Naujienos
Archyvas
Redakcija
Reklama
Skelbimai
Privatumo politika


arrow Archyvas 2024 spalio 11, penktadienis
Po taško – geras laikas rašyti naują sakinį Spausdinti
Romualda SUSLAVIČIENĖ   
2024 rugpjūčio 30, penktadienis

,,Dailininkų darbų parodoje atsispindi Kaišiadorių krašto grožis ir mūsų geros emocijos“, – sako plenero „Kaišiadorių kraštas dailininko akimis“ sumanytoja, dailininkė ir parodų kuratorė Lina Urbanavičienė.
Karščiausią liepos savaitę po Kaišiadorių dangumi vyko tradicinis Tarptautinis tapybos pleneras „Kaišiadorių kraštas dailininko akimis. Rumšiškės, Pravieniškės“, į kurį rajono, Lietuvos ir užsienio dailininkus Kaišiadorių kultūros centras sukviečia nuo 2016-ųjų. „Ratas užsiveria. Idėja kartu su tarptautinių plenerų dalyviais aplankyti visas seniūnijas, gimusi 2016 m. Lietuvos etnografijos muziejuje Rumšiškėse, šiandien čia baigia savo kelionę“, – plenero darbų parodos atidaryme kalbėjo šio projekto sumanytoja, Kaišiadorių kultūros centro parodų kuratorė, dailininkė Lina Urbanavičienė.

Kūrybinio peno sėmėsi Rumšiškių ir Pravieniškių apylinkėse
Šiemet Tarptautiniame tapybos plenere vėl susitiko sielos broliai ir sesės, kuriuos jungia aistra ir talentas kalbėti apie pasaulį spalvomis. Tai kaišiadoriečiai menininkai Inga Armanavičiūtė, Kristina Tokarevienė, Lina Urbanavičienė, Rita Marcinkevičienė, Rita Medvedevienė, savo šaknų vaizdingame Kalvių krašte nepamirštanti kaunietė Živilė Vaičiukynienė, taip pat Kaune gyvenanti Rolanda Mikalauskienė, vilniečiai Arūnas Bėkšta, Diana Zviedrienė, Jolanta Krivickaitė, Egidijus ir Kristina Daruliai iš Ukmergės. Plenero nepraleido ir nuolatiniai jo dalyviai iš Lenkijos – Bernadeta Sudnikowich ir Kryzstof Ryfa, ukrainiečiai Margarita Tarasenko, Olha Duda, Oksana Hopiak, Sergij Gorkavyj, šiuo metu Marijampolėje su šeima apsigyvenęs ir kaišiadoriečiams gerai pažįstamas iš Kaišiadorių kultūros centre vykusių parodų ukrainietis Serge Ra.
Plenero dalyviai įspūdžių ir kūrybinio peno sėmėsi Pravieniškėse, su kuriomis supažindino gidas Juozas Sindaras, kopė ant
Tarptautinio dailininkų plenero dalyviai savo darbų parodą pirmiausia pristatė rumšiškėnams. Astos Sabonytės ir Linos Urbanavičienės nuotr.
Mergakalnio Dovainonyse, aplankė medinę, iš dabartinių Kauno marių dugno iškeltą Rumšiškių bažnyčią, išvaikščiojo vaizdingas marių pakrantes ties Rumšiškėmis, o gyveno ir tapė Lietuvos etnografiniame muziejuje, kur dailininkų akims atsivėrė visa Lietuva.
Ir šiųmetiniame plenere išliko gyva „Mažojo plenero“ tradicija, kai vieną dieną kartu su dailininkais tapyti atvažiuoja Kaišiadorių trečiojo amžiaus universiteto Dailės studijos (vadovas Jonas Katkevičius) nariai ir Kaišiadorių meno mokyklos moksleiviai, tad parodoje galėjome pamatyti ir jų darbus.

Pleneru liko patenkinti
– Nepakartojama muziejaus aura, – įspūdžiais dalijosi dailininkė Živilė Vaičiukynienė, o Rita Medvedevienė sakė esanti sužavėta muziejaus darbuotojų svetingumu ir dėmesiu; Inga Armanavičiūtė džiaugėsi atradusi medinį arkliuką, kurį atvaizduoti savo paveiksle buvo sumaniusi dar prieš dešimtmetį.
– Ačiū Linai Urbanavičienei ir visiems, prisidėjusiems prie šio plenero bei visų kitų, vykusių anksčiau. Tai vieni smagiausių plenerų, kiek yra tekę dalyvauti, ir nebuvo nė vieno nekūrybiško, neįdomaus. O kokių žmonių čia yra pabuvoję – ir vengrų, ir prancūzų, ir čekų, tai pagalvokim, kiek lietuvybės pasauliui paskleista! – kalbėjo ukmergiškis menininkas Egidijus Darulis.
„Štai ir baigėsi pleneras Rumšiškėse. Nepamirštami įspūdžiai. Įdomiausia ir gražiausia vieta – Lietuvos etnografijos muziejus. Nuostabi kūrybinė atmosfera! Ačiū draugams! Ir didelis ačiū Linai, magiškajai šio plenero fėjai!“ – vos sugrįžęs namo savo įspūdžiais socialiniuose tinkluose skubėjo pasidalinti Serge Ra.
Nors vasaros karščių nuvarginti, džiaugsmu spindėjo visų plenero dalyvių veidai: pasidalinta kūrybinėmis įdėjomis, patirta nepakartojamų įspūdžių, susipažinta su dar vienu unikaliu Lietuvos kampeliu. Šiųmetinio plenero derliumi patenkinta ir jo sumanytoja Lina Urbanavičienė, kuri pastebėjo, jog 2024-ųjų vasaros tapybos darbai išsiskyrė savo temų ir žanrų įvairove, originalumu, kai kurie dailininkai atsivėrė visai naujai. Tai įvertino ir parodos atidarymo dalyviai, kurie ilgai stoviniavo prie paveikslų, žvelgdami į savo pažįstamas vietoves, pastatus, detales, tarsi atrasdami juos iš naujo kitų, juos nutapiusių žmonių, akimis. Ir tas naujas žvilgsnis buvo tiek daug atveriantis!

Istorinės atminties sujungti
– Simboliška, kad pleneras „Kaišiadorių kraštas dailininko akimis“ savo kelią baigia ten, kur ir prasidėjo – Rumšiškėse, – dėkodama L. Urbanavičienei už prieš aštuonerius metus gimusį sumanymą bei padėkomis ir šiltais apkabinimais apdovanodama kiekvieną plenero dalyvį parodos atidaryme kalbėjo Kaišiadorių kultūros centro direktorė Lina Brazionienė.
O gimė sumanymas iš didelio noro pažinti, dalintis ir bendradarbiauti, kuriuo anuomet, 2016-aisiais, degė etninės Lietuvos tapyti Etnografijos muziejuje Kaišiadorių kultūros centro suburti dailininkai. Tai buvo naujas ir labai gražus žingsnis, kai kartu su mūsų rajono menininkais kūrė dailininkai iš kitų Lietuvos vietovių, Lenkijos, Ukrainos, kartu ieškodami bendrų etniškumo bruožų ir juos atrasdami, ko gero, neatsitiktinai – juk XIII–XVIII amžiuje visus jungė Lietuvos Didžioji kunigaikštystė, kuri XV amžiuje buvo didžiausia Europos valstybė.
Tą gražią anuometinę kūrybinę bendrystę ir pratęsė projektas „Kaišiadorių kraštas dailininko akimis“. Beje, tikriausiai, būtent istorinė atmintis ir lėmė, kad, nors projekto pleneruose ne kartą yra dalyvavę ir svečiai iš kitų užsienio šalių, visus šiuos metus išliko pastovus ir tvirtas branduolys: lietuviai, lenkai, ukrainiečiai. Kartu apkeliautos visos rajono seniūnijos, apžiūrėti ir drobėse įamžinti kultūros ir gamtos paminklai, kraštovaizdžiai, žmonių gyvenimas. Ir ne tik: tęstinis projektas „Kaišiadorių kraštas dailininko akimis“ nėra vien savaitės renginys. Pažintis su kolegomis yra virtęs nuolatiniu bendravimu ir bendradarbiavimu, kuris atveria galimybes nuolat mokytis vieniems iš kitų, dalintis idėjomis, sumanymais, dalyvauti pleneruose, parodose ne tik savame krašte. Šiandien, kai Tarptautinis pleneras jau gyvuoja aštuonerius metus, esame įpratę ir nebesistebime, kad kaišiadoriečių dailininkų kūryba ne kartą eksponuota įvairiuose Lietuvos miestuose, užsienyje. O juk taip buvo ne visada...
Gražus ir pats projekto kelias: pasibaigus plenerams jo metu sukurtų darbų parodos tradiciškai keliauja po Kauno apskrities parodų sales. Šiemet šią parodą galės aplankyti Kauno, Jonavos, Kėdainių, ir, žinoma, Kaišiadorių gyventojai.
– Džiaugiamės, kad projektui dalinę paramą skyrė Lietuvos kultūros taryba ir Kaišiadorių rajono savivaldybė. Taip pat ačiū nuolatiniams mūsų rėmėjams – ūkininkui Eugenijui Cikanavičiui, uždarosioms akcinėms bendrovėms „Savingė“,„Desė“, „Žiežmarių mėsa“, – pasibaigus plenerui kalbėjo Lina Urbanavičienė.
Tęstinis projektas įgyvendino visus savo užsibrėžtus tikslus, ir tarsi reikėtų dėti tašką. Tačiau po taško – geras laikas rašyti naujus sakinius. Tikimės ir linkime, kad Kaišiadorys ir toliau liktų vieta, buriančia talentingus dailininkus – degančios plenero dalyvių akys liudija, jog to tikrai reikia.
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2024 rugpjūčio 31, Šeštadienis )
 
© Kaišiadorių aidai 2009 - 2024