulptorius Gintaras Mykolaitis papasakojo, jog jam ypatingą įspūdį paliko Prano Gudyno žūties aplinkybės: kai 1929 metais prie Kauno valstybinio teatro buvo pasikėsinta į ministrą pirmininką A. Voldemarą, dvidešimt devynerių metų adjutantas nedvejodamas užstojo jį savo kūnu ir buvo nušautas. „Skulptūroje derinau grubumą ir muzikalumą“, – komentavo savo darbą G. Mykolaitis. Jo kūrinys vaizduoja ką tik iššovusį dar teberūkstantį ginklą, šalia kurio vaizduotė piešia gulintį jauno karininko, paaukojusio savo gyvenimą už valstybei svarbų asmenį, kūną. Ši skulptūra pastatyta dabartinėje Gedimino gatvėje, kuri anksčiau, iki Ant-rojo pasaulinio karo, vadinosi Prano Gudyno vardu.
Buvo labai įdomu pajusti tą asmeninį menininkų santykį su žmogumi, kurio atminimui skirtas kūrinys – visai kitaip Prano Gudyno tema atsispindi jauniausio plenero dalyvio Martyno Bernatonio skulptūroje, kurią matome prie buvusio kino teatro, dabar – jaunimo centro „Mazgas“ ir kitų įstaigų pastato. Pasak J. Jakštaitės, Martynas Bernatonis plenero metu sukūrė skulptūrinį elementą – kuris, kaip tikimasi, taps sąsaja tarp istorijos pasakojimo ir naujųjų dienų istorijos fiksavimo. Darbe atsispindi formos ir medžiagos sintezė, apjungianti istorinius faktus ir sukurianti aliuziją į naujos, kasdienos istorijos fiksavimą.
– Domėdamasis Pranu Gudynu, pirmiausia žiūrėjau, koks buvo žmogus, kaip gyveno. Jis buvo nepaprastai veik-
lus, visuomeniškas, labai darbštus, domėjosi aviacija, lėktuvais, draugavo su Dariumi ir Girėnu, – daugybę įstrigusių faktų iš P. Gudyno gyvenimo ir net aviacijos istorijos vardijo jaunas menininkas, prisipažinęs, kad dinamiškas jo kūrinio herojaus gyvenimas savotiškai primena futurizmą. – Jo veikloje būta daug metalo, todėl kaip medžiagą pasirinkau skardą, – sakė Martynas Bernatonis, pasidžiaugęs, jog jam, studentui, buvo labai naudinga dirbti su patyrusiais skulptoriais.
Kaišiadorių senamiesčio širdį nuo šiol puošia skulptoriaus Pijaus Česiūno kūrinys, kuriame akmuo sujungtas su metalu. Miniatiūrinis traukinukas rieda akmeniniu keliu, ir bėgiai kyla į viršų – tarsi tolyn laiku į ateitį. Tokią Kaišiadorių miesto istorijos pradžią mato menininkas. Simboliška, kad jo skulptūrai parinkta vieta, kur kadaise buvo geležinkelio stotis, iš kurios išriedėjo pirmasis traukinys.
Miesto parke, prie Vyskupijos, surasime skulptoriaus Vilmanto Baliūno kūrinį, skirtą pirmajam Kaišiadorių vyskupui Juozapui Kuktai. Idėjai išreikšti menininkas pasirinko iš akmens iškaltą vyskupo mitrą, kurios dalys, skiriamos vyskupo lazdos, simbolizuoja Senojo ir

Naujojo testamento vienybę.
Iš mūsų krašte surasto riedulio skulptorius Gintaris Juozas Česiūnas iškalė Viktoro Ruokio atmintį – ranką, liečiančią akmenį. Ko gero, taiklesnės formos ir nebuvo galima pasirinkti – tarp senosios kartos kaišiadoriečių dar iki šiol sklando pasakojimai apie mokslininką, kuris abejingai nepraeidavo nė pro vieną akmenuką, pakeldavo jį nuo žemės, apžiūrinėdavo ir dažniausiai nešdavosi namo... Granitinė ranka atrodo sunki, bet kartu – ir švelni, juk tai, ką mylime, kas teikia mūsų gyvenimui prasmę, liečiame ypatingai... Šis atminimo ženklas kaišiadoriečius pasitinka Viktoro Ruokio vardu pavadintoje gatvėje.
* * *
Rudenėja. Kartu tirpsta ir šie, 2024-ieji metai, kaip niekada pilni veiksmo, šurmulio, įspūdžių, renginių ir reginių – tokių kitokių, brandžių, tarsi smarkiai ūgtelėjusių, su kuriais kartu ryškiai paaugome ir mes patys, išmokome labiau mylėti savo kraštą ir juo didžiuotis. Šiame nuolat visu smarkumu besisukančiame kultūros rate kol kas sunku surasti laiko ir pagalvoti, ką mums davė Kultūros sostinės metai, kiek sugebėjome iš jų pasiimti ir duoti patys. Matyt, tai padarysime, kai gintarinis Kultūros sostinės medis gruodžio pradžioje bus perduotas jau į kitas rankas. Bet jau dabar nevalingai skaičiuoji, ką norėtum pasilikti visam laikui. Ir, žinoma, tame sąraše – skulptorių pleneras. Mums jo reikia. Kasmet!
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2024 rugsėjo 27, penktadienis )
 
© Kaišiadorių aidai 2009 - 2024