Naujienos
Archyvas
Redakcija
Reklama
Skelbimai
Privatumo politika


2024 rugsėjo 13, penktadienis
Kaišiadorys šventė taip, kaip niekad Spausdinti
Romualda SUSLAVIČIENĖ   
2024 rugpjūčio 19, pirmadienis

Gitarų grojimo rekordas pasiektas!
Nuo praėjusio ketvirtadienio vakaro iki pat sekmadienio nakties, kai prie Girelės tvenkinio nutilo paskutinis šokančio fontano akordas, Kaišiadorys šventė pagrindinę, didžiausią projekto „Kaišiadorys – Lietuvos kultūros sostinė 2024“ šventę „Kas čia daros?!“ Pačios įvairiausios pramogos, renginiai ir reginiai, įspūdžiai, du pasiekti rekordai, šimtai svečių, o svarbiausia – tas geras jausmas, kad tokia grandiozinė šventė gali vykti (ir įvyko!) čia, pas mus, vadinasi, esam stiprūs, sumanūs, gabūs, talentingi.
Nuo 2021-ųjų spalio, kai su džiaugsmu sutikome žinią, jog šaunios mūsų projekto komandos paraiška Kultūros sostinės titului deramai įvertinta ir mūsų kraštui suteikta teisė 2024-aisiais tapti visos šalies kultūros židiniu, praskriejo daugiau kaip dveji kūrybinio nerimo ir intensyvaus darbo metai. Rezultatas pranoko visus įmanomus lūkesčius, tad šiandien kaišiadoriečiai, nuoširdžiai džiaugdamiesi kiekviena neseniai praūžusios šventės akimirka, taria ačiū kiekvienam, kūrusiam šių istorinių mūsų kraštui metų programą nuo pat pirmos projekto eilutės iki pagrindinės šventės išsipildymo. AČIŪ UŽ PADOVANOTĄ STEBUKLĄ IR – LAUKSIME KITŲ!

1-oji diena: po SIDABRINĖS GERVĖS sparnais
Tradicinis šakočių kepimo čempionatas Kaišiadoryse vyko 7-ąjį kartą. Ričardo Venskaus nuotr.
Po kasdienių ketvirtadienio darbų nurimusį ir pamažu į prieblandą grimztantį miestą šnarėdama SIDABRINIŲ GERVIŲ sparnais apgaubė ilgai laukta didžioji mūsų šventė, tarsi stebuklinga lazdele apvertusi įprastą gyvenimą ir prieš akis atvėrusi neatpažįstamai pasikeitusią erdvę prie Kaišiadorių kultūros centro, kur po šimtų magiška šviesa mirkčiojančių lempelių tinklu tarp senųjų beržų, pačiame miesto centre, suposi hamakai, jaukiai įsitaisyti viliojo patogūs sėdmaišiai, eilės surikiuotų kėdžių ir šviežia smaragdine žaluma gaiviai kvepianti žolė. Ir būriai žmonių ėjo į tą šviesą pasitikti pirmą kartą istorijoje Kaišiadoris aplankiusio kino festivalio „Sidabrinės gervės naktys“, žyminčio ilgiausios Lietuvos kultūros sostinės 2024 šventės pradžią...
Prie Kultūros centro susirinkę priešpaskutinį pavasario vakarą, namo kaišiadoriečiai sugrįžo, galima sakyti, tik kitą dieną – kol ekrane prasisuko visi keturi filmai (metų geriausiai animacijai nominuotas „Kanopos ir pačiūžos“, metų geriausiam studento darbui nominuotas „Ja tibia ubju“ („Aš tave užmušiu“), trumpametražis „Tušinukas“ bei pretendentas į geriausio ilgametražio filmo titulą „Irklais per Atlantą“), į miestą atkeliavo gegužės 31-oji ir gatvės prisipildė su „Sidabrinėmis gervėmis“ vakarojusių balsais.
Ką ir besakyti – didžiosios šventės startas nenuvylė ir nuteikė viltingai, gera liko laukti ateinančių trijų šventės dienų.

2-oji diena: metų laikų sandūroje
Ko gero, naktis iš gegužės 30-osios į 31-ąją Kaišiadoryse buvo pati trumpiausia metuose – gerokai po vidurnakčio iš kino festivalio parėjusius kaišiadoriečius jau po kelių valandų iš miego kėlė jaunimo balsų klegesys – Algirdo Brazausko gimnazijos abiturientai tradiciškai leidosi į kelionę po miestą žadinti savo mokytojų Paskutinio skambučio rytui. Kasmet šis rytas užlieja įvairiaspalvių jausmų palete – prisimename savuosius paskutinius skambučius ir visus, tąsyk buvusius šalia, į gyvenimą išlydėtus vaikus, tyliai pasidžiaugiame gatvėse aidinčiais jaunais, skambiais balsais, mintyse kiekvienam linkėdami laimės. Šiemet Paskutiniojo skambučio rytas Kaišiadoryse buvo ypatingas – mūsų gimnazijai – 100, tad jubiliejinės sukakties programa gražiai ir prasmingai įsipynė į margaspalvės didžiosios Kultūros sostinės vainiką: įspūdinga gimnazijos bendruomenės eisena miesto gatvėmis, tradicinis ąžuoliuko sodinimas, spalvingas renginys parke, dainuojamosios poezijos vakaras „Pavasario kanonas“ po senaisiais parko medžiais ir siautulinga liaudiškų šokių vakaronė, kurioje vienu ritmu sukosi ir šiandieniniai, ir buvusių gimnazijos laidų mokiniai.
Kol parke vyko gimnazijos šimtmečio renginiai, paplūdimio sporto aikštyne kaitrios saulės neišsigandę sporto aistruoliai energingai grūmėsi krepšinio turnyre dėl mūsų kraštiečio, legendinio krepšininko Ramūno Šiškausko taurės. 12 valandą prasidėjęs turnyras suaugusiųjų kovomis baigėsi gerokai po 18 valandos. O vakarop Teofiliaus Matulionio aikštę užliejo klasikinė muzika – J. Bramso „Meilės valsu“ prasidėjo Chorų festivalio „Skambėkit, Kaišiadorys!“, o kartu – ir pagrindinės Kultūros sostinės šventės „Kas čia daros?!“ atidarymas. Kaip priminė renginio vedėjas Audrius Baniūnas, Kaišiadorių bažnyčios varpai girdimi net trijose Lietuvos regionuose – Dzūkijoje, Aukštaitijoje ir Sūduvoje, tad atidarymo pradžią simboliškai paskelbė Kaišiadorių katedros varpai.
Kaišiadorių rajono savivaldybės meras Šarūnas Čėsna, sveikindamas visus susirinkusius, tarė ačiū festivalio svečiams – Moldovos ambasadoriui, miestų-partnerių delegacijoms iš Estijos, Lenkijos, Sakartvelo, Ukrainos. „Labas vakaras, Kaišiadorys!“– nuo didžiosios scenos į visus kreipėsi Moldovos ambasadorius, linkėdamas mūsų miestui ilgiausių metų.
Atidarymo koncerte gausiai susirinkusi publika girdėjo Vilniaus universiteto merginų chorą „Virgo“, Klaipėdos miesto kultūros centro Žvejų rūmų moterų chorą „Dangė“, Rygos Technikos universiteto Liepojos akademijos merginų chorą, Kišiniovo merginų chorą, Kaišiadorių kultūros centro moterų chorą „Nona“, Vilniaus universiteto kamerinį orkestrą, solistę Guntą Gelgotę, gėrėjosi šokėjų Justinos Bermingenės ir Gintaro Visockio pasirodymais. Koncertą vainikavo Vytauto Miškinio kantata „Keturi žvilgsniai į Saliamoną“.
Tačiau tuo įspūdingas vakaras dar nesibaigė: pasakiškai apšviestame miesto parke norinčių pašėlti laukė grupė „8 kambarys“, o prie Girelės II tvenkinio – užburiančiai šokantys fontanai. Kai į vandenį nukrito paskutinioji spalvota čiurkšlė, į Kaišiadoris atėjo vasara...

3-oji diena: kaip mes tapome rekordininkais
Šventinis šeštadienis asocijuojasi su daug pirmų kartų, o ir jis pats – toks spalvingas, tiesiog sprogstantis nuo veiklų įvairovės, pirmas toks mūsų mieste. Jau nuo 10-os valandos iš Algirdo Brazausko parko sklindančių Afrikos būgnų garsų pavilioti daugelis mūsų skubėjo kuo greičiau rakinti namų duris ir bėgti ten, iš kur sklinda muzika ir šurmuliuoja nepavargstantis suktis kultūros ratas. Atrodė, kad šioje saulėtoje dienoje ištirpsta laiko ribos ir susilieja visi Kaišiadorių istorijos etapai: dar skubant šventiškais simboliais papuošta gatve pro šalį prajoja raiteliai, ragindami ruoštis mūšiui; prie viešosios bibliotekos ir parke mūsų šauniųjų bibliotekininkų sumanytose edukacijose šurmuliuoja patys mažieji, o už keliolikos metrų, Algirdo Brazausko gimnazijos stadione, skimbčioja kardai ir verda azartiškos riterių kovos; Kaišiadorių katedroje skamba angeliški Kišiniovo merginų choro „Cantable“ dainininkių balsai; į autobusą lipa ekskursantai, pasiryžę leistis maršrutu „Nuo Chašaidaro iki Kaišiadorių“, kuriame sutiks į istorines asmenybes persikūnijusius gerai pažįstamus mūsų miesto gyventojus (ačiū Turizmo ir verslo informacijos centrui, jūs – nepakartojami!). Beveik tuo pačiu metu Kaišiadorių kultūros centro antrajame aukšte išdygsta sferinio kino kupolas, kviečiantis pakeliauti net po visatą, o Teofiliaus Matulionio aikštė pakvimpa šakočiu – savo krosnis kuria Tarptautinio šakočių kepimo čempionato dalyviai; į didžiąją aikštės sceną kopia Lietuvos specialiosios kūrybos draugijos „Guboja“ asmenų su negalia bendruomenės sąskrydžio koncerto „Už miestą tau ir man“ atlikėjai... O margas traukinukas nepaliaudamas suka ratus parke, ir taip sunku patiems mažiesiems pasirinkti, ko norisi labiau – pasivažinėti spalvinguose vagonuose ar su vėjeliu nučiuožti ant batuto. Ką jau ten mažiesiems – ir suaugusiems sunku: reikia ir parke kaišiadorietiškus kadrilius pamatyti, ir aikštėje į Žilvino Žvagulio koncertą suspėti, o paskui, pasipusčius padus, vėl atgal į parką, kur vienoje iš scenų savo kelionę po Lietuvą būtent Kaišiadoryse – Lietuvos kultūros sostinėje – pradėjo į „Operos paštetą“ susibūrę talentingi muzikos atlikėjai. Kas suspėjo, gėrėjosi ne tik jų atliekamais kūriniais, bet ir paštetą kartu gamino bei ragavo!
Ne be reikalo simboliškai sakome, jog Kultūros sostinės metai, pasirinkę kelių ir kelionių devizą, primena smagią kelionę taukiniu. Taip buvo ir šeštadienį – vienoje stotelėje – Ingos Jankauskaitės koncertas, kitoje – „Antikvariniai Kašpirovskio dantys“, dar kitoje – šėlsmas su „Beisoul ir Einius“, dienos palydos su šokančiais ir dainuojančiais fontanais bei jiems pritariančiomis varlėmis prie Girelės tvenkinio...
Tačiau svarbiausia šeštadienio „vinis“, įvykis, kurio nepamiršime visą gyvenimą – pasiektas ir oficialiai užfiksuotas Gitarų grojimo rekordas, kai Teofiliaus Matulionio aikštėje su gitaromis ir ukulėlėmis susėdo 290 legendinę Vytauto Kernagio „Mūsų dienos kaip šventė“ sugroti pasiryžę vietiniai ir iš visos Lietuvos atvažiavę muzikantai bei muzikos mylėtojai. Dainavome su jais visi, o ekrane kartu su mumis – amžinai laisvės simboliu išlikęs maestro Vytautas Kernagis.
„Nuostabus bendrystės jausmas. Visi vienu ritmu ir viena dvasia. Pasiektas gitarų rekordas tik kaip vyšnia ant torto“, –  po įspūdingo reginio savo viršelį socialiniuose tinkluose papuošusi nuotrauka iš Kaišiadorių rašė „Gitarija.lt“. Jaudinančių emocijų neslėpė šios iniciatyvos sumanytojas, „Gitarija.lt“ įkūrėjas, ilgametis gitaros mokytojas Gintaras Jakelis, nuo scenos stebėjęs, kaip svajonė virsta tikrove. „Kaip maestro Kernagis pasakytų, beprotiškai fantastiška!“ – po paskutinio dainos akordo aidint plojimams džiaugsmingai sakė G. Jakelis. „Kad visa tai įvyktų, vien mano sumanymo neužteko. Esu dėkingas visiems Lietuvos kultūros sostinės organizatoriams, kad palaikė idėją, ačiū jiems. Kaišiadorys – jėga!“ – kalbėjo idėjos autorius. Žinoma, daina – rekordininkė – visų prašymu buvo dar pakartota, buvo proga pasimėgauti ir vieno žymiausių Lietuvos bliuzmenų gitaristo Virgilijaus Juto atliekamomis dainomis.
Ko gero, kiekvienam dalyvavusiam, buvusiam aikštėje liko velniškai geras jausmas: vieniems groti, kitiems – su daina lūpose žvalgytis į švytinčias žmonių akis, kiekviename žvilgsnyje dvelkiantį nenusakomą jaunystės veržlumo vėją, kuris vieniems – šiandieną, dabar, o kitiems – sugrįžo su pirmaisiais nuskambėjusiais gitaros akordais. Ačiū sumanytojams ir organizatoriams už tai, kad ir dabar, ir visados galėsime prisiminti ir sakyti „...čia su visais dainavau, koks aš gražus ir laimingas“, nes ten, aikštėje, visi tokie ir buvome.

4-oji diena: Kaišiadorys suskambo plačiai
Kultūros sostinėje sekmadienis išaušo anksčiau nei įprastai ir – net dviejose vietose. Pačiame miesto centre, Gedimino gatvėje, nuo pat šviesoforo prie Algirdo Brazausko gimnazijos iki įvažiavimo į Meno mokyklą pradėti meistrauti stalai (nuo šiol žinosime, kad atstumas tarp šių vietų – lygiai 434 metrai: tiek, kiek šiemet sukanka metų Kaišiadorims), pro pravirus langus lovose dar besivartantys kaišiadoriečiai galėjo girdėti, kaip iš mašinų buvo iškrautos visos pusantro tūkstančio kėdžių, išimtos baltos staltiesės, elegantiškai nusileidusios ant būsimo rekordinio ilgio stalo paviršiaus...Tuo tarpu miesto prieigose, prie Girelės tvenkinių, jau buvo susirinkusi nemaža galybė sportiškai nusiteikusių piliečių – 7 valandą čia prasidėjo Kaišiadorių triatlonas 2024, tapęs startu Lietuvos triatlono taurei ir subūręs kelis šimtus sportininkų. Taigi žmonių čia buvo tiršta.
O jau nuo 10 valandos Kultūros ratas sukosi visu smarkumu: pramogos miesto parke, Tėvo dienos proga scenoje suvaidintas spektaklis „Tėčio pasakos“, nuo bibliotekos savo maršrutu vėl pajudėjo teatralizuotų ekskursijų autobusiukas, o po valandos tėčius su šeimomis paragauti garuojančio Chašaidaro troškinio pakvietė paskanauti garsusis virėjas ir keliautojas Vytaras Radzevičius. Pasisotinusių Teofiliaus Matulionio aikštėje laukė fantastiškus triukus dviračiais demonstravę virtuozai iš Latvijos. Kaišiadoriečiai susižavėję stebėjo, kaip pro baltomis staltiesėmis padengtą gatvę iškilmingai praplaukė svečiai – senovinių automobilių klubas iš Kauno, įspūdingai praskriejo baikerių kolona. Kartu su svečiais 14 valandą rinkomės jau prie skaniais kvapais dvelkiančių stalų – Kaišiadorys ryžosi dar vienam, šįsyk – ilgiausio vištienos stalo rekordui. Ir jis pavyko! Dar kartą įėjome į istoriją, sukirtę 1 000 kg Vilniaus paukštyno rūkytos ir keptos vištienos, užsikąsdami UAB „Gudobelė“ duonele prie rekordinio vištienos stalo vaišinosi 2500 žmonių!
Po grandiozinių sočių pietų – penas sielai: Monikos Liu koncertas Teofiliaus Matulionio aikštėje, po kurio neilgai trukus link Miško parko estrados Gedimino gatve nusidriekė iškilminga 55 chorų eisena su pusantro tūkstančio dainininkų iš Kaišiadorių krašto, Lietuvos ir užsienio, šokėjų iš 4 kolektyvų, lydima veržlaus Lietuvos policijos reprezentacinio pučiamųjų orkestro maršo ir Algirdo Brazausko gimnazijos šokių grupės „Diva“.
Pagrindinę Kultūros sostinės šventę Miško parke vainikavo Tarptautinis chorų festivalis „Skambėkit, Kaišiadorys!“, skirtas šiemet šimtmetį mininčiai Lietuvos dainų šventei. Ir nors lietaus debesys virš Kaišiadorių tą vakarą kaupėsi itin grėsmingai, galingu srautu išsiliejusios chorų dainos nugalėjo gamtos stichiją ir ji pasitraukė. „Vakar tokį fainą renginį turėjau! Ačiū dainavusiems ir palaikiusiems!“, iš festivalio sugrįžęs į sostinę pasidžiaugė muzikos grandas, renginio solistas Merūnas Vitulskis. Jo žodžiu tikrumu galėjo įsitikinti visa Lietuva – „Skambėkit, Kaišiadorys!“ tiesiogiai transliavo Lietuvos televizija.
* * *
Didžioji mūsų šventė baigėsi, tačiau visam laikui liko su mumis. Nesvarbu, kiek laiko bepraeitų, prisimindami 2024-uoius tikrai negalvosime, kiek ir kur tais metais buvo atsilupusių šaligatvių plytelių, kokios politinės batalijos kunkuliavo ar kur ir koks krūmas buvo pasodintas „ne taip“. Prisiminsime tą nepakartojamą bendrystės jausmą, įveikto slenksčio pergalės skonį, pasididžiavimo ir meilės savo miestui jausmą. Tai, kas yra svarbiausia.
...o Kultūros sostinės traukinys visu smarkumu rieda pirmyn. Jau šiandien, penktadienį, poilsiavietėje prie Gudienos tvenkinių veržlia gaida suskambės vaikų ir jaunimo folkloro festivalis „Žilvitis žaliuoja“, po savaitės vėl skubėsime į „Muzikos oazes“, ateinantį savaitgalį nusidrieks dviračių žygis „Senojo kelto link“. Ir taip – ištisus metus.
Taigi – kelionių ir atradimų laikas tęsiasi!
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2024 rugpjūčio 19, pirmadienis )
 
© Kaišiadorių aidai 2009 - 2024