Naujienos
Archyvas
Redakcija
Reklama
Skelbimai
Privatumo politika


2024 spalio 11, penktadienis
Kai miesto istorijos atgimsta Spausdinti
Romualda SUSLAVIČIENĖ   
2024 rugsėjo 20, penktadienis

Parodos atidaryme menininkes sveikino Kaišiadorių kultūros centro direktorė Lina Brazionienė. Iš kairės: menininkės Julija Pociūtė, Eglė Pilkauskaitė, Jurga Juodytė, Kaišiadorių kultūros centro direktorė Lina Brazionienė ir parodų kuratorė Lina Urbanavičienė. Ričardo Venskaus nuotr.
Šiuolaikinio meno festivalis ARS MIX Kaišiadoryse nauja šviesa nušvietė ir netikėtas miesto erdves. Viena jų – jau seniai savo buvusią paskirtį praradęs kadaise vienintelis gėlių kioskas miesto centre, savaitei virtęs mini parodų, įkvėptų mūsų miesto istorijos ir dabarties alsavimo, galerija.

Išsipildymai
– Pamenu, kadaise sėdėjom su vaikais ant didelio akmens ir kalbėjom apie ateitį. Jurga sakė, kad užaugusi bus menininkė, – parodos atidarymo dieną, kai po ilgos laiko pertraukos kioskas vėl atsivėrė žmonėms, prasitarė Jurgos Juodytės mama, buvusi ilgametė Nemaitonių seniūnijos seniūnė Genutė Juodienė.
Matyt, žodžiai buvo ištarti reikiamoje vietoje ir reikiamu metu, nes mažos mergaitės svajonė išsipildė. O gal kitaip ir būti negalėjo, nes ten, kerinčio grožio Nemaitonių apylinkėse, kur iki šiol gyvena iš kartos į kartą perduodamos senosios tradicijos, šimtmečių istoriją saugo samanoti akmenys ir arčiau dangaus žmogų kelia kalnai ir kalvelės, ir svajonės greičiau dangų pasiekia...
Šiandien sostinėje gyvenanti ir kurianti menininkė, grafikos dizainerė, lektorė Jurga Juodytė sėkmingai įgyvendina tarpdisciplininius meno projektus, videoperformansus, instaliacijas, dirba socialinio dizaino, fotografijos ir konceptualaus meno srityse, su pasisekimu dalyvauja parodose, kurios anaiptol nelieka nepastebėtos.
Visuomet gera girdėti ir matyti, kai iš mūsų krašto kilusiam talentingam žmogui sekasi. Ir juolab kai tas žmogus nepamiršta savo gimtinės. Būtent tokia yra Jurga Juodytė, kurios prasmėmis turtinga paroda „Šiuolaikinės madonos“ Kaišiadorių kultūros centre džiaugėmės dar 2011 metais. Daugelis mūsų gerai prisimena ir jos stulbinantį 2018-aisiais Kaišiadoryse vykusį meno ir inžinerijos vienos dienos projektą „Menas sustabdo traukinį. Traukinys įjungia meną“, ne vienas kūrybinis sumanymas įgyvendintas ir su gimtųjų Nemaitonių apylinkių žmonėmis. Tapusi Kaišiadorys – Lietuvos kultūros sostinė 2024 ambasadore, į šiuolaikinio meno festivalį ARS MIX Jurga Juodytė įsijungė kartu su dviem savo kolegėmis – tarpdisciplininio meno kūrėjomis Julija Pociūte ir Egle Pilkauskaite.

Kai esi laisvas jausti ir matyti savaip
– Savaitei transformavome jau seniai uždarytą Kaišiadorių gėlių kioską į meno galeriją. Su menininkėmis Eglė Pilkauskaite ir Julija Pociūte tapome šiuolaikinio meno dienų ARS MIX dalimi. Atvežėme parodą „Kioskas“, kurioje atsiskleidžia mūsų pastebėtos ir pajaustos Kaišiadorių miesto istorijos. Aktualizuojame mums svarbius aplinkos kaitos, istorijos ir žmogaus vaidmens šiuose vyksmuose aspektus, – parodos atidaryme kalbėjo Jurga Juodytė, pasidalinusi prisiminimais iš savo vaikystės Kaišiadorių, į kuriuos atvažiuodavo kartu su tėveliais. Menininkė pasidžiaugė gražiu bendradarbiavimu su Kaišiadorių kultūros centru, su kurio darbuotojais jau įgyvendintas ne vienas sumanymas. „Labai patinka dirbti su parodų kuratore Lina Urbanavičiene, kuri, išgirdusi naują idėją, niekuomet nesako „ne“, – kalbėjo J. Juodytė, prisiminusi ir 2018-ųjų projektą, kurio metu buvo „įdarbinti“ ne tik geležinkelio stotis ir peronai, bet ir traukinys.
Parodoje „Kioskas“ – du Jurgos Juodytės darbai. Videoperformansas „Linija“ prieš akis atveria netikėtą, visai kitokį, nei esame įpratę, Kaišiadorių miesto parko vaizdą. Ryškios linijos veda į XIX amžių, žymėdamos dabartinio parko teritorijoje buvusius 7 pastatus: svirną, gyvenamąjį namą, arklidę, kluoną, du tvartus ir medinį namą. Jų buvimo vietas menininkė atkūrė iš Kaišiadorių muziejaus gavusi XIX a. Žiebenos dvaro palivarko ūkinių pastatų brėžinius. Videoperformansas atveria plačią erdvę pamąstymams, kaip laikui bėgant viskas kinta, be pėdsako sunyksta tai, kas gyvenamuoju momentu yra svarbu; kaip nauji žmonės, naujos kartos keičia savo erdves palikdami naujas žymes, ir taip – iki begalybės, be jokių iliuzijų, kad ta aplinka, kurioje gyvename šiandien, išliks ir rytoj.
Kitas Jurgos performansas – „Takelis“ – sukurtas kartu su Paparčių krašto žmonėmis, kurie bendruomenės namuose esančiomis audimo staklėmis iš savo atsineštų atraižų audė kilimėlį ir – tuo pačiu ir visą 38 minučių truk-mės videoperformansą. „Kūrinio idėja gimė galvojant apie bendruomenę, jos galią. Ieškojau veiksmo, kuris įgalintų žmones kurti kartu, neprisirišti prie materijos, neieškoti naudos, sukurti pokytį, kuris galėtų virsti bendresne prasmingo žmogaus santykio su savo aplinka metafora. Taip susidomėjau audimo fenomenu. Čia svarbus ne tik rezultatas, bet ir, ypač, buvimas kartu, pats veiksmas“, – savo kūrinį pristato menininkė.
...O ekrane mikliai darbuojasi audėjų rankos. Gaminant rankdarbį žmogus visuomet būna su savimi, savo mintimis, išgyvenimais, kurie su medžiagos gijomis tarsi suaudžiami į vieną audinį. Jame ir lieka. Stebintysis laisvas interpretuoti, kaip jam norisi, kaip tuo metu galvojasi. Todėl kažkur, už kadro, atrodo, matai šviesios atminties audėją Veroniką Šakienę, kažkada tuose pačiuose bendruomenės namuose kilnojančią sunkias čia atvežtų audimo staklių dalis ir jas montuojančią. Tąsyk ji pirmoji išbandė, kaip veikia naujoje vietoje įsikūrusios staklės...

Kitoks žvilgsnis
Menininkei Eglei Pilkauskaitei Kaišiadoryse į akis pirmiausiai krito gėlės – parodos atidaryme ji sakė maloniai nustebusi, kad mieste veikia tiek daug gėlių parduotuvių, o ir gyventojų kiemai paskendę gėlėse. Smagu, kai į savo miestą gali pažvelgti naujai atvykusio akimis – pamatai tai, ko mes, čia kasdien vaikštinėdami, nepastebime ar nelaikome išskirtiniu bruožu. „Atvykus susipažinti su miestu ir būsimos parodos vieta, žingsniuojant gatve akys kliuvo už ryškių raudonų pelargonijų žiedų, pūpsančių namų languose ir prieangiuose. Aš, pašalietė, pirmiausia susimąsčiau, kaip stropiai vietiniai žmonės prižiūri savo miestą“, – apie tai, kas paskatino sukurti įvietintą architektūrinį fragmentą – kolonos kapitelį – kalba E. Pilkauskaitė. Ypač įspūdingai į sidabriškai tviskančias formas įvilkti pelargonijų žiedai pro kiosko langus į praeivius visą parodos laiką žvelgė miestą apgaubus sutemoms – tarsi niekada neišnykstantis jaukių namų ir juose esamų bei buvusių artimų žmonių simbolis, kuris visada yra su mumis.
Julijos Pociūtės instaliacija „Miško riba“ įkvėptas holokausto vietos Strošiūnų šile, jam panaudotos čia surinktos medžio, plieno, organinio stiklo, vario, plastiko ir natūralios odos detalės. Savo kūrinį menininkė charakterizuoja taip: „Tai vizualinis pasakojimas, apimantis holokausto vietos (pa)tyrimą, surinktą ir užfiksuotą medžiagą, perskaitytas bei išgirstas istorijas ir išgyventą jausmą. Kūrinyje permąstomi jautrūs istoriniai įvykiai, žvelgiant į juos per santykio su dabartimi ir žmogaus požiūrio į mišką prizmę“.
Kaip sakė apie paties projekto gimimą parodos pristatyme pasakojusi Kaišiadorių kultūros centro parodų kuratorė Lina Urbanavičienė, ruošdamasi jai Jurga Juodytė apžiūrėjo ne vieną miesto erdvę, tačiau pasirinko būtent šį kioską. Ir tikrai neapsiriko – būtent čia menininkių kūriniai atsiskleidė kaip nebūtų buvę niekur kitur.
...Pasveikinusi menininkes ir padėkojusi už parodą, Kaišiadorių kultūros centro direktorė Lina Brazionienė pakvietė kūrinius apžiūrėti iš arčiau. Po daugelio metų netikėtai į kiosko erdvę vėl įžengę kaišiadoriečiai viešnių kūriniuose ieškojo savų prasmių, mezgėsi jaukūs pokalbiai, susiję su prisiminimais apie šią vietą – juk daugeliui mūsų kioskas prieš kelis dešimtmečius buvo vienintelė vieta, į kurią skubėdavome nusipirkti gėlių. Visoms – ir linksmoms, ir liūdnoms progoms, todėl tyliai atsiminėme ir jas kartu su tuokart patirtais išgyvenimais. Buvo nerealu!
Dar vienas įdomus momentas – savaitę vykusioje parodoje ekskursijas vedė ne tik pačios menininkės, bet ir skirtingo amžiaus bei profesijų savanoriai gidai, tad savo įspūdžiais bei refleksijomis su parodos lankytojais dalijosi Janina Bekešienė, Genutė Juodienė, Rima Rimavičienė, Justina Truskauskaitė, Ugnė Mikulytė ir Lina Urbanavičienė.
Autorės bei parodos kuratorės Jurga Juodytė ir Lina Urbanavičienė už parodos instaliavimą taria ačiū Dainiui Žasnieriukynui ir Martynui Maziliauskui, o verslininkui Gediminui Genevičiui – už suteiktą galimybę rengti parodas kioske.
***
Netikėtų meninių patirčių, pojūčių, atradimų ne tik parodose bei renginiuose, šiuolaikinio meno festivalis ARS MIX, finansuotas Lietuvos kultūros tarybos ir rajono savivaldybės, pažėrė su kaupu. Ilgai nepamiršime Kaišiadorys – Lietuvos kultūros sostinė 2024 ambasadorės Justinos Kiuršinaitės šokio spektaklio „Ratas“ geležinkelio stotyje, šokių trupės „Nuepiko“, „Ars podium‘24“ paveikslų kolekcijos pristatymo, „Superkolorito“ parko prietemoje, graffiti dirbtuvių su Povilu Kupčinsku, klaunados spektaklių, kurių vienas pakvietė į buvusį senosios „Maximos“ pastatą, įspūdingo koncerto „Lietuvos moterys“ ir daugybės kitų renginių bei reginių, kurie supo mus tą visomis prasmėmis šviesų rugpjūčio savaitgalį, kai prisilietę prie kitokio meno ir patys savo vidumi tapome šiek tiek kitokie...
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2024 rugsėjo 21, Šeštadienis )
 
© Kaišiadorių aidai 2009 - 2024