Naujienos
Archyvas
Redakcija
Reklama
Skelbimai
Privatumo politika


arrow Archyvas 2024 spalio 11, penktadienis
Viskas viename: kelionė arkliu po Žaslius, viešnagė namų muziejuose ir pažintis su poniais Spausdinti
Romualda SUSLAVIČIENĖ   
2024 rugsėjo 06, penktadienis

Į šį gražų kampelį, kur Žaslių bažnyčios slėnis nusileidžia į ežerą, Asta ir Vaclovas Malakauskai ne tik atveža turistus, bet dažnai atvažiuoja ir patys Romualdos Suslavičienės nuotr.
Viena gražiausių mūsų krašto vietų – ežerų apsuptas Žaslių miestelis – dažnai vadinamas „mažaisiais Trakais“. Gamta nepagailėjo šiai legendomis apipintai vietovei žavesio, o likimas – sudėtingos istorijos. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėti dar 1457-ųjų vasario 28 d. (dovanojimo rašte), vos už trejeto metų Žasliai švęs savo 570-ąją sukaktį, nors archeologiniai radiniai liudija, kad žmonių čia gyventa dar pirmajame tūkstantmetyje prieš mūsų erą.
Šiandien Žasliai sparčiai virsta jaukiu kurortiniu miesteliu. Turistus čia traukia Tradicinių amatų centras, prieš keletą metų išdygę jaukūs namukai vasaros poilsiui, galimybė išsinuomoti vandens dviračius ir pažinti ežerą iš arčiau, puikus pažintinis takas, vingiuojantis Statkūniškio ežero pakrante, aukštai ant kalvos iškilusi bažnyčia, kurioje tuoktis pamėgę šalies įžymybės. Išrankesnis svečias čia gali išsinuomoti ir apartamentus, o neseniai pačiame centre atsirado tai, ko miesteliui labiausiai trūko – maitinimo įstaiga „Lapės arbatinė“.
Ir dar – šiemet Žasliai sužibėjo dar viena unikalia pramoga – norinčius pakeliauti po miestelį ypatingu būdu, eikliu arkliu pakinkytu vežimaičiu „skraidina“ vietinis važnyčiotojas. Tokį džiaugsmą ir malonumą patirti nedaug kur galima, juolab, kad pažintis su miesteliu ir jo istorija vien kelione nesibaigia...
nuo vaikystės
O išrieda tas šaunus vežimaitis – toks dailus ir patogus, kad norisi karieta vadinti – iš vienos gražiausių sodybų Žasliuose – Astos ir Vaclovo Malakauskų namų kiemo. Jį užtikrintai traukia gražuolė Maja – sertifikuota Lietuvos sunkiasvorių veislės kumelė, kurią Malakauskai augina jau 10 metų, įsigiję, kai Maja dar buvo metų ir aštuonerių mėnesių.
– Arklį geriau pirkti ir auginti nuo mažumės, tada gali suformuoti jo charakterį, – sako Vaclovas Malakauskas, o žmona Asta papildo, kad pagal arklių charakterių vertinimo skalę Maja įvertinta dešimčia balų iš dešimties.
Jubiliejinio gimtadienio proga žmonos dovanota skrybėle su žirgo ženklu pasidabinęs ir vadeles tvirtai ir užtikrintai savo rankose laikantis Vac-lovas Malakauskas – ypatingas žmogus. Jis ne tik patyręs arklių auginimo žinovas – išauginęs, išmokęs jų apie 20, bet ir įvaldęs šiais laikais unikalų amatą – arklius kausto pats. Tai labai kruopštus darbas, kurio subtilybių prisižiūrėjo dar nuo vaikystės, kai su tėvu vesdavo arklius kaustyti pas kalvį. Iš vaikystės – ir meilė šiems lietuviui taip artimiems gyvūnams, kuri lydėjo visą gyvenimą. A. Malakauskienė šypsosi pasakodama, kad jos žmogus, sugrįžęs iš kelionių ar švenčių net kostiumo nenusivilkęs pirmiausia skuba pažiūrėti, ar akliams ko netrūksta...
Kilęs iš dvylikos vaikų šeimos, Vaclovas Malakauskas sako jau neprisimenąs, kada pirmą kartą sėdo į balną, tačiau jodinėja jau nuo devynerių metų. Tuometiniame Černiahovskio kolūkyje arklius ir veršius prižiūrėjęs tėvas dažnai į pagalbą vesdavosi ir sūnus, o ir namuose šeima laikė darbinį arklį. Pamena, kad su broliais kolūkio arklius tekdavo ganyti, yra ne kartą jodinėdami pasiklydę rūke. Būdavo, kad slapta nuo tėvo surengdavo ir lenktynes, kurių metu Žaslių laukais skriedavo kaip vėjas...
Ką nori sakyk, arklys – šiek tiek magiška būtybė. Ilgam įstrigo Astos Malakauskienės, kuri nė kiek ne mažiau, nei vyras jais domisi, pastebėjimas, jog mokslininkai nustatė, kad bėgantis žirgas nuo žemės pakyla visomis keturiomis kanopomis. Tai reiškia, kad skrenda. Ir kaip tokio nemylėti?
Arkliui reikia ne tik meilės, bet ir didžiulio žiniomis pagrįsto rūpesčio: kaip ir kuo šerti, kaip pasirūpinti, kad nesusirgtų, neperšaltų. Majai toks rūpestis garantuotas. Specialiais šampūnais maudoma, dailia megzta kepurėle (kad mašalai nepultų) papuošta kumelė šeimininkui atsilygina paklusnumu ir ištikima tarnyste. Jau vien stebint kinkymo ritualą, į akis pirmiausiai krenta visapusiškas žmogaus ir arklio tarpusavio supratimas, kurio galima tik pavydėti. Tas supratimas labai padeda važiuojant vingiuotomis Žaslių gatvelėmis. Maja puikiai įveikia posūkius ir kalnelius smagiai žvangindama varpeliais. Beje, jie – istoriniai, šeimos relikvija, paveldėti iš Vaclovo Malakausko tėvo; varpelius kaip dovaną jis pelnė už dalyvavimą kolūkio surengtose arklių lenktynėse, jiems – jau beveik 100 metų...

„Žasliai turi ateitį“
Važiuodami suskaičiuojame, jog šiandien miestelyje belikę 4 arkliai. Gal todėl ir žasliečiai, nors toli gražu ne pirmą kartą mato Malakauskų vežamus turistus, visuomet palydi su šypsena, sustoja, mojuoja.
Anksčiau buvęs neatskiriama lietuviško kaimo dalimi, arklys šiandien – retenybė, tad juo brangesnis Malakauskų sumanymas pasiūlyti žmonėms savo sugalvotą pramogą. O kilo jis iš bendrystės su Kaišiadorių kultūros centro vaikų ir jaunimo folkloro ansambliu „Žilvita“ bei jo vadove Laimute Morkūniene. Ji pirmoji sumanė Malakauskų vežimaičiu pavėžinti ansamblio dalyvius, juos Vaclovas Malakauskas vežė ir į šeštąjį Tarptautinį vaikų ir jaunimo festivalį Kaišiadoryse. Tada ir atėjo mintis – gal ir kitiems būtų įdomu?
Neklydo. Norinčių arkliu pasivažinėti po Žaslius atsiranda. Nemažai tokių buvo ir tradicinės Žaslių Spurgų šventės metu, žasliečiai ir kaišiadoriečiai užsisako pasivažinėjimą ne tik sau, bet ir svečiams, neseniai lankėsi ir sodyboje beveik visą dieną praleido vaikų vasaros stovyklos dalyviai. Maža pasakyti, kad šių kelionių dalyviai išsiveža nepakartojamus įspūdžius, papildo savo žinias ne tik apie Žaslius, bet ir apie arklius – brangiausias dalykas – šeimininkų šiluma ir nuoširdumas, už kuriuos sulaukta ir gražių padėkų, ir dėmesio. Štai neseniai, grįžę iš atostogų kelionės, Malakauskai rado mielą staigmeną – suvenyrų su arkliais, kuriuos paliko jų surengtų pasivažinėjimų dalyviai.
Pats pasivažinėjimo maršrutas kruopščiai suplanuotas, kad prieš akis atsivertų patys gražiausi Žaslių vaizdai. Keliauninkai supažindinami su miestelio istorija, žymiausiomis vietomis. Tai Malakauskams nesunku, nes Žasliai abiem pažįstami nuo vaikystės. Vaclovas Malakauskas čia gimė ir augo, pažįsta kiekvieną miestelio gyventoją. Astos Malakauskienės tėtis kaišiadorietis, tačiau mama – iš Žaslių, jos tėvelis Jonas Zinkevičius ilgus metus Žasliuose dirbo paštininku, čia gyveno giminaičiai. Pas senelius prabėgo ne viena A. Malakauskienės vaikystės vasara, pažadinusi meilę šiam nedideliam, bet mielam miesteliui.
- Visada sakiau, kad Žasliai turi savo ateitį, – sako Asta Malakauskienė, kartu su vyru ir pati prisidedanti prie tos ateities kūrimo. Džiugu, kad toks užsiėmęs žmogus – A. Malakauskienė dirba Žaslių pagrindinės mokyklos direktore – suranda laiko ir noro populiarinti vietovę, kurioje gyvena. Kai turi laiko, ji pati aktyviai dalyvauja susitikimuose su turistais, su kuriais dalijasi savo žiniomis ir apie Žaslius, ir apie arklius, supažindina su sodyboje įkurtų muziejų eksponatais. Meile nuspalvinti pasakojimai gula tiesiai į širdį, o miestelio vaizdai, kuriuos pamatai nuo Majos traukiamo vežimaičio pasostės, yra visai kitokie nei tie, kuriuos regi pro automobilio langą. Dairaisi, ir atrodo, kaip anksčiau nepastebėjai to ar ano, kol pagaliau suvoki, kad Žaslius atradai iš naujo...

Sodyba saugo istoriją
Kelionės arkliu per miestelį – tai tik dalis to, kas laukia keliauninkų, pasiryžusių pasinaudoti žasliečių siūloma pramoga. Asta ir Vaclovas Malakauskai būtinai pakviečia į savo sukurtą muziejų, o tiksliau sakant – net kelis. Svarbiausias iš jų – Arklio muziejus, kuriam eksponatai kaupiami jau dvidešimt metų. O prasidėjo, kaip pasakojo A. Malakauskienė, nuo kalendorių su arklių nuotraukomis. Jų muziejuje, kurį Malakauskai įkurdino garaže, ir šiandien yra daug. Žvilgsnį traukia šimtai suvenyrų, susijusių su arkliais: pasagos, figūrėlės, buities daiktai, net margutis su pavaizduotu arkliu yra. Jau vien dėl šio muziejaus verta aplankyti Žaslius.
Svetingi šeimininkai praveria ir kitas duris, už kurių – Vaclovo Malakausko surinktų senovinių darbo įrankių muziejus. Šiandien daugelio jų jau ir paskirtį esame pamiršę, todėl kiekvienas įrankis – sava istorija.
2003 metais įsikūrę Žasliuose, Malakauskai įsigijo seną sodybą, kurią nagingas šeimininkas pakeitė neatpažįstamai, tačiau, skirtingai nuo daugelio, nesunaikino joje buvusių praeities lobių. Juos pamatyti galima jaukiame kambarėlyje, kažkada ankstesniems šeimininkams tarnavusiame malūnu – čia elektriniu malūnu buvo malami grūdai. Šiandien tai – jauki patalpa, kurioje randi XX amžiaus pradžios istoriją menančius autentiškus daiktus: senovinę spintą, pagamintą be vinių, dabarties akimis keistus radijo imtuvus, kitus buities rakandus, to laikotarpio rankdarbius, audinius, o prisėdęs ant parinktiniu „divanu“ užklotos sofutės gali pavartyti 1908 metais išleistą maldaknygę. Asta Malakauskienė sako, jog daugiausiai klausimų čia kyla jaunimui, kurie net vinilinių plokštelių savo gyvenime rankose nė karto nėra laikę, ką jau kalbėti apie kitus kambarėlyje eksponuojamus daiktus. Dalį jų Malakauskai aptiko tvarkydami įsigyto namo palėpes. Sako, net lobį radę – nemažą pluoštą sutaupytų reichsmarkių – ne veltui pastatas skaičiuoja 101-us metus. Sienas puošia abiejų sutuoktinių senovinės giminės fotografijos. Šis muziejukas skirtingoms kartoms kelia skirtingus jausmus: vyresniems atgyja prisiminimai iš ankstyvosios vaikystės ar tėvų pasakojimų, jaunesniems tai virsta nepakartojama istorijos pamoka.

Atgaiva sielai
Neatskiriama pramogos dalis – pažintis su Malakauskų poniais. Jie Malakauskų sodyboje apsigyveno prieš dešimtmetį. Pirmasis atkeliavo kaip dovana Vaclovui Malakauskui penkiasdešimtmečio proga, kiek vėliau jam porą padovanojo sūnus. Šiandien pačiame sodybos kiemo gale po pievą laigo jau šešetas šių mielų ir nepaprastai gražių arkliukų, jau spėjusių puikiai įprasti prie dažnų svečių. Po pasivažinėjimų po Žaslius šeimininkai būtinai pakviečia pasigrožėti ponių šeimyna, o kadangi greitesniam susidraugavimui labiausiai padeda vaišės, visuomet turi prikaupę duonos, kurią padalija svečiams. Poniai duonelę noriai ima ir iš svečių rankų, o paskui – jau pačių pasirinkimas: ar glostyti arkliukų galveles pro tvorą, ar artimesnei pažinčiai eiti į aptvarą. Buvimas su arkliukais – nuostabi relaksacija. Ir pati Asta Malakauskienė sakė, jog pavargusią po darbų ją visuomet atgaivina tie nuostabūs vakarai, kai aplink viskas nutyla, laukus ima gaubti prieblanda, kurioje matai ramiai žolę rupšnojančių ponių kontūrus...
- Taip gera ir ramu pasidaro, pasimiršta visi rūpesčiai, problemos, – prisipažino ji.
Jeigu manote, kad po pažinties su poniais keliauninkai jau atsisveikina su sodybos šeimininkais, smarkiai klystate – pasivažinėjimo dalyvius Malakauskai būtinai pakviečia į naujausią Vaclovo Malakausko kūrinį – erdvią ir jaukią pavėsinę, kuri „veikia“ ir žiemą – yra krosnelė, čia vaišina kava ir arbata, o išvykstantiems dar ir lauktuvių įdeda. Ką bepridurti – neteko tokios pramogos kitur matyti, ir ji neabejotinai turi gražią ateitį, kitaip ir būti negali.

Paženklinta širdimi
Visi esame pajutę, kad vienoje vietoje jautiesi jaukiai, ramiai, pakylėtai, o iš kitos norisi bėgti kuo toliau. Tą atmosferą, kuri gaubia kiekvieną vietovę ir kurią kiekvienas daugiau ar mažiau jaučiame, esame įpratę vadinti aura.
Malakauskų sodybos aura ypatingai šviesi, nes čia į kiekvieną kampelį, kiekvieną daiktą ar augalą sudėta tiek daug meilės ir šilumos, kad jos negali nejausti. Pirmiausia – tai šeimininkų nuolatinis rūpestis, kad būtų gražiau, jaukiau, patogiau. Čia praktiškai nėra nė vienos vietos, kuri nebūtų perstatyta ar pastatyta naujai. Visa – Vaclovo Malakausko rankomis, kuris yra visų amatų meistras. Gražu žiūrėti ir į naują pavėsinės pastatą, ir į įrengtą pirtelę, pagalbinius ūkio pastatus, atnaujintą gyvenamąjį namą, dailius suolelius ar gražiai aptaisytą šulinį, tvarkingą šiltnamį, kieme įrengtą praustuvą... Sunku viską išvardinti. Ir tą vežimaitį, kuriuo Maja vežioja turistus, taip pat savo rankomis padarė, kaip, beje, ir kitus, žiemos laukdamos kieme stovi ir V. Malakausko padirbdintos rogės (kas žino, gal ateityje čia bus galima užsisakyti ir arkliu atskubančio Kalėdų Senelio vizitą?). Padaryta tiek, kiek daugeliui mūsų prireiktų kelių gyvenimų.
–Šiemet sužinojau, kad vyras ir daržus labai gražiai ravi, – šypsosi Asta Malakauskienė, kuriai šiemetinis pavasaris buvo sudėtingas – nors turi du aukštojo išsilavinimo diplomus, šiemet ryžosi švietimo vadybos magistratūros studijoms, tad dirbant ir mokantis laiko daržui beveik neliko. Laimei, į pagalbą atėjo sutuoktinis. Ta sielų bendrystė ryškiai atsispindi ir sodybą gaubiančioje auroje: jei viskas, kam reikia stiprių vyriškų rankų, čia laikosi ant Vaclovo pečių, tai visas grožis ir subtilumas – iš Astos Malalauskienės: kiekvieną kampelį, statinį ar senovišką baldą puošiantys jos piešiniai, vešliai žaliuojantys ir žydintys žolynai ir gėlynai.
Sumanę naują pramogą – pasivažinėjimą arkliu po Žaslius – šie žmonės dalijasi tuo, kas brangu jiems abiem. Kartu pragyvenę 38 metus, dažnai pasikinko Mają ir išvažiuoja tiesiog pasivažinėti, pasidžiaugti Žaslių ir jų apylinkių grožiu, žiemą rogėmis nulekia į mišką...
Tie, kas jau spėjo išmėginti siūlomas pramogas, pajuto, jog gavo daug daugiau, nei buvo galima tikėtis. O tiems, kam dar neteko, būtinai siūlome pamėginti, pradžiai užsukus į internetą – socialinius „Facebook“ tinklus, kur apie viską galima plačiau sužinoti ir pamatyti visą pluoštą nuotraukų paskyroje „Žaslių Arkliukai“ (https://www.facebook.com/profile.php?id=61563057936420 ).
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2024 rugsėjo 08, sekmadienis )
 
© Kaišiadorių aidai 2009 - 2024