Naujienos
Archyvas
Redakcija
Reklama
Skelbimai
Privatumo politika


2024 spalio 11, penktadienis
Įžengusi į antrąjį šimtmetį Spausdinti
Laima KMELIAUSKIENĖ   
2024 rugsėjo 20, penktadienis

Gera turėti sesę! Šimtametė Ona Maselskienė (dešinėje) su seserimi Albina Alšauskiene. Laimos Kmeliauskienės nuotr.
Nugyventi šimtą metų... Džiaugtis kiekviena diena ir žmonėmis, kurie tave aplanko... Būti apsuptai artimų žmonių dėmesiu, rūpesčiu ir meile...  Tai – apie Oną Maselskienę, gyvenančią pas seserį Albiną Alšauskienę Žiežmariuose. O ir sesuo ne jauniklė – gruodį pasitiks 86-ąjį savo gimtadienį.
Atvažiavo senolė į Žiežmarius šių metų pavasarį iš Kazokų kaimo, Kruonio seniūnijos. Iki tol gyveno viena.

Senolės Onos gyvenimo spalvos
„Aš dukart našlė. Su pirmu atsiskyrus, jis uliavojo su kitom. O paskui man kitą pripiršo. Antras vyras buvo Kazokų našlys. Susirašėm, gyvenom be šliūbo, nes pirmas vyras dar gyvas buvo. Mano tėviškė tai Dabintoj, prie Nemuno“, – mielai prisiminimais dalinasi šimtametė, savo jubiliejų atšventusi liepos mėnesį.
Atmintis – šviesi šviesi. Malonu senolei prisiminti gerus ir gražius dalykus, tėviškę. „Ignasėlis Jaščionio žuvavo vis pavasariais, žiobrius gaudė. Tai, būdavo, traukia tuos savo tinklus iš ryto įbridęs į vandenį. Pavasariais, kai jau sušyla, jie neršia, eina pulkais... Tai Ignasėlis labai daug prigaudydavo. Susišnekam: aš – iš namų, jisai – iš Nemuno. Kai ištraukia žuvų, tai tada riktelna – ateik prie Nemuno, – pasakoja. – Nueinu ir parsinešu kašę – kaip tik partysiu. Tada sutvarkom žuvį, pečių pakuriam ir kepam tuos žiobrius. Kur juos dėsi, kitaip nesuvalgysi.“
Pasak Onos, šeimoje iš viso jie aštuoni buvę: keturi broliai ir keturios seserys. Broliai Pranas, Alfonsas, Antanas ir Juozas – visi jau po žeme, nėra ir jauniausios sesers Pranutės, kuri buvo šeimoje paskutinė, ją sunki liga jau seniai pasiglemžė. Ona buvo iš visų Andriuškevičių vaikų vyriausia. Sesuo Albina ir Šakaldonyse gyvenanti sesuo Aldona – dvynės.

Onutė baigusi keturias klases, kaip tais laikais, gana nemažai.
„Ištekėjau 21-erių su biskiu. Ne tokia ir jauna, bet dar ne senmergė“, – šypsosi. Su pirmuoju vyru Adolfu moteris gyveno neilgai – kai jis išėjo laimės ieškoti kitur, dar juodviejų vaikai buvo maži, viena užsiaugino. „Valkiojos valkiojos ir nusivalkiojo. Paskui labai sirgo. Man niekas nepranešė, bet būčiau ir nevažiavusi į laidotuves. O ko man važiuot – jis jau kitą šeimą turėjo, dvi dukteris“, – nuoskauda širdyje gyva lig šiol.

Likimo smūgiai
Ona turėjo tris sūnus: pirmagimis Jonelis mirė trijų savaičių, kiti du užaugo. Deja, teko laidoti ir juos: Alfonsas miręs, pasak moters, jau daug metų, o Juozas Algis dar tik dveji. Sūnūs gyveno Elektrėnuose, dirbo elektrinėje. Kai buvo gyvi, su mama bendravo. Yra anūkė, proanūkių, deja, ryšys nutrūkęs.
Antrasis vyras buvo Jurgis, našlys su aštuoniais vaikais. Jis buvo vyresnis bene 14 metų. „Taigi man senį pripiršo. Kai antrą kartą tekėjau, ir aš jau pagyvenusi buvau – apie 50 metų, mano vaikai jau po kariuomenės buvo. Jo žmona jauna mirė. Liko trys dukterys ir penki sūnūs. Visi buvo jau suaugę, jau išėję į Kauną, visi darbus jau turėjo, jauniausias tik buvo dar ne bernas – paauglys“, – prisimena.
O Jurgis gal geresnis buvo už pirmąjį vyrą? „Diedas ir tiek. Kad beveik vienodi. Pirmas buvo ne tinginys, bet prie ponelio, pijokas, o Jurgis tai ką gi – senas diedas, pensininkas jau buvo“, – aiškina senolė.
Jau seniai nėra ir jos Jurgio. Ir jo vaikai, Oną mamyte vadindavę, jau seni, pasiligoję. Ypač skauda širdį senolei dėl posūnio Petro. „Labai geras jis buvo“, – graudinasi močiutėlė. Labai artimas ryšys su Petreliu buvo, rūpinosi ja, vis atvažiuodavo iš Kauno į Kazokus, prižiūrėdavo, į Žiežmarius pas seserį atveždavo. Pasiligojo žmogus, dabar – slaugoj, ko norėt – jau aštuoniasdešimtmetį perkopęs... „Mes jį auksiniu vadinom“, – sako Albina. Pasak jos, ir Jurgis buvo malonus žmogus, visi pas juos važiavo baliavoti: „Labai vieninga jų šeima buvo. Dabar visi nesveiki, vienas Jurgio vaikas jau miręs.“
Seniau buvo gausios šeimos, Albinos teigimu, vaikai vienas kitą augino, nebuvo kada cackytis.

Niekas nepamiršta...
O gyvenimas, iš šių dienų perspektyvos, ar greitai jis prabėgo, ar dienos lėtai slenka? „Nežinau, kaip ir pasakyt. Slenka jau... Pirmiau čia tie karai, tie gaisrai – sudegę keliskart buvom. Labai sunku buvo, – graudinasi šimtametė Ona Maselskienė. – Gyventi nebuvo kur – ir pas svetimus reikėjo prisiglaust. Ir bado buvo, ir visko per karą. Prie pat Nemuno gyvenom. Prisimenu, kaip per karą vokiečiai rusus vijo... Visi laukai sukasinėti – ant duobių. Vokiečiai – kalnuose už Nemuno, o rusai čia – ant mano tėvų sklypo buvo jų štabas, ir virtuvė, ir mašinų visokių, ir tankų, ir šaudmenų, ir krūvos visokių knygų priversta buvo ant krantelio, žemėlapių... Buvo liepos mėnuo, tai visus javus, bulbas tie kareiviai nurovė, nukasė – ėjo kaip žvėrys kokie.“ Atsidūsta ir tęsia toliau: „Per karą sudegė viskas – neliko nei šipulio. Sudegė namas, kitos triobos. Viskas sudegė – liko pelenų krūva. Kai baigėsi tie šaudymai, diduma kareivių ėjo pro mus ant Kruonio... Liko visokių šautuvų, šovinių. Tai žmonės tuos ginklus išsinešiojo. Paskui kareivių valdžia surankiojo tuos gink-lus, nuvarė techniką nuo Nemuno į Kruonį. Buvo duobė ant duobės, lavonų pilna... Iš Kruonio žmones vežė rankiot tuos lavonus, ten jau nebuvo likę žmonių prie Nemuno – visi buvo išbėgę toliau – pas savus, kur nesiekė frontas, – nesustodama pasakoja senolė. – Ir arklių prišaudyta buvo, ir kareivių. Į tas pačias duobes vertė ir arklius, ir žmones. O paskui, po kelių dienų, atvežė žmonių iš Kruonio, tai tada išrinko žmonių lavonus iš tų duobių, o arklius užkasė. Negyvus kareivius suvežė į Kruonį. Turgus buvo prie bažnyčios, tai toj vietoj juos ir užkasė.“
Prisiminimai iš to baisaus laikmečio iš šimtametės moters lūpų liejasi ir liejasi: „Buvau jauna. Buvo bėda, kai ateina rusų kareiviai – vieni valgyt, kiti vėl ko. Kur jaunų randa, kabinėjasi. Šeimininkai, kur gyvenom, tai tokia aukšta bačka buvo, tai mane į tą bačką įkėlė – kavojo. Nežinau, ką tie rusų kareiviai būtų darę su manim – mergų gi ieškojo.“

Sesers Albinos namuose
„Sesuo dar brava, nepasakytum, kad šimtas“, – dar prieš aplankant jas, telefonu sakė Albina Alšauskienė.
Nuo pavasario Žiežmariuose apsigyvenusi senolė Ona labai atsigavo, nes jai prižiūrėti buvo sutelktos gausios pajėgos. Be sesers Albinos, močiutės, kaip ją visi vadina, reikalais rūpinasi, ir Albinos dukra Virginija, ir anūkė Daiva, proanūkis Dominykas. Ir Daivos, ir jos sūnaus Dominyko namai čia, Šiaurės gatvėje, tačiau, dabar, kad močiutėms būtų daugiau erdvės, moteris išsikėlė į vyro butą Gudienoje, tačiau kur buvus kur nebuvus – vis Žiežmariuose. Šešiolikmetis Dominykas – močiučių numylėtinis, ir ne tik todėl, kad ledų parveža. „Koks gražuuus!“ – išsprūsta, kai vaikinas pasirodo savo kambario tarpduryje. „Ir koks geras!“ – šypsosi močiutė Ona.

Artimųjų dėmesio apsuptyje
Be artimųjų pagalbos močiutės neapsieitų, nes sudėtingas Albinos kojos lūžis, dar per kovidą, apribojo moters gyvenimą. „Į parduotuvę nueit su ta koja nelabai galėčiau, bet namuose be lazdos jau vaikščioju“, – sako 85-erių metų Albina. Jos dukra Virginija gyvena visai šalia, tad kasdien, kartais ir po kelis kartus, praveria močiučių namų duris. „Mama dvi dirba, dvi laisvos, tai irgi atlekia. Ji – močiučių parduotuvė“, – juokiasi Daiva.
Abi seserys ir valgyti pasidaro, ir pasitvarko, net miega vienam kambaryje – o gal naktį kažko Onutei prireiks?
Gera buvo kalbėtis, klausytis Virginijos ir jos dukters Daivos, beje, dirbančios socialinį darbą, minčių apie senatvę, pagarbą jai. „Juk neišmesi tokio žmogaus ir nepaliksi jos vienos kaime... Kai turi sveikatos, visi pas tave atvažiuoja, kai sveikata sušlubuoja, tie apsilankymai retėja, – apgailestauja Daiva. – Yra anūkė, yra proanūkis, proanūkė... Rašiau – atvažiuokit bent pagerbt močiutę 100-mečio proga... Neatvažiavo.“  
O močiutė – tiesiog nuostabi. Pasak Virginijos, labai gera, labai maloni, mėgsta šposus: „Labai pajuokaut mėgėja, daug dainų dar prisimena, anekdotų. Anekdotų – tai klausyk ir klausyk – kokią gerą atmintį turi! Labai mėgsta bendrauti. Ir vaišinga labai buvo – stalai būdavo ooo!“ Daivos teigimu, – tikra linksmuolė.
Ir dabar abi seserys išsipuošusios laukė žurnalistės. Net tortas ant stalo atsirado. „Svečiai – džiaugsmas, ne klapatas“, – šypsosi Albina. Ir jos gyvenimas buvo nelengvas. „Po Alvydo, po pusantrų metų, mums gimė dvynukai, tai dieną naktį nemiegojus buvau. Ir šitą namą statėmės, tai iškasiau duobę lauke ir visus tris sukeldavau“, – pasakoja  A. Alšauskienė.
Ir našle Albina tapo jau seniai – jai buvo 47-eri, kai mirė vyras Bronislovas.  Moters sūnus Alvydas į Amžinybę iškeliavo prieš devynerius metus. Sūnaus Laimučio taip pat gyvenimas nesusiklostė – jis dabar Anykščiuose, globos namuose. Sūnūs šeimų nebuvo sukūrę. Gerai, kad dukra Virginija visada šalia. Smagu, kad yra anūkų – dukra turi net keturis vaikus: Kęstą, Vaidą, Daivą ir Aurimą, jau yra ir keturi proanūkiai.
 
Darbai darbeliai jau nudirbti
„Į pensiją išėjau melždama kolūkio karves. Prieš tai dirbau laukininkystėje. Ėjau ir su šakėm, ir su grėbliu. Daržų ravėjimai, runkelių normos – duoda hektarą ir lupk per vasarą! Iš pradžių ir vežimus kroviau. Paskui jau buvo traktoriai su priekabom, sunkvežimiai, tai ant tų priekabų... – pasakoja šimtametė O. Maselskienė. – Sunkius darbus dirbau, o dar namie reikėjo – davė sklypelį žemės, o dirbt nėra kam, ir technikos dar nebuvo, reikėjo su arkliais. Arklius, kai kūrėsi kolūkiai, atėmė iš žmonių. Tada, kai reikia dirbt ką namie, reikia eit prašyt arklio, kad duotų – reikia išsirašyt, kad duotų bulbom pasisodyt ar daržui pasidaryt. Reikėjo iš kolūkio valdžios išsiimt raštelį, kad duotų šėrikas arklį. Be raštelio negausi.“
Ona mokėjo ir visokių moteriškų darbų. Audė lovatieses, paprastesnes, „nes parengtines nebuvo kam įrengt“ („Jinai audė, o aš šeivas tryniau“, – įsiterpia Albina.), ir kojines galėjo numegzti, gražiausias gėles išsiuvinėti. „Jinai labai gražiai siuvinėjo. Jau našlaičius kaip išsiuvinėjo... Paskui gėles tokias. Ir kokios gražios spalvos, kaip sutaikyta – kaip gyvos“, – giria seserį Albina.
„Aš tai iš jos mokinuosi. Ji išmokė mane duoną kept“, – maloniai nustebina Daiva.
Ona savo apylinkėse buvo pagarsėjusi kaip puiki duonos, pyragų kepėja, vestuvių, laidotuvių šeimininkė. „Atveža, būdavo, nupirkę parduotuvėje maišą ruginių miltų... Ateina iš anksto – užsiprašo pas ką jau rengiamas tas balius, – pasakoja šimtametė. – Tai aš dukart pečių kuriu. Pečius buvo toks didelis, plytų – kaimiškas, tai aš tokius didelius keturis bakanus iš karto inkepdavau. Jei būdavo dideli baliai, dukart kūrendavau pečių. Ne visos moterys kepė, tai naminės duonos iš baliaus parsiveždavo (lauktuvių – autorės pastaba).“
Pasak senolės, seniau buvo madingos ne tik ilgos vestuvės, bet ir laidotuvės – velionį kokias tris paras laikydavo, mada buvo ir pyragus šia proga kepti.
„Apeita ir Vilūnai, ir Kruonis, ir kaimai aplinkui – nėra tokių namų, kur mano nebūta, ir dar po kelis kartus“, – apie ilgą savo šeimininkavimo karjerą pobūviuose pasakoja O. Maselskienė.

Kur ilgaamžiškumo paslaptis?
Gal genetikoje? Seserų mama Kostė, visų Kastute vadinta, Anapilin iškeliavo 105 metų su puse. Tuomet, pačiame savo gyvenimo saulėlydyje, ji apie pusantrų metų gyveno pas dukrą Albiną Žiežmariuose. Taip pat buvo šviesios ir geros atminties.
Gal darbuose darbeliuose, per kuriuos nebuvo laiko galvoti apie depresiją?
Gal begalinėje meilėje žmonėms?
Gal susikurtose savo pačios gyvenimo taisyklėse?
Šimtametė nusiteikusi ir prieš vaistus, ir gydymo įstaigas stengdavosi aplenkti, operacijų neturėjusi.
„Traumų patyrus, bet išsigydžius pati. Pas daktarus – nė per kur. Susivaržydavo, žolelėm pati gydėsi“, – išduoda „paslaptis“ Virginija.
O ką reikia valgyti, kad ilgai gyventume? „Kas buvo, tą valgiau. Mėsa – tai daugiau kiauliena. Paukščių mėsa tai nelabai man – ta skūra viršutinė tai kaip parkai... Tokios nemyliu. Nuo mažumės papratę tik kiaulieną, – dėsto močiutėlė. – Jautieną tą tai mėgdavau. Sriubytes visokias – kokia yra, tokia ir gerai.“
„Šoninės išverdu. Labai ilgai verdu, kad labai minkšta būtų. Tada susmulkinu susmulkinu – su šaukštu pasisemia ir valgo. Dar pomidorų smulkiai papjaustau“, – sako Albina. Ir omleto iškepa, ir silkė, ir žuvis sesei tinka.
„Nekaprizinga močiutė: ką jai atneši, paduosi, tą valgo“, – džiaugiasi Virginija.
Ir cukrus – ne tabu. „Aš labai saldžiai mėgstu, tai ir jai įdedu. Aš nuo mažumės – ant puoduko šaukštas cukraus, – šypsosi jaunesnioji sesė. – Ir pomidorą su cukrumi valgau. Nusiskinu ir valgau.“
O kad kraujas kartais būtų tinkamai pravarinėtas, turi būti ir šiek tiek stipriosios. Taigi, su žurnaliste už tuos prabėgusius metus tiesiog būtina stiklelį šaltmėtinės pakelti!
Šimtametei gyvenimas vis dar įdomus. „Kai ateinu, tai pirmiausia paklausia: „Tai jau dirbai? Kada dirbsi? Kada ateisi vėl?“ Arba: „Kas naujo?“– sako Virginija.
Močiutėlė ir į lauką išeina, ir nuo televizoriaus, pasak Albinos, sesers nenuvarysi. Gali prie jo sėdėti kad ir visą dieną, vakare „Žinios“, „Oras“ rūpi.
Šie svetingi namai Žiežmariuose jau virtę ir senolės Onos namais. Šimtametė, įsiliejusi į sesers Albinos šeimą, savo dienų saulėlydyje tapo neatskiriama jos dalimi, apgaubta rūpesčiu, pagarba ir meile. Tegul taip būna visada.
Ilgiausių metų, sveikatos metų! 

Paskutinį kartą atnaujinta ( 2024 rugsėjo 21, Šeštadienis )
 
© Kaišiadorių aidai 2009 - 2024