Naujienos
Archyvas
Redakcija
Reklama
Skelbimai
Privatumo politika


arrow Archyvas 2024 spalio 11, penktadienis
Žiežmarių šv. apaštalo Jokūbo parapijos administratorius Povilas Tekorius: ,,Bažnyčios šimtmetis turi įvairialypę prasmę“ Spausdinti
Laima KMELIAUSKIENĖ   
2024 rugpjūčio 22, ketvirtadienis

Žiežmarių šv. apaštalo Jokūbo parapijos administratorius Povilas Tekorius apeigų metu. Nuotr. iš asmeninio archyvo
Kiekvieno miesto, miestelio, didesnio kaimo akcentas – bažnyčia, kuri itin svarbi tikinčiųjų bendruomenei, bažnyčių neaplenkia ir turistai. Žiežmariai taip pat gali didžiuotis turintys akį traukiančius maldos namus – neogotikinę bažnyčią, kurioje pamaldos vyksta jau šimtmetį. Taigi, šie metai Žiežmarių šv. apaštalo Jokūbo bažnyčiai – jubiliejiniai. Ta proga birželio 23 dieną įvyko šios bažnyčios šimtmečio jubiliejinis renginys – buvo aukojamos išskirtinės – šventinės Mišios, vyko koncertas.
Apie šimtamečius Žiežmarių maldos namus, pastato statybos akcentus, joje dirbusius dvasininkus kalbamės su Žiežmarių šv. apaštalo Jokūbo parapijos administratoriumi Povilu TEKORIUMI.
 
Kokie įspūdžiai po jubiliejinio Žiežmarių bažnyčios renginio?

Bažnyčios šimtmetis turi įvairialypę prasmę: ir dvasiniu, ir bendruomeniniu, ir kultūriniu požiūriu. Bandžiau suskaičiuoti ir pirmiausia sau įvardyti, kiek yra priežasčių švęsti tokį jubiliejų:
1. Pirmiausia tai dėkingumas ir prisiminimas. Proga padėkoti Dievui už šimtmečio trukmės palaiminimus, išbandymus ir apsaugą. Tai laikas prisiminti visus tuos, kurie prisidėjo prie bažnyčios įkūrimo, išlaikymo ir plėtros.
2. Tai proga sustiprėti dvasiškai, kiekvienam ir kaip bendruomenei. Puiki proga atnaujinti savo tikėjimą, sustiprinti dvasinius ryšius ir suvienyti parapiją bendromis maldomis ir veikla. Tai laikas dvasiniam susikaupimui, atgailai ir džiaugsmui.
3. Svarbu nepamiršti šaknų – tą nuolat primena popiežius. Jubiliejus leidžia bendruomenei prisiminti ir įvertinti savo istoriją. Tokiu būdu pasimato Bažnyčios svarba vietos istorijoje ir kultūroje.
4. Šventimas suvienija parapijiečius. Tai ir proga pa(si)kviesti bei susitikti, kad augtų bendruomeniškumo jausmas ir vaisių neštų.
5. Švenčiant tarsi praeitį tinka pamąstyti apie ateitį, aptarti Bažnyčios misiją ir viziją ateinantiems metams. Tai gali būti proga pradėti naujas iniciatyvas, projektus ar veiklas, skirtas parapijos, o gal ir platesnės bendruomenės gerovei.
6. Šventė ir istorijos prisiminimams, juo labiau šiandien, kartu su Dvasios išsiliejimu, gali įkvėpti jaunimą vertinti savo šaknis, tęsti tradicijas ir prisidėti prie parapijos ateities, įsitraukti į bažnyčios gyvenimą ir veiklą.
7. Labai konkreti priežastis – koncertas (po šventinių Mišių), kuris praturtina vietos kultūrinį gyvenimą.
Visos išvardytos priežastys keistu būdu leidžia visavertiškai „dalyvauti“ tame „šimtmetyje“ ir tiems, kurie jame „užtrukę“ gerokai trumpiau, tarkim, man. Juk tarnauju parapijoje tik vieną šimtąją jubiliejaus dalį. Panašiai ir įspūdžiai po renginio turbūt aprėpia visus šiuos aspektus. Todėl, beveik iš eilės: jausti didelį džiaugsmą ir dėkingumą, kad galėjau švęsti bažnyčios šimtmetį kartu su parapijiečiais. Įkvepia matant žmones kartu susibūrusius, švenčiančius ir džiaugsmingai bendraujančius. Kartu tarsi sustiprėjo atsidavimas parapijai ir įsipareigojimas ją plėtoti. Tarsi užsimezgė ryšys su bažnyčios istorija, jos palikimu ir ateities perspektyvomis.
Esu labai dėkingas už bendruomenės paramą ir palaikymą organizuojant šventę. Dėkoju visiems, kurie vienaip ar kitaip prisidėjo, ir tiems, kurie buvo kartu.
Taigi, bažnyčios šimtmečio šventė yra kur kas daugiau nei pastato „jubiliejus“ – tai dvasinė, bendruomenės šventė, kuri stiprina tikėjimą, vienybę ir tapatybę. Tačiau svarbiausia – kaip bendruomenei stiprinti tarpusavio ryšius.

Nusikelkime šimtmetį atgal... Kokia buvo dabartinio Žiežmarių bažnyčios pastato statybos pradžia?
 
Nuo pat pirmosios, medinės, bažnyčios pastatymo laukė daugybė iššūkių ir pokyčių. 1655 metais rusų invazijos metu pirmoji bažnytėlė buvo sudeginta, kaip ir daugelis kitų miestelio pastatų. Tačiau jau 1672 metais buvo atstatyta medinė, rąstinė bažnyčia.
Bažnyčią teko remontuoti vos po kelių dešimtmečių, po švedų kariuomenės antpuolio 1702 metais, paskui ji nukentėjo per miestelio gaisrą 1895-aisiais. Klebono E. Jelenievskio rūpesčiu, parapijiečių lėšomis bažnyčia buvo suremontuota ir padidinta, tačiau bendra josios būklė nepagerėjo.
Naują, didelę mūrinę bažnyčią apsispręsta statyti XX a. pradžioje. 1908 metais klebonas Juozapas Augūnas užsakė naujos mūrinės bažnyčios projektą, kurį parengė inžinierius ir architektas Vaclovas Michnevičius. 1909 metais išrinktas bažnyčios statybos komitetas, prie Kaišiadorių kelio pastatyta plytinė, gaminusi raudonas plytas. 1914 metais senoji medinė bažnyčia nugriauta ir pradėti naujos bažnyčios pamatai. Laikinai pamaldoms buvo pritaikyta varpinė, pristačius pašiūrę ir zakristiją.
Pirmojo pasaulinio karo metu statybos buvo sustabdytos, atnaujintos 1922–1924 metais. Neišmūrijus bokštų, neįrengus vidaus, 1924 m. gruodžio 22 d. bažnyčia buvo pašventinta. Varpai liko senojoje, medinėje varpinėje.
Teigiama, jog 1929 m. bažnyčios statyba buvo beveik užbaigta, pastatytas bokštas ir taip toliau...
Tačiau tiesa ta, kad 1929 metų pavasarį klebonas dar tik ieškojo, kur lengvatiniu būdu pirkti 290 kubinių metrų miško medžiagos bažnyčios skliautų klojiniams, kad galėtų jas betonuoti, o bokštų dar nebuvo nei iš arti matyti.
Siūlau paskaityti šmaikštų ir įdomų istoriko Olijardo Lukoševičiaus pasakojimą apie sudėtingą naujosios bažnyčios, ypač bokšto, statybą, kurį galite rasti knygoje „Kaip žiežmariečiai savivaldos norėjo. Ir kiti istoriški nutikimai“. Jeigu trumpai: prie statybų itin daug prisidėjo – ir medžiagų ieškodamas, ir talkininkus kviesdamas, vikaras Žvinys. Jo atkaklumas ir parapijiečių pasiaukojimas leido bažnyčios statybai pasistūmėti į priekį.
Tik 1929 metais pastatomas vienas bažnyčios bokštas, o antrasis taip ir liko nebaigtas iki šių dienų. Galutinai nebaigus bažnyčios statybos darbų po Antrojo pasaulinio karo, kunigų J. Dzekunsko ir A. Ažubalio rūpesčiu bažnyčia buvo tvarkoma toliau. Sudėtos medinės grindys, pastatyti ąžuoliniai altoriai, iš Mūro Strėvininkų koplyčios, kuri po karo buvo nacionalizuota, perkelti ir įrengti vargonai, perdažytas ir dekoruotas bažnyčios vidus, įrengtas centrinis šildymas.
Kunigo A. Ažubalio rūpesčiu, leidus vietinei valdžiai, buvo įrengta klebonija ir raštinė, nes senoji, prieškariu statyta klebonija, kaip ir visas bažnyčios turtas (pastatai, žemė), buvo nacionalizuota.
Šią ir daugiau kitos informacijos apie Žiežmarių bažnyčios istoriją galėsite perskaityti naujoje Žiežmarių parapijos svetainėje, kuri, tikiuosi, netrukus atvers savo „virtualias duris“.
 
Žiežmarių neogotikinės bažnyčios architektas Vaclovas Michnevičius buvo sumanęs, jog ši bažnyčia būtų dvibokštė. Deja, šis sumanymas nebuvo įgyvendintas. Kodėl? Vėliau, jau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, vis garsiau pradėta kalbėti apie antrojo bokšto statybą... Jūsų nuomone, ar praėjus šimtmečiui vis dar verta kalbėti apie antrojo bažnyčios bokšto reikalingumą, siekį jį pastatyti?

 
Pasakojama, kad klebonas bijojo aukščio ir į bokšto viršų buvo užkeltas vos vieną kartą, galbūt todėl ant-rojo bokšto taip ir nepradėjo statyti. Šį šmaikštų vertinimą taip pat „pasiskolinau“ iš Olijardo Lukoševičiaus.
O jeigu rimtai, klausimas įdomus. Norint galima jį apsvarstyti keliais aspektais: istoriniu ir estetiniu (ar tikrai būtų labiau atspindėtas pradinis sumanymas, ar bažnyčia taptų patrauklesnė), finansiniu (didžiulės išlaidos, ir galbūt yra svarbesnių investicinių poreikių), bendruomeniniu (daugiau vienytų bendras tikslas ar vyktų skilimai esant nuomonių nesutapimui), techniniu (galbūt jau nebeįmanoma techniškai to įvykdyti arba būtų pernelyg sudėtinga) ir dvasiniu – ar tikrai tokios statybos vestų į galutinį tikslą, ryšį su Dievu. Galutinį sprendimą reikėtų priimti, atsižvelgiant į šiuos įvairius aspektus ir įvertinus visų suinteresuotų šalių nuomonę bei galimybes.
Tačiau tos „vis garsėjančios“ kalbos apie antrojo bokšto statybą manęs dar nepasiekė, o gal nesiklausiau, mat labiau norėčiau būti, ir, tikiuosi, esu susitelkęs į Gyvosios Bažnyčios statybą. Tik, jeigu klaustumėt, aukščio nebijau.
 
Bažnyčia – tai ne tik pastatas. Tai – jame dirbantys dvasininkai, žmonės, praveriantys maldos namus... Nors Žiežmariuose ganytojišką darbą pradėjote dirbti mažiau nei prieš metus, tačiau galbūt pasidomėjote, kokie parapijoje dirbę jūsų pirmtakai čia paliko ryškių pėdsakų?
 
Gręžiantis į istoriją, dažnai įprasta vertinti tarnavusių dvasininkų praktinį įnašą, dažnai kultūrinį. Tarkim, kuris pastatė bažnyčią, kuris kokią knygą parašė. Žvelgiant šiuo aspektu, 1896–1898 m. bažnyčios vikaru buvo kunigas garbės kanauninkas Kazimieras Daukša. Jis iškart po įšventinimo į kunigus (1896) paskirtas į Žiežmarius. Pasižymėjo kaip lietuvybės skleidėjas. Pirmasis Žiežmarių bažnyčioje pradėjo laikyti lietuviškas pamaldas. Jo pradėtą lietuvybės skleidimo darbą XX a. pradžioje tęsė vikaras kunigas Stanislovas Šlamas. Žiežmariuose kurį laiką gyveno tautosakos rinkėjas ir skelbėjas kunigas Juozapas Čaplikas. Baigęs Vilniaus dvasinę seminariją, jis buvo paskirtas kunigauti į Žiežmarius. J. Čaplikas 1899 m. J. Šimtakojo slapyvardžiu išleido Merkinės apylinkėse ir kitose vietose surinktų dainų rinkinį „Trakiečių dzūkų dainos“. Kaip jau minėjau, šią informaciją rasite parapijos interneto svetainėje.
Tačiau jau Pirmajai Komunijai besiruošiantys vaikai mokosi suprasti skirtumą tarp „bažnyčios“ ir „Bažnyčios“. Todėl svarbiausia yra, kokį pėdsaką dvasininkas palieka žmonių širdyse. Tikrai manau ir tikiu, kad dabartinei tikinčiųjų bendruomenei didžiausią pėdsaką yra palikęs ilgametis klebonas Rokas Puzonas. Žmogus, dalyvavęs svarbiausiuose parapijiečių gyvenimo įvykiuose, tikrai tampa svarbia bendruomenės dalimi.
 
Jūs pakeitėte ilgametį Žiežmarių parapijos kleboną Roką Puzoną, čia tarnavusį daugiau kaip du dešimtmečius. Kaip jus priėmė parapijiečiai? Ar Žiežmariai jau tapo jūsų namais?
 
„Namai“ yra daugiasluoksnė sąvoka, apimanti fizinę vietą, emocinę būseną ir bendruomeninę prasmę. Pirmiausia, namai yra fizinė vieta, kur žmogus gyvena, ilsisi ir jaučiasi saugus, kur praleidžia didžiąją dalį savo laiko, saugo asmeninius daiktus, kur renkasi su šeima ar artimaisiais.
Emocine prasme, namai yra vieta, kur žmogus jaučiasi priimtas, mylimas ir gerbiamas. Tai yra vieta, kur jis gali būti savimi, kur jam nereikia slėpti savo jausmų ar apsimesti kitu. Namai gali būti susiję su prisiminimais, tradicijomis ir vertybėmis, kurios perduodamos iš kartos į kartą.
Bendruomenės kontekste, namai yra vieta, kur žmogus jaučiasi esąs bendruomenės dalimi. Tai gali būti kaimas, miestelis, miestas ar, žinoma, parapija, kurioje jis aktyviai dalyvauja, bendrauja su kitais bendruomenės nariais, prisideda prie bendrų tikslų ir veiklų. Šiuo atveju namai tampa simboliniu vienybės ir bendrystės centru, kur žmogus randa paramą, paguodą ir bendrą tikslą.
Žvelgiant iš šios perspektyvos, galime suprasti, kad namai nėra vien tik fizinė erdvė, bet ir jausmų, santykių bei bendruomenės visuma. Namai yra ten, kur žmogus jaučiasi visavertis, priimtas ir mylimas. Kai jaučiuosi priimtas ir esu kartu su bendruomene, tada galiu pasakyti, kad parapija tapo mano namais.
Pakeisti ilgametį kleboną Roką Puzoną, tarnavusį Žiežmarių parapijoje daugiau nei du dešimtmečius, tikrai buvo didelė atsakomybė ir iššūkis. Tačiau jau buvau šiek tiek susipažinęs su šia parapija liturginės-pastoracinės praktikos metu (dar studijuojant kunigų seminarijoje). Tąkart klebonas paskyrė mane ruošti jaunimą Sutvirtinimo sakramentui. Patirtis buvo nauja ir neįkainojama. Su parapijos jaunimu užsimezgė draugystė. Mokėmės, žaidėme, grojome ir giedojome kartu, o klebonas Rokas dažnai prisijungdavo prie mūsų, net ir pažaisti krepšinį. Su kunigu Roku visada būna natūralu, paprasta ir nuoširdu.
Jau dabar džiugu matyti, kaip keletas tėvelių, kurių vaikai ruošėsi Pirmajai Komunijai, įsitraukė į bažnytinę veiklą. Žmonės dalijasi savo tikėjimo patirtimi, meldžiasi kartu, skaito Dievo žodį per šv. Mišias ir prisideda prie bendruomenės gyvenimo. Žiežmarių parapija pamažu tampa mano namais, nors dar ne fiziniu būdu, nes žmonių šiluma, jų atvirumas ir bendrystė yra neįkainojama dovana.
Tikiu, kad kartu su parapijiečiais galime sukurti dar stipresnę ir vieningesnę bendruomenę, kurioje kiekvienas jausis laukiamas ir svarbus. Mūsų parapijoje puoselėjama daugybė gražių tradicijų ir vyksta įvairios veiklos, kurios padeda žmonėms atrasti savo vietą Bažnyčioje ir gilinti savo tikėjimą. Tikiuosi, kad Žiežmariai ir toliau bus vieta, kurioje kiekvienas galės augti ir stiprinti savo dvasinį gyvenimą.
Čia norėčiau prisiminti Evangelijos vietą, kur mokiniai paklausė Jėzaus: „Mokytojau, kur gyveni?“ (plg. Jn 1, 39). Drįstu atsakyti Jėzaus žodžiais: „Ateikite ir pamatysite“. Tegu tai būna kvietimas visada ir visiems, ir ieškantiems, ir nerandantiems, ir bijantiems ieškoti. Bažnyčia pažįstama iš vidaus.
 
Būtų įdomu su jumis susipažinti artimiau. Kur gimėte, mokėtės, pradėjote savo kunigystės kelią? Kodėl nusprendėte tapti dvasininku?
 
Gimiau ir augau Elektrėnuose. Augau mylinčioje šeimoje ir iki šiol tai laikau didžiausia dovana. Nuo vaikystės nesvajojau būti kunigu. Elektrėnuose baigiau „Ąžuolyno“ vidurinę mokyklą, įstojau į Vilniaus Gedimino technikos universitetą studijuoti statybos inžineriją. Dabar suprantu, kad tas laikas buvo skirtas savęs paieškoms, susigaudymui. Pačioje pradžioje man atrodė, kad gaištu, kad esu ne savo vietoje, bet dabar, žvelgiant atgal, galiu pasakyti, kad tai buvo labai prasmingi metai. Tada atrodė, kad nelabai kas vyksta, o iš tikrųjų vyko vidinis virsmas, sprendimas, pildėsi širdies troškimas ieškoti kažko daugiau nei išskaičiavimas ar sugebėjimas. Tie metai, praleisti Vilniaus Gedimino technikos universitete, buvo skirti paieškai.
Nuo vaikystės augau katalikiškai auklėjamas ir taip formavosi tam tikri įpročiai. Tėvai buvo praktikuojantys katalikai, namuose ugdė ir skatino maldos gyvenimą, ir tie prisiminimai būtent tada tapo kertiniais. Studijuojant VGTU, tais metais malda tapo sąmoningu mano pasirinkimu, mano atspirtimi. Aš visą laiką meldžiausi. Man tai buvo laikas grįžti prie savęs, brandinti savo vietos, savęs atradimo klausimą, padėti sau. Išdrįsau melstis ir klausyti savo širdies. Tuo metu rašiau dienoraštį, ir tai taip pat buvo lyg priemonė pažvelgti į save.
Kunigystės pradžia man ir pačiam buvo netikėtas dalykas, nes aš negalvojau apie kunigystę, tiesiog buvau atviras įvairioms paieškoms. Bet vieną savaitgalį mano vienas draugas paprašė jį palydėti į kunigų seminariją, nes tada vyko atvirų durų diena, o jam vienam eiti buvo nedrąsu, reikėjo palaikymo. Dalyvavau kartu, išklausydamas visą programą. Mane palietė vienas vienintelis dalykas, viena detalė – išgyvenimas, į kurį vis sugrįždavau. Tai buvo pasakyta ir išgirsta žinia, kad į seminariją ateinama ne tapti kunigais, o ieškoti savo pašaukimo. Prisimenu, kaip ta mintis manęs jau nebepaleido.
Laukė daugybė klausimų, svarstymų ir nežinios. Turėjau daug draugų, bet neturėjau žmogaus, su kuriuo galėčiau apie tai kalbėtis, įskaitant ir savo tėvelius, kurie, nors ir praktikavę katalikų tikėjimą, nebūtų manęs supratę ir palaikę. Tad nutariau viską padaryti slapta: susirinkau reikiamus dokumentus, pristačiau juos ir buvau pakviestas laikyti stojamųjų egzaminų, kurie irgi praėjo tyliai, niekam nieko nesakant. Vėliau, prisimenu, su savo vidinėmis kovomis ir svarstymais, slapta, daug kartų per dieną skubėdavau tikrinti pašto dėžutės, laukdamas žinios iš kunigų seminarijos. Tada ir šiukšles nešdavau dažniau negu bet kada, arba koks draugas vis „pakviesdavo susitikti“ – tuo prisidengdavau, vis išbėgdavau iš namų iki pašto dėžutės. Ir taip kurį laiką laksčiau, kol vieną dieną radau laišką, pranešimą: esu laukiamas kunigų seminarijoje. Po vienerių metų, praleistų VGTU, pradėjau studijuoti Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijoje. Vis dar artimieji apie tai nieko nežinojo. Tėvai galvojo, kad aš ir toliau studijuoju VGTU, kol atėjo toks laikas, kai jau nebegalėjau slapstytis, ir telefonu jiems viską papasakojau. Ramiau sureagavo gal tik mama. Sesuo sakė, kad man pasimaišė protelis, bet viskas greitai susitvarkys ir grįšiu į gyvenimą, o tėtis (taip pasakojo mama) tris dienas su niekuo nekalbėjo (nežinau, gal bandė suprasti, kas įvyko, ar kas ką apgavo, kas ir kur buvo „nepadaryta“, „nesužiūrėta“ ir apskritai kas per „nelaimė“...).
Tokia „netikėta“ buvo pradžia, o po šventimų tarnavau Kaišiadoryse, Molėtuose ir Vievyje.
 
Klebonijoje vyksta remontas... Galbūt į parapijos veiklą įnešėte ir daugiau naujovių?
 
Svarbu kaip mes matome pasaulį, kaip jį vertiname, kaip suprantame savo vietą jame ir savo pašaukimą. Viskas yra malonė ir dovana, jeigu taip galime matyti; daug kas mūsų gyvenime vyksta stebuklingai, veikiant Dievui. Psalmininkas gražiai sako: „Jei Viešpats nestato namo, veltui triūsia tie, kurie jį stato. Jei Viešpats nesaugo miesto, veltui budi sargai“ (Ps 127, 1).
Kalbant konkrečiau, šiek tiek pakito ruošimosi Sakramentams forma. Ruošiantis Sutvirtinimo sakramentui žvelgiame į krikščionišką brandą ir jaunų žmonių sąmoningumą, kai jie patys tokiame amžiuje tapatinasi su aplinka ir autoritetais, renkasi, kuo jie gyvenime nori būti, kas jiems atrodo tikra, kieno dalimi jie nori tapti. Kartu tai yra Bažnyčios, kaip bendruomenės atradimo laikas, kada jie gali atrasti joje savo vietą. Teorinė mokymų dalis yra labai svarbi, nes tai pagrindas, ant kurio statydiname savo tikėjimą ir bendravimą. Ir einame prie praktikos, kada tą suvokimą siekiame įgyvendinti bendruomenės gyvenime. Patys paprasčiausi būdai, išreiškiantys ryšį ir vienybę su bendruomene yra patarnavimas liturgijoje, skaitinių skaitymas, įsitraukimas į bažnytinį chorą... Dar yra rekolekcijos: susikaupimui, gilesniam savęs ir savo santykio su tikėjimu ieškojimui skirtas savaitgalis. Šiemet Sutvirtinimo sakramentą priėmę jaunuoliai buvo išvykę į Trinapolio rekolekcijų namus Vilniuje kartu su Vievio parapijos jaunimu. Tad kartu tai yra ir laikas draugystei tarp jaunų žmonių, kad tikėjimu tikrai būtų dalijamasi.
Vaikų pasiruošimo Eucharistijos šventimui procese esminė yra tėvelių funkcija, juk jie – tiesioginiai tikėjimo liudytojai ir pagalba vaikams, išgyvenantiems tikėjimą. Juk tikėjimas neišmokstamas, bet perduodamas, ir taip, kaip tiki bei meldžiasi tėvai, tai formuoja ir vaikų tikėjimo įgūdžius. Žinoma, tai liečia ne tik tikėjimą, bet ir perimamas vertybes. Tad tėvelių uždavinys yra lemiamas, o jeigu jie nesidalintų tikėjimu, jo neliudytų, nesimelstų su vaikais, tai mažai tikėtina, kad vaikai užaugtų sąmoningais katalikais. Kitaip tariant, kad jiems gyvenime tikėjimas bus kažkas reikšmingo, svarbaus, nulemiančio ir įkvepiančio. Todėl tėveliai renkasi parapijos namuose į tikėjimo pagrindų kursą. Pavadinome jį „Malonė ir gyvenimas“.
Didelė malonės dovana, kad mūsų parapijoje šlovinimo giesme tarnystei įsitraukė Lina Mikulėnienė (Kanos šeimų bendruomenės narė), kuri šeštadienio vakarais telkia jaunatviškam giedojimui.
Svarstau: teiraujatės apie parapijos veiklą ir naujoves... O aš norėčiau kalbėti apie santykius labiau negu apie veiklą. Nes visas mūsų tikėjimas yra Santykis, ir iš santykio gimsta visa veikla, visi pasikeitimai atspindi pasikeitusius santykius.
Kiekvienas tiek šeimose, tiek bendruomenėse ieškome tam tikro saugumo, kuris ir yra tarsi sveiko santykio matas. Norėčiau kartu pasidalinti ir palinkėti, mums, kaip bendruomenei, kas gi galėtų būti to saugumo šaltinis. Įvardyčiau tris dalykus: pasitikėjimą, meilę ir kito ribų pripažinimą. Meilė kaip atsidavimas – savęs atidavimas, kaip ir Kristus mums save atiduoda. Atsiduodami tikimės, kad kitas taip pat atsiduos. Kito ribų saugojimas – tai pirmiausia pagarba, kuri kyla iš klausymosi ir komunikacijos, kartu sugrąžinanti į pasitikėjimą. Šiais trimis dalykais tarsi „apsibrėžiame ratą“, kuris ne uždaro ir nepraleidžia, o kaip tik atveria ir išlaisvina, nes leidžia patirti saugumą. Kaip jau minėjau, saugumas – gilusis kiekvieno iš mūsų poreikis, kurį net ne visada pavyksta sau įvardyti. Tad leiskime Viešpačiui vadovauti mūsų širdims, prieš akis turėdami Jį kaip galutinį troškimą ir tikslą, į kurį keliausime, kartu kurdami meilės bendruomenę.
Dėkojame už pokalbį. Linkime nenuilstamai kartu su parapijiečiais kurti dar stipresnę ir vieningesnę meilės bendruomenę, ne vienam padėti surasti kelią į Bažnyčią.
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2024 rugpjūčio 22, ketvirtadienis )
 
© Kaišiadorių aidai 2009 - 2024