Naujienos
Archyvas
Redakcija
Reklama
Skelbimai
Privatumo politika


2024 spalio 11, penktadienis
Aštuoniolikmečio partizano likimas Spausdinti
Stanislovas ABROMAVIČIUS   
2024 rugsėjo 08, sekmadienis

1958 m., iškeliant Rumšiškių kapines iš būsimo Kauno marių dugno, naujoje vietoje atsidūrusioje centrinėje miestelio kapinių dalyje, netoli koplytėlės, buvo perlaidoti Lietuvnikų giminės mirusieji. Su jais – ir aštuoniolikmečio partizano Jono Lietuvniko (1926–1945) palaikai. Deja, Jono Lietuvniko amžino poilsio vietoje nėra jokio jo atminimo įamžinimo ženklo, tik plokštėmis išklotas plotelis su giminės pavarde. Manau, reikia žuvusio partizano atminimui lentelės ar bent tipinio LGGRTC ženklo, taip pat informacijos apie jo palaidojimo vietą stende prie kapinių.

Vienas iš daugelio
Jonas Lietuvnikas (1926–1945). Nuotr. iš autoriaus archyvo
Rumšiškių apylinkėse buvo daug partizanų, ne vienas jų paaukojo savo gyvybę. Tai Alfonsas ir Vladas Grabnickai iš Pievelių kaimo, Romualdas Randis-Meška, jo ryšininkė Stasė Ulozaitė, Dominykas Ivanauskas iš Milžinų kaimo, Pranas Ulozas-Bevardis, Sakalas iš Kapitoniškių, Vytautas Tveraga, Jonas Černiauskas-Vaidotas iš Užtakų, Stasys Matakas-Audra iš Gastilonių, Juozas Jarmokas, Juozas Jankauskas, Mikas Genevičius  iš Dovainonių...
Pokario partizaniniame kare iš Rumšiškių miestelio žuvo keli partizanai. Vienas iš jų buvo aštuoniolik-metis Jonas Lietuvnikas. Žinant, kad miestelyje buvo stribynas, kareivių garnizonas, judrus Vytauto Didžiojo vieškelis į Kauną, Vilnių, Gardiną, kur zujo kariškos mašinos, tarnavo daug sovietinių valdininkų, tad ir kariauti su ginklu prieš okupantus čia ryžosi tik keli miestelio jaunuoliai. Kiti nuėjo į toliau buvusius būrius, siekdami apsaugoti nuo teroro savuosius. Partizanams talkino daug rumšiškiečių. Neišvengė sovietinių lagerių, tremčių.
Jonas Lietuvnikas išgyveno aštuoniolika metų. Per juos spėjo baigti Rumšiškių pradžios mokyklą, aktyviai dalyvavo jaunųjų ūkininkų ratelyje, kuriam vadovavo mokytojas Leonas Kalvaitis. Ruošėsi tapti ūkininku...

Partizaninis karas Rumšiškių apylinkėse
Iš istorinių šaltinių:
Lietuvnikas Jonas, g. 1926 m. Rumšiškių mstl., Alfonso Aliukečiaus-Saulės būrio partizanas. Žuvo 1945 žiemą prie Kapitoniškių k. Deja, šiandien nežinomas jo slapyvardis, tiktai žuvimo data.
Aliukevičius Alfonsas-Saulė (1918–1947) buvo labiau patyręs kovotojas, partizaninio karo organizatorius Kruonio valsčiuje. Tauro, Didžiosios Kovos apygardos būrio vadas, veikė savarankiškai Darsūniškio-Kruonio–Rumšiškių–Aukštosios Panemunės valsčiuose, buvęs Lietuvos kariuomenės puskarininkis su šeima gyvenęs Darsūniškyje.
Jonas Lietuvinikas įstojo į Alfonso Aliukevičiaus-Saulės būrį, priėmė partizano priesaiką, daugiausiai veikė Kruonio–Darsūniškio apylinkėse, taip pat turėjo užduočių ir Rumšiškėse. Žinoma, kad 1945 metų sausio mėnesį Saulės partizanai, atplaukę iš kairiosios Nemuno pusės, puolė Rumšiškių valsčiaus pastatą. Tarp jų buvo ir rumšiškietis Jonas Lietuvnikas. Bandyta užpulti stribyną nuo kapinių pusės, tačiau operacija nepasisekė…

Lietuvnikų giminės istorija
Tomas (Tamošius) Lietuvnikas su žmona Ona (Varkalaite) gyveno Pievelių kaime, Pravienos aukštupyje, už poros kilometrų į šiaurės vakarus nuo miestelio (dabar ten Lietuvos etnografijos muziejaus teritorija, kaimo vardas panaikintas 1986 m.). Netoli buvo Daunoravičiaus dvarelis, miške snaudė Paežerojus, aplink kurį grybaudavo miestelėnai. Pasak legendos, šiame ežere gyvenęs žalčių karalius. Nepriklausomybės pradžioje kaime buvo 22 sodybos, jam priklausė 151 ha žemės, gyvavo Paškevičių, Navickų, Pūrų, Zakarauskų, Jakubauskų, Grabnickų ir kitų šeimų ūkiai. Lietuvnikai buvo mažažemiai, todėl šeima samdėsi pas juos dirbti įvairius darbus. Beje, iš Pievelių kaimo kilęs ir kanauninkas Vaclovas Zakarauskas (1906–1997), kuris spausdino švietėjiškas knygeles, Kauno radiofone skaitė pamokslus. Pasitraukė į Vakarus, gyveno ir mirė Čikagoje. Žinoma, kad prie ežero dažnai stovyklavo Lietuvos skautai, miestelėnai buvo patriotiški.
Senoje Rumšiškių parapijos santuokų registracijos knygoje išlikę įrašai byloja apie šios giminės istoriją: 1925 m. gegužės 26 d. vikaras kun. Jurgis Jankevičius įregistravo Pievelių kaimo gyventojų Petro Lietuvniko (28 m.) ir Uršulės Šeškevičiūtės (30 m.) santuoką, nurodydamas, kad jaunojo tėvai – Tomas Lietuvnikas ir Ona Varkalaitė. Jaunosios tėvai – Jonas Šeškevičius ir Ieva Ulozaitė. Akto liudytojai – Jurgis Šeškevičius, Kazys Grabnickas ir Antanas Vaicekauskas.
Po metų Lietuvnikų šeima susilaukė sūnaus, kuriam davė Jonuko vardą. Deja, laimė baigėsi greitai, nes vaiko mama Uršulė netikėtai mirė, Petras liko vienas su vaiku. Ėmė dairytis naujos žmonos…
1928 m. vasario 20 d. tas pats vikaras kun. Jurgis Jankevičius įregistravo naują našlio Petro Lietuvniko santuoką. Jo išrinktoji Domicelė Ignatavičiūtė (29 m.) iš Rumšiškių miestelio, nurodoma, kad jaunosios tėvai – Petras Ignatavičius ir Ona Varkalaitė. Akto liudytojai Pranciškus ir Bernardas Sadauskai.
Po santuokos Petras su Domicele apsigyveno Rumšiškėse, turėjo šiek tiek žemės, gautos kaip žmonos kraitis, namelį, augino našlaitį Joną. Per dvylika metų susilaukė ir šešių savo vaikų: Marijonos (Karnylienė, g. 1928 m.), Genovaitės (Švenčionienė, g. 1930 m.), Birutės (Aliuškevičienė, g. 1932 m.), Stasės (Mereckienė, g. 1935 m.), Alfonso (g. 1938 m.), Jadvygos (1940–1957) ir anksti iš šio pasaulio savo noru išėjusios Onutės. Šeimoje būta ir daugiau netekčių, tačiau didžiausia įvyko 1957 m. vasarą, kai jų troboje Rumšiškėse, prie Kunigo kalno, klausantis radijo taško žaibas mirtinai nutrenkė tėvą Petrą Lietuvniką ir dukrą Jadvygą. Kartu buvusi Marijona su vaikeliu nenukentėjo...

Kaip žuvo Jonas Lietuvnikas
Kazio Ignatavičiaus šeima gyveno Kapitoniškėse, už poros kilometrų nuo Rumšiškių nutolusiame kaime, turėjo 9 ha ūkį. Jų dukra Veronika (1921–1997) Rumšiškėse baigė pradžios mokyklos keturis skyrius. Draugavo su Pranu Tuškevičiumi (1925–2001) iš Rumšiškių, kuris buvo tik ką baigęs Kaišiadorių amatų mokyklą ir ruošėsi būti staliumi. Jo tėvelis buvo račius, gamino ratus ir roges, turėjo du brolius ir dvi seseris. 1945 m. pradžioje Pranas, vežamas į sovietinę kariuomenę, pabėgo ir parsirado į gimtąsias vietas. Anksčiau Tuškevičiai turėjo ha 8 ha ūkį, gyveno Gardino gatvėje, bet namai per karą sudegė, tad teko slapstytis pas Ignatavičius. Pranas Tuškevičius tikėjosi, kad jam padėti gali žentas partizanas Kazys Grėbliauskas-Vaidevutis iš Amalių kaimo, Petrašiūnų valsčiaus, priklausęs pakaunės Jono Mickevičiaus-Žvirblio būriui. Susitikdavo su būrio vadu Romualdu Randžiu-Meška, su kovotojais Spurga, Žilvičiu, Klajokliu. Taip Pranas Tuškevičius tapo Didžiosios Kovos apygardos Meškos būrio ryšininku ir žvalgu, šaudmenų tiekėju. 1947 m. gegužę Veronika už Prano ištekėjo...
Veronika Ignatavičiūtė-Tuškevičienė pasakojo: „Netoli mūsų namų 1945 m. vasaryje ant Nemuno ledo buvo nušautas partizanas, kuris ėjo per Nemuną iš anapus upės. Turėjo šautuvą. Jo nelaimei, tuo metu link Nemuno, tarp Bernardo Markevičiaus ir Jono Ignatavičiaus sodybų, ėjo trys ar keturi enkavėdistai. Pastebėję ledu ateinantį vyrą, jie griuvo ant sniego ir pradėjo į jį šaudyti. Partizanas ėmė bėgti atgal į anoje Nemuno pusėje buvusį Žiglos mišką, bet buvo nušautas. Po kuriuo laiko priėję arčiau sovietų kareiviai spardė jį kojomis, dar paleido į galvą automato seriją, paėmė šautuvą, krepšelį, kažko ieškojo, tačiau ten asmens dokumento nerado… Suvarė vietos gyventojus atpažinti žuvusiojo, kurio veidas po automato serijos buvo smarkiai suniokotas. Dauguma pažino žuvusįjį Joną Lietuvniką iš Alfonso Aliukevičiaus-Saulės būrio, tačiau išsigynė. Vienas kareivis tada susirinkusiems gyrėsi, kad panašiai jam nutiko Ukrainoje, kai jis nušovė jauną vaikiną. Pakvietė tėvus atpažinti kūno, tačiau tie išsigynė. „Tada spyriau jam į veidą, ištiško kraujas, maniau, kad jie išsiduos, bet tėvai nesudrebėjo. Kokia kieta tėvų širdis“, – aikčiojo žudikas.
Jono Lietuvniko kūnas kuriam laikui liko gulėti ant Nemuno ledo, nes kareiviai uždraudė jį judinti. Maldavome jų, kad leistų palaidoti „neatpažintą“ kūną miestelio kapinėse. Po kurio laiko leidimą gavome. Tad mes su kaimynu Bernardu Markevičiumi vežimu atvažiavome prie Nemuno. Partizano kūnas buvo įšalęs lede, iškirtome jį, apžiūrėję radome drabužiuose Jono Lietuvniko pasą. Suvynioję į drobulę įkėlėme kūną į vežimą ant šiaudų ir nuvežėme užkasti Rumšiškių kapinėse. Gal tik po savaitės nuėjome pas jo tėvus, nunešėme partizano pasą ir parodėme vietą, kur sūnaus kūną palaidojome... Kai Rumšiškių kapines kėlė iš būsimo Kauno marių dugno, Jono palaikus perkėlė į šeimos kapą naujose miestelio kapinėse, kur yra paminklėlis ir jame iškaltas užrašas: „Čia ilsisi Lietuvnikų šeima“.
Labai norėčiau, kad mano gimtosiose Rumšiškėse atsirastų žmonių, bendruomenės grupių, galinčių padėti įamžinti žuvusio partizano Jono Lietuvniko (1926–1945) atminimą.
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2024 rugsėjo 08, sekmadienis )
 
© Kaišiadorių aidai 2009 - 2024