Naujienos
Archyvas
Redakcija
Reklama
Skelbimai
Privatumo politika


2024 rugsėjo 13, penktadienis
Gyvenimas yra ėjimas, kuriame sutinki daug ir įvairių žmonių Spausdinti
Angelė RABAČIAUSKIENĖ   
2024 rugpjūčio 19, pirmadienis

Su bendraminčiais – Kaišiadorių kultūros centro mėgėjų teatro aktoriais
Tai varduvininko Kaišiadorių kultūros centro mėgėjų teatro režisieriaus Jono Andriulevičiaus žodžiai, tiksliau – atsakymas į mano klausimus apie gyvenimo prasmę, darbą ir svajones bei į tai, kaip švenčia Jonines ir ką šiame laikmetyje reiškia būti Jonu, varduvininku, kurio vardadieniui – išskirtinis dėmesys, paženklintas poilsio diena. 
„Esu iš tų apdovanotųjų, kuriems darbas ir pomėgiai sutampa, –  sako režisierius  Jonas Andriulevičius. – Visas mano gyvenimas – savęs ir teatro ieškojimas. Mano spektakliai „Jubiliejus“, „Miesčioniškos vestuvės“ kalba apie švenčių sakralinės prasmės praradimą, komerciškumą... O kas dėl mano vardo, tai pasakysiu, jog aš dar nuo vaikystės prisimenu savo vardadienius, ant durų kabintus vainikus, laužus, plukdomus vainikus, dainas, kuklias vaišes ir šokius – tikrą bendruomenės šventę. Mano vardas – šeimos tradicija: senelis, tėtis ir aš esame Jonai. Vaikystėje per Jonines ieškodavau paparčio žiedo, tačiau nesuradau. Neseniai sužinojau, kad jis žydi rudenį... Tad visai ir nėra gaila, kad daug metų per Jonines dirbau, nešvenčiau, būdavau sveikinamas darbo aplinkoje. Pastaruoju metu Joninės praeina ramiai, savoje sodyboje, tarp artimiausių žmonių. Ir toliau ieškome paparčio žiedo – o gal mokslas klysta?“
* * *
Teatro dienoje „Esaties lieptais“ Telšiuose kaišiadoriečiai parodė performansą „Vestuvės“ (rež. Jonas Andriulevičius)
Gimė Jonas Andriulevičius Krasausiškių kaime, Prienų rajone. Ten prabėgo jo vaikystė, ten, dar pats to nesuprasdamas, pajuto pomėgį teat-rui: „Nuo pat vaikystės teatrą kūriau su kiemo vaikais, vaidinimus rodėme tėvams, giminaičiams, net į giminės susiėjimus su tėvais išvykęs sugebėdavau suruošti vaidinimus... Pasirodo, jau tada buvau režisierius, tik tokios profesijos dar nežinojau. Vėliau, kai kaime pradėjo tuštėti sodybos, tėvai išvyko gyventi į Garliavą, tada ir pamačiau didmiestį – Kauną, pamačiau ir teatrą – pirmąjį matytą spektaklį „Karalius Motiejukas Pirmasis“ su Rūta Staliliūnaite. Tada žinojau: aš noriu būti teatre, – prisiminimais dalijasi jis. – Lankiau teatro studiją pas D. Juronytę ir L. Zelčių, kurie mus vedėsi į teatrą, mačiau daug spektaklių, buvau tarp bendraminčių.“
* * *
Po septynerių metų, baigęs teatro mokslus, Jonas Andriulevičius pradėjo dirbti Prienuose, o po tarnybos anuometinėje armijoje, likimas, kaip pats pajuokauja, atvedė į Jonavą, kur sukūrė ne tik teatrą, bet ir šeimą.
Dosnus jam buvo likimas: paaiškėjo, jog jo išrinktoji žmona Vaiva – buvo puiki aktorė (kuo mes, kaišiadoriškiai, galėjome įsitikinti stebėdami jos vaidybą po daugelio metų Kaišiadorių scenoje – autorės pastaba). „Nepavedė“ ir sūnūs: Kasparas baigė vaidybos mokslus, Simonas šoka tautinius šokius.
Tad ko daugiau norėti iš gyvenimo, kuris buvo toks dosnus ir geras? Tik ne rožinis, kaip supratau iš režisieriaus Jono tolesnių komentarų. 
„Per ilgą buvimą teatre buvo visko: ir nuopuolių, ir pakilimų, ir apdovanojimų“, – prisiminimais dalijasi jis.  Ir priduria, jog netrūko ir įspūdingų kelionių po pasaulį, ir aukštų pareigų, streso ir nusivylimų... „Nors šiandien negaliu pasakyti, kas man yra kūryba – palaima ar kančia,– prisipažįsta jis, – žinau, kad gyvenimas yra ėjimas, kuriame sutinki daug ir įvairių žmonių. Iš vienų mokytasi, su kitais kartu dirbta, kurta, su kai kuo nesusikalbėta.... Tačiau mano veikla – buvimas su žmonėmis ir žmonėse.
* * *
„Keturis dešimtmečius sėkmingai kurtas teatras Jonavoje staiga dėl man nesuprantamos priežasties buvo uždarytas, – apgailestauja jis, – o aš dar labai norėjau būti teatre. Ir tuomet kelias atvedė į Kaišiadoris, kur jau penkerius metus dirbu... Iššūkių, žinoma, buvo, nelengva adaptuotis, rasti bendraminčių, tačiau pavyko surinkti teatro branduolį ir pasiekti aukščiausią mėgėjų teatro I meninio lygio kategoriją.“
Neslepia Jonas Andriulevičius, kad Kaišiadorių kultūros centro darbuotojai, žiūrovai ir teatro bendruomenė juos pripažino, priėmė ir jau lankosi teatro renginiuose, spektakliuose.
„Man patinka ne tik kurti spektaklius, bet ir užkrėsti teatru mane supančius, jį mylėti. Mylėti ne save teatre, o Teatrą... Nusileidus uždangai, išėjus žiūrovui, viskas pasibaigia, greitai pasidengia užmaršties dulkėmis. Tuomet vis prisimenu Just. Marcinkevičiaus žodžius: „Kas gyva, tas miršta“. Ir suprantu, kad ėjimas Teatro keliu mums suteikia jėgų EITI ir IEŠKOTI – reiškia, būti gyvam. Kai suvoki, kad esi mirtingas, įprasmini kiekvieną dieną, džiaugiesi kiekviena smulkmena, – sako jis. – Pvz., kai matau scenoje veikiančius aktorius, užplūsta toks jėgų antplūdis ir energija, kad galiu pajusti  sparnus...
Žinoma, čia ne mano nuopelnas. Per mane veikia Aukščiausiasis, kuriam esu dėkingas už viską: šeimą, sutiktus žmones, kūrybą, už kiekvieną žingsnį.
Neapsakomas jausmas būti tarp bendraminčių, kartu ieškoti ir atrasti.“
* * *
Jonas pabrėžia, jog nesiekiantis mokyti jau suaugusį žmogų, tačiau visada džiaugiasi matydamas atsitiesusį, matantį, girdintį, jaučiantį ir einantį tuo pačiu Teatro keliu.
Pasak jo, drąsiau eiti su bendrakeleiviu, vienminčiu...

Nuotr. iš asmeninio albumo
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2024 rugpjūčio 19, pirmadienis )
 
© Kaišiadorių aidai 2009 - 2024